VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07 30. Gintaro kelias

Adolfas Remeikis, advokatas

pagal Lietuvių istorikus prof. Augustiną Voldemarą, Česlovą Gedgaudą, Mariją

Gimbutienę, Juratę Statkutę de Rosales ir kt.

Gintaro Kelias buvo mūsų - lietuvių valdomos Gardino Imperijos ekonominis pagrindas.

Prancūzų tyrinėtojas J. Andriveau paliudija Gardino Imperijos valdomos Varumonių Rikio (karaliaus) buvimą praeityje: „Dar prieš Periklio amžių (500 metų prieš Kristų) pietų Rusijos ir Ukrainos teritorijose buvo tikra, organizuota valstybė, kuri laikėsi 7 – 8 šimtmečius iki hunų užpuolimo.“ (Gauthier, „Genseric , Roi des Vandales“).

Dėl V kitimo į G, G kitimo į H, H kitimo į J -Varumonių Rikio (karaliaus) vardas iškraipomas į Varmanrik – Germanreich, Hermanreich, Jermanrik, Ermanrik

Asmenvardžiai ir valstybių pavadinimai anksčiau ir dabar taip pat yra iškraipomi pagal germanų, lotynų, arabų bei skandinavų tautų tarimą. Būdingas yra Varulyno tapimas Berlynu, Varingijos tapimas Rugijos žeme, varulių tapimas varungiais

Varumonių arba Varingių Rikis (karalius) arba slaviškai „Variagų“ Rikis valdė Gintaro Kelią, jungiantį Atėnų – Bizantijos Imperiją su Baltijos jūros pasauliu. Kertant Europą tiesia linija Gintaro Keliu buvo išvengiama tolimo aplinkinio kelio visa Europos pakrante. Senovės jūreiviai, neturėdami nei kompaso, nei žemėlapių, buvo priversti, nepamesdami iš akių žemės, plaukti palei Europos žemyno krantus. Gintaro Kelias apėmė visą didžiulį Dniepro upyną su visais jo išsišakojimais, Dniestro, Pruto upynus pietuose ir Vyslos, Bugo, Nemuno bei Dauguvos upynus šiaurėje.

S. Daukantas rašo, kad žodis Rikis reiškia karalių arba karalaitį – valdovus: „Tij ponai vadinos rikeis arba karaleis“.

Svarbiausias lietuvių protėvių valdomo Gintaro Kelio tikslas buvo prekyba su Bizantija ir arabų Kufa.

Kailiai, vaškas, vergai – viena kryptimi, druska, ginklai, sidabras, šilkai, kilimai – kita kryptimi sudarė nuolatines galingas ekonomines sroves.

Štai lietuvių prof. A. Voldemaras (La Lithuanie et ses problemes) rašo, jog Švedijoje rasta iš viso 24000 sveikų ir 14000 kapotų gabalų Kufos (Abbassidų arabų sostinės prie Eufrato) monetų, datuotų 700 – 1000 metų laikotarpio po Kristaus ir apie 6000 vienetų dar ankstesnių Romos imperijos pinigų.

Herodotas praneša, kad mes Gintaro Keliu reguliariai siųsdavome gintaro dovanas Deloso šventyklai, o Dioscuras atžymi pietiniame Gintaro Kelio gale didelių mugių buvimą, kur reikėdavo vertėjų septyniomis kalbomis. Timostenas, Egipto Laivyno admirolas Ptalomėjų laikais žinojo, jog Kolchidoje buvo mugiavietė, kurioje susitikdavo apie 300 tautų.

Kaip tai suderinti – susirenka apie 300 tautų, o susikalbama tik 7 kalbomis? Todėl, kad tos kalbos buvo tarptautinės: tos kalbos priklausė ne tautoms, o imperijoms. Buvo susikalbama 7 imperijų kalbomis: graikų, romėnų, baltų(lietuvių), egiptiečių (jų laivynas plaukiodavo tarp Aleksandrijos ir Krymo), semitų – aramėjų( jų pirkliai aptarnaudavo Artimuosius Rytus), senovės persų (šilko kelias iš Olbijos ėjo sausuma į Samarkandą), kinų. Išvada peršasi pati savaime, kad ir kitose senojo pasaulio imperijose buvo taip, kaip Romos imperijoje: Romos imperijos ribose buvo per 100 tautų, genčių, bet oficiali kalba buvo viena. Taip ir mūsų Karalių Karaliaus Mindaugo prosenelių – Varumonių Rikio ir jo įpėdinių valdomoje Gardino Imperijoje - Gardarikėje buvo vartojama viena lietuvių kalba.

