ISTORIJA
07 20. Pasaulinio karo išvakarėse virš Ispanijos buvo giedras dangus (3)
Dr. Petras Stankeras
Dėkodamas už pareikštą jam pasitikėjimą, naujas ispanų tautos vadas tarė: „Dabar karas yra laimėtas“. F. Franko įtraukė tada dar nelabai reikšmingą ispanišką „Falange“ į nacionalinį savo frontą, nes jis atstovavo visų dešiniųjų sąjungai prieš 1789 ir 1917 metų revoliucijų šmėklas, kurių skirtumų jis nelabai suprato. 1937 metų balandžio 19 dienos dekretu jis suvienijo Ispanijos fašistinę organizaciją „Falanga“ su visomis nacionalistus remiančiomis organizacijomis, paskelbė ją vienintelę nacionalistų zonos partija ir tapo jos vadu.
Žydų kilmės anglų istorikas Erikas Hobsbavmas (Eric John Ernest Hobsbawm) rašo, kad Ispanijos generolų maištas prieš Liaudies fronto vyriausybę iš karto sukėlė socialinę revoliuciją dideliuose šalies regionuose. Tai, kad revoliucijos kovotojai, ypač anarchistai, stengsis suvisuomeninti gamybos priemones, nestebino, nors komunistų partija ir centrinė vyriausybė vėliau tam priešinosi ir, kur tik įmanydama, sukdavo šį procesą atgal; šio reiškinio pliusai ir minusai vis dar svarstomi politinėje ir istorinėje literatūroje.
Vyriausybė bemaž neturėjo profesionalių karių. Respublikos gynybą organizavo ne bejėgė vyriausybė, bet savarankiški vietiniai darbininkų ir valstiečių gynybos komitetai, kuriems vienur vadovavo anarchistai, kitur – socialistai arba komunistai. Tie komitetai pirmiausia išžudydavo savo regiono opozicionierius ir terorizavo bažnyčias. 1936 metų lapkričio 8 dieną vietovėje Paracuellos del Jarama respublikonai sušaudė nuo 2800 iki 5000 anksčiau evakuotų iš Madrido kalinių.
Respublikonai formavo banditų gaujas, kurioms parinkdavo išraiškingus pavadinimus: „Furijos“, „Respublikos lūšis“ ar „Raudonieji tigrai“. Manoma, jog respublikonų kovotojų grupės nužudė 55 tūkstančius gyventojų, tame tarpe 4 tūkstančius moterų ir kelis šimtus vaikų. Jų aukomis tapo 13 vyskupų, 16 tūkstančių kunigų, 2365 vienuoliai, 283 vienuolės. 1937 metais Ispanijos komunistų partijos generalinis sekretorius Jose Diaz raportavo, kad „Ispanija ženkliai lenkia Sovietus kovoje su bažnyčia. Toje dalyje, kuri yra mūsų rankose, bažnyčia nustojo egzistavus“.
Tuo tarpu nacionalistai siautėjo dar pikčiau ir žudė visus, kurie atsidūrė „netinkamoje pusėje“. Užimdami respublikonų kaimus, pirmiausia juos apiplėšdavo, po to sušaudydavo visus vyrus, galiausiai išprievartaudavo visas moterys. „Tegul gimdo fašistus“ – užrašydavo ant sienų. 12 tūkstančių el ninios – frankizmo vaikų – išprievartautų moterų pagimdyti kalėjimuose, buvo atiduoti į katalikiškas prieglaudas. Tarpe daugelio kitų, nacionalistų teroro auka tapo komunistų išreklamuotas poetas Garsija Lorka (Federico Garcia Lorca): jis buvo sušaudytas 1937 metų rugpjūčio 19 dieną. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad F. Franko šalininkai sušaudė 50 tūkstančių žmonių. Pilietinis karas įgavo pačią baisiausią formą: daugiau sušaudo, negu kariauja.
