VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Nepaskelbtas Lenkijos karas Lietuvai (1918 – 1920)

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius

XX amžiaus pirmoji pusė - tai ne tik tautinių valstybių kūrimosi Vidurio ir Vidurio Rytų Europoje laikmetis, bet ir nacionalizmo tiek pozityviąja (tautinio orumo, pasididžiavimo ugdymas, savo kalbos pozicijų visuomenės gyvenime stiprinimas, tautinės kultūros puoselėjimas), tiek ir negatyviąja prasme suvešėjimo laikotarpis. Nacionalizmas tuomet buvo viena iš imperijų griovimo jėgų. Pirmojo pasaulinio karo pasekmės, tautinio išsivadavimo jėgų veikimas sugriovė tris imperijas – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos - Vengrijos, ženkliai prisidėjo prie Osmanų imperijos žlugimo. Imperijų griuvėsiuose kūrėsi tautinės valstybės. Kita vertus, tai sąlygojo ir atsikuriančių ar naujai besikuriančių valstybių priešpriešą tautiniu pagrindu.

Tokioje aplinkoje Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-osios Aktu deklaravo Lietuvos valstybės atkūrimą, atsiribojus nuo buvusių valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis. Šiuo aktu buvo atsiribojama nuo valstybinių ryšių su Rusija (iki 1922 m. pabaigos kai kas iš pasaulio galingųjų Rusiją vis dar laikė Lietuvos siuzerenu) bei Lenkija. Buvo aliuzijų ir į tuo metu lietuvių žemes okupavusią Vokietiją, siekusią aneksuoti šias žemes ar bent sukurti čia savo protektoratą.

Pagal 1917 m. rugsėjo 18-23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje Lietuvos Tarybai suteiktą mandatą skelbti Nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16-osios Aktu buvo skelbiamas demokratiniais pagrindais sutvarkytos valstybės su sostine Vilniuje kūrimas. Šis Aktas padėjo modernios tautinės valstybės kūrimo teisinius pamatus. Akto signatarai laikėsi nuostatos, kad Lietuvos tautinė valstybė kuriama etnografinėse ribose (iš esmės - lietuvių etninėse žemėse, nežiūrint paribiuose esančių kalbinių skirtumų), bet ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1772 ar 1795 metų sienų ribose. Šitai turėjo sulaikyti kaimynystėje atsikuriančią Lenkijos valstybę nuo teisinių pretenzijų Lietuvos valstybei grįžti į 1795 m. status quo, t.y. prie unijinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Etninės lietuvių žemės buvo suvokiamos kaip buvusių Rusijos imperijos gubernijų teritorija: Kauno, Suvalkų (iki Augustavo linijos), Vilniaus (su išimtimis jos pietryčiuose) ir Gardino (dalis į šiaurę nuo Nemuno).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lenkijoje XIX – XX a. pirmojoje pusėje buvo manipuliuojama istoriniu unijinės valstybės pavadinimu. Liublino unija (1569 m.) sukūrė dviejų savarankiškų valstybių, dviejų tarptautinės teisės subjektų – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – politinį darinį, jungtinę valstybę, vadintą Abiejų Tautų Respublika (Rzeczpospolita Obojga Narodow). Šioje valstybėje, kuri ir XVIII a. pabaigoje vadinta un etat confedere, abi sudėtinės dalys iki pat valstybės aneksijos 1795 m. buvo atskiri tarptautinės teisės subjektai, turėję tik bendrą Seimą ir jame renkamą karalių. Nebeegzistuojančios, kaimynų aneksuotos ir pasidalintos Abiejų Tautų Respublikos pavadinimą Rzeczpospolita Obojga Narodow XIX a. lenkų politikai, o paskui juos visuomenininkai, kultūros žmonės pradėjo versti į Rzeczpospolita Polska (Lenkijos Respublika). Realiai toks valstybinis darinys iki 1918 m. lapkričio 11 d. neegzistavo.

