VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.17. Žiaurūs karai žmones paverčia beširdžiais

Juozas Elekšis

Nenorėjau ištarti žodžio žvėrimis. Žvėris žudo tik tada, kai alkanas. Pirmiausia griebia už kaklo ir pasmaugia. Kare beširdžiu tapęs žmogus tyčiojasi iš belaisvių, kankina beginklius. Prisimikime, kaip elgėsi net amerikiečių kariai (ir merginos!) su Irako, Vietnamo belaisviais. Niekada nebus užmirštas žydų holokaustas vokiečių okupuotose žemėse. Sovietų karių „žygdarbiai“ žudant civilius, prievartaujant moteris taip pat gerai žinomi. Puikiai prisimename, kaip sovietmečiu buvo naikinami vokiečių, mūsų rezistentų kapai, tyčiojamasi iš jų lavonų. Nuo seno kariams galioja posakis: „Kovoje būk žiaurus, nugalėjęs būk žmogus“. Kiek to buvo laikomasi? Kaip jį stengėsi įgyvendint karinė vadovybė? Sunku patikėti žiauriai ir nežmoniškai buvo elgiamasi net su savaisiais. Iki antrojo pasaulinio karo buvo daug moterų lakūnių. Jos veržėsi į frontą. Išskyrus Sovietų Sąjungą, tiesiogiai dalyvauti kautynėse joms neleista. Kai fronte pasirodė rusų lakūnės, vokiečių kai kurie lakūnai, pareiškę, kad „aš su moterim nekariauju“ net pasitraukė iš mūšio. Lakūnės merginos pasižymėjo daugelyje kautynių, buvo apdovanotos. Karui pasibaigus, atėjo Stalino įsakymas – nulis, nulis valandų nė vienos moters lakūnės daliny neturi būti. Merginas skubiai išgrūdo pro duris į tamsų mišką, kur kaukė vilkai ir siautė gaujos. Eidamos keliolika kilometrų patyrė daugiau baimių nei kautynėse...

