VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Molotovas susitinka su Hitleriu: balansavimas ant karo slenksčio ir iliuzijos

Dr. Petras Stankeras

Prieš 70 metų, 1940 metų lapkričio 13 dieną, Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Michailovičius Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) atvyko su oficialiu trijų dienų vizitu į Berlyną deryboms su Vokietijos kancleriu Adolfu Hitleriu (Adolf Hitler) ir užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu (Ulrich Friedrich Wilhelm Joachim von Ribbentrop), tačiau derybas sužlugdė. Vokiečiai vengiančiai kalbėjo apie savo planus Sovietų Sąjungos atžvilgiu, o V. M. Molotovas išreiškė abejones dėl Vokietijos galimybių užkariauti Angliją.

SSRS vyriausybės vadovą V. M. Molotovą pasitiko Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas. Tarp jų - vertėjas G. Hilgeris

 

Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V. M. Molotovas labiausiai žinomas kaip SSRS atstovas pasirašant sutartis su Vokietija prieš Antrąjį pasaulinį karą: 1939 metų rugpjūčio 23 dienos SSRS-Vokietijos nepuolimo sutartis, 1939 metų rugsėjo 28 dienos SSRS-Vokietijos draugystės ir sienų nustatymo sutartis bei 1940 metų sausio 10 dienos SSRS-Vokietijos išplėstinė ūkinė sutartis. Remiantis šių sutarčių slaptaisiais protokolais apie įtakos sferas Rytų Europos šalyse, SSRS 1939-1940 metais okupavo dalį Suomijos, Lietuvą, Latviją,Estiją, Rytinę Lenkiją, Besarabiją.

Tačiau iki šiolei sovietų-vokiečių santykių giedrame danguje, pradėjo kauptis nesutarimų debesys. Todėl nuo 1940 metų rudens Vokietijoje vyko intensyvūs renginiai visuose srityse gerinant santykius su Sovietų Rusija, kas privedė prie Sovietų Sąjungos premjero pakvietimo atvykti į Berlyną oficialaus vizito. Spalio 17 dieną SSRS vadovas gavo Vokietijos užsienio reikalų ministro J. von Ribbentropo laišką, kuriame Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V. M. Molotovas buvo kviečiamas atvykti su oficialiu vizitu į Berlyną deryboms su Vokietijos kancleriu A. Hitleriu. J. Stalinas atsakė spalio 21 d. ir pavedė vesti derybas su vokiečiais V. M. Molotovui. Lapkričio 9 dienos J. Stalino direktyvoje V. M. Molotovui buvo suformuluoti sovietinės delegacijos uždaviniai derybose.

Tretysis Reichas buvo suinteresuotas sudaryti naują sutartį su socialistine Rusija, kad parodyti visam pasauliui, jog Sovietų Sąjunga yra Vokietijos sąjungininkė ir kad Anglijai jokiu būdu nepavyks tam sutrukdyti. Tuo metu vyko intensyvus pasiruošimai tradiciniam kasmetiniam NSDAP - Vokiečių nacionalinės socialistinės darbininkų partijos (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterparte) - suvažiavimui Niurnberge, kuris turėjo tapti „taikos suvažiavimu“, nes Anglijos krachas jau buvo nulemtas.

Aukštos socialistinės Sovietų Sąjungos delegacijos vizitas į draugiško nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho sostinę buvo atsakomasis į du Vokietijos užsienio reikalų ministro J. von Ribbentropo apsilankymus Maskvoje. Iš pat kelionės pradžios buvo jaučiama įtampa. Prasidėjo nuo ginčo, ar kelionė nuo sienos turi tęstis sovietinių ar vokiečių traukiniu.

Keturiasdešimtųjų lapkričio 12 dienos pavakare Sovietų Sąjungos vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V.M.Molotovas išvažiavo iš Maskvos Baltarusijos geležinkelio stoties su pistoletu kišenėje ir šešiasdešimties žmonių delegacija. Joje buvo du vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos protežė: užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovasir pirmasis vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos viršininkas Vsevolodas Merkulovas, šešiolika slaptosios tarnybos agentų, trys tarnai, gydytojas ir du vertėjai – Pavlovas ir Valentinas M. Berežkovas. V. M. Molotovas antrą kartą keliavo į Europą: 1922 metais juodu su žmona Polina lankėsi Italijoje dar tik gimstant fašizmui. Dabar jam teko garbė matyti itališko fašizmo atmainą vokišką nacionalsocializmą jo apogėjuje.

