ISTORIJA
09.26. Daug Pilėnų Lietuvoj
Juozas Elekšis
Virtuvėje prie krosnies gulėjo mažytis pusės delno kirvukas .Kartą juo žaisdamas susižalojau pirštą. Kiek tada įdomių istorijų sužinojau, kurių liudininkas buvo kirvukas! Vakarais visi susirinkdavome seklyčioje ir broliai garsiai skaitydavo “Ūkininko patarėją” ir knygas. Tėvas labai norėjo, kad vaikai mokytųsi angliškai, namuose gulėjo iš Amerikos parvežtas lietuvių – anglų kalbų žodynas, kartais padainuodavo amerikietišką dainą apie iš medžio iškritusį uodą. Ši, kaip vėliau sužinojau, matyt, versta iš ukrainiečių kalbos, nebeturėjo stepėse gimusios dainos skambesio ir tiko labiau zingiuoti skambinant gitara. Kita daina apie amerikietį, kurio tėvas vokietis, motina škotė, o jis jau esąs tikras jankis, mums kėlė juoką. Tai buvo visai nesuprantama. Net mama stebėdavosi, kaip galėtų Amerikoje lietuvės motinos sūnus gimti amerikonu. Ypač audringos opozicijos sulaukdavo tėvas, kai teigdavo, kad ir Lietuvos prezidentu gali būti net vokietis, rusas ar žydas, svarbu, kad jis būtų sąžiningas ir protingas žmogus. Nors tėvas šeimoje buvo absoliutus valdovas, čia jis aiškiai nusileido motinai, kuriai Lietuvėlė buvo brangesnė už viską. Ją vieningai palaikėme visi vaikai. Nežinau iš kur ir kada taip mylėti tėvynę išmoko ši beveik beraštė, vienuolikos vaikų našlės šeimoje ant vieno hektaro žemės augusi moteris. Ir niekas jos negalėdavo perkalbėti - nei tėvo pasakojimai apie jo svajonių šalį Ameriką, kurią, giminių įkalbintas, palikęs visada gailėjosi, nei apie kitas šalis skaitomos knygos, rodomi puikūs jų gamtos vaizdai. Ji visada sakydavo, kad geriausia ir gražiausia mūsų Lietuvėlėje. Kaip buvau sujaudintas, kai po dešimtmečių sužinojau, jog jos žodžius patvirtino pagarsėjęs Holivudo režisierius Dickas Lowrry, mūsų šalyje statęs Amerikoje kvapą gniaužiančiu pavadintą filmą “Atila“. Pristatydamas filmą Holivude, režisierius, girdint milžiniškam statytojų ir svečių pulkui, stebint daugiamilijoninei Amerikos televizijos auditorijai pareiškė, kad jam teko nuvykti į pačias netikėčiausias šalis, bet, prieš statydamas šį filmą, niekuomet nemanė, kad teks dirbti tokioje gražioje šalyje kaip Lietuva, su tokiais puikiais ir profesionaliais žmonėmis. Belieka pridurti, kad jis dirbo su paskubomis surinktais mūsų šalyje statistais ir vieno kito nežymaus vaidmenėlio atlikėjais, o Romos legionierius vaidino paprasti Lietuvos kareivėliai. Šiuos žodžius buvo galima palaikyti mandagumo duokle filmo statytojus priėmusiai šaliai, jei jų nebūtų palydėjusios audringos didžiulės auditorijos ovacijos. Kaip tai malonu girdėti lietuvio ausiai žinant, kad nustebinti viename gražiausių pasaulyje miestų Los Andžele įsikūrusias Holivudo žvaigždes tikrai nelengva. Padarėme tai visai nesistengdami, neleisdami milijonų imidžui kurti. Mama visada primindavo tėvui, kad artinasi vasario 16 ir laikas padaryti silpnučio alaus, vadinamo byzalo, pasikviesti kokį kaimyną. Mūsų namuose retai kada giedodavome, bet per Kalėdas tėvas visus sustatydavo prie stalo ir užtraukdavo: ”Sveikas, Jėzau gimusis...