Senovės pasauliniai prekybos centrai Olbia – Dniepro žiotyse, Pantikapėja – graikų laisvos prekybos uostas Kerčėje , Kurtuva (Odesa) įrodo ekonominę bei strateginę Gintaro Kelio svarbą, o tokie radiniai, kaip Hetitų dievo statulėlės Šernuose prie Klaipėdos, gintaro radiniai Egipto iškasenose nustato jo gilią senovę, nes Hetitų imperija žlugo dar XII amžiuje prieš Kristų. Baltijos gintaras Egipte randamas nuo pirmos faraonų dinastijos laikų, o tai mus nukelią į 3000 metus prieš Kristų.

Senovėje upės susisiekimui naudotos dėl to, kad ankstyvųjų viduramžių šiaurinė Europos dalis buvo vientisas neperžengiamos girios. Jose stūksojo tik Luneburgo, Puštos ir didžiosios Ukrainos stepės, kuriose ganėsi milijonai taurų bei laukinių žirgų. Nesuskaitomų upių ir ežerų pakrantėse vyko visas gyvenimas.

Paklausykime S. Daukanto: „Kas aprašys Kalnėnų (Aukštaičių) ir Žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių, vienu lieknu it jūra niūksojo: nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neįžengiami pušynai, eglynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais nuaugę niūksojo, ir visi viena giria buvo, upėmis tik ir upeliais išvagota... Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasiekti“ („Lietuvos girių senovėje“ įžanga).

Tebėra tik viena vieta pasaulyje, galinti mums parodyti anų laikų Šiaurės Europos upynų vaizdą – tai Amazonės upynas, kuriame ir dabar, be lėktuvų, susisiekimas galimas tik upėmis. Tokios pirmykštės gamtos milžiniški gyvūnijos ir augmenijos ištekliai išlaikė tame plote, mažiausiai, 15 milijonų žemdirbių, papildančių gaunamą derlių medžiokle, bitininkyste, žūkle, bandų ganymu.

Seniausių Europos upių baseinai buvo apgyvendinti mūsų protėvių, nes seniausių upių vardai yra kilę iš lietuviško žodžio vanduo: Undonė (Donas), Undenojus (Dunojus), daug vietovardžių kilę iš žodžio vanduo: Vindobona (Viena), Venetų ežeras (vėliau Konstancos), Durbės ež. (Unduruva), Dervenčios upė Prusijoje (Undura – Vandžia), Vanedotija – kraštas Anglijoje

Lietuvių kalbos paplitimą senovėje įrodo ir žodžio vandens „rasa“ prošaknis: Raseiniai, Isrutis, Prūseliai, Rusnė, Rutupia uostas Bretanijoje, Rusina – priešromėniška deivė Reino žemupyje, Parisis – Paryžius, etruskų tauta (eit-ruskiai nieko bendro su rusais neturi, nes slavai tiek toli į vakarus niekada nebuvo pasistūmėję). Tai visur grynai lietuviška Rusnės, rasos šaknis, o Prancūzijos upių tinklas po liaudų tautos šimtmečių buvimo ištisai nusėtas tų vardų, pats „upės“ vardas Prancūzijoje tai „rue“, „ruisseau“, ir dar šiandien vartojamas, kaip bendrinis vandens srovės pavadinimas (apie liaudų tautą kitoje dalyje).

Šimtais pavyzdžių moksliškai yra nustatyta, kad Persų – Prūsų – Rasų žodžiai turi bendrą lietuvių kalbai priklausantį prošaknį.

Nuo to laiko kai krikščionybė uždraudė mums kalbėti apie Krivių Krivaičius, atrodytų, kad 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės aktas neturėjo galios, kiek tai liečia mūsų kultūrą – vis klausėme Varšuvos, Berlyno ar Maskvos nurodymų, įsakymų ar pamokslų, nes Arijų tikybos klausimu mūsų istorijos vadovėliai mirtinai tyli.