Anot prof. Alfredo Bumblausko įžvalgų, lenkų istoriografijoje XIX - XX a. pirmojoje pusėje susiformavo požiūris visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę laikantis ne tik lenkų civilizacinės misijos erdve, bet ir apskritai lenkų civilizacijos dalimi. Taip XX a. pradžioje buvo sukurta ir mėginta pagrįsti Vilniaus ir kitų lietuvių etninių žemių savinimosi ideologija. Kas tai? Istorinė aneksija? Lenkų istorinei minčiai paprasčiausiai rūpėjo Lietuvos inkorporavimas ne tik istorinėse realijose, bet ir istorinėje atmintyje. Tokios ideologijos apraiškų pasitaiko ir šiais laikais. Pvz., 2002 m. Varšuvoje išleisto ir mokyklose naudojamo atlaso „Ilustrowany atlas Polski: nasza ojczyzna, mapy, informacje, krajobrazy“ žemėlapiuose, klastojant istorines realijas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dar iki Liublino unijos vadinama Polska Jagiellonow (Jogailaičių Lenkija), o Abiejų Tautų Respublika – jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė – tiesiog Rzeczpospolita Polska (Lenkijos Respublika).

Šiame straipsnyje atskleidžiama, kokių pasekmių tokia Lenkijos politika, jos nepaskelbtas karas prieš Lietuvą turėjo ne tik Lietuvos valstybei, bet ir viso regiono stabilumui bei tolesnei jo raidai. Čia išdėstytus dalykus, bent jų daugumą, kol kas lietuvių istorikai skirtingai suvokia ir interpretuoja nei daugelis lenkų istorikų.

Aiškumo dėlei pažymėtina, kad Vilnius nuo senovės ir iki valstybės aneksijos 1795 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o ne Lenkijos pakraščio miestas. Nuo šio miesto įkūrimo iki 1919 m. balandžio pabaigos Lenkija (nei Krolestwo Polskie, nei Rzeczpospolita Polska) jokia forma Vilniaus nevaldė bei kitaip juo nedisponavo, o Lietuva, lietuvių etninės žemės niekuomet nebuvo Lenkijos pakraščiais (kresy). Dalis lenkų visuomenės dar iki šiol negali išsivaduoti nuo tokių iliuzorinių nuostatų.

Tokiomis per šimtmetį suformuotomis nuostatomis bei požiūriais į Lietuvą ir jos žemes pasinaudojo 1918 m. lapkričio 11 d. atkurta Lenkijos valstybė. Didžiulės įtakos šios valstybės politikai Lietuvos atžvilgiu turėjo Lenkijos Valstybės vadovo lietuviškos kilmės Juzefo Pilsudskio sentimentai gimtinei, o kartu ir politinės nuovokos stoka, siekis bet kokia kaina ginklu ar politinėmis manipuliacijomis, šmeižtais Vakarų sostinėse (pvz., lietuvių siekis sukurti tautinę valstybę vadintas Vokietijos ar Rusijos intriga) gimtinę inkorporuoti į Lenkijos Respubliką. Kraštutinio nacionalizmo tendencijoms imant viršų, nuo lenkiškojo mesianizmo požiūryje į Lietuvą pereita prie atviros agresijos, kelerius metus trukusio nepaskelbto karo. Taip iš Abiejų Tautų Respublikoje beveik 250 metų broliškai sugyvenusių valstybių ir tautų po 120 metų atsirado dvi konfrontuojančios valstybės, kurių viduje 1918 – 1920 m. suvešėjo šis tas daugiau nei tautinės tolerancijos stoka. Nerimta būtų tokią mažą valstybę kaip Lietuva, siekusią savo sienose suburti tik etnines lietuvių žemes, kaltinti pavojau kėlimu Lenkijai ar net agresija prieš Lenkiją, lyginant su Lietuva didžiulę valstybę, nežinojusią kur sustoti tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Ne tik nesiskaitymą su lietuvių tautinėmis aspiracijomis bei siekiais etninėse lietuvių žemėse sukurti savo tautinę valstybę, bet ir agresijos pradžią jau 1918 m. gruodį parodė Lenkijos valstybės veiksmai: vyriausybinės institucijos – Rytų žemių komiteto Varšuvoje įsteigimas, savanoriškų lenkų savigynos dalinių kūrimosi pogrindyje Rytų Lietuvoje skatinimas, šių dalinių finansavimas iš Varšuvos. Pagaliau 1918 m. gruodžio 29 d., vienu kritiškiausių atsikūrusiai Lietuvos valstybei momentų, kai Rusijos Raudonoji armija artėjo prie Vilniaus, Lenkijos valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio nurodymu buvo sukurta Lietuvos ir Baltarusijos generalinė apygarda, kurios vadu paskirtas iki tol čia savigynos būrių telkimui vadovavęs gen. W. Wejtko. Gen. A. Mokrzeckis buvo paskirtas Vilniaus komendantu, nors čia jau buvo lietuvių komendantūra. Tokie Lenkijos karo vadovybės veiksmai sužlugdė Vilniaus gynimo nuo puolančios Raudonosios armijos organizavimą.

