VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05 17. Kunigas poetas Kazimieras Svajakas: 90 –osios mirties metinės

Vytautas Žeimantas

Baltarusijos rašytojų sąjungos narys

Šv. Baltramiejaus bažnyčioje, Rasų kapinėse

Vilniečiai gražiai paminėjo kunigo, poeto Kazimiero Svajako 90 –ąsiąs mirties metines. Tuo pasirūpino Gudų kultūros draugija Lietuvoje ir Asociacija “Kryvija”.

 “Gegužės 6 dieną vilniečius ir Lietuvos sostinės svečius kviečiu pagerbti žymaus Baltarusijos žemės sūnaus – poeto, kovotojo, kunigo Konstantino Stepovičiaus (literatūrinis slapyvardis Kamimieras Svajakas) atminimą”, -  kvietė  Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas daktaras Alesius Adamkovičius.

Vilniaus Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje, esančioje Užupyje, baltarusių kalba įvyko šv. Mišios, skirtos Kazimiero Svajako atminimui. Jas laikė Vilniaus baltarusių kunigas Arijušas Malyska ir  kunigas Jaugenas Usošynas. Po to renginio dalyviai susirinko Rasų kapinėse, prie Kazimiero Svajako kapo. Čia, uždegus žvakes, visi pasimeldė už garbingo baltarusių tautos sūnaus sielą. Susirinkę papuošė kapą gelėmis, skaitė poeto eiles, kalbėjo apie jo didelį indėlį plėtojant baltarusių tautinį atgimimą.

Konstantinas Stepovičius - Kazimieras Svajakas

Iš Švenčionių krašto

„Kaip galėjau ir kaip mokėjau: ne skubiai ir ne vangiai. Stengiausi tėviškėnų mieguistumą išblaškyti. “

Šias eilutes prieš beveik 100 metų (1919. XI.24.) parašė kunigas, publicistas, švietėjas Konstantinas Stepovičius, pasirašinėjęs Kazimiero Svajako slapyvardžiu. Rašė jis apie savo gimtojo Švenčionių krašto žmones. Šį regioną dabar dalija valstybinė Lietuvos-Baltarusijos siena, kurios „krikštatėvis“ buvo pats Stalinas. Braukė jis ją kaip išmanė. 1940 m vasarą dar kartą brūkštelėjo. Dalis Kliušanų parapijos, kurioje kunigu dirbo K. Stepovičius ir kurios žmonėms skirtos aukščiau cituotos eilutės, atiteko Lietuvai, dalis – Baltarusijai.

Tuo laiku, kai čia gimė ir brendo būsimasis kunigas, šis kraštas buvo carinės Rusijos okupuotas. Iš oficialių žemėlapių buvo išbrauktas Lietuvos vardas, Čia buvo „Severo-Zapadnij kraj“ – Šiaurės Vakarų kraštas. O smulkesniame žemėlapyje – Vilniaus gubernija, Švenčionių pavietas.

Čia kaimo žmonėms – lietuviams ir baltarusiams didelę įtaka turėjo bažnyčia, kur buvo meldžiamasi tik lenkiškai. Todėl ir buvo šnekama, kad jeigu esi katalikas, tai ir lenkas. Tai negalėjo patikti nei lietuviams, nei baltarusiams. Be to, oficialioji valdžia, savo ruožtu, dar vykdė kryptingą rusinimo politiką. Po 1863 m. sukilimo buvo uždraustas lietuviškas ir baltarusiškas raštas. Pradžios mokyklos buvo tik rusiškos. Apie savąją kaimo mokyklą K. Stepovičius vėliau prisimins: „Mokytojas buvo griežtas, pikti liniuotės smūgiai krito visai be priežasties... Jis buvo didelis girtuoklis ir nepakenčiamas maskolius.“

Jo šeimoje nuo seno visi kalbėjo baltarusiškai, todėl teko kęsti trilypį gyvenimą. Namuose, tarp savųjų kalbėti gimtąją kalba, bažnyčioje – lenkiškai, o oficialioje įstaigoje – rusiškai. Ir dar, kaip ir lietuviams, kentėti įžeidimus, kad kalbi „chalopų“ kalba.