Archeologiniai lobių radiniai, paremti hidrografiniais Gintaro Kelio duomenimis, paremti kalbotyros įrodymais - eismo vietovardžiais, paremti strategine žemyno vandenskyros padėtimi, keliaujant iš Baltijos į Juodąją jūrą tiesiausiu ir patogiausiu keliu, paremti daiktiniais įrodymais – sensacingomis muito plombomis, paremti istoriniais kronikų liudijimais, kuriuos išvardino prekybos delegacijos, ir, pagaliau, paremti Gintaro kelio Gardino Imperijos senų žemėlapių atvaizdais, įrodo Gintaro Kelio visumą, kurios moksliškai neįmanoma nuginčyti. 1954 - 1957 metų kasinėjimuose Draugučionyse, Bugo upės atkrantėje buvo rasti urmo ir perkrovimo sandėliai, bet, kas svarbiausia, - buvo rasta tūkstančiai muito plombų su įvairiais ženklais ir herbais. Manoma, kad jos buvo naudojamos kiaunių kailiukų pundams plombuoti (prof. T. Lewicki, prof. B. A. Rybakov). Mat Gardino imperijos viduje sidabro pinigas neturėjo perkamos galios. Sidabras tuoj buvo perdirbamas papuošalams. Mūsų, kaip ir Novgorodo, Maskvos, Pavolgės sričių piniginis vienetas buvo senoviškiausia valiuta pasaulyje – kiaunių kailis. Jis kursavo daug anksčiau už kaldintų pinigų atsiradimą, o mūsų žodis „maineta“ buvo kitų senovės tautų perimtas ir pritaikytas jų metalinėms „monetoms“. Ne veltui Premas Adomas pastebi: „Kijevo Rasos (lietuvių) valstybės karūna prilygsta Bizantijos imperijos sostui“.

Senasis Gintaro kelio pavadinimas buvo Var – eistenis.

Eisčių pavadinimas priklauso eismo šaknies grupei ir parodo, kad jie buvo keliautojai. Lietuvių valdomoje Plačioje Genčios (vėliau Hanzos) organizacijoje tai buvo priimtina ir kuršiams, ir prūsams, ir jotvingiams, ir daugeliui kitų tautų.

Mūsų protaučiai buvo ne tik kariai, bet ir prekių gabentojai, išvežiotojų, išnešiotojų. Tai buvo labiausia paplitusi profesija. Eisčių komerciniu bešališkumu galėdavo naudotis bet kuris svetimšalis – ar tai būtų romietis, ar ordino karys, klausdamas kelio.

Eisčiais vadinosi tarptautiniai prekeiviai, prekybos delegatai, urmo sandėlių laikytojai – tai buvo jų profesija ir amatas. Prekybininkai eisčiai nesėdėdavo kur nors pastovioje vietoje: ar Vyslos žiotyse, ar Lietuvos Brastoje, ar Kijeve, ar Bebraktėje prie Luaros, o keliaudavo su prekėmis pasauliniais prekybos vieškeliais. Tai senovės Genčia buvo daug platesnė ir galingesnė už XII amžiaus vokiškąją Hanzą. Gintaro kelias kaip ir Mindaugo protėvių valdoma VII – XI amžių Gardino Imperija buvo daugiatautis.

ISTORINIS BIZANTIJOS IMPERATORIAUS PRANEŠIMAS

Bizantijos imperatorius Konstantinas apie 950 m. po Kristaus parašė veikalą „Apie imperijos valdymo meną“, kuriame yra sensacingos žinios apie eismą Gintaro Keliu. Pateikiame pažodinį Bizantijos Imperatoriaus pranešimo vertimą:

„Skobniai- skaptuotos iš vieno milžiniško rąsto valtys, kuriose telpa iki 40 žmonių, ateina iš Gardino, kuriame valdo Šventasaulavis, rasų (lietuvių) karaliaus Ingaurio sūnus, o taip pat iš Smaleniškės tvirtovės, Černigovo ir Baudžiagardo bei Teliuco (Toleičios– Tolimos Eičios)“.

