VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.19. Savosios mokyklos pasaulis

Dr. Regina Kuzmaitė–Norkevičienė

Eina dešimtmečiai. Išeina draugai. Labai reikia džiaugtis tais, kurie ateina į mūsų pasaulį, tampa bičiuliais, atsinešdami savo prisiminimus, savo gyvenimo patirtį. Vienas tokių – žurnalistas, rašytojas, poetas Jonas Laurinavičius, kilęs iš pietryčių Lietuvos, nuo Onuškio. Jį pažinti man teko jau gyvenimo saulėlydyje – ir žmogų, ir jo kraštą.

Skaitau kukliai išleistą J. Laurinavičiaus knygą „Onuškio vidurinė – mano mokykla“ (Kaunas, 2018). Mokyklos gyvenimas nesvetimas kiekvienam – visi turime savo mokyklą. Ją prisimename, lyginame su Onuškio – kokia ta mūsų mokykla buvo mums – mokiniams. Tiems, kuriems teko ilgiau ar trumpiau ragauti mokytojo duonos, lyginame, kokie mes buvome mokytojai. Gal turėjome diplomus, gal kiek daugiau žinių, bet ar visada tokie nuoširdūs, tokie atsidavę savo profesijai, savo mokiniams kaip šioje knygoje aprašytieji. Nejučia ateina mintis: o kokie likome savo mokinių atmintyje, kokį ženklą palikome jų gyvenime (jeigu iš viso palikome).

Knygos laiką ir jos sukūrimo metą skiria didelis intervalas – penki–šeši dešimtmečiai. Ji skiriama klasės draugams mokyklos baigimo šešiasdešimtmečio proga. Tai noras priminti ir prisiminti.

J. Laurinavičius savo knygą pradeda lyriškai pavadinta įžanga: „Baltoji mano gulbė“. Čia trumpai aptariamas mokymosi laikas – 1951-1958 metai. Tai laikotarpis, sąlygojęs ir mokyklos situaciją, ir mokinių likimus. Tačiau gyvenimo laiko nepasirinksi: nors ir kokiais tamsiausiais okupacijos metais gyvena žmogus, vis viena eina jo jaunystė, siekianti saviraiškos, šviesos, turiningo ryšio su žmonėmis.

Įžanginiame skyriuje autorius papasakoja knygos sukūrimo istoriją: ji atsiradusi netikėtai, rašant viso gyvenimo atsiminimus. Tarp jų ir atsiminimai apie Onuškio vidurinę. Iš tekstų mokykline tema susidarė atskira knyga. Autorius šioje mokykloje mokėsi šeštuoju dešimtmečiu, tačiau jos istoriją apžvelgia nuo 1940 metų rudens. Remiasi spauda, parapijos klebono N. Švogžlio–Milžino pateikta medžiaga, esančia Kaišiadorių vyskupijos kurijos archyve. Taigi – gilintasi, studijuota spauda, archyvai. Tais šaltiniais remiamasi skyriuose apie dar pradinę Onuškio mokyklą 1940, vokiečių okupacijos metais. Toliau – progimnazijos, priaugančios gimnazijos istorija. Čia daug konkrečių faktų, išvardijami mokiniai, pagal galimybes pasekami jų likimai, rašoma apie mokytojus.

Bene ryškiausiai mokinių atmintyje išlieka užklasinė veikla: sportas, ekskursijos, literatų būrelis. Kaimo mokyklos mokiniui, kaimo vaikui tai langas į platesnį pasaulį, į kultūrą. Lygis toks, koks galėjo būti tais nelengvais skurdo, besikuriančių kolūkių metais: į varžybas važiuojama dviračiais, į tolimesnes ekskursijas – kolūkio sunkvežimio kėbule susėdus ant lentų. Toks gyvenimas priimamas natūraliai – kitaip nebuvo.

Daug dėmesio knygoje skiriama pedagogams. Juk tai bene ryškiausi Onuškio inteligentai, vedę kaimo vaikus į platesnį mokslo, kultūros pasaulį. Anksti pasireiškę J. Laurinavičiaus humanitariniai polinkiai – natūralu – kreipė akis į būtent tos srities pedagogus. Ryškų pėdsaką jaunuoliui paliko literatė, būrelio vadovė Ilijara Černiauskienė. Knygos skyriuje „Mokė J. Lebionka, J. Mikelinskas“ rašoma apie literatūros pasaulyje žinomus žmones. Su rašytoju Jonu Mikelinsku autorius bendravo ir jau brandžiame amžiuje, stebėdamasis neeiline rašytojo atmintimi, užfiksavusia dar jį – mokinuką. Taigi J. Laurinavičiaus knygoje ras medžiagos ir etnologai, ir pedagogai, gal netgi susidomės literatūros istorijos specialistai.

Skaitau ne vieną J. Laurinavičiaus knygą ir stebiuos nepaprastu jos autoriaus darbštumu, produktyvumu, neeiline energija. Tarsi fontanas nuolat trykšta įvairaus žanro, įvairios tematikos kūriniai. Knyga „Onuškio vidurinė – mano mokykla“ – dar viena šaka, atsišakojanti iš plataus J. Laurinavičiaus interesų horizonto. Belieka palinkėti autoriui tolesnės kūrybinės sėkmės ir neišsenkančios energijos. Juk ši knyga – naujas asmeninės patirties, Lietuvos mokyklos istorijos, savo meto buities, atskiro regiono autentiškas vaizdas, taikliai užfiksuotas, kad nenueitų į praeitį, kad išliktų visiems, kas domėsis mūsų praeitimi.

 

Atgal