Lenkijos vadovybė siekė pasinaudoti kilusia kritine situacija ir užimti Vilnių. Norėta iš Kaune dar reziduojančios vokiečių okupacinės administracijos išgauti oficialų lenkų karinių dalinių atsiradimo Vilniuje pripažinimą ir dar gauti paramos ginklais bei amunicija. Lietuvos vyriausybė buvo ignoruojama.

Tam gruodžio viduryje į Kauną iš Varšuvos atsiųstas kapt. Gurko. Vokiečiai jį nukreipė į Vilnių tartis su Lietuvos vyriausybe. Pastarajam nieko kito neliko, kaip važiuoti į Vilnių.

Taip sovietų pavojaus Lietuvai akivaizdoje, gruodžio 19 d. į Vilnių atvyko kapt. Gurko, neturintis įgaliojimų oficialioms deryboms. Šio karininko vizitas panašėjo į kariškių parlamentaro, bet ne diplomato misiją. Jis informavo Lietuvos vyriausybę, kad „Lenkijos vyriausybė galėtų ateiti pagalbon ir pergabenti per Lapy – Balstogę – Gardiną porą batalionų Vilniui pagalbon. P[onas] Gurko pažymėjo, kad tai galėtų įvykti tiktai susižinojus su Lietuvos Vyriausybe ir jai sutikus“ („Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994“). Lietuvos vyriausybės vadovas į tai atsakė, kad „Lietuvos Valstybė palankiai galėtų priimti brolišką Lenkijos pagalbą ir užmegzti nuolatinius santykius su Lenkijos Vyriausybe, kad galėjus bendrai veikti ir gintis nuo pavojaus, gresiančio iš rytų abiem valstybėm. Tačiau bendras politikos stovis verčia Lietuvos Vyriausybę visų pirmiausia išaiškinti abiejų kaimynių Valstybių ir judviejų vyriausybių santykius savitarpio, juoba, kad, deja, ligi šio laiko jie nebuvo užmegzti“. Gruodžio 23 d. vėl atvažiavęs į Vilnių kapt. Gurko (šį kartą kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas deryboms dėl Lenkijos kariuomenės dalinių atgabenimo Vilniui ginti) nustebino Lietuvos vyriausybę, pareikšdamas, „kad jam Varšuvon parvažiavus ir remiantis gruodžio 19 d. pasikalbėjimu jau pranešta feldmaršalui Foche‘ui, būsią Lietuvos Vyriausybė sutikusi dėl atgabenimo Lenkų kariuomenės batalionų Vilniui ginti“. Derybas vedusiam Lietuvos Tarybos vicepirmininkui beliko tik pažymėti, kad „žinia, pranešta feldmaršalui Foche‘ui, neatitinka tam, kas iš tikrųjų buvo“ ir lenkų atstovui įteikti Lietuvos vyriausybės oficialų atsakymą, kurio esmė tokia: „Nuoširdžiai sveikiname pagalbą, pasiūlytą mums mūsų pripažįstamos Lenkijos Respublikos, bet šią pagalbą galėtumėm priimti tik ta sąlyga, kad Lenkijos Vyriausybė tuojaus pripažins nepriklausomąją Lietuvos Valstybę su sostine Vilnium“. Lietuvos vyriausybė, negavusi tokio Lenkijos pripažinimo, negalėjo sudaryti sąlygų Lenkijos kariuomenei legaliai atsirasti Lietuvos valstybės teritorijoje. 