Čia Bizantijos valdovas išvardino pagrindinius mūsų Gardino Imperijos vienetus: šiaurėje Nemuno upynas su mūsų Imperijos sostine Gardinu, - kuris suteikė ir mūsų valstybei pavadinimą „Gardarikė“ – Gardino rikija – Gardino karalystė, šiaurės rytuose, Dnepro aukštupyje Smaleniškės (Smolensko) kunigaikštija, šiaurės vakaruose Vyslos upynas žemupyje – Vanduolių kunigaikštija su sostine Baudžiagardu (Bygdošču), pietuose – Kijevo Rasa, o Bizantijos valdovo minima Toleičia vėliau buvo Jotvingių perkrikštyta į Draugučionis (Drohičin) – ten 1954 m. kasinėjimuose buvo rastos prieplaukos su sandėliais, parkavimo aikštėmis ir sensacingomis muitinės plombomis. Iš Tacito, Herodoto, Ptalomėjaus taip pat tvirtai žinome, kad Eisčiai ten turėjo savo didžiulę prekybos bazę.

Toliau Bizantijos valdovas rašo: „Visi skobniai nusileidžia Dniepro upe ir renkasi prie Kijevo tvirtovės, kuri taipogi vadinama Sambatas“. Tai visai neiškreiptas lietuviškas Sambutis, Samburys, nes lietuviai – varingai – rasai čia susiburia, kad atliktų „vizų ir muitų“ formalumus: apsimokėtų už teisę praplaukti, persikrovus į didesnius laivus, tinkamus jūros žėgliuotei (būriavimui).

Toliau Bizantijos imperatorius aprašo: „Jų duoklininkai slavai, praminti krivitėnais ir lenzoninais (lenkai – A. R.), ir kiti slavai, kerta skobnius kalnuose žiemos metu ir, juos paruošę, kai ištirpsta ledas, įveda juos į artimiausius ežerus“.

Kadangi dėl senoviško lenkų vardo „lenzoninai“ mokslo pasaulyje nėra ginčų, miškas, kuriame, pasak Bizantijos valdovo, buvo kertami šimtamečiai medžiai skobniams, matomai, buvo Šventakirčio kalnuose – Gory Sviętokrzyskie. Iškilmingas Jotvingių kalbos žodis „Šventa“ nurodo nepaprastos svarbos draustgirį – matomai, kitam tikslui buvo negalima paliesti nė šakelės. Kai dėl ežero, tai „Salmatijos“ ežero (pagal Merkotoriaus žemėlapį) vietoje ir šiandien tebekiurkso Pripetės pelkynas.

Toliau Bizantijos imperatorius rašo: „Kadangi šie ežerai įsilieja Dniepran, tai toliau jie plaukia Kijevan, ištraukia laivus krantan apžėgliavimui ir juos parduoda lietuviams ir rasams, - tiegi, pirkdami tik nuogas kalades, išnarsto (savo) senus laivus, išimdami iš jų irklus, bures, vairus ir kitą aprangą ir aptaiso naujus. Birželio mėnesį, pasileidę žemyn Dniepru, jie nukanka Vitičevan (Vyties Eičiuva),- rasams (lietuviams) pavaldžion pilin. Dvi – tris dienas palaukę, kol atplauks visi skobniai, jie pajuda kelionėn ir leidžiasi Dniepru žemyn“.

Čia aprašomas neapsakomos svarbos faktas: Bizantijos imperatorius graikas nuolat pabrėžia pagrindinį skirtumą tarp padėties šeimininkų rasų – lietuvių ir jų duoklininkų slavų, tuo įrodydamas, kad tos tautos viena kitai priešingos.

Toliau Bizantijos imperatorius rašo: „Visų pirma jie prieina pirmąjį krioklį, vadinamą „Essupi“ (liet. – Eisupis – eismas upe, ukrainietiškai – Chodackij) Ta pereiga tokia siaura, kad nebus platesnė už hipodromą. Jos viduryje iškyla uolos, panašios į salas, į kurias atsimušdamas ir krisdamas žemyn vanduo sukelia didelį ūžesį ir baimę. Todėl rasai nerizikuoja praplaukdami tarp uolų, bet, prisiyrę krantan ir išlaipinę žmones, o daiktus palikę skobniuose, nuogi brenda, kojomis čiupinėdami dugną, kad neužkliūtų už kokio akmens. Tuo pat metu jie stumia kartimis laivo nosį, kiti vidurį, treti galą. Taip atsargiai jie praeina pirmąjį krioklį pakrantės vingiu. Praėję tą, jie vėl įlaipina likusius krante ir pasiekia antrą, graikiškai vadinamą „Ulborsi“ (liet. – uolvaržis, nes šioje pereigoje randama didelė uolenų sala, slavų „Ostrovniprach“). Ir tas krioklys panašus į pirmąjį – sunkus ir keblus praeiti.