Respublikos valdžios rankose liko 80 procentų karo lėktuvų, tačiau tai buvo senos mašinos. Respublikonų aviacijai labai trūko naujos technikos. Lakūnų buvo užtektinai, nes atvykdavo pilotų iš Prancūzijos, JAV, Anglijos, Sovietų Sąjungos. Per trumpą laiką pagreitintuose kursuose Rusijoje buvo paruošta virš 500 lakūnų, šturmanų, kitų aviacijos specialistų. Pirmasis tarptautinis aviacijos junginys buvo sudarytas 1936 metais prie Madrido. Jam vadovavo ispanas kapitonas Luna. Kitu garsiu tarptautiniu junginiu tapo bombonešių eskadrilė „Ispanija“, kurią subūrė žymus prancūzų rašytojas ir politikas Andrė Malro(Andre Malraux).
Abiem pilietinio karo dalyvėms reikėjo paramos – jos kreipėsi į potencialius savo rėmėjus, todėl Ispanijos pilietiniame kare ypač didelis vaidmuo buvo kitų Europos valstybių. Šiame kare daugiau ar mažiau tiesiogiai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo dalyvės: nacionalsocialistinė Vokietija ir fašistinė Italija iš vienos pusės bei bolševikinė Sovietų Sąjunga iš kitos pusės. Ispanijos vyriausybė kreipėsi į Angliją ir Prancūziją pagalbos, bet jos nesulaukė. Prancūzija ir Didžioji Britanija tiesiogiai šiame ginkluotame konflikte nedalyvavo, bet leido tarptautinėms brigadoms kovoti respublikonų pusėje. Prancūzijos neutralumas daugiausia buvo sąlygotas Prancūzijos politinės sistemos nestabilumo to karo metu. Karo pradžioje Prancūzijai vadovavo premjeras Leon Blum, Prancūzijos Liaudies Fronto, kairiųjų partijų koalicijos, valdžiusios Prancūziją, lyderis. Tai jis rugpjūčio 1 dieną pasiūlo nesikišimo į Ispaniją politiką, ir rugpjūčio 8 dieną Prancūzija uždaro savo sieną su Ispanija. Anglų politikas Winstonas Churchillis, uolus, bet netipiškas to meto dešiniojo sparno konservatorius, simpatizavo Benito Mussolinio Italijai ir neparėmė Ispanijos Respublikos kovos su generolo F. Franko šalininkais. 1936 metų birželio 16 dieną anglų dienraštis „Daily Mail“ rašė: „Jeigu komunizmo užkratas, plintantis šiuo metu iš Ispanijos ir Prancūzijos, persimes į kitas šalis, tai pačiais naudingiausiais mūsų draugais taps dvi vyriausybės: vokiečių ir italų, kurie sėkmingai išnaikino šį užkratą savo žemėje“. Anglija daugiau bijojo Ispanijos bolševizavimo nei fašizavimo.
1936 metų rugsėjo 9 dieną Londone prasidėjo tarptautinė konferencija dėl nesikišimo į Ispaniją, kurioje Prancūzija ir Didžioji Britanija parengė nesikišimo sutartį. Nė viena iš didžiųjų valstybių neturėjo kištis į pilietinį karą. Sutartį pasirašė Vokietija ir Italija, bet jos vis tiek ir toliau rėmė F.Franko sukilimą. Pradėjęs veikti nesikišimo į Ispanijos reikalus komitetas labai trukdė respublikonams užpirkinėti karinę techniką užsienyje, tuo pat metu aiškiai nuolaidžiaudamas F. Franko kovotojams. Komiteto veikėjai rėmėsi šūkiu „Tegu geriau Ispaniją valdo Vokietijos fašistai negu Ispanijos komunistai“. Sovietų Sąjunga nesikišimo komitetui pareiškė griežtą protestą dėl jo tendencingos veiklos. 1937 metų vasario 16 dieną Vokietija, SSRS, Didžioji Britanija, Italija ir dar 23 kitos valstybės pakartotinai įsipareigojo neteikti karinės pagalbos Ispanijai.