“ …” Ir turėjome giedoti visu balsu. Kartą mane gerokai apibarė, kad tik bambalioju iš paskos, kai reikia traukti savarankiškai ir privertė giedoti vieną. Po to, žinoma jau stengdavaus iš paskutiniųjų. Kai paaugome, nežinau kieno iniciatyva, atsirado dar viena tradicija – vasario šešioliktąją prieš pusryčius sugiedodavome Lietuvos himną. Gaila ši tradicija truko neilgai, Lietuvos himnas, atėjus sovietmečiui, buvo uždraustas. Vis dėl to Žibikų pradinėje mokykloje mokytoją Mortą Butkutę dar spėjau nustebinti. Kai ji mus pradėjo mokyti giedoti himną, iš karto pasakė, kad aš turiu labai gerą klausą ir atmintį. Klausa čia buvo niekuo dėta – melodiją ir žodžius aš paprasčiausiai jau mokėjau. Gėda ir skaudu buvo sužinoti, kad dutūkstantaisiais atvykę į mokymus italų kariai iškilmingoje ceremonijoje visu balsu sugiedojo ne tik savo, bet ir mūsų himną. Mūsų kariai tylėjo net grojant Lietuvos himną...
Nelaimingąjį mano pirštui vakarą, laikraščių niekas neskaitė, neporino apie Ameriką ir tėvas. Mama ėmė pasakoti kirvuko istoriją, o tėvas ją vis papildė. Atsirado jis mano senelės namuose 1905 metais. Subruzdo tada žmonės prieš carą. Akmenėje išvaikė valdininkus ir išrinko savo valdžią, nuplėšė rusiškus užrašus. Cariniai valdininkai bandė šūkauti, kad tai “kramola, miatiežas “, bet niekas jų neklausė. Kai kažkas paleido šūvį iš medžioklinio šautuvo, jie dingo neatsikalbinėdami. Minia ėmė mitinguoti. Ypač karštai kalbėjo iš Rygos atvykęs socialdemokratas Žąsinas, stambus Sablauskių kaimo ūkininkas Laukutis. Greitai apylinkėse pasklido kalbos, kad į Lietuvą žygiuoja “černosotai “. Kas jie tokie niekas nežinojo tada, nesugebėjo to paaiškinti tėvai ir dabar. Buvo žinoma tik viena- jie įsiveržę į kaimą ar miestelį skerdžia visus be išimties. Miestelyje ir kaimuose vyrai ėmė ginkluotis – movė ant ilgesnių kotų mėšlų kapstykles, tiesiai prie kotų tvirtino dalgius, kas turėjo išsitraukė medžioklinius šautuvus. Daugiausia gynėju susirinko iš Akmenę supusių grafo Zubovo dvarų. Pasiėmę dvarų arklius, jie ilgomis kolonomis išsirikiavo laukuose, mokėsi kautis. Kartais per kolonas nuaidėdavo griausmingas kovos šūkis: “ Uria –a-a , uria – a-a “. Lietuviško „valio “ tada dar niekas nežinojo. Visuose keliuose patruliavo raitelių jotys. Naktį pas mano senelę suvirto pasišildyti keliolika vyrų. Paryčiais visi išėjo savais keliais. Tada, valydama kambarį, dešimtmetė duktė Julė, būsimoji mano mama, ir surado mažytį, bet ant ilgo koto įtaisytą kirvuką. Niekas jo taip ir neatsišaukė, vyrai buvo nepažįstami. Kirvukas, kaip mamos kraitis, atkeliavo į mūsų namus. Akmenė garsėjo Andriejaus jomarkais. Tuo neramiu metu žmonių prisirinko kaip niekada daug, vežimai stovėjo net šalutinėse gatvėse. Ramybę miestelyje iš visų pusių ant kelių saugojo raiteliai. Tėvas su būriu dabojo Žagarės kelią. Auštant