VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.07. Gyvenimo prisiminimų takais. Šešiasdešimt penkerių metų aidas

Julius Norkevičius

Šešiasdešimt penkeri metai!Jei jie skirti žmogui, sakytume – solidus amžius. O mokyklos baigimui?!Be abejo, tinka tas pats epitetas, tik ne vienam, o grupei žmonių.

Tad pakalbėkime apie buvusios Telšių mokytojų seminarijos absolventų laidą, kuri prieš šešiasdešimt penkerius metus tapo kvalifikuotais pradinių klasių mokytojais.

Keturiasdešimt aštuntaisiais, gausus paauglių, sparčiai skubančių į jaunystę, būrelis iš visos plačios Žemaitijos pravėrė Telšių mokytojų seminarijos duris. Pradžioje trisdešimt mergaičių ir tiek pat berniukų mokėsi atskirai. Po metų liko vienas kursas. Sumažėjimą lėmė įvairios priežastys. Vienas kitas atsisveikino dėl apsisprendimo stokos, dėl spragų žiniose, nepakankamo darbštumo. Nemažai nebepasirodžiusių antrame kurse išstojo iš seminarijos dėl sunkios materialinės būklės. Du Broniai – Butkevičius ir Dobrovolskis – pažangūs mokiniai „šoko“ per kursą, papildomai išlaikę net aštuoniolika egzaminų. Greičiau baigti seminariją buvo raginamas ir kurso pirmūnas Algimantas Būda. Jis, dėl jam vienam žinomų priežasčių, atsisakė siūlymo.

Po metų kitų kai kas iš išstojusių grįžo tęsti mokslo. Sulaukėme, metus padirbėjusio kaimo pradinėje, Antano Viktoravičiaus. Per mėnesį jis turėjo išlaikyti visus praleistų mokslo metų egzaminus, atsiskaityti už daugelį mokomųjų dalykų. Šias nelengvas kliūtis įveikė be didelio vargo. Artimiausi draugai žinojo, šnekėjo, kad Antanas daug dirbo, ne vieną naktelę ir be miego praleido. Bet vėliau sėkmingai jis yrėsi į priekį sportuodamas, šokdamas tautinių šokių kolektyve. Kai reikėdavo, solo dainomis, duetais, meninės gimnastikos etiudais noriai pagelbėdavo kursui bei kitiems poilsio vakarų organizatoriams. Aktyviai dalyvavo literatų būrelyje. Savo kūrybą net siuntė respublikinių laikraščių konkursams. Kartą laimėjo paskatinamąją premiją. Šį įvykį pažymėjo kursiokus pavaišindamas saldainiais. Šiandien sunku pasakyti, ar visi kursiokai pastebėjo, kad spalio pirmomis dienomis Vacys Borusevičius buvo pašauktas į armiją ir tik gruodžiui įpusėjus grįžo į seminariją. Didesnių ar mažesnių pasikeitimų kurse buvo kasmet. Į ketvirtą kursą susirinko dvidešimt vienas seminaristas ir visi gavo diplomus.

Aktyviausi kurso susitikimų dalyviai (iš kairės): Antanas Pilipavičius, Vacys Borusevičius, Antanas Viktoravičius, Julius Norkevičius

 Prie Telšių „Alkos“ muziejaus, kai mūsų dar buvo daug. Antano Pilipavičiaus nuotraukos

Tiesa, kursas patyrė ir liūdnas netektis. Antrakursiai smagiai nusiteikę skubėjo į sporto aikštyną. Ir vos ne tarpduryje prasilenkė su trimis, pasitikėjimo nekeliančiais, tamsiai apsirengusiais vyrais. Manau: ne vienas tada pagalvojo: ko jiems čia. Ruošėmės fizinio lavinimo pamokai ir nešnekėjome apie sutiktuosius. Tik mokytoja Sofija Bernotienė, ji mūsų kurso vadovė, gal penkiolika minučių vėlavo, visada buvusi labai punktuali. Kai atėjo į pamoką, pastebėjome, kad ji pasimetusi ir net šiek tiek virpančiu balsu pasakė, kad Algimantą Būdą kviečia direktorė. Vaikinas gal ir nujautė, kodėl kviečiamas ir šiltai, paspausdamas ranką kiekvienam, atsisveikino. Iš aikštyno išėjo ramus. Daugiau šis stropus pirmūnas kurse nepasirodė. Direktorė prieš kitą pamoką paaiškino, kad saugumas išaiškino Telšių moksleivių pogrindinę organizaciją, kuriai priklausė ir mūsų kurso draugas. Tai buvo visiems staigmena.

