VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Vyr. redaktoriaus straipsniai

2012 12 28. Kiekvienas tiltas virpa

Vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis

Taigi patinka pavojai. Ten krečia šaltis. Ne tas tiltas gaubia dangų. O kas jį valdo, jei tiek blogio sukaupta viduje. Mes ne klajokliai, ir valdžios funkcionieriai mus nuolat moko, kad yra blogesnių vietų, kur gyvena žmogus. Kodėl nutylėjimas persmelktas savanaudiškumo? Bet yra tautos turtas, yra vidinis valdymas, yra daugiau teisingumo, yra tai, kas virš visko.

Mums patinka rizikos pavojai ten, kur krečia šaltis, ten, kur šiurpina kiekvienas skrydis. Į žvaigždynus kyla tik laikas, suvoktas kelias, beribiai plotai, neaprėpiamos erdvės.

Niekas nenualins žmogaus sielos,  kai ten glūdi vidinis valdymas, galia save valdyti, - tai labai sunku, tačiau įmanoma. Virš javų lauko virpa varpos, mezgasi pradas, vidinė galia. Vidus gali būti kalėjimas, kuriame glūdi apleistis, tikrą kūrybą kaustantis šaltis. Kaip išeiti iš to vidinio kalėjimo? Reikia veržtis į žydrynę, pajusti vaduojančias idėjas, sužadinti kūrybą, vadovautis dieviška nuojauta, o ne vien techninėmis realijomis. Tuo, kas eina nuo senų senovės, kas Dievo duota, Meile.  Tam turi būti atvira širdis.

Lietuva skausmingai ėjo išdegintais keliais ir takais į Laisvę ir teisingumą. Iš čia kyla patriotizmas ir kūrybiškas gyvenimas. Tai įkvepia vaisingam darbui. Esi ne keliautojas avantiūristas iš vietos į vietą, o savo gimtojo krašto neatskiriama dalis, giliausiomis šaknimis suaugęs  su juo. Galvoju, proseniai ėjo praeities keliais ir virpančiais tiltais, jie, kovodami dėl šalies laisvės, turėjo nevirpėdami pereiti liepsnojantį peizažą, pridengti savimi žaliuojantį brangų kraštą. Visas apgintas, iškovotas gėris atiteko mums.

Kam iš tikrųjų padėkoti už tai?  Dievui, kuris yra  manyje, tavyje, tylintis ir padedantis, mus sugrąžinantis vaikuose, globojantis ir vedantis.

Tarp kūdikystės ir senatvės ir labai ilgas, ir labai trumpas virpantis tiltas, troškimų tiltas.  Jis veda į tolius, į begalybę, amžinybę.

Šis tiltas stūkso ant nepaplaunamų pamatų – Dešimties Dievo įsakymų. Viešpaties teisingumas yra aukščiausiasis teisingumas, yra tai, kas virš visko, tai, kas persmelkia žmogaus vidų, jo sielą, tautą. Keliaujant žemės keliais ir tiltais, paklūstant aukščiausiajam teisingumui reiškia eiti tobulumo keliu.

Kiekvienas tiltas virpa, nes išorė įkrauta vidumi.

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau sustoja savo gyvenimo kelyje, kad apmąstytų toje kryžkelėje, kurioje jis atsidūrė, kur jam toliau eiti, o svarbiausia, ar jis iki šiol ėjo teisingu keliu. Tačiau kiekviena tokia gyvenimo diena yra naudinga apmąstyti, nes labai dažnai kelias be sustojimų ir be apmąstymų paskui pasirodo buvęs užrištomis akimis.

Yra viena tokia diena metuose, kai tai padaryti būtina, kad paskui nepaaiškėtų, jog iš tikrųjų kažkur ėjome apgraibomis ir nežinia kur atsidūrėme. Tai Šv. Kūčių vakaras, kai turime priartėti prie paslapties, kad Žmogus ir Dievas yra viena, tai tas pats Vienis, o kas sukurta Kūrėjo, tai yra jo Kūrinys, negali iš esmės skirtis. Ir tik Kūrinys gali matyti skirtumus, bet ne Kūrėjas. Ir toks skirtumų nematymas yra tas raištis ant akių. Kadangi žmonės mano prilygsiantys galiomis ir nemirtingumu tam, kas apskritai yra neprilygstama, todėl linkę klaidžioti klystkeliais. Ateistai netgi sukūrė teoriją, esą Žmogus sugalvojęs Dievą. Tai reiškia tą pat, ką įrodinėti, jog personažas tėvas Gorijo sukūręs rašytoją Onorė de Balzaką. Tai neįmanoma. Ir kaip kūrinys nueina ilgą kelią, kol tampa knyga, panašiai vyksta tai, ką mokslininkai yra pavadinę evoliucija. Ir tik ieškodami savo esmės, o ne išorinių dalykų, galime rasti pirmapradį ryšį. Ne vien Šv. Kūčių dieną turime sustoti toje kryžkelėje, juk kiekvienas toks sustojimas vis labiau priartina prie gyvenimo paslapties. Tai tikrasis kelias. Jis visada ramybėje ir apmąstymuose.