Lenkijos pozicija Lietuvos Valstybės klausimu oficialiai ir atvirai buvo išdėstyta 1919 m. vasario 12 d. atsakyme į Lietuvos vyriausybės 1918 m. gruodžio 23 d. notą: „Lenkijos vyriausybė visada pripažino ir pripažįsta tautų teisę tvarkyti savo likimą, o ypač visiškai ją pripažįsta lietuvių tautai. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Vyriausybė atstovauja Lietuvos valstybei, kurios sudėčiai, be neginčytinų lietuviškų teritorijų, taip pat skiriamos teritorijos, gyvenamos lenkų ir baltarusių gyventojų, kurie ne tik nereiškė noro būti įjungti į Lietuvos valstybę, bet, priešingai, daugelyje nutarimų ir atsišaukimų protestavo prieš tokį faktą, Lenkijos vyriausybė negali pripažinti Lietuvos Valstybės tose ribose, kurias norėtų nubrėžti dabartinė Lietuvos Vyriausybė“. Taip Lenkija reiškė pretenzijas į etnines lietuvių žemes Pietų ir Pietryčių Lietuvoje vien dėl to, kad ten be lietuvių gyveno lenkai ar baltarusiai. Šitokia pozicija sužlugdė ir visus vėlesnius mėginimus susitarti abiems valstybėms.

Lenkijos vyriausybė ėmėsi dvilypės politikos. Ji viešai skelbė, kad nesanti priešinga Lietuvos nepriklausomybei, bet su Lietuva turinti teritorinių ginčų. Kita vertus, oficialiai nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Teritorinių ginčų priedangoje siekė Lietuvos aneksijos.

Itin nekorektiškai Lenkijos vyriausybė pasielgė 1919 m. balandį, kai dar negausi Lietuvos kariuomenė, atkakliai kaudamasi su Rusijos Raudonąja armija, artėjo prie Vilniaus. Lenkijos vadovybė, siekdama užbėgti lietuviams už akių, Vilniaus link pasiuntė savo dalinius. Realiai tai buvo lenkų žygis ne tik prieš Raudonąją armiją, bet ir prieš Lietuvą: išvyti iš Vilniaus sovietus ir neįleisti lietuvių. Suvokdamas, kad Vilniaus užėmimas Vakaruose bus suprastas kaip aneksija, J. Pilsudskis, artėjant Taikos konferencijos Paryžiuje posėdžiui, ryžosi panaudoti įvykusių faktų metodą. Nemažame plote tarp Vilniaus, Lydos ir Marcinkonių tuomet nebuvo Raudonosios armijos pajėgų. Pasinaudodama šia spraga, lenkų kariuomenė patraukė Vilniaus link, nesutikdama pasipriešinimo. Puolimas Vilniaus link buvo laikomas didelės politinės svarbos žygiu, užtat jam vadovavo pats J. Pilsudskis. Politinis šio puolimo reikšmingumas neapsiribojo vien tuo, kad tai pirmoji stambesnio masto operacija prieš sovietų invaziją. Trečią puolimo dieną (balandžio 21 d.) Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Vilnius de facto buvo Lenkijos kariuomenės okupuotas, vadovaujant pačiam valstybės vadovui. Persigrupavę lenkų daliniai veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Taip Vilniaus vadavimo iš Sovietų operacija virto agresija prieš Lietuvą. Tęsėsi nepaskelbtas Lenkijos karas prieš Lietuvą. Lenkų politikai, vengdami Vakarų valstybių įsikišimo į konfliktą, ėmėsi imituoti derybas (S. Staniszewskio misija Kaune). Santarvės valstybės vėlavo įsikišti į Lenkijos ir Lietuvos konfliktą ir iš esmės palaikė Lenkiją.