Mūšis karališkojo Lėlaičių kaimo laukuose

Vaikystėje trisdešimt dvi dienas teko būti fronto linijoje. Naktį pastebėjome, kad kažkas vis laido raketas – Ventos pusėn raudonas, priešingon pusėn baltas. Naktį sovietų lėktuvai, parašiutėliais pasikabinę lempas, bombardavo Viekšnius. Jausdami, kad artėja frontas, rūsin sunešėm maisto atsargas, vandens, suolų, nes ten buvome nutarę praleist mūšius. Vos prašvitus, brolis Benas, kurį vėliau šaudydami su šunimis kareiviai vaikėsi Pavenčių miškuose, kai jis atsisakė tarnauti sovietų kariuomenėje ir slapstėsi, išėjo į Pavenčių krūmus pašerti nuo vokiečių slepiamų arklių. Staiga nuo aukšto Ventos kranto iš krūmo pasigirsta kulkosvaidžio papliūpa, Kitoje Ventos pusėje nuo kelio į krūmus lėkė vokiečiai. Susėdus pusryčių, žiūrim brolis krūmais apžėlusiai grioviais skuodžia namo. Prisėdęs prie stalo, papasakojo, kad nuo kalnelio virš jo galvos švilpė kulkos – susišaudė rusai ir vokiečiai. Netrukus pamatėme iš ant kalno esančio miškelio einančius rusų kareivius. Pirmas ūsuotas viršila. Pasuka į mūsų sodybą. Tėvas išeina kieman pasitikti. Jis Amerikoje buvo gerai išmokęs rusiškai. Užėję kareiviai paprašo valgyti. Mes visi pasislepiam rūsyje. Atėjęs mokytojas Domas Vaičius už rūsio lubų rąsto slepia piniginę, mes irgi ką geresnio turėję iškaišiojame tarp rūsio akmenų, bulvių ir burokų. Mama ir tėvas bendrauja su kareiviais. Mama atėjusi ką atsinešti vis pasakoja – kaip jie apsirengę kokie ginklai. Kai kurių automatai su didelėm skylėm vamzdžiuose, prie jų pritvirtinti apvalūs diskai. Pirmas išdrįstu eiti žiūrėti aš. Po to išlenda ir broliai, sesutė. Bevalgant kieme kažkas sprogsta, pasklinda dūmų kamuoliukas, iš už Ventos sukalena kulkosvaidis. Vokiečiai pradeda kautynes. Kareiviai išlekia lauk ir aukštoje Ventos pakrantėje sugula. Kastuvėliais vieni kitiems duoda kažkokius ženklus. Keisti dalykai. Šaudymas nutyla. Visi rusai kasa apkasus ir nešaudo. Vokiečiai daro tą patį ir ... nešaudo. Apkasai baigti. Prasideda tikros kautynės. Daugiausia tratina rusai. Vokiečiai atsako pavieniais šūviais. Kitoje Ventos pusėje pasirodo vienuolika vokiečių tankų. Pyškina iš kulkosvaidžių. Kulka greitesnė už garsą. Pirma pasigirsta čaižus jų sprogimas į mūsų rūsio arba kiemo kryžiaus akmenis – tr- tr- tr – tr ir po kiek laiko dusli kulkosvaidžio šnekta – trū – trū – trū – trū. Takas į rūsį išmūrytas akmens tvorele. Už jos atsigula stambesnio kalibro kulkosvaidžio kariai. Jo šūviai tokie garsūs, kad net susikalbėti nebegalime, tuo labiau, kad  tankų kulkosvaidžių kulkos įnirtingai ima ardyti velėnom apdėtų rūsio akmenų mūrą. Kariai nuo mūsų atsitraukia ir pradeda pyškinti iš buvusio genesio krūmokšnių. Dabar juos vokiečiai apšaudo jau ar tai šautuvinėm granatom, ar mažo kalibro minosvaidžiais – sprogimų garsas nedidelis, duobutės neprilygsta net vištos iškapstytai vietai. Tankų bombarduoti atskrenda du rusų lėktuvai. Brolis Benas drąsiausias, nežiūrėdamas į barnius vis pradaro rūsio duris pasižvalgyti. Pro atviras duris pamatome – rusų lėktuvus atakuoja vokiškieji. Šie palikę tankus neša kudašių. Virš mūsų galvų išmeta dvi bombas, bet šios, iš inercijos lekia toly, perlekia dar dvi sodybas ir nukrenta už Pievio upelio. Nesprogsta. Staiga pasigirsta aštrus visai arti sprogimas, net sudreba rūsio stogas. Po kiek laiko – antras, kažkoks duslus. Vėliau paaiškėjo - pirmoji mina ištaškė rūsio nuolydyje įrengtą pomidorų inspektą, antroji – jau nebenaudojamą senąjį šulinį. Dar vienas sprogimas. Žvilgterėję pamatėme tvarto čiukure išplėšta didžiulė skylė. Kita mina pataikė į daržinės pamatus. Laimei dar niekas nedega. Dar viena s sprogimas pramuša didelę skylę trobos stoge ir ištaško pastogėje buvusį aruodą su grūdais. Likome be duonos ir sėklos. Išgirstame kažkokį traškesį. Matome daržinė jau dega. Liepsna greit persimeta ant greta stovėjusio žago, nuo jo ant kito. Vėjas pagavęs degančių šiaudų glėbius, ridena link šieno daržinės prie tvarto. Visi pastatai pleška lig tam ir būtų skirti. Išlekiame lauk iš tvarto varyti gyvulių. Broliai tėvą ir mane suguldo už aukšto trobos pamato. Siaubo apimti gyvuliai neina iš tvarto, nors ir vedami ir mušami. Broliai laužia karvėm uodegas, spardo. Galiausiai jos paskutinės išbėga lauk. Su kiaulėm ir arkliais buvo lengviau. Dabar pilnas kiemas gyvulių, o kautynės užveda su nauja jėga – vėl pasirodė vokiečių tankai. Broliai skubiai laužia tvoras ir gena gyvulius daržą. Kitą daržo tvoros pusę siaubo apimti gyvuliai išlaužia patys ir išeina į beržynėlį, kur stovėjo mūsų pirtis. Tėvas paliepia man padaboti gyvulius, kad labai neišsivaikščiotų. Stoviu išsigandęs. Nuo vokiečių ugnies lūžta beržų šakos, ant žemės krenta skeveldros. Kareiviai sugulę mūsų žadėto rengti bunkerio vietoje iš automatų šaudo į tankus Atbėgęs karininkas uždraudžia. Pro mane bėga kažkoks senas kareivis, Parodo ranka į griovį ir sako :“na griovi, na griovi“. Drebu griovyje iki vakaro. Pašaukia vakarienės – pienas duona, lašiniai. Dar neišaušus ateina rusų karininkas ir liepia broliams surinkti sužeistus. Į juos nešaudys. Suneša į kiemą dvylika ar trylika sužeistųjų. Visiems peršautas kairysis petys. Broliai, kurie ruošėsi tarnauti Lietuvos kariuomenėje, pasakoja – visi jie buvo užėmę blogas pozicijas - krūmo viduryje, arba kairėje, o reikia užimti poziciją dešinėje pusėje – taip lengviau šaudyti ir nesimato atkištos kairiosios rankos peties.