Kai mokėmės seminarijoje, daug ko nežinojome vieni apie kitus. Slogus pokaris savaime patarė kuo mažiau kalbėti, neatvirauti. Ir tylėjome. Gerokai vėliau paaiškėjo, kad kursiokių Danutės Bielskytės, Genutės Kiaurakytės tėvai areštuoti ir vargsta tarybiniuose lageriuose. O Liusės Tumbrotaitės dėdė bolševikų nukankintas Rainių miškelyje. Gal tik pačios artimiausios draugės žinojo, kad Elvyros Steponavičiūtės mama invalidė, niekur nedirba ir vienintelis pragyvenimo šaltinis – mergaitės gaunama stipendija. Liucija Tumbrotaitė vyriausia savo namuose ir rūpinasi jaunesne sesute, broliu, kad būtų pavalgę, galėtų mokytis. Devynių kurso draugų gyvenimu, mokymusi rūpinosi tik mamos: šešių tėvai buvo mirę, o trys paliko šeimas.

Tik patys artimiausi kurso draugai ir gal vienas kitas kartu gyvenantis seminarijos bendrabutyje žinojo apie Vaciaus Borusevičiaus ir jo tėvų ryšius su miško broliais iš Žemaičių apygardos. Jos vadas Montvydas–Žemaitis su ištikimais bendražygiais dažnai lankydavosi vaikino gimtinėje. Grįždamas į Telšius, Vacys kelionės krepšyje šalia duonos, lašinių, kitų maisto produktų slėpė pogrindinius leidinius, pundelį miško brolių spaudos, kuri vėliau iškeliaudavo reikiamais adresais. Gal ką paskaitydavo ir patikimi bičiuliai. Į Žemaitijos pogrindinę spaudą yra parašęs ir Antanas Viktoravičius. Jam siūlyta sukurti tekstą apygardos miško brolių žygio dainai ar himnui. Daugiau kaip prieš mėnesį mėnraštyje „Voruta“ buvęs Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Nevarėnų–Mitkaičių kuopos vadas Stasys Nika prisiminė:  vyrai turėjo du bunkerius. Vieną iš jų Eigirdžiuose, prie pat kelio, partizanų siuvėjo Pilipavičiaus, mūsų kursioko dėdės, tvarte.

Ar tai paskutinė kurso paslaptis? Gal šis kurso susitikimas kuo nors nustebins dar. Per šį susibėgimą nieko nežinomo neišgirsta, labai daug bendrauta grupėse individualiai. Tik Antanas Pilipavičius, Vacys Borusevičius garsiai pasakojo darbo Stirbaičiuose, Plateliuose juokingus nutikimus, prisiminė kelionės į Mordovijos lagerius aplankyti Vaciaus tėvelio įspūdžius.

Kaip dažnai susitinka 1952 metų laidos absolventai. Pirmą kartą jie į Telšius, į seminariją vėl susirinko po penkerių metų. Apsireiškė tik dvylika. Tikėtasi pasisveikinti su visais. Tiesa, prieš išsiskirstydami su diplomais rankose, žadėjome rašyti vieni kitiems laiškus. Apie susitikimus nė žodeliu neužsiminta. Šią klaidą ištaisė studijuojantis Klaipėdoje ir jos pašonėje dirbusios kurso aktyvios merginos.

Po pirmojo pasimatymo, vėliau kas penkeri metai draugai skubėjo į Telšius. Po trisdešimtmečio pradėti rengti tarpiniai susiėjimai. Pastarąjį penkmetį, o gal ir anksčiau kurso susitikimai vyksta kasmet, baigiantis vasarai.

Šimtaprocentinio lankomumo nepasiekta. Kartais daugiau, kartais mažiau susirinkdavo kursiokų. Daugiausia (neatvyko tik trys) susibūrė paminėti pedagoginio darbo dvidešimt penkmetį. Vėliau dalyvių skaičius vis mažėjo ir mažėjo. Kartu retėjo ir kurso draugų gretos, užpuolė įvairios ligos, negalios. Šiandien tikimasi, kad dar kruta vienuolika 1952 metų laidos absolventų. Tačiau ne vienas dėl sveikatėlės nesiryžta leistis į kelią toliau nuo namų. Pernai susitiko tik penki kursiokai. Šiemet šnekučiavosi, žvalūs sukinėjosi po Vinco Jackevičiaus kiemą Beibelėje nė karto susitikimo nepraleidę Vacys Borusevičius, Antanas Pilipavičius, Antanas Viktoravičius ir šių eilučių autorius. Draugiją jiems palaikė Teresė Balskutė Gečienė, Milda, Jono Savicko našlė, žmonos, bičiuliai.