Panašiu būdu jie praeina trečią krioklį, vadinamą „Gelandri“ (giliausias).

Paskui jie prieina didžiausią ketvirtą, rasų - lietuvių vadinamą „Eivarys“(pertempimas sausuma), o slaviškai „Nosit“(pernešimas), kurio uolose paukščiai krauna lizdus. Šioje pereigoje visos valtys priplaukia krantą nosimis, paskirtieji kariai išlipa sargybon ir nepaliaujamai budi, saugodami turtus nuo pečeniegų užpuolimo. Likusieji, iškrovę mantą ir sukaustytus vergus, perveda juos žeme šešias mylias, kol apeina upės slenksčius. Paskui jie velka savo skobnius vilkte, kiti perneša ant pečių ir, taip persikėlę kiton slenksčių pusėn, juos vėl nuleidžia vandenin, pakrauna, įlipa ir plaukia toliau.

(Č. Gedgaudas: „Tai Gintaro Kelio žygdarbių zenitas, užantspauduotas klajoklių plėšikų pečeniegų pralietu mūsų protėvių krauju – skobnių laivynas upėje buvo pečeniegams nepasiekiamas, tik čia, kai, nežmoniškus krūvius nešini, keliautojai išlipdavo sausumon, ilgoje šešių mylių atkarpoje juos puldavo pečeniegai – tai lietuvių kilmės žodis – ingas priesaga yra lietuviška – upečioningiai – upečionys – upečiai – pečeniegai).

„Atvykus penkton perėjon, rasų - lietuvių vadinamon „Boruforos“, o slavų „Volniprach“ (liet. krioklių krioklys, nes jis sudaro didelę užtvanką), jie prastumia skobnius pakrantės vingiais, kaip pirmame ir antrame, ir prieina šeštą rasų - lietuvių vadinamą „Leanti“ - Liejantis, o slavų „Veruči“, kas reiškia vandens kunkuliavimą, ir pereina juos panašiai. Toliau plaukia į septintą, rasų - lietuvių vadinamą „Struvun“ (tekančio vandens srovę apibūdinančių žodžių bendra šaknis – Intstrutis, Ister-Dunojus, Undonė – Ister – Dniestras – sraunus – Č. G.), , o sen.slavų „Napreži“ (Zapreži – Zaporožė – Č. G.), ir prieina prie „Kraiskij“ (kraštutinis) perkėlos (iš jos kilo pavadinimas U-kraina – Č. G.), kurioje kurėnai persikelia, grįždami iš Kijevo Rasos, o pečeniegai keliasi, keliaudami į Krymą.

Perėję ta vieta jie pasiekia Šv. Gergaurio (Chartica) salą ir joje atlieka apeigas -padėkos aukojimus, nes ten auga didelis ąžuolas. Jie aukoja gyvus paukščius. Aplink susmaigsto strėles, o kiti sudeda gabalėlius duonos, mėsos, kas ką turi, kaip to reikalauja paprotys. Dėl paukščių jie meta burtus: ar juos papjauti aukai, suvalgyti, ar paleisti gyvus. Nuo tos salos rasai nebesisaugo pečeniegų, kol pasiekia salą vadinamą Selina“.

Toliau taip pat smulkmeniškai nurodoma kelionė jūros pakraščiu iki Dniestro, toliau iki Salyno (dabar Sulino) salos Dunojaus žiotyse, kurioje būta kito mūsų nuolatinio atramos taško- tvirtovės, toliau vis Juodosios jūros pakrante iki Varnos (varna reiškia „varymo vietą“, o ne varną – paukštį) – paskutinės didžiausios mūsų tvirtovės. Varnos miesto pavadinimas yra rasų – lietuvių palikimas kaip ir Varniai, Varėna, Verkiai. „ Bizantija – jų vargingos ir pavojingos kelionės galas“, - rašė Bizantijos imperatorius.