Kodėl ir ar pagrįstai kai kurie lietuvių istorikai kelia klausimą, kad nesą „aiškumo, kokiu pagrindu Lenkijos kariuomenė 1919 m. pavasarį užėmė Vilnių ir kitas buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes“? Vilniaus ir kitų lietuvių etninių žemių okupacija buvo anksčiau Lietuvos vyriausybei deklaruotos nuostatos pripažinti Lietuvą tik lenkų supratimu „neginčytinų lietuviškų teritorijų“ ribose, į kurias pagal Lenkijos vadovų supratimą neįėjo Rytų Lietuva su Vilniumi, įgyvendinimas praktikoje. Už viso to stovėjo J. Pilsudskio siekis priversti, lenkų nuomone, „neginčytinose lietuviškose teritorijose“ likusią Lietuvą sutikti su jėga brukama federacija. Tik į tai orientuotas ir 1919 m. balandžio 22 d. Vilniuje J. Pilsudskio pasirašytas kreipimasis „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“. Apžvelgdamas lietuvių istoriografijos nuostatas, Č. Laurinavičius su išlyga apibendrina: „Lietuviškoje istoriografijoje kol kas vyrauja nuomonė, kad ši J.Pilsudskio iniciatyva tebuvo lenkų imperialistinės ekspansijos forma. Tokia nuomonė turi savo logiką. Retrospektyviai žiūrint, Lenkijos kariuomenės sėkmingas išpuolis prieš Vilniuje šeimininkavusius bolševikus buvo smūgis Lietuvos vyriausybei“.

Siekiant išvengti karo veiksmų tarp Lietuvos ir Lenkijos, Santarvės aukščiausioji taryba nusprendė vienašališkai nubrėžti demarkacijos liniją tarp abiejų konfliktuojančių pusių kariuomenės. 1919 m. birželio 18 d. ši linija buvo notifikuota Lietuvos vyriausybei. Pietų Suvalkijoje ji buvo gana palanki Lietuvai. Suvalkų - Seinų kraštas, svarbus lietuvių kultūros židinys, buvo paliktas Lietuvos pusėje. Nuo Rytprūsių sienos linija beveik tiesiai ėjo į rytus pro Augustavą (liko Lenkijos pusėje), toliau link Sapackynės, o rytiniame Nemuno krante 5 km į vakarus pagal geležinkelio Gardinas – Varėna – Vilnius – Daugpilis liniją, geležinkelį ir Varėną bei Vilnių paliekant lenkų pusėje. Vertinga Č. Laurinavičiaus įžvalga apie Lietuvos valstybingumo tradicijos apraiškas Pietų Suvalkijoje, nubrėžiant pirmąją demarkacijos liniją, kuri čia ypač gąsdinusi lenkiškąjį nacionalizmą. Linija netenkino nei lietuvių, nei lenkų. Lenkijos kariuomenės daliniai daug kur buvo įsiveržę giliau už demarkacijos linijos, bet vadovybė nesirengė atitraukti juos už nubrėžtos linijos. Liepą lenkai toliau veržėsi gilyn į Lietuvą, stumdami negausias lietuvių užtvaras bei sargybas. Pagrindinės lietuvių pajėgos buvo sutelktos Šiaurės rytuose, kur vyko sunkios kovos, stumiant iš Lietuvos Raudonąją armiją.

Atgal