1936 metų rugsėjo 29 dieną Sovietų Rusijos komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto Politinis biuras priėmė sprendimą suteikti Ispanijos Respublikai karinę pagalbą. Charakteringa, kad Sovietų Sąjunga savo dalyvavimą Ispanijos pilietiniame kare pateisino kaip „internacionalinės pagalbos atlikimą“, tuo tarpu Vokietijos ir Italijos pagalba ispanų nacionalistams laikė „intervencija ir fašistine agresija“. Identiškas požiūris iki šiolei gyvuoja Rusijos istoriografijoje. Išėjusi iš nesikišimo komiteto, Sovietų Sąjunga suteikė Ispanijai didelį kreditą ginklams užpirkti. Ispanijos mūšio laukuose pasirodė naujausi sovietiniai greitaeigiai ratiniai-vikšriniai tankai BT-5 (greitis su vikšrais 52 km/h, ant ratų 73 km/h) bei lengvieji tankai T-26 ir T-28, kurie, apginkluoti 45 mm patrankomis ir keliais kulkosvaidžiais, akivaizdžiai pranoko vokiečių ir italų šarvuotas kovines mašinas.
Fašistinė Italija ir nacionalinė socialistinė Vokietija įkvėpė ir rėmė kitas antiliberalias jėgas, teikė tarptautiniams dešiniesiems istorinio pasitikėjimo jausmą. B. Mussolini ir A. Hitleris iš dešiniųjų pergalės Ispanijoje tikėjosi ne tik moralinės, bet ir politinės naudos: nacionalistų pergalė Ispanijoje reikštų trečios fašistinio tipo valstybės, besiribojančios su Prancūzija, atsiradimą, o tai jau Paryžiaus politinė izoliacija. Be to, duče rimtai svarstė idėją apie Ispanijos įjungimą į Italijos karalystės sudėtį.
Tuo tarpu ispanų generolams reikėjo rimtos finansinės paramos ir praktinės pagalbos, ir F. Frankui teko apsimetinėti fašistu. Liepos 19 dieną jis išsiuntė į Romą prašymą atsiųsti tuziną bombonešių. Po trijų dienų generolas nusiuntė į Vokietiją du savo emisarus – vokiečių pirklį Johannesą Bernhardtą ir nacionalsocialistų vadovą Maroke Adolfą Langenheimą - ir paprašė A. Hitlerio transportinių laivų. Kelias dienas prieš tai į Berlyną buvo nuvykęs ir susitikęs su Vokietijos kancleriu A.Hitleriu numatytas į maišto vadovus generolas-leitenantas Ch.Sanjurjo. Tačiau antrą maišto dieną jo lėktuvas sudužo ir Ch. Sanjurjo užsimušė.
Liepos 26 dieną, dalyvaudamas Bayreuthe tradiciniame Vagnerio festivalyje, Vokietijos kancleris priėmė sprendimą suteikti ispanų nacionalistų vadovui generolui F. Franko visokeriopą pagalbą. Pagalbos suteikimo organizavimui buvo įsteigtas specialus štabas „W“ (Sonderstab W), vadovaujamas generolo leitenanto Helmuto Vilbergo (Helmut Wilberg). Štabo užduotis buvo organizuoti oro tiltą (operacija „Užburta ugnis“) iš Maroko į Ispaniją.