Mes nesame uždaryti minčių kalėjime

Jeigu žmogus visą gyvenimą atsideda vien mąstymui ir tik mąstymui, tai jis nieko nenuveikia, nebent būtų filosofas. Kadangi tokių žmonių vienetai, tai tūkstančiai ar net milijonai pasirenka nemąstymo kelią. Ir jiems atrodo, kad visi bandymai sustoti ir atrasti ramybę yra užsidarymas minčių kalėjime. Tikru kalėjimu mintys pavirsta tada, kai jos būna sunkios, ir toks mąstymas primena katorgą, kai prikaustytas sunkiomis grandinėmis prie savo asmeniškumo žmogus taip niekur nenueina, o tik blaškosi vietoje. Tokiam žmogui reikia „užmaršties“ arba primityviausių pramogų. Taigi tik vis labiau į išorę, vis toliau nuo savęs – ir primityvios pramogos tampa tuo akių raiščiu.

Tik ar iš tikrųjų mes esame uždaryti minčių kalėjimuose ar turime bėgti nežinia kur, o tik paskui galvoti, kur atsidūrėme? Kurgi ta riba, kuri skiria tuos priešingus pasaulius? Jeigu esame šviesos ir tamsos kūriniai, nes kas gi pats save pavadins „šviesiausiu žmogumi“, jei ne tas, kuris susirgo puikybės liga, tai kaip išeiti iš prieblandos į šviesą?

Tačiau prisiminkime dieviško gimimo stebuklą. Kristus gimė ne karališkuose rūmuose, o tvartelyje tarp gyvulių. Bet juk nuo to jis netapo menkesnis! Arba tūžmingas diktatorius gali būti vertas pagarbos, jei gimė prabangoje ir apsuptas puošnių dvariškių? Mes tai galime lyginti ir sakyti, kad ne tai lemia, ir tai bus teisinga, nes savo karalystę kiekvienas žmogus kuria pats, o ne ta vieta, kurioje jis gimsta, bet visada bus ir kita paslaptis. Kodėl viskas sutvarkyta taip? Juk Kristus save vadino Žmogaus Sūnumi. Toks yra žmogaus gimimas –

gimstame „tarp gyvulių“, gamtiškame pasaulyje, ir patys įgyjame gamtišką kūną. Bet esminis dalykas slypi ne mūsų gimime, o kelyje į save, į išsilaisvinimą iš įvairių ydų pančių. Jei visi iki vieno žmonės manytų, kad jie esą verti tik „tvarto“, gamtiškosios žemumos, tai nebūtų nė vieno žmonijos genijaus, nė vieno didaus menininko, nė vieno filosofo išminčiaus, nė vieno švento žmogaus. O juk jie visi taip pat gimė „tvarte“, arba žemėje. Tik tiek, kad žmogus gimsta iš aukštesnės galios negu gamta. Ir vien tas tikėjimas kelia žmogų į neregėtas dvasines aukštumas, kokių jis net neįtarė esant. Per tą tikėjimą žmogus atsiveria dieviškajai energijai.

Jai niekur nėra ribų. Ji negali būti apribota nei mūsų mąstymu, nei mūsų jausmais, nei gamta ir antgamtišku, ji negali būti netgi apribota Visatos. Kadangi tik jos dėka Visata yra kūrimosi stadijoje. Ir nesibaigianti Visatos plėtotė yra mums dingstis sustoti sankirtoje, niekada nenueiti į pražūtį užrištomis akimis. Jeigu tik norėtume stabtelėti...

Gyvenimas yra begalybė, kurioje esame visiškai nuogi. Niekuo negalime prisidengti, nes patys esame gyvenimas. Adomas ir Ieva dangstėsi prigimtį, nes jie jau buvo atskyrę save nuo materialios egzistencijos. Vienintelis būdas nusišalinti nuo gyvenimo – tai akių raiščio sudeginimas.

Gyvenimas tėra meilė. Tai tik mes jaučiamės jame nuogi ir slapstomės. Jo epicentras – Dievas. Jis – begalinė Visata ir visa kas yra, kas esama net už mūsų suvokimo ir dvasios ribų.

Tikroji elgesio dvasia. Ðiam pasauliui, besidangstanèiam nuo savæs figos lapeliu, Kristus teigia dieviðkà bûsenà. Kai þmogus pagalvoja netikás, sakau, kad tai niekad neámanoma.  Tik þmogaus ydos atveda á primityvumà, nors jos iki aukðtybiø kelia egoizmà. Tiesoje, kelyje ir gyvenime nëra atskirybiø. Uþ to yra visa vienijanti Dvasia. Tik egoizmas tikram gyvenimui prieðpastato savo „tiesas“, traukia atgal. Ir gyvenimas tampa bedvasis. Bet tiltas virpa toliau - vis garsiau, vis giliau, vis tobuliau. Beveik nepastebime to jausmo dirgikliø. Tiltas tarp mûsø kaista.

Su Naujaisiais du tûkstanèiai tryliktaisiais, mielieji LA skaitytojai!

Atgal