VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Nepaskelbtas Lenkijos karas Lietuvai (1918 – 1920). Antra dalis

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius

Tam gruodžio viduryje į Kauną iš Varšuvos atsiųstas kapt. Gurko. Vokiečiai jį nukreipė į Vilnių tartis su Lietuvos vyriausybe. Pastarajam nieko kito neliko, kaip važiuoti į Vilnių.

Taip sovietų pavojaus Lietuvai akivaizdoje, gruodžio 19 d. į Vilnių atvyko kapt. Gurko, neturintis įgaliojimų oficialioms deryboms. Šio karininko vizitas panašėjo į kariškių parlamentaro, bet ne diplomato misiją. Jis informavo Lietuvos vyriausybę, kad „Lenkijos vyriausybė galėtų ateiti pagalbon ir pergabenti per Lapy – Balstogę – Gardiną porą batalionų Vilniui pagalbon. P[onas] Gurko pažymėjo, kad tai galėtų įvykti tiktai susižinojus su Lietuvos Vyriausybe ir jai sutikus“ („Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994“). Lietuvos vyriausybės vadovas į tai atsakė, kad „Lietuvos Valstybė palankiai galėtų priimti brolišką Lenkijos pagalbą ir užmegzti nuolatinius santykius su Lenkijos Vyriausybe, kad galėjus bendrai veikti ir gintis nuo pavojaus, gresiančio iš rytų abiem valstybėm. Tačiau bendras politikos stovis verčia Lietuvos Vyriausybę visų pirmiausia išaiškinti abiejų kaimynių Valstybių ir judviejų vyriausybių santykius savitarpio, juoba, kad, deja, ligi šio laiko jie nebuvo užmegzti“. Gruodžio 23 d. vėl atvažiavęs į Vilnių kapt. Gurko (šį kartą kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas deryboms dėl Lenkijos kariuomenės dalinių atgabenimo Vilniui ginti) nustebino Lietuvos vyriausybę, pareikšdamas, „kad jam Varšuvon parvažiavus ir remiantis gruodžio 19 d. pasikalbėjimu jau pranešta feldmaršalui Foche‘ui, būsią Lietuvos Vyriausybė sutikusi dėl atgabenimo Lenkų kariuomenės batalionų Vilniui ginti“. Derybas vedusiam Lietuvos Tarybos vicepirmininkui beliko tik pažymėti, kad „žinia, pranešta feldmaršalui Foche‘ui, neatitinka tam, kas iš tikrųjų buvo“ ir lenkų atstovui įteikti Lietuvos vyriausybės oficialų atsakymą, kurio esmė tokia: „Nuoširdžiai sveikiname pagalbą, pasiūlytą mums mūsų pripažįstamos Lenkijos Respublikos, bet šią pagalbą galėtumėm priimti tik ta sąlyga, kad Lenkijos Vyriausybė tuojaus pripažins nepriklausomąją Lietuvos Valstybę su sostine Vilnium“. Lietuvos vyriausybė, negavusi tokio Lenkijos pripažinimo, negalėjo sudaryti sąlygų Lenkijos kariuomenei legaliai atsirasti Lietuvos valstybės teritorijoje. 

Lenkijos pozicija Lietuvos Valstybės klausimu oficialiai ir atvirai buvo išdėstyta 1919 m. vasario 12 d. atsakyme į Lietuvos vyriausybės 1918 m. gruodžio 23 d. notą: „Lenkijos vyriausybė visada pripažino ir pripažįsta tautų teisę tvarkyti savo likimą, o ypač visiškai ją pripažįsta lietuvių tautai. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Vyriausybė atstovauja Lietuvos valstybei, kurios sudėčiai, be neginčytinų lietuviškų teritorijų, taip pat skiriamos teritorijos, gyvenamos lenkų ir baltarusių gyventojų, kurie ne tik nereiškė noro būti įjungti į Lietuvos valstybę, bet, priešingai, daugelyje nutarimų ir atsišaukimų protestavo prieš tokį faktą, Lenkijos vyriausybė negali pripažinti Lietuvos Valstybės tose ribose, kurias norėtų nubrėžti dabartinė Lietuvos Vyriausybė“. Taip Lenkija reiškė pretenzijas į etnines lietuvių žemes Pietų ir Pietryčių Lietuvoje vien dėl to, kad ten be lietuvių gyveno lenkai ar baltarusiai. Šitokia pozicija sužlugdė ir visus vėlesnius mėginimus susitarti abiems valstybėms.

Lenkijos vyriausybė ėmėsi dvilypės politikos. Ji viešai skelbė, kad nesanti priešinga Lietuvos nepriklausomybei, bet su Lietuva turinti teritorinių ginčų. Kita vertus, oficialiai nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Teritorinių ginčų priedangoje siekė Lietuvos aneksijos.