pro rūkus tolumoje pasimatė kažkoks keliu judantis aukštas įrenginys. ”Skerdimo mašina” – suriko vienas. Vyrai griebėsi ginklų. ”Stok” – suriko vadas. Keistas vežimas judėjo toliau. ”Stok , stok” – ėmė rėkti vyrai. Vadeliotojas nepakluso. ” Paukšt “- paleido šūvį iš medžioklinio vadovas. Vežimas sustojo. Atkišę ginklus vyrai apsupo įrenginį iš visų pusiu. Jame su labai aukštai prikrautais rėčiais sėdėjo kiek išsigandęs žmogus. Važiuoja į turgų iš Žagarės, ”černosotų “ ne tik nematė, bet apie juos nieko net negirdėjo. Pasibaigus pamainai, tėvas atjojo pasidairyti Akmenėn. Žmonės įdėmiai klausėsi ant vežimų stovinčių kalbėtojų, ratuose visi turėjo kokį nors šaltą ginklą. Netrukus nuo geležinkelio stoties atlėkė raitelis – stotyje su arkliais išsikrauna kazokai. Pasigirdo komanda vežimais užtverti visus kelius į miestelį, ypač tą per brastą nuo stoties. Tokios užtvaros negalėjo sulaikyti kavalerijos, nes Dabikinė buvo negili - kazokai lengvai galėjo ją forsuoti ir įsiveržti daržais į miestelį. Vis dėl to azarto pagauti žmonės tikėjo – kazokai nepraeis. Netrukus kelyje pasirodė zovada lekianti raitelių kavalkada. Pamatę minias žmonių ir užtvertą kelią, nesiryžo iš karto šturmuoti barikados. Gana ilgai stebėjo miestelį per žiūronus. Kazokai šalikelėje pastatė dvi patrankas ir atsuko vamzdžius į miestelį. Tai gynėjams buvo didelis netikėtumas. Pasidarė aišku – pasipriešinimas neįmanomas, kazokai atvyko pasirengę rimtoms kautynėms. Kas turėjo šautuvus, patyliukais dingo, kiti slėpė šiauduose šaltus ginklus. Po kelių abipusės tylos minučių į miestelį smagia risčia pasileido keturi raiteliai . Sustojus prie barikados, karininkas grėsmingai riktelėjo :”Ubrat “. Pirmo vežimo savininkas pasirodė ne iš bailiųjų ir atkirto, kad jis gali prekiauti bet kurioje vietoje. Karininkas taip pylė žmogui bizūnu, kad kailiniai sprogo pusiau ir į viršų išsivertė vilnos. Ūkininkas iš skausmo ir netikėtumo prašneko žemaitiškai: “ Tujau, tujau, ponali, tujau “. Kitas kazokas nieko nelaukęs pylė bizūnu arkliams ir šie nevaldomi šoko į daržą. Skubiai nuo kelio ėmė traukti vežimus ir kiti ūkininkai. Kazokai nelaukė kol žmonės sugraibys vadžias, numaus avižų terbas, vaišino juos ir arklius bizūnais. Vežimai lėkė daužydami turgun atvežtus kiaušinius, ką tik pirktus puodus, kratydami žviegiančius paršiukus, užkliūdami vienas už kito. Nuo kalno į miestelį pajudėjo nugalėtojų šimtinė. Arkliai šlapi, net garuoja, matyt visus septynis kilometrus nuo stoties lėkė pasiutusia zovada - reikėjo skubiai Akmenėje ginti tėvelį carą ir motinėlę Rusiją nuo baisiųjų “miatiežninkų “. Sustojo prie pirmos trobos dešinėje gatvės pusėje, patranką atsuko į namą ir ėmė užtaisinėti. Šeimininkė puolė nešti iš namo daiktus, bet prišokę kazokai nieko neleido pasiimti, tik išvesti vaikus. Baisus trenksmas išmušė visų kaimynų langus, o namo sienoje liko sviedinio dydžio skylė. Siena kiemo pusėje neatlaikė smūgio ir su trenksmu griuvo. Į