Besivaikydami gyvulius, pamatėme, kad kareiviai išardė kaimyno pirtį ir sumontavo kažkokį įrenginį. Paaiškino, kad jis bus naudojamas padengti blogam keliui. Ankstų rytą išgirdome už Ventos aršų šaudymą, gausybę granatų sprogimų. Po valandos per kiemą nuo Ventos ėmė eiti sužeisti kareiviai. Pasklido kalbos, kad rusai, persikėlę plaustu per Ventą atakavo dideliame klebono palivarko name buvusius vokiečius. Po karo klebono šeimininkė pasakojo, kad jai taisant pusryčius, netikėtai duris atidarė rusiukas. Pasisveikinęs paklausė – ar yra vokiečių. Šeimininkė tik rankoms sumosavo – pirmame ir antrame aukšte sausakimšai miegojo vokiečiai, nors pastatas buvo gal šimtas metrų nuo Ventos. Vokiečiai išgirdo rusų kalbą ir kaip įsiutintos širšės pro visas duris ėmė veržtis lauk ir mėtyti granatas, šaudyti. Kai kurie kariai net grūmėsi net be ginklų.. Rusai atmušti.

Žiauri vokiečių tankistų mirtis

Kitos dienos rytą vėl pasigirdo pasiutęs šaudymas. Dabar jau kitoje Pievio pusėje, Pavenčių sodoje. Šaudė ir patrankos. Po kelių valandų viskas nutilo. Pasirodo dabar vokiečiai perbrido Ventą ir lydimi dviejų tankų iš Žibikų pušyno, pasiraitę rankoves atakavo rusus. Vienas tankas sustojo už Memio sodybos ir tai iš vienos, tai iš kitos namo pusės pylė iš parankos. Tankistai supratę, kad rusų artileristai juos pastebėjo, leidosi pakalnėn ieškoti kitos priedangos. Ten buvo neaiški labai gili, vandens pilna, krūmais apaudusi duobė. Sakydavo, kad ten buvo nukritęs meteoritas. Tankas pasileido į krūmus ir pataikė į „dugno neturinčią duobę“.. Tik po mūšių piemenys ilgomis kartimis apibadydavo, kad ten yra kažkokia metalo krūva. Vėliau melioratoriai viską užvertė, išlygino. Ieškoti vokiečių karių tada buvo net pavojinga... Vokiečių kariai vis dėl to perbėgo tiltą per Pievį ir išvaikė didelė rusų patranką aptarnavusius artileristus. Paleidę kelis šūvius, paėmė jos spyną ir pasitraukė. Pasirodo jie dar paėmė į nelaisvę trisdešimt rusų. Tai papasakojo vienas pabėgs kareivėlis, kuris labai bijojo eiti pas saviškius. Tėvas ir kaimynas Vaičius vos jį įtikino, nes iš krūmų stebintis karius kažkoks kariškis be diržo ir antpečių atrodė labai įtartinai.

