ISTORIJA
08.26. Pokaris girios kaimynystėje
Regina Kuzmaitė–Norkevičienė
Susėda vyrai kaimo sodyboje, prisimindami jaunystę dainuoja partizanų dainas. Daug jų moka, daug užrašė ir perdavė Lietuvių literatūros institutui mano brolis Kęstutis Kuzma. Padainavę leidžiamės į jaunystės prisiminimus – o ta jaunystė – tai pokario metai, išrovę mus iš tėviškės, išblaškę po Lietuvą.
Viena sesuo – Aldona Kuzmaitė–Krivickienė vėlyvą 1948 metų rudenį gavo darbą Kupiškio rajono Šimonių valsčiaus Mikierių pradinėje mokykloje. Ši buvo įsikūrusi ūkininkų sodyboje tarp Šimonių girios ir Šventosios. Deja, tame nuostabiame Aukštaitijos kampelyje idilijos nebūta – vyko „karas po karo“ tarp partizanų ir okupantų bei jų talkininkų. Žmonės kentėjo: reikėjo ir temti partizanus (juk jie savi), ir atiduoti rekvizicijas valdžiai, o baisiausia – kęsti „istrebitelių“ (skrebų) bei rusų kareivių terorą.
* * *
Šalia mokyklos ošė giria. Jos pakraštyje – aukštos šakotos eglės. Būtent ant jų susirentė trobelę partizanai – iš ten galėjo stebėti kaimo vieškelį, matyti ir paprastus žmones, ir atslenkančius priešus. Taigi – mokytojos šeima ir partizanai – artimiausi kaimynai.
298-ojo Šaulių pulko kareivių 1949 10 30-11 01 operacija prieš partizanus Šimonių girioje. Per dvi dienas buvo susprogdinti penki bunkeriai, žuvo 19 partizanų. http://www3.lrs.lt
1948-ųjų metų Kūčios. Mokytoja Aldona su mažu sūneliu ruošiasi kukliai šventinei vakarienei. Atbėga vienmarškinis kaimynas iš eglių trobelės. Rankoje stiklinė. Prašo: gal mokytoja turėtų bent pusę stiklinės cukraus – jie taip norėtų pasaldinti aguonų pieną. Mokytoja dalinasi. Kaimynas padėkojęs išbėga – šventės (gal paskutinės?) bus kiek saldesnės...
Kitas prašymas: nedengti vakarais mokytojos kambaryje langų – kaimynams reikia matyti, ar namuose tik savi, ar užgriuvo ir kokių neprašytų svečių. Noras suprantamas: saugotis būtina. Deja, greitai sužinota – partizanai susekti, išžudyti, jų žmonų – Karvelyčių iš artimo Sedeikių kaimo kūnai paniekai numesti Viešintų miestelio aikštėje.
* * *
Po vienų kautynių žuvo partizanų vado Vilko vyrai. Išliko vienas – Narsutis, susišaudymo metu bunkeryje nebuvęs. Vieną vakarą jis užėjo pas mokytoją Aldoną. Priėjo prie sūnaus lovytės, paglostė galvą, pasiguodė: ir jis po poros savaičių būtų buvęs tėvu, bet žuvo žmona ir dar negimęs kūdikis.
* * *
1949 metų liepą brolis Kęstutis ėjo per girią į Mikierius pas seserį mokytoją. Netoli kelio pušyne aviečiavo jaunutės mergaitės ir garsiai tarpusavyje kalbėjo: kada kokie partizanai lankėsi jų namuose, ką jie veikė. Brolis pastovėjo, pasiklausė ir praskyręs krūmus įžengė į avietyną. Perspėjo mergaites: garsiai pasakoti tokių dalykų nereikėtų – nes miškas „ausylas“. Taip ir liko mergaitės stovėti lyg sustingusios, net uogų praryti nebegalėjo.
* * *
Pavasariop atkeliavo Kęstutis aplankyti motinos, sesers. Mama paprašė: reikia pušinės šluotos krosniai pravalyti. Sūnus išėjo, žvalgosi: kažkieno eita – atsargiai, kelmeliais per tirpstantį sniegą, slepiant pėdsakus. tačiau ant vieno kelmelio pusė pėdos, toliau ant kito – vėl pusė. Užžarstė brolis likusias pėdas, užžarstė ir savąsias. Reikia saugotis ir „miškinių“ – laikomų savais (kad nesukeltų jiems įtarimo iš kažkur atvažiavęs nepažįstamasis), ir skrebų bei kareivių: ko ėjai į mišką? Pas ką?. Toks laikas...
* * *
Mokytoja padėjo kaimo mergaitei pasiruošti stojimui į kažkurią gimnazijos klasę. Sutemo. Pas seserį viešėjęs brolis būsimą gimnazistę palydėjo. Netoli jos namų nuo girios pusės augo pušynėlis. Ant tako išėjo vienas ginkluotas vyras. Jautėsi – už medelių jų daugiau. Ėmė griežtai klausinėti: ar banditai nesilanko? Kas jie? Supratęs, kad skrebu jo nepalaikys, kalbą pakeitė. Ėmė barti merginą, kad jų vyrams užėjus tėvai nepamaitino, kelionei nedavė maisto ir šieno pagailėjo. Priminė: ir jie gali supykti, nubausti. Atsisveikindamas padavė ranką. Brolis, geriau pažindamas išvargintų partizanų psichologiją, pirštinę nusimovė, mergaitė nesusiprato. Vyras įsižeidė: bijai pirštinę nusimauti? Gal mes kokie venerikai?!Kelintus metus miškuose slapstęsi partizanai buvo jautrūs, nervingi. Daugelis suprato: tragiška atomazga artėja. Ir tikrai: 1949-ieji buvo didžiausių Šimonių girios tragedijų metai.
Anykščių sav. nuotr.
... Gražiai ošia Šimonių giria, džiugindama kiekvieną į ją žengiantį. Į praeitį nueina buvusios tragedijos. Tačiau prisimindami partizanų kartą, neretai stebimės: kodėl tiek nedaug turime gražaus, stipraus jaunimo. Retai susimąstome – netekome didelės dalies geriausio genofondo – juk tiek daug mūsų vyrų išblaškyti į vakarus, į rytus, atgulė po Lietuvos žemele. Nepaliko šeimų, liko netekėjusios našlės ir liūdnos to meto dainos.
Atgal
.jpg)