Itin nekorektiškai Lenkijos vyriausybė pasielgė 1919 m. balandį, kai dar negausi Lietuvos kariuomenė, atkakliai kaudamasi su Rusijos Raudonąja armija, artėjo prie Vilniaus. Lenkijos vadovybė, siekdama užbėgti lietuviams už akių, Vilniaus link pasiuntė savo dalinius. Realiai tai buvo lenkų žygis ne tik prieš Raudonąją armiją, bet ir prieš Lietuvą: išvyti iš Vilniaus sovietus ir neįleisti lietuvių. Suvokdamas, kad Vilniaus užėmimas Vakaruose bus suprastas kaip aneksija, J. Pilsudskis, artėjant Taikos konferencijos Paryžiuje posėdžiui, ryžosi panaudoti įvykusių faktų metodą. Nemažame plote tarp Vilniaus, Lydos ir Marcinkonių tuomet nebuvo Raudonosios armijos pajėgų. Pasinaudodama šia spraga, lenkų kariuomenė patraukė Vilniaus link, nesutikdama pasipriešinimo. Puolimas Vilniaus link buvo laikomas didelės politinės svarbos žygiu, užtat jam vadovavo pats J. Pilsudskis. Politinis šio puolimo reikšmingumas neapsiribojo vien tuo, kad tai pirmoji stambesnio masto operacija prieš sovietų invaziją. Trečią puolimo dieną (balandžio 21 d.) Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Vilnius de facto buvo Lenkijos kariuomenės okupuotas, vadovaujant pačiam valstybės vadovui. Persigrupavę lenkų daliniai veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Taip Vilniaus vadavimo iš Sovietų operacija virto agresija prieš Lietuvą. Tęsėsi nepaskelbtas Lenkijos karas prieš Lietuvą. Lenkų politikai, vengdami Vakarų valstybių įsikišimo į konfliktą, ėmėsi imituoti derybas (S. Staniszewskio misija Kaune). Santarvės valstybės vėlavo įsikišti į Lenkijos ir Lietuvos konfliktą ir iš esmės palaikė Lenkiją.

Kodėl ir ar pagrįstai kai kurie lietuvių istorikai kelia klausimą, kad nesą „aiškumo, kokiu pagrindu Lenkijos kariuomenė 1919 m. pavasarį užėmė Vilnių ir kitas buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes“? Vilniaus ir kitų lietuvių etninių žemių okupacija buvo anksčiau Lietuvos vyriausybei deklaruotos nuostatos pripažinti Lietuvą tik lenkų supratimu „neginčytinų lietuviškų teritorijų“ ribose, į kurias pagal Lenkijos vadovų supratimą neįėjo Rytų Lietuva su Vilniumi, įgyvendinimas praktikoje. Už viso to stovėjo J. Pilsudskio siekis priversti, lenkų nuomone, „neginčytinose lietuviškose teritorijose“ likusią Lietuvą sutikti su jėga brukama federacija. Tik į tai orientuotas ir 1919 m. balandžio 22 d. Vilniuje J. Pilsudskio pasirašytas kreipimasis „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“. Apžvelgdamas lietuvių istoriografijos nuostatas, Č. Laurinavičius su išlyga apibendrina: „Lietuviškoje istoriografijoje kol kas vyrauja nuomonė, kad ši J.Pilsudskio iniciatyva tebuvo lenkų imperialistinės ekspansijos forma. Tokia nuomonė turi savo logiką. Retrospektyviai žiūrint, Lenkijos kariuomenės sėkmingas išpuolis prieš Vilniuje šeimininkavusius bolševikus buvo smūgis Lietuvos vyriausybei“.

Siekiant išvengti karo veiksmų tarp Lietuvos ir Lenkijos, Santarvės aukščiausioji taryba nusprendė vienašališkai nubrėžti demarkacijos liniją tarp abiejų konfliktuojančių pusių kariuomenės. 1919 m. birželio 18 d. ši linija buvo notifikuota Lietuvos vyriausybei. Pietų Suvalkijoje ji buvo gana palanki Lietuvai. Suvalkų - Seinų kraštas, svarbus lietuvių kultūros židinys, buvo paliktas Lietuvos pusėje. Nuo Rytprūsių sienos linija beveik tiesiai ėjo į rytus pro Augustavą (liko Lenkijos pusėje), toliau link Sapackynės, o rytiniame Nemuno krante 5 km į vakarus pagal geležinkelio Gardinas – Varėna – Vilnius – Daugpilis liniją, geležinkelį ir Varėną bei Vilnių paliekant lenkų pusėje. Vertinga Č. Laurinavičiaus įžvalga apie Lietuvos valstybingumo tradicijos apraiškas Pietų Suvalkijoje, nubrėžiant pirmąją demarkacijos liniją, kuri čia ypač gąsdinusi lenkiškąjį nacionalizmą. Linija netenkino nei lietuvių, nei lenkų. Lenkijos kariuomenės daliniai daug kur buvo įsiveržę giliau už demarkacijos linijos, bet vadovybė nesirengė atitraukti juos už nubrėžtos linijos. Liepą lenkai toliau veržėsi gilyn į Lietuvą, stumdami negausias lietuvių užtvaras bei sargybas. Pagrindinės lietuvių pajėgos buvo sutelktos Šiaurės rytuose, kur vyko sunkios kovos, stumiant iš Lietuvos Raudonąją armiją.

 

Atgal