Penktadienį vėlai vakare sunki liga pasiglemžė advokato, žmogaus teisių gynėjo, valstybės ir visuomenės veikėjo Kęstučio Čilinsko gyvybę. Jam buvo 65-eri.

Šiemet minime dvidešimtąsias sovietų agresijos, įvykdytos prieš Lietuvą, metines. 1991‑ųjų Sausio 13–osios išvakarėse tūkstančiai Lietuvos žmonių išėjo į gatves apsiginklavę vien meile, patriotiniais jausmais. Jie gyvu žiedu apjuosė Lietuvos Radijo ir Televizijos, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastatus. Smurtas, agresija, pyktis, neapykanta susitiko su begaliniu laisvės troškimu, tikėjimu, viltimi, mūsų vienybe, mūsų meile savo kraštui. Kruvina naktis, kruvinas 1991–ųjų Sausio 13–osios rytas. Keturiolika mūsų Tautos vaikų atidavė gyvybes už Lietuvos laisvę, už būsimą Laisvą gyvenimą, kuriame jų pačių jau nebebus.

Su dr. Dimitrijum Blažejovskiu (1910 08 21-2011 04 23) susipažinau ir bendravau 2002 m. vasarą ir rudenį, mokslinės stažuotės Romoje metu. Vienuoliai bazilijonai man jį pristatė kaip garbų dvasininką, žymų istoriką, unikalų ikonų siuvinėtoją. Ne kartą teko lankytis dr. Dimitrijaus Blažejovskio bute Romoje. Profesorius gyveno penkiaaukščio namo ketvirtajame aukšte Dženikulo kalvoje. Bute buvo keturi įvairaus dydžio balkonai, pilni augmenijos (įvairiausių daržovių), o kambariuose ant grindų (lentynose nebetilpo) buvo sukrautos knygų krūvos ir krūvelės, per kurias reikėjo labai atsargiai peržengti.

Eidama 74-uosius metus mirė ilgametė Kauno valstybinio dramos teatro aktorė, Nacionalinės premijos laureatė Rūta Staliliūnaitė

Pirmosiomis kovo dienomis Zapyškio parapijoje gausiai susirinkusių giminaičių ir pažįstamų būrys palydėjo į amžino poilsio vietą Agotą Petrauskienę (1931-2011).

Šeštadienio popietę Amžinojo poilsio sostinės Antakalnio kapinėse greta Sausio 13-osios aukų memorialo atgulė Poetas Justinas Marcinkevičius. Lietuvos dainiaus karstą su palaikais, išlydėtą iš Mokslų akademijos Didžiosios salės, kur dvi dienas buvo atsisveikinama su Poetu, Antakalnio kapinėse pasitiko valstybės ir Vyriausybės vadovai, J. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai.  

Justino Marcinkevičiaus nebėra. Paliko jis mus, tarsi našlaičius, netekusius motinos, kurie sutrikę žvalgosi vienas į kitą, sunerimę ir susirūpinę, nežinodami, kas dabar bus, kas jais pasirūpins bėdai ištikus, kas paguos nelaimėje, kas padrąsins, pirmuosius žingsnius žengiant… Mes skaitėme jo eilėraščius, žiūrėjome jo dramas, dainavome dainas, jo parašytas, kartais nė nežinodami, kad tai jis jas parašė, ir kaskart, kai jo žodis atsiliepdavo mūsų širdyse, mes jutome tą tyrą meilę Tėvynei, jos laukams, jos žmonėms, jų darbams, Tėvynei, kurią žadino ir gaivino jo skatinama meilė gūdžiais okupacijos metais.

Eidamas 81-uosius metus, Vilniuje vasario 16-osios rytą mirė poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas, akademikas Justinas Marcinkevičius. Rašytojas užgeso ligoninėje, neatsigavęs po gruodžio 7 dieną savo namuose patirtos sunkios traumos

Naktis siaubingai buvo nerami... Mes niekad nepamiršim šitos datos, Kai laisvės vėliavą iškėlėme pirmi, Pirmi mes griovėm komunizmo kazematus.

Gerbiamieji, atmintis duota žmogui, kad gyvendamas pagal sąžinėje įrašytus Viešpaties dėsnius įgytų savąjį tapatumą. Tik atminties dėka kaupdamas patirtį ir išskleisdamas geriausias kūrybines galias žmogus gali kurti taika, solidarumu ir garbingumu grįstą visuomenę. Šios dienos atmintis mūsų gyvenimuose įsirėžia skausminga netekties ir kančios patirtimi. Tačiau drauge Sausio 13-oji yra pamoka, kad blogis, agresija, smurtas gali būti įveiktas taikiu būdu, nors ir pareikalauja brangios aukos.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis ragina ir po dviejų tūkstančių metų girdėti tą pamoką, kuri yra ir Sausio 13-osios pamoka, ragina matyti visą tiesą, tokią, kokia ji buvo prieš 20 metų. "Pažvelkime į tuos dalykus pirmiausiai Lietuvos ir lietuviškuoju požiūriu. Tai ir pamatinis dorovinis požiūris, o varžėsi, kirtosi kilnūs ir bjaurūs, garbingi ir visai negarbingi, žemi dalykai. Matykime visą tiesą. Tą naktį tėvynė turėjo būti išduota", - iškilmingame minėjime "Mūšis už Tautų laisvę" sakė V. Landsbergis.

Lapkritis - paskutinysis kalendorinio rudens mėnuo, kaip ir kasmet plevenant Vėlinių žvakelių liepsnelėms, mus ir vėl pakvietė dvasiniam susikaupimui, prisiminėme širdžiai artimus ir brangius žmones. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis taip pat giliau pažvelgę į paslaptingą gyvenimo esmę, susimąstėme, jog ta mūsų žemiškoji kelionė tėra tik akimirka prieš Amžinybę...