Kelionėje Sovietų Sąjungos delegaciją lydėjo Vokietijos pasiuntinys Maskvoje Friedrichas Schulenburgas (Friedrich-Werner Graf von der Schulenburg). Per skubėjimą jis pamiršo diplomatinį mundurą, traukinys jau važiavo, ir jis su automobiliu pavijo traukinį jau už Maskvos. Įvažiavusį į Trečiojo Reicho teritoriją sovietinį specialųjį traukinį pasitiko vokiečių garbės sargyba, kuri stovėjo nuo Vokietijos valstybinės sienos iki pat Berlyno.

Penkios minutės po vienuolikos ryto V. M. Molotovo traukinys atvažiavo į Anhalter stotį Berlyne, išpuoštą prožektorių grėsmingai apšviestomis gėlių girliandomis ir sovietų vėliavomis, paslėptomis už svastikų. Sovietų Sąjungos vėliava mažai kuo skyrėsi nuo valstybinės Trečiojo Reicho vėliavos: raudona su pjautuvu ir kūju kampe – sovietinė ir raudona, tačiau su baltu apskritimu ir svastika centre – vokiečių. V. M. Molotovas išlipo iš traukinio vilkėdamas tamsiu apsiaustu, su pilka fetrine skrybėle ant galvos. Jį pasitiko J. von Ribbentropas ir Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės vadovas generolas feldmaršalas Vilhelmas Keitelis (Wilhelm Bodewin Johann Gustav Keitel). Ilgiausiai V.M.Molotovas spaudė ranką Trečiojo Reicho SS vadovui SS reichsfiureriui Heinrichui Himmleriui (Heinrich Luitpold Himmler). Orkestras tyčia grojo „Internacionalą“ – tuometinį oficialų Sovietų Sąjungos himną - dvigubai lėčiau - jei kartais prie jų prisidėtų kokie praeiviai, buvę komunistai.

SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. M. Molotovas nurūko atviru mersedesu, lydimo kortežo, į prabangų Schloss Bellevue viešbutį – buvusius rūmus Tyrgartene. Sovietų svečius apstulbino gobelenai ir paveikslai, geriausio porceliano dirbiniai, sustatyti ant dailiai išraižytų spintelių, o labiausiai – auksu siuvinėtos darbuotojų livrėjos. Visi V.M.Molotovo delegacijos nariai vilkėjo vienodais tamsiai mėlynais kostiumais, rišėjo pilkais kaklaraiščiais ir ant galvų buvo užsidėję pigias fetrines skrybėles, akivaizdžiai pirktas urmu. Vieni nešiojo skrybėles kaip beretes, kiti ant pakaušio lyg kaubojai, treti užsismaukę virš akių kaip mafijozai, tad buvo aišku, kad daugelis jų anksčiau nenešiojo vakarietiškų galvos apdangalų.

Tarp abiejų draugiškų šalių užsienio reikalų ministrų įvyko du oficialūs susitikimai. Abi derybininkų pusės elgėsi šaltai – tai tapo akivaizdu, kai V. M. Molotovas susitiko su J. von Ribbentropu senajame Bismarko kabinete, ir mažai ką vienas kitam atskleidė. „Ganėtinai šalta šypsena šmėstelėjo jo (Molotovo) protingu šachmatininko veidu“, – pastebėjo vienas vokiečių diplomatas; jam kėlė šypseną tai, kad ant vienos iš auksu puoštų Bismarcko kėdžių sėdinčio mažučio V. Dekanozovo kojos vos siekė grindis.