Nuo pat pirmojo susitikimo su šios laidos absolventais, kol tik leido sveikata, bendravo matematikos mokytojas Antanas Kalinauskas. Į dvidešimtmečio susitikimą pirmą kartą atvyko ir kurso vadovė Sofija Bernotienė. Vėliau susitikta su mokytojais Julija Jankauskiene, Elžbieta Morkūnaite, Zenonu Norvaiša, Ignu Jurkoniu. Jau daugiau kaip dešimtmetį kursas liko našlaičiais, nebesulaukia savo pedagogų.

Dešimtmečio susitikime kurso draugai pradėjo vardinti ir skaičiuoti savus čempionus. Šią rikiuotę pradėjo Vacys Borusevičius, pirmasis iš kurso draugų gavęs aukštosios mokyklos baigimo diplomą. Kazys Lydys pirmasis sukūrė šeimą, Rožė Žulkutė – dviejų aukštųjų mokyklų diplomantė, pusmečiu nuo jos atsiliko Domas Kaubrys. Genė Kiaurakytė pirmoji iš kurso tapo švietimo pirmūnė. Kiekvienas susitikimas papildydavo šią skaičiuotę, nes susirinkusieji sugalvodavo naujų titulų. Štai Algis Opulskis pirmasis nusipirko mašiną. Jis ir pirmasis iškeliavo Anapilin. Mikalina Gulbinaitė vienintelė taip nė karto nepravėrė kurso draugų susitikimo duris.

Kaip sekėsi šios laidos absolventams pedagoginė veikla? Po penkerių metų susitikę noriai dalijosi pirmaisiais darbo įspūdžiais, ir niekas nesiskundė nesėkmėmis. Nuotaika apie kasdienos veiklą nesikeitė, kiekvienas turėjo kuo pasidžiaugti. Kartu paaiškėjo seminarijos pedagogų įžvalgumas, apibūdindami jaunuosius specialistus Švietimo ministerijai. Jų nuomone vienuolika gali dirbti ir septynmetėje mokykloje ir mokyti du–keturis dalykus, dėl septynių neturėjo tvirtos nuomonės. Ir tik dėl trijų buvo kategoriški: gali dirbti tik pradinėse. Pirmajame kurso susitikime sužinota: Bronė Gerybaitė, Mikalina Gulbinaitė, Elvyra Steponavičiūtė, Liucija Tumbrataitė, Eugenija Balšinskaitė moko pradinukus. Ir jos liko pasirinktai svajonei ištikimos iki darbinės veiklos pabaigos. Be seminarijos pamėgtų dalykų pamokų beveik iš karto ir mokyklos vadovo duoną valgė Domas Kaubrys, Antanas Pilipavičius, Algis Opulskis, Jonas Savickas, Antanas Viktoravičius, Rožė Žulkutė. Antanas Pilipavičius, Jonas Savickas vėliau šoktelėjo iki rajono švietimo skyriaus vedėjo kėdės, Domas Kaubrys iš mokyklos direktoriaus persėdo į rajono pirmininko pavaduotojo švietimui, kultūrai ir sportui kėdę. Rožei patikėtos kitos srities aukštos vadovaujančios pareigos. Algis Opulskis greitai perėjo į gamybą, susijusią su technika. Įdomiausi Antano Viktoravičiaus karjeros laipteliai: mokyklos mokymo dalies vedėjas, direktorius, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, kolūkio pirmininkas, nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas. Visur mūsiškiams sekėsi, buvo gerbiami, vertinami, skatinami pagyrimo raštais, diplomais, premijomis, žinybiniais apdovanojimais. Beveik 70 proc. baigusiųjų siekė aukštojo mokslo.

Susitikę kursiokai nebesidalina pedagoginės veiklos džiaugsmais ir nesėkmėmis. Klajoja kasdienio gyvenimo prisiminimų takais, džiaugiasi išaugintų vaikų, anūkų pasiekimais, jų rūpesčiais. O tarp eilučių įsilieja ir šiandienos garbių emeritų šešiasdešimt penkerių metų džiugios, problemiškos gyvenimo nuotrupos.

 

Atgal