Bizantijos imperatorius dar priduria: „Lapkričio mėnesiui atėjus, jų kunigaikščiai išeina iš Kijevo „po liaudį“ (tas išsireiškimas reiškia jiems leno teise pavaldžių miestų lankymą) rinkti mokesčių duoklę vyčiams. Taip vyčiai ir jų kunigaikščiai, pramitę visą žiemą, balandžio mėnesį, kai ištirpsta ledas, grįžta Kijevan ir, gavę duoklės naujų skobnių, vėl nusileidžia Bizantijon“.

Mūsų didvyriškų keliautojų žygdarbis, pakartojamas kiekvieną pavasarį, padarė tokį įspūdį graikų valdovui, jog jis pašventė jų kelionės smulkiam aprašymui ištisą savo knygos skyrių. Tačiau Heraklio masto fizinės jėgos ir ištvermės įrodymas nublanksta prieš svarbesnį mūsų bočių pasiekimą – jie lietuviškais vardais įamžino eismą Gintaro Keliu.

Čia pateiksime tik pačių normanistų oficialiai pripažintus mūsų žodžius: abiejuose Gintaro Kelio galuose. Jų svarba yra įrodoma net keturių didžiausių senovės miestų susitelkimu jų pakrantėse: Eistovija (vėliau Gaudančius – Gdansk), prekybos centrai Prūsa, Karaliaučius, Eiluvingė (vėliau – Elbing), Ankara, tebereiškianti mūsų inkaro – uosto pavadinimą. Žodis inkaras yra lietuvių kalbos žodis ir mums nebuvo svetimų primestas, nes, kai kitose kalbose jis beliko tik daiktavardžiu, mes jį vartojame ir veiksmažodžiu: insikabinti, insikarti, karuoliai, užkarti ant kaklo, inkaru arba inkilu Žemaitijoje vadinamas ir inkeltas į medį namelis paukščiams.

Perfirogenetas rašo: „Baltai, pramitę visą žiemą pas duoklininkus slavus ir t.t.“.

Muitas – aukštos tarptautinės teisės išvystymo, pasiekusio užsienio prekybą, įrodymas, 907 metų graikų prekybos sutartyje žodis „muitas“ taip ir paliktas lietuviškai, kaip nepakeičiamas techninis išsireiškimas, kuriam graikai nesurado savo pakaitalo (Mit., 907 m. sutartyje su Bizantija).

Specifinės Gintaro kelio sąlygos leido gabenti tik lengvo svorio, bet didelės vertės prekes. Grūdų ar lino audinių gabenti neapsimokėjo, pereinant slenksčius, prekių pernešimo vargai, prekių gynyba nuo pečeniegų itin padidindavo prekių kainą. Be to, atvykus vieton, visas žygdarbis kartais pasibaigdavo tuščiomis – rytiečiai kartais apgaudavo atvykusius, o ginkluotų konfliktų pasėkoje atvykėliai atsidurdavo kalėjime (žinios iš archivyskupo Fatijaus pamokslų).

Čia išaiškėja dar viena Bizantijos imperatoriaus susidomėjimo Gintaro Kelio prekeiviais priežastis.

Po vieno tokio, išimtinai akiplėšiško atvykusių prekiautojų nuskriaudimo, kada graikai jų dalį išžudė, kitą pavasarį Bizantija susilaukė didžiulio skobnių laivyno, pakrauto jau nebe prekėmis, o ginkluotais kariais.

Štai autentiški pirmos Kijevo Rasos kronikos žodžiai: „907 metais Gardino Imperatorius Algis pareikalavo iš Bizantijos sostinės sumokėti duoklę dviems tūkstančiams laivų po 12 grivenų žmogui. Kadangi skobnių laivuose buvo po 40 karių, susidaro 80 vėliavų kariuomenė, kuri pareikalavo sumokėti arti milijono kontribucijos. Ir graikai sutiko. Po to, Bizantija pradėjo prašyti taikos, kad atstotų Algis ir nebeniokotų uostų. Kiek atitolęs nuo miesto mūrų, jis sudarė taikos sutartį su graikų valdovais Leonu ir Aleksandru, pasiuntęs pas juos miestan karalių ir karvedį bei kitus savo pasiuntinius“.

