VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 09 14. Brovimasis į Tautos pasąmonę

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Pažadų  tinklas  užmeta auksines gijas kuo plačiau, taip viliodamas žuvelę plaukti gilyn, susivilioti masalu, pasiduoti, nekreipiant dėmesio į kaimyną, net į šeimos narį. Politikui svarbu laimėti. Nespėjusias ataušti nuo plojimų rankas svarbu panaudoti į delną įspraudus biuletenį. Demokratinėmis sąlygomis, deja, žmonės vorele tempiami prie vienos tiesos urnos, kurioje bus ir tavo vienas balsas.

Nesvarbu žmogaus lytis, amžius, bet sistema žmones klaidina septyniasdešimt metų. Problema išlieka daugeliu aspektų, kampų, tikslas, regis, toks paprastas. Tu savo vidinį balsą gali turėti giliau, bet veidas  su šypsenos kauke - tai nuolankumo paveldas, tai skurdo kultūros paveldas, lietuvio baudžiauninko paveldas. Tas paveldas, matyt, įsišaknijęs, nenunyksta, jis lenkia prie tylaus nuolankumo.

Lietuvis turi mąstyti savarankiškai, taip, kaip mąsto vokietis savo tėvynėje Vokietijoje - ten juk  turkas  neįkurs partijos, jos niekas neregistruos. Tačiau yra vokiški įstatymai, neduodantys akstino jokiai tautinių mažumų diskriminacijai. Tu ten gali prekiauti, pirkti ir parduoti, bet užvaldyti Vokietijos niekaip neturi teisės. Tas pat ir kitur. Didžiojoje Britanijoje prancūzas  neįkurs partijos, nes jos neįregistruos anglai. Anglas taip pat niekada  neturės galimybės įkurti partijos Prancūzijoje, burti prancūzus, socialistus ar dešiniuosius. Kiek tu berodytum gražių emocijų, samprotautum tuo klausimu žiniasklaidoje, jį gvildentum, bet tokios partijos anglas nesukurps.  Panaši padėtis ir Lenkijoje. Vokietis ten neįkurs partijos ir neburs lenkų, nesvarbu, koks bebūtų jos pavadinimas, būtų žadama darbo, nė vienas lenkas neis su tokiu politiku.

O kaip yra  Lietuvoje? Visi žinome. Suvirintojas  virina  vamzdžius Kėdainiuose, žiežirbos laksto aplink apsauginį juodą šalmą, raitosi metalas, ir jį apdorojančiajam kyla panaši idėja,kaip būta prasidėjus keturiasdešimtųjų birželio 15-osios Lietuvos okupacijai. Jei milijardierius Nerijus Numavičius sumanytų įkurti partiją kad ir Italijoje, JAV, Ispanijoje ar kitoje šalyje, manau, nė vienas nestotų į svetimšalio partiją. Tų tautų savigarba neleistų  eiti lenkti savo galvos politinei svetimšalio struktūrai.

Lietuvių tautos savigarba atsidūrusi krizės būsenoje. Virš Valdovų rūmų plevėsuoja Žalgirio vėliava, kiekvienas lietuvis didžiuojasi „Žalgirio“ pergalėmis, Katedros aikštėje gali demokratiškai burtis lietuviai, tačiau iš tribūnų plūsta tuščių pažadų potvynis.

Į mūsų tautos sąmonę bei pasąmonę braunasi kas tik netingi. Kodėl? Visokiomis viltimis aktyvinami žmonės pasiduoda manipuliatorių šnekoms. Įvairios mintys peršamos kaip strateginės. Jeigu tai būtų apmąstyta, gerai apsvarstyta Visagino AE problema... Sustabdytas ir baigiamas ardyti Visagino AE antrasis blokas, o būsimąją atominę elektrinę Lietuva, Latvija, Estija  rengiasi statyti greta buvusios.  