viršų pakilo didžiulis dulkių ir pūkų debesys. Kazokai tuoj nubildėjo toliau – reikėjo įvesti tvarką už septynių kilometrų esančiame Sablauskių kaime. Ten peršovė iš patrankos Laukučio trobą. Tuo metu Akmenėje aimanuodami šeimininkai rodė smalsuoliams ką padarė šūvis. Viduje neliko nė vieno sveiko baldo, puodynės, net pagalvės ir patalai buvo suplėšyti, viskas paskendę molio ir pūkų mišinyje. Laukučio namas tapo istoriniu. Sovietmečiu, vykdant melioraciją, peršautą rąstą patalpino Revoliucijos muziejuje. Dabar šis vertas dėmesio eksponatas Etnografijos muziejuje. Namo Akmenėje artilerijos sviedinio padaryta skylė tyčia ar dėl negrabumo buvo užtaisyta taip negražiai, kad kokius septyniasdešimt metų vis atkreipdavo praeivių dėmesį. Nežinia ar šeimininkui nusibodo tokia negraži siena ar jis pabūgo, kad kam nešautų mintis ir jo namo sienos dalį patalpinti į kokį muziejų, sieną gražiai išlygino, nutinkavo ir net nudažė. Istorinio eksponato neliko. Sablauskių kaime nuo amžių gyveno mylintys savo žemę žmonės. Pokary apie jį net Mažeikiuose pasakodavo legendas. Neva čia apsiginklavę žmonės, išsikasę apkasus ir neįsileidžią sovietų valdžios. Šturmuodami kaimą kegebistai jį visiškai sudeginę. Tiesa yra tai, kad iš kaimo tikrai labai daug buvo ištremta žmonių. Net kolūkio čia negalėjo įkurti, todėl jame organizuotas tarybinis ūkis. Tiesa yra tai, kad sovietmečiu buvo šlovinami čia žuvę du kegebistai ir kad jų kolegos kategoriškai atsisakydavo pranešti žuvimo aplinkybes. Tiesa yra ta, kad jau artėjant atgimimui netikėtai sodyboje pas senukus buvo pagautas dešimtmečius išsislapstęs rezistentas. Tarp išvežtųjų kaimo žmonių atsidūrė ir mano dėdė Kazimieras Lazdauskas. Grįžęs iš tremties aplankė mane ir papasakojo, koks sudėtingas ir pavojingas buvo jo gyvenimas. Ne tik pasakojo, trauke iš kapšo ir klojo ant stalo dokumentus. Tarnavo caro kariuomenėje, dalyvavo pirmajame kare, bet durtuvų kautynėse ne - buvo inžineriniame dalinyje. Teko durtynes tik iš arti stebėti. Gal kokią valandą baisiai šūkaudami, žvangėdami ginklais kovėsi rusai ir vokiečiai. Galiausiai vokiečiai buvo įveikti. Prasidėjus revoliucijai, kadangi buvo bežemis, patikėjo bolševikams ir metė iš delno akmenuką į kairiąją statinę. Taip beje pasielgė ir beveik visi kareiviai. Pateko vėliau išgarsinton Budiono kavalerijon. Ne kartą pasižymėjo kautynėse ir paties Budiono buvo apdovanotas asmeniniu balnu. Paklojo ant stalo paprastame popieriuje surašytą, bet be abejo tikrą dokumentą. Prisiskaitęs knygų ir prisižiūrėjęs filmų apie baisias kavaleristų kirstynes, tikėjausi išgirsti ne vieną šiurpią istoriją. Teko nusivilti. Gal jam nesinorėjo pasakoti apie karo baisybes, bet gal ir tiesą jis sakė, kad budioniečiai nesiveldavo į kirstynes kardais, nes kazokai buvo labai išmuštruoti, apmokyti jų arkliai. Pamatę juos, nulipdavo nuo arklių ir pasitikdavo eskadronus šautuvų ugnimi. Kazokai, pasitikėdami gerais žirgais ir savo sugebėjimais, puldavo