Po savaitės rusai liepė visiems iš pirmų linijų pasitraukti. Traukėmės į miške už trejeto kilometrų esančia kaimo dalį Simutiškes, pas gimines. Kelionėje įvyko priverstiniai, bet sėkmingi arklių mainai. Ant kelio stovėjo karinis rusų vežimas. Arklys gulėjo ir nekreipė dėmesio nei į raginimus, nei mušimus. Kareiviai tuoj paėmė mūsų arklį ir risčia leidosi link Sedos. Vargiai ją pasiekė – mūsų arklys sirgo, turėjo „pūšlioką“, labai greit pavargdavo. Mums paliktas arklys gulėjo galvą padėjęs ant žemės. Nei gėrė, nei ėdė siūlomų grūdų. Gal po valandos ėmė gerti, vėliau rupšnoti miltus, grūdus. Atsistojęs buvo pakinkytas į mūsų vežimą ir šeimos padedamas jį partraukė į Kugrių sodybą. Koks tai buvo arklys! Tėvas sakydavo tik į medį nelipa. Jis pavilkdavo didesnį rąstą nei dideli arkliai, vos išėjęs į geresnį kelią imdavo bėgti risčia. Mūsų kuinas nė iš tolo negalėjo jam prilygti. Simutiškėse kiekvienoje sodyboje apsistojo po dvi tris šeimas. Šeimininkai visus maitino. Vėliau brolis Benas su mokytoju Domu Vaičiumi ėjo gaudyti sulaukėjusių avių. Viso kaimo avys didžiulėje bandoje ganėsi Pavenčiuose, už poros šimtų metrų nuo rusų apkasų ir šimto metrų nuo vokiečių. Jas pargindavo į kaimą, bet nė vienos negalėjo pagauti. Galiausiai susitarė su rusais, kad jie nušaus porą avių – viena mums, viena kareiviams. Po kelių kartų vokiečiai suprato, kad maitiname rusus ir ėmė šaudyti. Teko pjauti maistui telyčias. Viso kaimo bandą ganėme keli vaikai ir neišgabenta Vokietijon rusaitė Valia.

Keistas rusaitės Valios poelgis

Valią nežinia kaip buvo išsisukusi, kai vokiečiai visus atkeltus rusus varė toliau – Vokietijon, kaip mergaitę labai ją globojome. Pasemdavome jai iš šulinio ir pripildydavome baltą dubenį vandens nusiprausti, miške patardavome kur slėptis artilerijos apšaudymo metu, nešdavome parodyti dar karštas sviedinių skeveldras. Mes jau supratome, kada ir kur artilerijos sviedinys sprogs. Jis lėkdamas baisiai kaukdavo, bet prieš krisdamas nutildavo ir net galėdavo matyti, kaip blizga saulėje. Kartą kai prausėmės kieme, ir mes Valiai pripylėme dubenį vandens, pro šalį ėjęs rusų karininkas jos paklausė ar čia jos draugai. Ji netikėtai atsakė: ne draugai, o lietuviški chuliganai. Karininkas atsisuko į mus, piktai pažiūrėjo į akis: kodėl jūs skriaudžiate rusų mergaitę? Žiūrėkite man. Netekome amo nuo tokios neteisybės, o Valia pažiūrėjo į mus keistu žvilgsniu - dabar žinosite. Nuo to karto ji daugiau nėjo ganyti bandos, nebesisėdo su vaikais prie mažo staliuko, o įsitaisė stalo viduryje, kur vėliau buvo sodinamas iš Sibiro grįžęs Vasario 16 akto signataras Petras Klimas. Niekas, be mūsų „nuskriaustųjų“ neatkreipė į tai dėmesio. Matyt mūsų vienmetė jau suprato – ji priklauso „vyresniųjų“ brolių gildijai.

Žiaurus elgesys su sužeistais ir žuvusiais

Vis dėl to vaikiškon širdelėn labiausiai įsmigo vaizdai po mūšių. Mūsų kieme paguldytas vienas kareiviukas nebegalėjo paeiti. Du kartus jį pastatė ant kojų, bet jis vis skaudžiai krisdavo ant žemės. Mama puolė barti karininkus, atsegė jo striukę. Žaizda buvo arčiau širdies nei kitų, ant kaklo kabojo mažas ortodoksų kryželis. Katalikas, sušuko mama, šluostė drėgnu skuduruku jam veidą. Tas kažką neaiškiai sakė. Mama prikišusi ausį suprato: pitj. Mama tuoj atnešė vandens su uogom. Jis nesugebėjo gerti, pylė vandenį su arbatiniu šaukšteliu. Karininkai vis neatstojo : stok, katalike, ir eik, kodėl kiti nuėjo ir baksnojo su koja į šoną. Mama stojo piestu. Tuoj išvarė vieną brolį pagauti arklį, kitą skolinti pas kaimyną ratų, nes mūsiškiai buvo sudegę. Tėvą privertė sėsti į ratus ir vežti sužeistąjį. Grįžo jis po pusdienio. Kareivis mirė vežamas, nes vienon sanitarinėn palaton jo nepriėmė – jis ne mūsų dalinio.