Po priešpiečiųSchloss Bellevue viešbutyje nedengtas mersedesas nuvežė sovietų delegacijos vadovą V. M. Molotovą į Trečiojo Reicho kanceliariją. Ten pro bronzines duris, saugomas nuostabiai atrodančių esesininkų, kurie pasisveikindami sumušė kulnais, jį nuvedė į puikų Vokietijos vyriausybės vadovo A. Hitlerio kabinetą. Du šviesiaplaukiai milžinai esesininkai iškėlė rankas, pasveikindami svečią nacionalsocialistiniu pasisveikinimu, ir pro šią nepriekaištingą iš rankų sudarytą arką neįspūdingas, bet tvirtas rusas nuėjo link A. Hitlerio milžiniško rašomojo stalo tolimajame kambario gale. Fiureris padvejojo, paskui mažais, greitais žingsneliais priėjo pasisveikinti su rusais. Stabtelėjęs pasisveikino nacionalsocialistiniu pasisveikinimu ir tik tada paspaudė ranką V. M. Molotovui ir kitiems šaltu ir drėgnu delnu; jo karščiu alsuojančios akys skverbėsi į svečius nelyginant grąžtai. A.Hitlerio teatrališkas pasisveikinimas, turėjęs įbauginti rusus ir padaryti jiems įspūdį, nepadarė jokio poveikio V. M. Molotovui: šis laikė save marksistu-leninistu, taigi pranašesniu už visus kitus, ypač nacistus. V.M.Molotovas ir A. Hitleris buvo vienodo - vidutinio - ūgio.

Fiureris nusivedė V. M. Molotovą į poilsio kampelį. Ten rusų užsienio reikalų liaudies komisaras ir V. Dekanozovas su vertėjais atsisėdo ant sofos, A. Hitleris kaip paprastai įsitaisė ant savo krėslo. Fiureriui vertėjavo Vokietijos pasiuntinio Maskvoje F. Schulenburgo sekretorius, padėjėjas ir vertėjas Gustavas Hilgeris (Gustav Hilger). Jis buvo gimęs Odesoje, jo motina buvo rusė. 1941 metų gruodį jo sūnus žuvo prie Maskvos. Iš pradžių šeimininkas pavaišino svečius ilgu monologu apie tai, kaip jis įveiks Didžiąją Britaniją, koks jis kilnus J. Stalinui ir kaip jo nedomina Balkanai – visa tai buvo melas. V. M. Molotovas atsakė virtine mandagių, bet nesmagių klausimų apie abiejų galingų valstybių santykius ir konkrečiai paminėjo Suomiją, Rumuniją ir Bulgariją. „Jums reikia turėti šiltos jūros uostą. Iranas, Indija – štai kur jūsų ateitis“, - teigė Vokietijos vadovas.

Vėliau šie A. Hitlerio žodžiai pateko į spaudą ir tai sukėlė paniką Afganistano sostinėje Kabule. Sovietų pasiuntinys Konstantinas Michailovas pranešė į Maskvą, kad afganistaniečiams atrodo, jog Berlyne, dalyvaujant V. M. Molotovui, vyksta pasaulio perdalijimas ir kad po rusų užsienio reikalų liaudies komisaro grįžimo į Maskvą Raudonoji Armija tučtuojau pradės karinį žygį per Afganistaną į Indiją. Iš tikrųjų sovietų-vokiečių derybos dėl bendrų veiksmų Afganistane neturėjo perspektyvos. Maskva jas pradėjo vien tik siekdama atskleisti nacionalinės socialistinės Vokietijos planus Afganistane ir Indijoje. Visos vokiečių pastangos gauti SSRS pagalbą abvero – Vokietijos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos - ir SD (partinė saugumo tarnyba) veiksmams prieš Britų Indiją sužlugo.

Po to V. M. Molotovas pritarė fiurerio nuomonei, jog „abu partneriai turėję esminės naudos iš vokiečių-rusų susitarimo (...) Iškeičiant Lietuvą į Liublino vaivadiją, buvo pašalinta bet kokia trinties tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos galimybė“. Tęsdamas mintį, fiureris pažymėjo, jog jeigu kuri nors sutarties dalis nebus įvykdyta, tai, pasak jo, juk politiniai susitarimai niekados nėra visiškai įvykdomi, o kai kada tik 25 procentais.