Tačiau kaimas, matyt, yra ta vieta, kur net ir sunkiausiose sąlygose neišnyksta valstietiškas optimizmas, neužgesta šviesios vilties žiburėliai. Juk kiek iš kaimo, iš dūminių pirkių išėjo šviesuolių!

„Mano gerų tėvų idealas – vėliau pasakys K. Stepovičius. – matyti mane kunigu. Ir aš nuėjau tuo gyvenimo keliu, kuris man atrodė teisingausiais, kuris visada buvo mano motinos sapnuose.“

Adomas Stankevičius. Iš Kazimero Svajako gyvenimo ir veiklos“ (Paminint jo dešimtąsias mirties metines), Vilnius, „Kolosse“ leidinys, 1936

Baltarusiai užrašomi lenkais

Konstantinas Stepovičius gimė 1890 m. vasario 19 d. Švenčionių paviete, Baranų kaime. 1900-1905 m. mokėsi Švenčionių miesto mokykloje. 1907 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ten greitai suartėjo su klierikais baltarusiais. Nors formaliai baltarusių seminarijoje nebuvo.

„Vilniaus kunigų seminarijoje visi baltarusiai klierikai būdavo užrašomi kaip lenkai,“- teigia savo knygoje „Baltarusių krikščioniškas judėjimas“ (Vilnius, 1939 m.). buvęs šios seminarijos klierikas Adomas Stankevičius, vėliau tapęs aktyviu baltarusių atgimimo veikėju.

Priežastis paprasta: oficialioji rusų valdžia nei baltarusių tautos, nei baltarusių kalbos nepripažino. Laikė baltarusius rusais, o jų kalbą – tik rusų kalbos tarme. O seminarijos vadovybė, greičiausiai, nenorėjo aštrinti santykių su valdžia, nes jie ir taip buvo gerokai įtempti dėl per jėgą brukamo pravoslavizmo.

Nelengvesni buvo santykiai ir su lenkais.

„Kai baltarusiai klierikai Vilniaus kunigų seminarijoje rengtuose vakaruose norėdavo ką nors pagarsinti baltarusių kalba, susilaukdavo lenkų pasipriešinimo, - tuos laikus prisimena kunigas A. Stankevičius. - Man būnant  klieriku, lenkai klierikai, kurių buvo dauguma, siekė nieko baltarusiško į šiuos renginius neprileisti. Tačiau mūsų būrelis, palaikomas lietuvių klierikų, visgi pasiekė, kad baltarusiški numeriai kartu su lenkiškais ir lietuviškais programose būtų ir būtų gerai išpildomi. Tai iš tikro visada ir būdavo. Baltarusių būrelio dėka, visuotinio seminarijos choro, kuriam vadovavo lietuvis kunigas profesorius Teodoras Brazys, repertuare buvo ir vieta ir baltarusiškai dainai“ .

Laikraštis „Naša Niva“

K. Stepovičius daug ir stropiai mokosi. Tačiau ir savo šaknų nepamiršta. Čia jam į rankas pakliūva Vilniuje leidžiamas baltarusių laikraštis „Naša Niva“. Jis pradėjo eiti 1906 m., tuoj pat po to, kai caro valdžia brutaliai uždarė pirmąjį legalų laikraštį baltarusių kalba „Naša Dolia“. Visi uždaryto laikraščio bendradarbiai, išskirus į Lukiškių kalėjimą metams įkalinto „Naša Dolia“ redaktoriaus Januko Tukerkeso, pradėjo leisti naują baltarusišką laikraštį.

Laikraštį „Naša niva“ leido broliai Ivanas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, Alaiza Paškevič-Ciotka ir Janka Kupala. Bendradarbiavo ir Jakubas Kolasas. Visi jie vėliau tapo garsūs baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais.