Italų kronikininkai taip pat pasakoja apie ankstesnį 865 metų po Kristaus Gardino Imperatoriaus Sokaldo žygį Bizantijon su 1000 laivų.

X a. po Kristaus Gardino Imperiją valdė Karalius Algis. Oficialiu kronikų liudijimu jis:

buvo varingių vyčius,

buvo varingių – rasų – lietuvių kilmės,

prisiekdavo Perkūno vardu.

Niekur kitur – kitose kalbose mūsų Dievo Perkūno vardas nebuvo vartotas – tik pas hetitus Parkun buvo jau du tūkstančius metų prieš Kristų. Skandinavai, kurie norėtų Algį pasisavinti, Perkūno visai nepažįsta. Tie šiauriečiai turėjo savus dievus: Odin, Thor, Wotun. Algis prisiekė mūsų Perkūnui todėl, kad jis buvo lietuvis, nes priesaika yra Šventa tikybos apeiga, o svetimiems dievams neprisiekiama.

Pasak Kijevo Rasos metraščių Bizantijos imperatorius turėjo labai rimtą ekonominį suinteresuotumą domėtis tolimaisiais keliautojais, „atvykstančiais iš varingų į graikus“, ir jų vargais bei juos išsamiai išstudijuoti.

Iš Nemuno upyno sostinės Gardino ėjo gintaro, brangiųjų kailių (sabalų, bebrų, kiaunių, šermuonėlių, lapių, barsukų) , vaško ir kitokiai lobiai.

Iš Smaleniškės kunigaikštijos ritosi smalos, deguto, medaus statinės ir kailių užantspauduoti ryšuliai.

Iš Voluinės ir Šerninguvos (Voluinė, Černigovas) „sidabro šermuonėlių bandos“ kunigaikštijų ėjo puikūs odos išdirbiniai, garsėjantys net Vakarų Europoje, kur juos jau V amžiuje atnešė vyčiai – gudonai ir kt. Iš mūsų protėvių vyčių kultūros perimti puošnieji žirgo aprėdai, ypač sidabru., brangakmeniais nusagstyti balnai, kamanos, tebėra ispanų kalbos kraštuose raitelių pasididžiavimas.

Tai vis mūsų dievulio Upelionio ( vėliau graikų vadinamo Apolonu) gimtinės, Dievo (Bugo) upės bei Pripetės ir Disnos upynų kultūros palikimas.

Iš Baudžiagardo prie Vyslos, deja, ėjo skaudžios surakintų vargšų grandinės. Ten anksčiau III – IV amžiuje buvo įsigalėję vergų – būrų gaudytojai burgaudai (burgundai), senąją Eisčių sostinę Eistaviją pavertę savo centru Gaudančium (Gdansk). Plėšikavimo tradicija Vyslos žemupyje, įsitvirtinusi ten gyvenusių vytingų laikais, neišnyko ir vėliau

sudarykime Dniepro pereigų (kliūčių - slenksčių) vardų lyginamąją lentelę

mūsų kalba „Rasų“ slavų ukrainiečių

EISUPIS ESSUPI NE SPI CHODACKIJ

UOLVARŽYS ULVORSI OSTROVNIPRACH SURSKIJ

GILANDRIS GELANDRI (TRIUKŠMINGAS) ZVONECKIJ

EIVARYS AEFORS NEASIT NENASYTEC

VARUVARYS BARUFOROS VOLNIPRACH VALNYGA

LIEJANTIS LEANTI VERUTSI BUDILO

EISTRIVONIS STRUVUN NAPREŽI ZAPOROŽĖ

KRAŠTINIS KRARISK KRARISK KRAINIJ

Šie aštuoni Dniepro perėjų vardai, didingi mūsų praeities paminklai, kurių garsas nuskambėjo iki Bizantijos, bet nepasiekė tų drąsuolių keliautojų šiandieninių palikuonių.

