ISTORIJA
08.31. Buvo dorų, sąžiningų
Julius Norkevičius
Vis dažniau prisiminimų mintys bėga į akciją Baltijos kelias. Kaip rengėmės šiam renginiui, iš anksto susipažinome su nurodyta rinkimosi vieta, kaip greičiau ją pasiekti. Apie planuotus ir atsitiktinius susitikimus. Neplanuotą dalyvę mums įpiršo maskvietė bičiulė žurnalistė iš „Učitelskaja gazetos“, sąjunginio pedagogų laikraščio. Prieš keletą dienų ji paskambino ir pranešė: pedagogų laikraštis irgi nori papasakoti apie Baltijos kelią, kuriame, redakcijos įsitikinimu, gausiai dalyvaus ir mokytojai. Reportažui parengti į Vilnių siunčiama laikraščio Mokyklų skyriaus redaktorė Nelė Miledina. Ji pirmą kartą Lietuvoje, neturi pažįstamų, todėl bičiulė prašė pagloboti jos mielą kolegę. Nenorėjau, bet teko sutikti: pagal seną nerašytą tradiciją „Tarybinis mokytojas“ paglobodavo atvykusius giminingo laikraščio darbuotojus.
Keletą valandų prieš Baltijos kelio pradžią miesto švietimo skyriaus darbuotojai pristatė maskviškę viešnią. Pasiūlėme arbatos ir susipažinome. Tai inteligentiška, išsilavinusi, viskuo besidominti santūri žurnalistė. Gurkšnodami arbatą šnekučiavomės, atsakėme į viešnios pasiteiravimus, aiškinome apie Molotovo-Ribentropo aktą, jo liūdnas pasekmes Lietuvai., lietuvių tautai, Baltijos kelio tikslus ir kitus žurnalistei aktualius klausimus.
Į susirinkimo vietą nuvažiavome anksčiau. Šnekučiavomės su bendradarbiais, pažįstamais. Viešnia paklausė, ar galinti pasižvalgyti. Ją labai domino skrydžiui ruošiamas balionas, kuris taip ir nepakilo. Maskvietė žurnalistė vis sugrįždavo, tikslinosi savo pastebėjimus, ką išgirdo. Šito klausdavo pašnibždomis, labai pritildžiusi balsą.
– Kodėl taip tyliai kalbate? – nebeiškentę pasiteiravome.
– Kalbu rusiškai ir bijau galimų nemalonumų. Ir jums nenoriu pakenkti.
Viešnios aiškinimas prajuokino. Kaip tik pro mus pražygiavo su savo vėliavomis garsiai kalbantys, linksmai dainuojantys ukrainiečiai, žydai, rusų pulkelis. Į tai atkreipėme maskvietės žurnalistės dėmesį ir patikinome, jog nieko neatsitiks, kai kalbės rusiškai. Dar kartą paaiškinome: Baltijos kelias ne prieš rusus, ne prieš rusų tautą, o tai tik gėdingos Molotovo-Ribentropo sutarties ir jos liūdnų pasekmių Baltijos kraštams priminimas, įvertinimas.
Po to, kai žmonės susikabino rankomis ir sujungė ištisinę draugystės grandinę nuo Vilniaus iki Talino per Rygą, „Učitelskajos gazetos“ pasiuntinė neskubėjo į viešbutį. Pakeliui nusipirko tortą ir norėjo pratęsti pašnekesį mūsų namuose.
Ilgai užsisėdėjome. Žiūrėjome, komentavome, aiškinome televizijos laidą apie Baltijos kelią. Jos nuomone, – tai buvo gražios, apgalvotos ir protingai surežisuotos masinės taikios vaikštynės. Neprieštaravome. Ilgai kalbėjomės ir aiškinome skaudžius ir neteisingai komentuojamus Lietuvos istorijos momentus. Sąžiningai atsakėme į visus žurnalistės klausimus.
Prieš vidurnaktį atsisveikinome. Kitą dieną paskambino, padėkojo už nuoširdžią pagalbą ir pasakė, kad reportažą apie stebėtą renginį, kuris jai patiko ir paliko malonius įspūdžius parašė ir perdavė redakcijai. Ji neprašė, kad perskaityčiau jos rašinį. O aš garsiai neišsakiau savo noro. Tikėjau jį perskaityti išspausdiną laikraštyje. Viešnia dar važiavo į Druskininkus patikrinti redakcijos gauto laiško faktus. Daugiau su ja nebesusitikome.
Skaičiau „Pravdos“, „Izvestijų“ korespondentų tendencingus rašinius apie Baltijos kelią. „Učitelskaja gazeta“ vis tylėjo. Gal po savaitės paskambino bičiulė. Perdavė savo kolegos padėką už priėmimą, pagalbą susiorientuoti situacijoje. Baigdama pasakė, kad nuoširdus, gražus N. Miledinos pasakojimas apie Baltijos kelią į spaudą nepateko: neatitiko didelių viršininkų dvasios. Pasakymas komentarų nereikalavo. Žinojau pedagoginės spaudos budrumą: pakeitus laikraščio vyriausiąjį redaktorių, žinybinis mokytojų laikraštis tapo partiniu. Šitai ir paaiškina rašinio apie Baltijos kelią likimą.
Širdyje džiaugiaus, kad nuoširdus bendravimas padėjo maskvietei žurnalistei suprasti lietuvių siekius, teisingai įvertinti Baltijos kelio tikslus. Kartu jos norą patirtus įspūdžius Vilniuje atvirai papasakoti laikraščio skaitytojams.
Vadinasi ir paskutiniais metais gerokai ideologizuotame mokytojų laikraštyje dirbo ir dori, sąžiningi žurnalistai, kuriais galima buvo pasitikėti. Gaila, kad N. Milediną ilgai nebedirbo. Sunki, klastinga liga sutrumpino jos gyvenimą. Ir mokytojų laikraštis nebeteko įžvalgios žurnalistės, siekusios savo rašiniais skaitytojams sakyti tiesą.
Atgal
.jpg)