„Janka Kupala ir jo bendražygis, bičiulis Jakubas Kolasas visiškai teisėtai laikomi naujosios baltarusių literatūros pradininkais. Ypač daug jie nuveikė formuodami ir vystydami literatūrinę gimtąją kalbą, dedami pagrindus baltarusių literatūrai, kultūrai“ – rašė lietuvių poetas Eugenijus Matuzevičius, mokėjęs baltarusiškai ir daug išvertęs kaimynų kūrinių į lietuvių kalbą

K. Stepovičius tampa aktyviu „Naša Niva“ skaitytoju, jis bendrauja su leidėjais ir vis labiau įsitraukia į baltarusių atgimimo judėjimą. Šis laikraštis, padaręs didelę įtaką baltarusių tautiniams atgimimui, nustojo eiti 1914 m. prasidėjus Rusijos-Vokietijos karui.

Kaimo švietėjas

„Kur dėti jaunystės gyvybingumą ir energiją, kuri upeliais veržėsi išsilieti? Be reikalo vyresnieji norėjo mus sulaikyti... Mes žinojome savo reikalus...“  - vėliau parašys jaunasis kunigas. (kn. K. Svajakas. „Mano proto, širdies ir valios veikla“ (Vilnius, 1932 m.).

Deja, 1912 m. jis suserga džiova, privalo važiuoti gydytis į Zakopanę. Grįžta tik po metų.

Pirmąjį pasaulinį karą jis pasitinka Švenčionių paviete, Kliušanuose. Čia jis dėl ligos laukė įšventinimo. 1915 m. tampa kunigu. Iš pradžių trumpai dirba vikaru Kamajuose, vėliau vėl Kliušanuose. Kunigo veiklą derino su edukacine švietėjiška veikla. Tarp parapijiečių įkūrė baltarusių jaunimo būrelį su choru, dramos būreliu. Skaitė paskaitas, rengė literatūros vakarus, deklamavo eilėraščius.

Vokiečiai, žinodami seną okupantų principą – „skaldyk ir valdyk“, palaikė viską, kas buvo antirusiška. Todėl leido kurti ir baltarusiškas mokyklas. Čia kunigas K. Stepovičius parodė savo organizacinius sugebėjimus. Jo iniciatyva buvo įkurtos net aštuonios baltarusiškos kaimo mokyklėlės. Vėliau, kai šį Vilniaus kraštą okupuos Lenkija, lenkai šias, kaip ir čia veikusias lietuviškas mokyklas, uždarė.

O K. Stepovičius darosi vis sunkiau dirbti dėl progresuojančios džiovos. Jis vis dažniau turi važiuoti gydytis į Zakopanę. Be to, dėl čia įsigalėjančios lenkų valdžios, jis vis labiau yra persekiojamas dėl baltarusių kalbos ir kultūros propagavimo. Lenkai vykdo kratas, jam skelbiami namų areštai, konfiskuojama biblioteka, rankraščiai. Eilinį kartą grįžtant iš Zakopanės, šnipai išvagia jo rankraščius.

Publicistas, švietėjas

Kunigas K. Stepovičius, pasirašydamas Kazimieru Svajaku, daug dėmesio ir jėgų skiria švietėjiškam žodžiui, bendrauja su spauda, tampa populiariu publicistu. Ypač jam rūpi, kad baltarusiškai šnekantys katalikai turėtų spaudą sava kalba. Jis sukuria ir išleidžia maldaknygę baltarusių katalikams „Sielos balsas“, parašo filosofinį etinį pasakojimą eilėmis krikščionybės dvasia „Taurę duok, brolį...“ (Vilnius, 1926).

„Mes turime suprasti, kad jeigu iš mūsų tautinio judėjimo atmesime krikščionybę, tai jis, tas judėjimas ištirps daugiatautiškume ir etniniame palaidume. Neatsisakykime savo gimtosios kalbos, kad nepranyktume. Neatsisakykime gilios mūsų religijos, kad mes išliktume,“ – rašė K. Svajakas

Įdomus jo straipsnis „Cerkvė ir bažnyčia“, paskelbtas laikraštyje „Belaruski zvon“ (1921, Nr.16). Jame jis nepuola priešpastatyti katalikus su pravoslavais. Jis ieško sąsajų, teigdamas, kad tik gyvenant taikoje, bendraujant galima išsaugoti baltarusių vienybę.