Valandą užtrukusiame monologe, A. Hitleris pažymėjo, kad Anglija jau nugalėta ir kai tik meteorologinės sąlygos leis, jis įrodys konkrečiai, ką tai reiškia, tačiau, nežiūrint į nieką, Anglija neturi kištis į Europos reikalus. Tuo tarpu Vokietijos interesai yra Vidurio Afrikoje, t. y. senų vokiečių kolonijų lygmenyje su kai kuriomis korekcijomis, kadangi Europoje Vokietija jau užsitikrino sau erdvę beveik šimtui metų į priekį.

Sovietams buvo pasiūlyta dėtis prie Vokietijos-Italijos-Japonijos pakto, pasirašyto Berlyne 1940 metų rugsėjo 27 dieną, ir kartu dalytis pasaulį, užleidžiant Sovietų Sąjungai Artimuosius Rytus, Persijos įlankos kraštus bei Indiją. Todėl toliau derybose V. M. Molotovas esminį dėmesį skyrė Trišaliam paktui, prie kurio vokiečiai energingai siūlė rusams prisijungti, ir išsiaiškinti, kodėl vokiečių kariuomenė yra dislokuojama arti sienos su SSRS, o būtent Suomijoje ir Rumunijoje. Jis kategoriškai pareikalavo išvesti vokiečių armiją iš Suomijos, kuri, jo teigimu, įeina į SSRS interesų sferą, ir leisti rusams užkariauti visą Suomiją. Iš rusų užsienio reikalų liaudies komisaro žodžių galima buvo daryti išvadą, kad Sovietų Rusija neketina atsisakyti savo interesų Europoje, ją jaudina Balkanų šalių – Bulgarijos, Rumunijos, o taip pat Jugoslavijos ir Graikijos – likimas, jau nekalbant apie Lenkiją.

Tačiau Vokietijos vyriausybės vadovas, be pažado padėti pasirašyti rusų-japonų nepuolimo sutartį, o taip pat užtikrinimo, kad Balkanuose Vokietija neturi jokių interesų, daugiau nieko konkretaus nepasiūlė. Išprusęs ir apsiskaitęs Trečiojo Reicho fiureris puikiai prisiminė Šarlio Moriso de Taleirano (Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord) žodžius: „Diplomatija tam ir egzistuoja, kad mokėtum kalbėti, tylėti ir klausyti“. Savaime aišku, V. M. Molotovo tai netenkino: jis ginčijosi su A. Hitleriu, prieštaravo jam, nors fiureris akivaizdžiai buvo susierzinęs. Derybos užtruko dvi su puse valandų ir pasibaigė su sąlyga, kad bus pratęstos rytojaus dieną, o vėliau pakartotinai atvykus J. von Ribbentropui į Maskvą. 

Tą vakarą J. von Ribbentropas viešbutyje Kaiserhof surengė V.M.Molotovui priėmimą. Jame dalyvavo Trečiojo Reicho oro pajėgų vadas reichsmaršalas Hermanas Göringas, apsikarstęs juokingus sidabrinius apdarus brangakmeniais, ir fiurerio pavaduotojas Rudolfas Hessas. Pamatęs V. M. Molotovą, besikalbantį su H. Geringu, rusų vertėjas V. Berežkovas negalėjo atsistebėti, kokie jie skirtingi.

Sovietų Sąjungos vadovo oficialaus vizito programa numatė ir kultūrinę programą. Vakare teatre, Trečiojo Reicho fiurerio ložėje A. Hitleris V.M.Molotovui pristatė tuo metu Vokietijoje labai garsią teatro ir kino aktorę gražuolę Olgą Čechovą – garsaus rusų rašytojo A. P. Čechovo žmonos Olgos Knipper - Čechovos giminaitę. 

V. M. Molotovas kasdien susirašinėjo su J. Stalinu, informavo jį apie derybų eigą ir iš Maskvos gaudavo naujų instrukcijų. Vadas įsakmiai liepė reikalauti Balkanų ir Dardanelų. Kitą rytą V. M. Molotovas nusiuntė J. Stalinui telegramą: „Einu priešpiečių ir derybų su Hitleriu. Spausiu dėl Juodosios jūros, Dardanelų ir Bulgarijos.“ Bet pirma V. M. Molotovas paskambino į Trečiojo Reicho aviacijos ministeriją karinių oro pajėgų vyriausiajam vadui ir uždavė A. Hitlerio įpėdiniui daugiau keblių klausimų. Apkūnusis reichsmaršalas nuleido juos negirdomis. Paskui V.M. Molotovas apsilankė pas R. Hessą.