Generolas F. Franko iš pradžių neturėjo aviacijos, bet vokiečiai bei italai netrukus jį parėmė. Rugpjūčio 14 dieną pradėjo veiklą italų „Legione Straniera Spagnola“. Tuo pat metu vokiečiai permetė Ispanijon galingą legioną „Condor“, suteikdami F. Franko kariams milžinišką persvarą ore. Vokiečių legiono pradininke tapo užmaskuota privati įmonė „Ispanų–marokiečių transportinė akcinė bendrovė“, sutrumpintai – HISMA, ir transportinė aviakompanija ROWAK. Savo veiklą ji pradėjo dviem aviaeskadrilėmis, pavadintomis „Pablo“ bei „Pedro“. Jau liepos 28-ąją į Titvaną Maroke atskrido pirmasis transportinis lėktuvas Ju-52/3m. Kariniai daliniai gavo „Bitininko“ vardą. Visas junginys vėliau, lapkričio 3 dieną, buvo pavadintas „Condoro“ legionu. Verta priminti, kad visa „Condoro“ veikla Ispanijoje slaptuose Trečiojo Reicho dokumentuose buvo užšifruota kaip operacija „Ugnies burtai“. Legione buvo keturios bombonešių, keturios naikintuvų, viena oro žvalgybos bei dvi jūrų aviacijos eskadrilės, kurių apginklavime buvo šie lėktuvai: 30 Ju-52/3m, 27 dvisparniai naikintuvai He 51 ir 12 – He 70 bei 16 kitų lėktuvų. Legionui taip pat priklausė keli zenitinės artilerijos bei ryšių daliniai, iš viso – 5000 žmonių. Vėliau legionas buvo papildytas 48 naujausiais naikintuvais Messerschmit Bf 109B, 48 bombonešiais He 111, 12 pikiruojančiais bombonešiais Ju 87 bei tobulais priešlėktuviniais pabūklais Flak 36 ir 88. Pirmuoju legiono vadu buvo paskirtas talentingas vokiečių aviacijos generolas majoras Hugo von Sperrle, o jo pavaduotoju - pulkininkas Wolframas von Richthofenas, legendinio „Raudonojo Barono“ giminaitis.
Iš pradžių vokiečių lakūnai veikė kaip instruktoriai. Be to, anksčiau, dar būnant Vokietijoje, juos pervesdavo iš tikrosios tarnybos į rezervą, išduodavo instruktorių arba civilių lakūnų dokumentus ir siųsdavo į Ispaniją vos ne kaip turistus arba komercinių firmų tarnautojus. Karinės uniformos jie nedėvėjo, jokių vokiškų skiriamųjų ženklų ant jų rūbų nebuvo. Tiktai legiono lakūnai viršum dešinės švarko kišenės nešiojo ispanų oro pajėgų ženklelį. Tradicinė germanų „mirties galva“ su maža svastika po ja puošė juodas vokiečių legiono tankistų beretes. Kandidatai į legioną buvo atrenkami tarp viengungių su reikalavimu viską, kas susiję su tarnyba, laikyti griežtoje paslaptyje. Tarnyba legione „Condor“ nors ir buvo pavojinga, tačiau kartu ji buvo ir pelninga. Eilinis karys gaudavo 600 reichsmarkių (RM), puskarininkis 800 RM, feldfebelis 900 RM, leitenantas ir vyresnysis leitenantas 1000 RM, kapitonas 1200 RM, majoras 1500 RM, papulkininkis 1800 RM, pulkininkas 2000 RM, generolas 2400 RM.
Lenkų savaitraštis „Polityka“ (Nr.31/2006) rašo, kad Trečiojo Reicho oro pajėgų vadas generolas-pulkininkas Hermanas Goeringas iš vienos pusės siunčia į Ispaniją nacionalistams į pagalbą legioną „Condor“, iš kitos pusės slapčia parduoda ginklus respublikonams, siekdamas gauti lėšų statomai medžioklės rezidencijai „Karinhall“.
1936 metų rugpjūčio pradžioje pirmą kartą virš Viduržemio jūros buvo nutiestas oro tiltasis iš Ceutos į Seviliją: sukilėliai dvidešimt dviem vokiečių lėktuvais Ju-52/3m ir vienuolika italų Savoia S-81 per vieną dieną pergabeno į Ispaniją 3 000 kareivių ir 600 tūkstančių vienetų šaudmenų. Rugpjūčio 27-ąją F. Franko lakūnai pirmą kartą bombardavo Madridą. Kas pilotavo frankistų lėktuvus? Pirmaisiais pilietinio karo metais numušta 98 italų, 49 vokiečių ir tiktai 16 ispanų lakūnų. Lapkričio 8 – 18 dienomis įvyksta nepavykęs frankistų Madrido puolimas. Kitų metų vasario 6 - 28 dienomis naujas nepavykęs nacionalistų puolimas prieš Madridą (Jarama mūšis).