Sunku rasti žodžių, kuriuos parinkčiau tokiai „tiesos prasmei“. Klaidingų idėjų virtinė. Kada gi mes pradėsime rengti ir kelti teisingas idėjas?  Reikia tiesti kelią, kuris nesmukdytų mūsų tautos, o ją ugdytų. Tautoje slypi didžiulė, turtinga, nors ir su dėmėmis  patirtis. Tėvynės išdavikai kuria politines partijas, kurios klaidina žmones, dažniausiai dar jaunus, neturinčius savo požiūrio į tai, kas vyko Lietuvoje pokario metais, kai lietuvis ėjo prieš lietuvį su ginklu, kai atėjūnai turgaus aikštėse suguldydavo išniekintus brolius. Tai - istorija, parašyta krauju.

Bet  kas išgelbės lietuvį, kas sustabdys ratus, bėgimą iš tėvynės ne dėl blogų klimato sąlygų, ne dėl ekologiškesnių produktų. Nesunku sutikti Vilniaus centre dvidešimtmečius, kurie jau turi kelerių metų uogų rinkimo stažą Olandijos, Danijos, Norvegijos, Švedijos, Ispanijos  soduose.

 Instinktas išlikti verčia kreipti akis į sotesnį kitų šalių gyvenimą. Ką tai reiškia lietuviui, niekaip neatsikratančiam noro  jungtis prie kitų stipresnių ekonomikų? Pagrindinis tokios tikrovės bruožas yra kuo greitesnis praturtėjimas.  Gyvenimas trumpas, todėl stipresni, apsukresni stengiasi greičiau įsikurti pastoviam sotesniam gyvenimui.

Vakar vieno bendraamžio sūnus su žmona ir trimis atžalomis pasirašė sutartį nuolat dirbti kvalifikuotą darbą Vokietijoje. Vilniuje parduoda dviaukštį mūrinį, sunkiai taupant ir dirbant įsigytą namą ir jau po dviejų savaičių apsigyvens ir dirbs Vokietijai. Jis puikiai moka vokiečių kalbą, galbūt ir dėl to toks sprendimas.  Anot jo, „ten vaikai turės ateitį. Viską dariau dėl vaikų ateities. Jau po dvejų metų jie kalbės vokiškai, lankys tenykštes mokyklas, kartkartėmis galės atvykti atostogų pas gimines į Lietuvą. Ir nesvarbu, kokia partija laimės šiuos ar kitus rinkimus, vis vien kol kas Lietuvoje gero nebus.“

 Štai ką mes turime Lietuvoje. Tokia tikrovė, tokia tiesa, tokios idėjos. O kaip praktiškai spręsti iškilusias problemas, kad Lietuva nors pamažu darytų pažangą? Kol kas atotrūkis, tarkim, nuo Vokietijos tik didėja.

 Manau, į rinkimus ateis tik nedidelė tautos dalis, bet neteigiu, kad tie neatėjusieji balsuoti visi išvyks per dešimtmetį iš Lietuvos, tai būtų baisi lietuvių tautos tragedija. Po dešimties metų Lietuvoje lietuvių gali tebūti tik apie 1 milijoną.

Į tautos pasąmonę braunasi vis tie patys politikai,neturintys naujų idėjų, kartais ir menko intelekto, ką ir kalbėti apie tėvynės meilę, siekiantys apgaulės būdu kuo ilgiau išlikti valdžioje, tempia paskui apie save tokių pačių savanaudžių „veikėjų“ grupes.

Negi Lietuvoje nepakils į kovą su neregėta korupcija ir visokio lygio valdžios savanaudiškumu jaunimas? Jau ne kartą esu rašęs, kad LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuvyktų Gruzijon ir pasimokytų iš Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, kuris visus ankstesnius kadrus per pusę metų pakeitė jaunais išsilavinusiais patriotiškai nusiteikusiais 30-40 metų specialistais. Todėl Gruzijoje korupcija buvo pakirsta ir išnaikinta. Tuo tarpu Lietuvoje apie tai tik postringaujama LR Prezidentūroje.

Atgal