Antrą valandą A. Hitleris pakvietė V. M. Molotovą, V. Merkulovą ir V.Dekanozovą pietų kartu su Jozefu Goebbelsu (Paul Joseph Goebbels) ir J. von Ribbentropu. Rusus nuvylė kuklus A. Hitlerio valgiaraštis. Jame tebuvo parašyta: „Kraftbruhe, Fasan, Obstsalat“ – jautienos sultinys, fazanas, vaisių salotos. „Vyksta karas, todėl aš negeriu kavos, – paaiškino A. Hitleris, – nes mano liaudis irgi jos negeria. Aš nerūkau, negeriu svaigalų“.

Antrasis „piktas“ jų susitikimas, vykęs po pietų, truko tris valandas. V.M.Molotovas spaudė A. Hitlerį atsakyti į jo klausimus. A. Hitleris kaltino Rusiją godumu. „Geležinsubinis“ (Stalinas vadino Molotovą „špižiniu užpakaliu“, o vakaruose jį vadino „akmeniniu užpakaliu“, nes tuo metu sovietinė diplomatija buvo pati konservatyviausia, nepaslanki ir ideologizuota sovietinio gyvenimo sfera – P. S.) spaudė be atvangos – jis pakluso J. Stalino telegramoje išdėstytiems nurodymams paaiškinti, kad „visi įvykiai nuo Krymo karo <...> iki užsienio karių išsilaipinimo per Intervenciją [Pilietinį karą] rodo, kad SSRS negali būti saugi, kol neturės <...> Dardanelų.“

Klausimas dėl vokiečių karinių dalinių buvimo Suomijoje, buvo pats aštriausias ir skausmingiausias vokiečių pusei. Kiekvienas Suomijos paminėjimas iššaukdavo A. Hitleriui isterijos priepuolį. A. Hitleriui ko netrūko kantrybė, kai V. M. Molotovas ėmė klausinėti jį dėl Suomijos ir Rumunijos.

V. M. Molotovas kandžiai atsakė, kad nėra reikalo kalbėti šiurkščiai. Bet kaip jie galėjo sutarti dėl rimtų dalykų, jei nesugebėjo sutarti dėl mažmožių? V. M. Molotovas pastebėjo, kad A. Hitleris susijaudino. Jis išsitraukė nosinę, nusišluostė prakaitą nuo viršutinės lūpos ir palydėjo svečią iki durų. „Esu įsitikinęs, kad istorija per amžius atsimins Stalino vardą“, – tarė A. Hitleris. „Bet aš tikiuosi, kad ji prisimins ir mane“, – apsimestinai kukliai pridūrė jis, mat vos prieš dvi dienas pasirašė savo Direktyvą Nr. 18. Joje kaip svarbiausią užduotį jis nurodė įsiveržimą į Sovietų Sąjungą – šis žygis užtikrins jam vietą istorijoje.

Nežiūrint nesutarimų kai kuriais klausimais, V. M. Molotovo ir A.Hitlerio pokalbiai paskutiniajam paliko geriausius įspūdžius. Atsisveikinimui besifotografuojant, fiureris apkabino rusų premjerą per pečius ir palydėjo jį iki pat rūbinės. Atsisveikinimui Vokietijos vadovas pakartojo mintį: „Aš laikau Staliną išskirtine istorine asmenybe. Ir aš pats tikiuosi įeiti į istoriją. Todėl natūralu, kad du tokie politiniai veikėjai, kaip mes, susitiktų. Aš prašau Jūsų perduoti ponui Stalinui mano linkėjimus ir mano pasiūlymą apie susitikimą netolimoje ateityje...

H. Geringas, R. Hessas ir J. von Ribbentropas buvo iškiliausi svečiai per V. M. Molotovo pobūvį su ikrais ir degtine prabangioje, bet aptriušusioje Sovietų Sąjungos ambasadoje. A. Hitleris į priėmimą demonstratyviai neatvyko. Priėmimą nutraukė britų karinių oro pajėgų lėktuvai.