Atkreipdamas dėmesį į „raudonąją revoliuciją“ Ispanijoje, prieš kurią su ginklų rankose stojo generolas F. Franko, Vokietijos kancleris A. Hitleris maldavo „didelę europietiškų tautų šeimą“ įsisąmoninti „didžiulę bolševizmo grėsmę pasauliui“. Jau 1936 metų lapkričio 18 dieną Vokietija ir Italija oficialiai pripažino F. Franko vyriausybę Burgose, įsteigė diplomatines atstovybes ir pažadėjo kardinaliai padidinti visokeriopą pagalbą. Pirmuoju vokiečių charge d‘affaires tapo generolas Vilhelmas Faupelis (Wilhelm Faupel). Tuo pat metu F. Franko vyriausybę pripažino visa eilė Lotynų Amerikos valstybių.
Vokietija ir Italija rėmė generolą F. Franko jo kovoje su komunizmu ne tik sausumoje (operacija „Bitininkas“ – „Imker“), bet ir jūroje (operacija „Šiaurės jūra“ – „Nordsee“). Į Viduržemio jūrą vyriausiasis Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadas A. Hitleris nusiuntė nemažą karinių laivų eskadrą: linijinius laivus „Deutschland“ ir „Admiral Scheer“, kreiserį „Koln“, minininkus „Seeadler“, „Albatros“, „Luchs“, „Leopard“, „Condor“ ir Mowe“ bei kelis povandeninius laivus. Šiai nemažai jūrų eskadrai vadovavo admirolas Rolfas Karlsas (Rolf Carls). 1937 metais prie Viduržemio jūrų eskadros prisijungė linijinis laivas „Admiral Graf Spee“, du kreiseriai „Nurnberg“ ir „Leipzig“ bei 8 povandeniniai laivai su įsakymu veikti prie Ispanijos krantų.
1937 metų gegužės 29 dieną respublikonų aviacijos bombonešiai, manydami, kad jų taikinys - frankistų sunkusis kreiseris „Canarias“, per klaidą subombardavo vokiečių linijinį laivą „Deutschland“: dvi bombos sprogo šalia laivo, o dvi kitos pataikė į denį. Dėl antskrydžio 23 vokiečių jūrininkai žuvo, o 83 buvo sunkiai sužeisti, iš kurių 8 netrukus mirė. Keršto sumetimais vokiečių eskadra, kurios sudėtyje buvo linijinis laivas „Admiral Scheer“ ir keturi minininkai, gegužės 31 dieną apšaudė ispanų miestą Almerą, per kurį žuvo 24 civiliai gyventojai, o arti 100 buvo sužeista.
Nuo vokiečių neatsiliko ir italai. Fašistinės Italijos duce prie Ispanijos krantų nusiuntė 56 povandeninius laivus, 30 minininkų, 3 sunkiuosius ir 7 lengvuosius kreiserius. Vien tiktai povandeniniai laivai dalyvavo 94 operacijose ir, bendrai paėmus, išbuvo jūroje 1238 dienas. Vien tiktai 1937 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais jie paskandino 7 plaukiusius po įvairių šalių vėliavomis prekybinius laivus.
1937 metų vasario 8 dieną italų ekspedicinės pajėgos užėmė Balearų salas ir pietinę pakrantę Malagos apylinkėse. Italų generolas Mario Roatta nutarė pulti Gvadalacharą, ketindamas susijungti su F. Franko pajėgomis. Kovo 8 dieną per pirmą puolimą buvo prasiveržta pro menkai palaikomą respublikonų fronto liniją, tačiau prie šilumos pripratusiems italams labai trukdė sniegas ir šlapdriba, nes jie tam buvo menkai pasirengę. Kovo 12 dieną respublikonai, pasiremdami sovietiniais pėstininkų rėmimo tankais T-26, kurie buvo galingesni už Italijos šarvuočius, įvykdė kontrpuolimą. Vien tiktai šiame mūšyje prie Gvadalacharos žuvo ar buvo sužeista 10 tūkstančių italų kareivių ir karininkų, tuo tarpu respublikonų nuostoliai - 7000. Ši pergalė pakėlė respublikonų dvasią ir pakirto fašistinės Italijos prestižą. Tų pačių metų spalio 19 dieną frankistai baigia respublikonų Atlanto pakrantės teritorijų užkariavimą.
Atgal
.jpg)