K. Svajakas rašo ir literatūros temomis. Išplėstiniame straipsnyje „Fr. Boguševičius – baltarusių poetas“ (Krynica, 1920 Nr. 2,3,4,5.) jis nuo literatūros pereina ir prie politikos: „Nes F. Boguševičiaus asmenybė, ypač jo kūryba sudaro didelį pasipriešinimą rusų ir lenkų politinėms ambicijoms, kurios atsiranda nepripažįstant tautų, esančių tarp Rusijos ir Lenkijos. Šios abi šalys nematė nei ukrainiečių, nei tuo labiau baltarusių...“

Jam rūpi ir aktuali blaivybės tema. Jis parašo ir Vilniuje išleidžia  apybraižų apie alkoholio žalą knygą „Alkoholis“.

Publikavosi taip pat kalendoriuose, Vilniaus baltarusių laikraščiuose „Avadzien“ (Gylys), „Naša dumka“ (Mūsų mintis), „Studenckaja dumka“ (Studentiška mintis), kituose.

Konstantinas Stepovičius. Sielos balsas, Vilnius, 1934 m.

Sunki laikraščių dalia

Vilnius XX amžiaus pradžioje buvo daugiatautis miestas, išsaugojęs senas ir garbingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas. Kai Rusijos caras Nikolajus II, išsigandęs revoliucinio pakilimo, 1904 m. atšaukė spaudos draudimą, Vilniuje iš karto pradėjo kurtis lietuviški ir baltarusiški laikraščiai. 1904 m. gruodžio 23 d. Vilniuje pasirodė pirmasis dienraštis lietuvių kalba „Vilniaus žinios“, 1905 m. gruodžio 1 d. – „Lietuvos ūkininkas“. Kiek vėliau – ir jau minėta baltarusiška „Naša Dolia“.

Suprantama, tai buvo tik laikinas rusiškojo ekspansionizmo atsitraukimas, greičiau jo imitacija. O vėliau prasidėjo karas, į Lietuvą atėjo kiti okupantai – vokiečiai. Jie leido lietuviams ir baltarusiams veikti laisviau, nes siekė suskaldyti buvusią Rusijos imperiją.

A. Stankevičius, rašydamas apie baltarusių tautinį judėjimą pirmosios vokiečių okupacijos metais (1915-1919) teigė: „Tuo laiku pirmąją ir ypatingą vietą užėmė poetas ir mūsų tautos ideologas kunigas K. Stepovičius (Kazimieras Svajakas)“.

Situacija Vilniuje ypač pasikeitė, kai šį kraštą užgrobė lenkai. Iš pradžių jie žaidė su vietiniais gyventojais, kvietė juos į sąjungininkus. Tačiau tai daugiau priminė katės ir pelės žaidimą. Tai akivaizdžiai matome ir paanalizavus Vilniuje ėjusios baltarusių spaudos likimą.

1919 m. pradžioje Vilniuje pradėjo eiti laikraštis „Belaruskaja dumka“ Ėjo tris kartus per savaitę. Išėjo tik 56 numeriai, nes lenkai, užgrobę Vilnių, laikraštį iš karto uždarė.

K. Svajakas siuntė savo kūrinius ir į „Naša dumka“. Laikraštis ėjo Vilniuje 1920-1921 m. Išėjo 27 numeriai. Lenkai jį uždraudė.

„Naša budučynia“ (Mūsų ateitis) ėjo Vilniuje 1922-1923 m. Spėjo išleisti tik 9 numerius, iš kurių du buvo konfiskuoti. Lenkų uždraustas.