„Mūsų draugai britai skundžiasi, kad nebuvo pakviesti į vakarėlį“, – juokavo J. von Ribbentropas, o tuo metu H. Geringas, lyg koks brangakmeniais apsikarstęs, išsikvėpinęs bizonas, brovėsi pro žmones prie savo mersedeso. Rusų ambasadoje nebuvo priešlėktuvinės slėptuvės, todėl didžiuma rusų buvo parvežti atgal į viešbutį. Keli pasiklydo, o V.M.Molotovą J. von Ribbentropas nusivedė į savo asmeninį bunkerį. Čia, grojant britų karinių oro pajėgų bombų muzikai ir dundant priešlėktuvinėms patrankoms, mikčiojantis rusas išsišaipė iš pagyrūnų vokiečių. Girdi, jei Vokietija žūtbūtinai kaunasi su Anglija – taip sakė A.Hitleris – tai turėtų reikšti, kad Vokietija kaunasi, kad „būtų“, o Britanija – kad „žūtų“.

„Britanijai galas“, – tarė Vokietijos užsienio reikalų ministras. „Jeigu taip, tai kodėl mes tūnom šioje slėptuvėje ir kas tada mėto ant mūsų bombas?“ – nusišaipė V. M. Molotovas.

Berlyne vykusių derybose abi pusės kompromiso nepasiekė: Sovietų Sąjunga neprisijungė prie Trišalio pakto. Be to, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras išreiškė sovietinės vyriausybės nepasitenkinimą vokiečių kariuomenės buvimu Rumunijoje bei ketinimais įvesti ją į Bulgariją.

Kaip teigia istorikas seras Basil Liddell-Hart savo knygoje „Antrojo pasaulinio karo istorija“, tai buvo nepaskutinis dviejų sąjunginių valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimas. 1943 metų birželyje J.von Ribbentropas ir V. M. Molotovas susitiko Kirovograde, kuris tuo metu buvo užimtas vokiečių, kad padiskutuotų karo užbaigimo klausimu. J.von Ribbentropas pasiūlė, kad būsima siena eitų palei Dnieprą, tuo tarpu V.M.Molotovas reikalavo grįžti į prieškarinį stovį. Dėl šių pažiūrų skirtumo derybas pristabdė, o vėliau visiškai nutraukė, nes apie jas sužinojo tuometiniai Sovietų Rusijos sąjungininkai.

Atgal į tėvynę V. M. Molotovas išvyko kitą rytą. Abiejų šalių spauda įvardijo šį vizitą kaip „neaprėpiamo svarbumo ir ypatingų pasekmių įvykį“. J. Stalinui komisaras raportavo nepasiekęs nieko, kuo galėtų pasigirti, tačiau bent jau paaiškėjo Hitlerio nusiteikimas šiuo metu. J.Stalinas pagyrė savo ministrą už tai, kad akiplėšiškai kalbėjo su A.Hitleriu. V. M. Molotovas paaiškino, kad A. Hitleriui jo tonas nepatiko, o jo, Molotovo, užsispyrimas pretenzijų į Balkanus klausimu įtikino fiurerį, kad J. Stalinas mes iššūkį jo hegemonijai Europoje. V.M.Molotovas visiškai palaikė ir argumentavo J. Stalino požiūrį į tai, kad artimiausiu metu Vokietija nepradės karo prieš SSRS, o didins savo spaudimą Vakarų šalims. Tuo tarpu A. Hitleris, anksčiau dvejojęs, ar pulti Rusiją, dabar ėmė tam rengtis skubiau. Gruodžio 4 dieną operacijos „Barbarossa“ pradžia buvo numatyta 1941 metų gegužę.