Pasibaigus mūšiams, mes vaikai užkasinėjome apkasus. Buvo linksma, nes ten buvo pilna šovinių, kuriuos sprogdinome, ardėme, įsigudrinome net mestas ir nesprogusias granatas panaudoti žuvų sprogdinimui. Tokia granata nesprogo, nes kažkoks šratukas buvo įstrigęs kapsulės spyruoklėn. Reikėjo spyruoklėn įkišti spilgutę, o šratą iškrapštyti. Tada laikant ranką toliau nuo galvos, ištraukti silkutę. Kapsulė sprogdavo jau rankoje, todėl granatą skubiai reikėjo mesti Venton ir kristi ant žemės. Tada pašoki ir sėdęs valtin, rinkti plūduriuojančias žuvis.

Linksmybės greit baigėsi. Kai kurie apkasai buvo užversti. Džiaugėmės, nes mums mažiau darbo. Baigiant darbus, ėmė trukti šovinių. Ėmėme atkasinėti užverstus apkasus. Žiūrime viename lavonas. Jokio ženklo nei kas, nei iš kur jis. Vokiečių pusėje visos laidojimo vietos atžymėtos kryželiais su pavardėmis. Jų kareiviai turėjo tokias metalines, perlaužiamas plokšteles su duomenimis. Žuvus kariui dalis plokštelės likdavo prie lavono, dalis keliaudavo apskaitai. Sovietų kariai tokio ženklinimo neturėjo, net 1954 -57 metais, man tarnaujant. Tada tik parodė tokią popierinę tūtelę, kurią gausime karo metu, o joje bus pavardė. Tokių nežinomų kareivių prisirinko gana daug. Vėliau visus žuvusius duota komanda suvežti į Viekšnius. Daugelis ten ir žinomų kareivių tapo nežinomais, nes lentelės su pavardėm susmaigstytos kur papuolė. Dar po kelių metų visus žuvusius liepta suvežti į Mažeikius. Lavonai jau buvo taip apirę kad žmonės atsisakė tuo užsiimti. Atvarė ar tai vokiečių belaisvius ar kokius kalinius. Krovė su šakėmis. Iškrovė į iškastus kanalus netvarkingai. Užkasė. Dabar jau iš esmės visi pasidarė nežinomi. Jau dirbau Mažeikių vykdomajame komitete, kai gavome komandą kapinėse surašyti žuvusiųjų pavardes. Iš karinio komisariato gaudavome rajone žuvusiųjų sąrašus. Rajono ribos keitėsi. Kas begalėjo pasakyti, kur jie žuvo? Kapinėse išaugo aukštos sienos su daugiau kaip keturių tūkstančių žuvusiųjų pavardėm. Kartą atvyko iš Baltarusijos žmogus su vaiku. Anūkas norėjo ant senelio kapo išpilti tėviškės žemės. Parodė pranešimą apie laidojimą. Mažeikių karių kapinių trečia eilė, kapas numeris ketvirtas. Nėra nei tų eilių, nei numerių. Visi kariai praktiškai nežinomi kareiviai. Ilgai ieškojome lentos su jo pa varde. Sūnus rado – aukštai, trečioje eilėje. Pavardė surusinta. Anūkas prie sienos išpylė tėviškės žemes. Prisiminiau, kaip netoli Minsko lankėme paminklą ant sovietų karių kapinių. Buvęs karys parodė pavardę – Ivan Kesel, nors karys buvo dar Smetonos laikų karininkas Jonas Kisielius... Išniekinti buvo ne tik priešų, mūsų rezistentų kapai, bet ir saviškių palaidojimo vietos. Tai buvo bene žiauriausia pamoka jaunai vaiko širdelei.

Atgal