„Belaruskaja niva“ ėjo Vilniuje 1925-1926 m. Tai buvo Baltarusių valstiečių darbininkų gramados laikraštis. Turėjo tris tūkstančius prenumeratorių. Išėjo 34 numeriai, 4 iš jų – konfiskuoti. Kai 1926 m. lenkų valdžia uždarė šį laikraštį, vietoje jo pradėtas leisti laikraštis „Belaruskaja sprava“ (Baltarusiškas veikimas). Jo išėjo 29 numeriai, 11 buvo konfiskuoti. Lenkai ir jį uždraudė.

„Naša sprava“ (Mūsų veikimas) ėjo Vilniuje 1926-1927 m. vietoje lenkų uždaryto laikraščio „Narodnaja sprava“ (Liaudies veikimas). Ėjo du kartus per savaitę. Išėjo 16 numerių, 3 buvo konfiskuoti. Lenkų irgi uždraustas.

Poetas, rašytojas

1913 m. grįžęs iš Zakopanės namo, K. Svajakas rašo: „Šiandien, klausydamas stebuklingų mūsų bažnyčios varpų, bandau pradėti kurti eilėraščius. Lenkiškai rašo visi. Baltarusis – našlaitis, juokiasi iš jo gimtosios kalbos. Aš mylių vargšus, apleistuosius... Pradėsiu rašyti baltarusiškai. Baltarusių kalba yra lygi ir skambi: gali tarnauti ir poezijai (nors aš pats savęs poetu nedrįstu laikyti). Pasistengsiu išlyginti savo baltarusišką stilių. Ateityje prireiks“. Ir prireikė jau leidžiant pirmąją savo knygą, skirtą kovai prieš girtavimą „Alkoholis“, pasirodžiusią Vilniuje 1913 metais.

Koks gražus sąskambis su lietuviu, jaunuoju poetu, vėliau tapusiu vyskupu Antanu Baranausku! Tik K. Svajakas baltarusišką dvasią išsaugojo iki mirties, A. Baranauskas senatvėje, deja, tėvų kalbos, lietuvybės praktiškai atsisakė.

K. Svajakas pirmą eilėraštį „ Per mano klebono vardines“ parašė 1912 m., tačiau jis liko tik rankraštyje. Spausdintis pradėjo Vilniuje leidžiamame laikraštyje „Bielarus“. Pirmas išspausdintas eilėraštis – „Priešais Dievą“ (1913 m. Nr.23).

Pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Mano lyra“ K.Svajakas išleidžia Vilniuje 1924 m. Beje, beveik po 70 metų šio rinkinio faksimilinį leidinį pakartojo Minsko leidykla „Mastackaja literatūra“ (Grožinė literatūra, 1993).

Knyga susilaukė palankių atsiliepimų. Literatūrologas Antonas Luckevičius savo knygoje „Pagrindinės baltarusių poezijos kryptys“ (Vilnius, 1933) rašo: „Svajakas, katalikų kunigas, savo eilėraščių rinkinyje „Mano lyra“ labai ryškiai atskleidžia sunkius vidinius prieštaravimus, kuriuos patyria žmogus, netenkantis tikėjimo į Dievą dėl nesutaikomos priešpriešos, kuri atsiranda tarp Dievo, skleidžiančio aukščiausią teisingumą ir šiame pasaulyje esančios neteisybės ir prievartos, kurią taip skausmingai pergyvena baltarusių tauta“.

Bandė K. Svajakas ir prozininko plunksną. Jis parašė 5 veiksmų kaimo dramą „Janka Kancavy“. Ją atskira knyga išleido Vilniuje 1924 m.

Įdomus ir jo kūrinys  „Kupalle“ (Kupole, Vilnius, 1930). Tai misterija-fantazija, sukurta sekant  baltarusių mitologiją.

Daug eilėraščių, poetinės prozos, aforizmų jis paskelbė laikraščiuose „Belarus“, „Krynicy“, kalendoriuose, kitur.