Pabrėžiame nepaprastos svarbos faktą, kurį paliudija imperatorius graikas, kad rasai - lietuviai su vyčiais ir slavai tai visai atskiros tautos, kurių net kalbos visai skirtingos, o tam įrodyti jis pateikia tų dviejų kalbų palyginimus.

Mes jau seniai tą žinojome iš Kijevo Rasos metraščių, kad rasų ir slavų tautos buvo skirtingos.

H. Paszkiewicz (The origin of Russia. London. 1954.) pririnko net keliasdešimt tokių kronikų ištraukų iš įvairių miestų ir įvairių laikotarpių užrašų, kuriuose priešpastatoma Novgorodo, Smolensko, Riazanės – Suzdalio, Galyčio slavai iš vienos ir Kijevo Rasa, buvusi mūsų Gardino imperijos sudėtyje, iš kitos pusės, įrodant, jog tai buvo skirtingos valstybės ir tautos, dažnai tarp savęs kariaudavusios. Jų gi pastovus tarpusavio santykis buvo toksai, jog slavai buvo priversti nuolat mokėti duoklę rasams – lietuviams. Tai liudija to laiko amžininkas Bizantijos imperatorius, aprašydamas Gintaro Kelio valdytojų rasų - lietuvių kalėdojimo tradiciją „po liaudį“, ir vartodamas savo tekste tą lietuvišką išsireiškimą, kurį jis graikiškai paaiškino.

Vatikanas, šį kartą liudija mūsų naudai – Kalėdojimų tradicija, iki nepriklausomybės laikų išlaikyta yra nenuginčijamas mūsų „pagoniškas“ paprotys. Katalikų kunigai perėmė ne tik mūsų valdovų kunigų vardą, daug svarbiau, kad jie naudojasi ir ekonominėmis šios tradicijos privilegijomis.

Kijevo krikšto pasėkoje Gardino Imperijos valstybių Federacija buvo susprogdinta, ir kilo žutbūtinė kova tarp suslavėjusių ir apkrikštytų Kijevo rasų (lietuvių), iš vienos, ir, likusios senojoje arijų tikyboje, lietuvių šiaurės, iš kitos pusės. Kronikininkas, atsimindamas brolžudiškus kryžiaus karus, apgailestauja: „Nemuno krūvini krantai ne javais nusėti, o nusėti rasų - lietuvių sūnų kaulais“.

1200 – 1263 matais – vis tame XIII amžiuje kronikose atžymėta ir suskaičiuota 75 lietuvių žygiai į Voluinę ir Kijevo Rasą. Taip lietuviai gynė savo senąją arijų tikybą.

Pietinė suslavintą ir apkrikštyta Imperijos dalis ir arijų tikybos besilaikanti šiaurinė skyrėsi savo gamta ir klimatu: pietuose stepės, šiaurėje – neperžengiamas miškynas, - tūkstantmečių bėgyje jos buvo jungiamos tik Gintaro Kelio vientisumo. Ant šios, pačios gamtos nustatytos, sienos nuo X amžiaus užvirė krūviniausia kova. Natūrali gamtos riba ėjo maždaug Liublino, Černigovo, Kursko, Voronežo linija.

Mūsų istorijos vadovėliai Lietuvos istorijos rimtą aprašymą pradeda tik nuo Vytauto Didžiojo laikų, Mindaugą laikydami „žiliausia senove“, nors Vakarų Europoje jau nuo V amžiaus po Kristaus yra didžiuliai, mūsų istoriją patvirtinantys, archyvai, atsekant 3000 metų mūsų praeitin.

Kodėl XIII amžiuje griuvus Kijevo Rasos valstybei, neaiškinamas mūsų valstybės tęstinumas, o Lietuva staiga atsiranda „iš nežinios“ su ta pačia Kijevo karūna ant galvos. Kijevas anksčiau vadinosi Kaunogardas (Koenugard).

Vytauto Didžiojo Lietuva elgiasi ne kaip vos gimęs kūdikis, o kaip valstybė galiūnė, gebanti valdyti tautas nuo jūros iki jūros. Mindaugo imperija ir Vytauto Didžiojo Lietuva buvo stipriai ginkluota ir galinga, atmušusi milijoną mongolų- totorių profesinių galvažudžių ir, Romos organizuotą, Vakarų Europos kryžiuočių puolimą.

Atgal