ir nuo šautuvų ugnies patirdavo didžiulius nuostolius. Ypač įsiminė kautynės prie vieno miškelio. Budioniečiai, pasislėpė už medžių, o kazokai būtinai juos norėjo sukapoti. Ypač taikliai šaudė greta gulėjęs vienas ukrainietis. Nė vieno šūvio pro šalį – kaip tik šauna kazokas ir lekia su visu arkliu per galvą. Pasibaigus revoliucijos kovoms, grįžo Lietuvon. Vedė turtingo ūkininko dukrą ir sovietmečiu tapo “buože”. Susilaukė gausios šeimos, jai surentė didžiulę trobą, kad visiems vaikams būtų po kambarį. Atsidūrė Sibire dėl sūnaus Stepono. Puikiai žinodamas Rusijos galybę, bandė atkalbinėti sūnų neiti į mišką. . ”Tetok, bet kas nuors tor eit. “ – žemaitiškai atsakė jaunuolis. Tie paprasti žodžiai ir palaužė tėvų pasipriešinimą. Kad tėvams nebūtų nemalonumų, pažadėjo partizanauti toliau nuo namų. Patraukė prie Žagarės ir tėvams tik retkarčiais perduodavo žinutę, kad gyvas. Išsilaikė ilgai. Kegebistai tėvui pasakė, kad žuvo prie Žagarės. Name apsupę vienuolika miškinių, šie nepasidavę ir atidengus ugnį visi žuvę. Tikrovė buvo gerokai kitokia. Negalėjo kegebistai pasakyti kaip didvyriškai žuvo partizanai. Išdavikai Stasė ir Ąžuolas pranešė Žagarės saugumiečiams, kad pas Ližikų kaimo gyventoją Domą Raugelį užeina keturi ar penki partizanai. 1951 –ųjų rugsėjo 28 septintą valandą ryto į kaimą atvyko devyniasdešimt kareivių. Devintą valandą keliomis grandimis apsupo daržinėje buvusius partizanus. Pasiūlius pasiduoti, neišėjo ne tik partizanai, bet ir jiems valgyti atnešusi šeimininkė. Prasidėjo baisus susišaudymas. Sunku įsivaizduoti kas dėjosi daržinėje, kai į ją atidengė ugnį keliasdešimt automatų ir keli kulkosvaidžiai. Kulkų švilpesys, lentų nuolaužų kruša, žemių ir dulkių stulpai neprivertė didvyrių, jau pirmosiomis minutėmis įėjusių į Lietuvos istoriją, sudėti ginklų, nors be abejo visi suprato – padėtis beviltiška. Daržinė pradėjo degti, bet partizanai ir toliau šaudė, nepasidavė, kol žuvo liepsnose. Tai buvo tikri antrieji Pilėnai. O kiek tokių Pilėnų Lietuvoje? Be abejo, nė vienas apsuptame bunkeryje buvęs kovotojas nesitikėjo, kad atsišaudydamas prasiverš pro keliasdešimt kartų gausesnes priešų pajėgas, bet kovojo, kol žuvo. Matyt tai padarė įspūdį ir okupantams, nes ryžosi bent apytiksliai pasakyti tėvui, kad sūnus vietoje nelaisvės pasirinko mirtį. Didvyrių mirtimi žuvo “Vinkšnos “ grupės vadas Ernestas Putnevičius, Steponas Lazdauskas, ”Ąžuolo“ būrio partizanas M. Rudnickas ir šeimininkė Bronė Raugelienė. Prisidengdama dūmais bandžiusi pasitraukti Izabelė Varneckienė buvo sužeista ir pateko nelaisvėn. Išdavikai už žmonių mirtį iš okupantų gavo po 800 rublių – po du šimtus už gyvybę. Nežinau ar yra Akmenėje ar Žagarėje gatvė pavadinta naujųjų Pilėnų gynėjų vardu, ar yra lenta prie kaimo, kuriame gyveno jaunuolis žemaitiškai pasakęs: ”Tetok, bet kas nuors tor eit“ ir išėjęs, aiškiai žinodamas, kad eina į mirtį. O turėtų būti, nes jie mirė, kad mes gyventume!
Atgal
.jpg)