Kazimiero Svajako kapas Vilniaus Rasų kapinėse

Priglaudė Rasų kapinės

1926 m. pradžioje, būdamas Zakopanėje, kaip jis rašė „džiovininkų sostinėje“, vis prašė pervežamas į tėviškę. Jis tikėjosi, kad gimtieji laukai ir miškai padės jam atsigauti, įveikti klastingą ligą.

Tačiau ir Lietuvos oras jam padėti negalėjo. Iš traukinio jau jį teko išnešti. K. Svajakas merdėjo Vilniuje, Lietuvių klinikoje. Sąmonei prašviesėjus prašė pasirūpinti jo rankraščiais, kuriuos buvo konfiskavusi lenkų prokuratūra: „o gal ir bus kokia nauda tautai iš to mano rašymo?!“

Mirė jis 1926 m. gegužės 6 d. Buvo pašarvotas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Pamokslą skaitė jo bendražygis kunigas Adomas Stankevičius. Draugai ir bendraminčiai palaidojo jį Rasų kapinėse, netoli Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapo. Vykdant velionio testamentą, prie kapo praskambėjo trys kalbos. Kunigas V. Hadliauskis kalbėjo baltarusiškai, kunigas Kristupas Čibiras – lietuviškai, kunigas Rėpacis  – lenkiškai. Baltarusių religines giesmes giedojo Vilniaus baltarusių gimnazijos moksleivių choras. Kai buvo šventinamas ant jo kapo pastatytas paminklas, iš jo gimtųjų kraštų pėsčiomis, įveikusi 85 kilometrus, atėjo didelė grupė jaunimo, panorusio pagerbti mylimą kunigą.

Po mirties, 1932 m. Vilniuje jo draugo kunigo Adomo Stankevičiaus dėka pasirodė K. Svajako publicistikos knyga „Mano proto, širdies ir valios veikla“.

1936 metais, dešimtųjų mirimo metinių proga Vilniuje išėjo A. Stankevičiaus knyga „Kazimiero Svajako gyvenimas ir veikla“, sekančiai metais – „Kazimieras Svajakas. Jo ideologijos apybraižos“.

Sovietmetyje nei Lietuvoje, nei Baltarusijoje apie iškilius kunigus nebuvo priimta garsiai šnekėti.

„Mano kelias pažinti Kazimiero Svajako gyvenimą ir kūrybą buvo ilgas ir sudėtingas. Prisimenu, Baltarusijos TSR Mokslų Akademijos Literatūros institute ilgai buvo ginčijamasi, ar į naują keturių tomų „Literatūros istoriją“ įdėti atskirą straipsnį apie K. Svajaką, ar neįdėti. Charakteristika „klerikalinis“ nusvėrė jo nenaudai,“ – prisimena minskietis akademikas Adamas Maldzis.

Subyrėjus SSRS, laisvoje Baltarusijoje aktyviai pradedama rinkti visą tai, kas garsina baltarusių tautą. K. Svajakas patenka į Minske leidžiamas enciklopedijas, pasirodo apie jį analitiniai straipsniai.

1990 m. baltarusių akademikas Adamas Maldzis vizito pas Romos popiežių metu kreipėsi į Joną Paulių II prašydamas paskelbti kunigą Konstantiną Stapovičių palaimintuoju.

2010 m., pažymint K. Svajako 120-asais gimimo metines, Astravo rajone buvo paskelbti garsaus tėvynainio atminimo metais. O grupė jo žemiečių su gėlių puokštėmis aplankė jo kapą Rasų kapinėse. Vienai Astravo gatvei suteiktas poeto K. Svajako vardas. Kliušanuose, prie seno Stepovičių giminės namo buvo prikalta memorialinė lenta.

Lietuvoje šis iškilus mūsų žemės sūnus mažai žinomas. Mes kol kas labiau siekiame surinkti visą tai, kas lietuvišką. Tai teisinga, tačiau tik bręstant, o subrendus turėsime rasti laiko ir apsidairyti kas mūsų žemėje augo ir kūrė nešnekėdamas lietuviškai.

 

 

Atgal