1940 metų gruodžio 19 dieną A. Hitleris surengė prašmatnų oficialų priėmimą naujam sovietiniam pasiuntiniui Berlyne, pradedančiam eiti savo pareigas. O dieną prieš tai A. Hitleris pasirašė Direktyvą Nr. 21 dėl operacijos „Barbarossa“. Keturiasdešimtųjų metų gruodžio 29-ąją, praėjus vienuolikai dienų nuo Direktyvos Nr. 21 pasirašymo, J. Stalino žvalgai pranešė jam apie ją. J. Stalinas žinojo, kad SSRS nebus pasiruošusi karui iki 1943 metų, ir tikėjosi išlošti laiko. Jis ėmė karštligiškai persiginkluoti ir agresyviai balansuoti ant karo ribos Balkanuose, bet neprovokuodamas A. Hitlerio. O fiureris suprato, kad atidėlioti puolimo prieš SSRS negalima, ir kad prieš ją puldamas turi įsitvirtinti Balkanuose.

1940 metų lapkričio 25 dieną V. M. Molotovas perdavė Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje F. Schulenburgui visiškai slapto susitarimo dėl sąlygų, kuriomis SSRS prisijungtų prie Trišalio pakto ir dalyvautų pasaulio dalybose, projektą: 1) vokiečių kariuomenė turi būti išvesta iš Suomijos; 2) Bulgarija taps SSRS įtakos sfera ir Maskva galės įsirengti karinę bazę prie Bosforo bei Dardanelų; 3) Sovietų Sąjungai bus pripažintos žemės į pietus nuo Batumio ir Baku Persijos įlankos link; 4) Japonija atsisakys anglies bei naftos koncesijų Šiaurės Sachaline. Dokumento projekte, be kita ko, buvo kalbama apie sovietų karinės ir karinės jūrų bazės sukūrimą sąsiaurių rajone ir minėta, kad Turkijai nesutikus „Vokietija, Italija ir SSRS parengs ir įgyvendins būtinas karines priemones“. Tame pačiame dokumente sakoma, kad „centrinis SSRS teritorinis siekis yra kryptis į pietus nuo Batumio ir Baku - Persų įlankos link“. Reikia turėti galvoje, kad „naftos žemėlapis“ tuomet atrodė visiškai kitaip - Irakas, Kuveitas, Saudo Arabija išgaudavo niekingai mažą naftos kiekį, o antroje vietoje pagal gavybą Senajame žemyne (po SSRS, žinoma) buvo Iranas. Taigi žygis į Teheraną visiškai tiko į Molotovo deklaruotus „SSRS teritorinius siekius“.

Tiktai praėjus daugiau kaip pusamžiui, išaiškėjo, kad Sovietų Sąjunga primygtinai siūlė Vokietijos, Italijos ir Japonijos vyriausybėms sudaryti keturšalį aljansą. Tai byloja Rusijos užsienio reikalų ministerijoje saugomas dokumentas, kurio turinį 1993 metų kova sužinojo Japonijos informacijos agentūra Jiji Tsushin. Šis dokumentas – tai keturšalės nepuolimo sutarties ir jos slaptojo protokolo projektas. Maskva siūlė pasidalyti įtakos sferas, gerbti viena kitos suverenitetą ir sienų neliečiamumą. Pagal sutarties projektą Vokietija būtų galėjusi nekliudomai užkariauti Centrinės Afrikos šalis, Italija – Šiaurės Afriką, Japonija – Pietryčių Aziją, o SSRS „žinioje“ būtų buvusios visos valstybės į pietus nuo jos sienų „Indijos kryptimi“, t. y. Pietų Azijos ir Persijos įlankos šalys.

Tačiau šie sovietinės Rusijos pasiūlymai, tame tarpe ir lapkričio 25 dienos, Vokietijai, kaip ir Italijai bei Japonijai, buvo nepriimtini ir jokio atsakymo siūlančioji pusė negavo. Tik po nepilnų metų atsakymas atskriejo aviacinių bombų ir artilerijos sviedinių pavidalu.

Berlyno geležinkelio stotyje SSRS vyriausybės vadovo garbei buvo išrikiuota wehrmachto garbės sargyba.

 Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo

 

 

 

1940 11 13: pirmasis V. M. Molotovo susitikimas su Vokietijos kancleriu A. Hitleriu. Tarp jų vertėjas G. Hilgeris. Nuotraukos dešinėje stovi Vokietijos Vyriausiosios karinės vadovybės viršininkas generolas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis

Atgal