VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.22. Du kartus į tremtį – savo noru

n/kalin –

n/kalin1 –

 

nkalin5 – Griaunamas „Žalgirio“ stadionas

 

Gediminas Kalinauskas

Sporto žurnalistas, keliautojas

Turbūt ne dažnai taip atsitinka, kad visos svajonės ir net atsitiktiniai pamąstymai išsipildytų su kaupu ir duotų impulsą naujiems siekiams ir žygiams. Nesustabdomai bėgant gyvenimo minutėms tik po kelių dešimtmečių gali suvokti, jog visa tai yra tampriai susiję, susipynę, lyg užprogramuota.

Kelionių virusas – genuose?

Deja, viską pradėti tenka nuo tragiškų įvykių. Karo kanonadoms dundant jau toli Vakaruose, kai raudonieji okupantai baigė triuškinti visą pasaulį norėjusius užkariauti hitlerininkus, Aukščiausiasis pas save pasišaukė mano Tėvelį – buvusį tvirtą vyrą, Lietuvos pasienietį. Jo įsitikinimu, Lietuva nuo sovietinės invazijos privalėjo gintis ne tik diplomatiškai, bet ir ginklu. Jis tam buvo davęs priesaiką. Todėl priverstinai nuginkluojant mūsų pasieniečius, jis sugebėjo kai ko negrąžinti. Vėliau tai atiteko partizanams. Tačiau paskutinėmis tarnybos dienomis kai kurie pasieniečiai, o tarp jų ir Tėvelis, buvo apnuodyti. Tai turėjo lemiamos įtakos sveikatai. Be to, labai pakenkė ilgalaikis slapstymasis ir nepilnavertis gydymasis. Todėl, sulaukęs vos 30-ties, iškeliavo Anapilin. Per brangiausio žmogaus laidotuves persišaldžiusi Mama mane lopšyje niūniavo nepilnus du mėnesius. Taip sutapo, kad ją į amžino poilsio vietą palydėjo tik jos sesuo Levutė, nes netoliese vyko partizanų susišaudymas su stribais. Mirusiąją padėjo palaidoti tik vienas vyras – Sudeikių klebonas (Utenos r.).

Neilgai mane sūpavo ir mamos sesuo, mane pakrikštijusi, Rožytė. Ji buvo areštuota už ryšininkavimą partizanams ir pradėjo kančių kelius Karagandos bei Sibiro lageriuose. Taip pat 1946-aisiais netikėtai mirtis pasiglemžė ir 19-metį jos brolį, mano krikšto tėvą Gediminą.

Visi šeimos sunkumai atiteko mamos tėvams Burokams ir jų dukrai Levutei. Tačiau Senelis palūžo nuo visokių nekviestų svečių ir prasidėjusios kolektyvizacijos. Mane ir penkiais metais vyresnį brolį globoti teko Senelytei ir Tetai. Šeimą dar ilgai terorizavo stribai, teko slapstytis nuo išvežimo į Sibirą, nors beveik visas turtas buvo išgrobstytas ir jo dalis atiteko kolchozui.

Kaune turėjusi neblogą tarnybą, Levutė pateko į kolūkinę vergovę – kartu su vyrais arė laukus, dalgiu kirto javus ir dirbo kitus sunkiausius darbus. Tuo metu nepaprastai kilnios dvasios, švelnumo etalonas ir apsišvietusi SENELYTĖ buvo lyg angelas sargas. Jai, išauginusiai savo devynis vaikus, teko dviejų našlaičių globa ir savotiškas kultūrinis bei politinis auklėjimas. Mat jos vyras buvo knygnešys, todėl namuose buvo gausu knygų ir žurnalų, o ji pati mokėjo begalę pasakų ir padavimų. Jos kasdienėje kalboje vyravo smagūs aforizmai – būdavo sunku suprasti, ką sako rimtai ir ką šmaikštauja. Nors sunkumų netrūko, mano globotoja ausdavo ir verpdavo giedodama šventas giesmes, dainuodavo.

Vaikystėje aš turėjau tik du pirktinius žaisliukus – medinę voveraitę ir plaktuką su gaidžiuku, kurį papūtus sklido malonūs garsai. Užtat nespėdavo man pirkti pieštukų. Dar vaikščiodamas po stalu išmokau skaityti ir rašyti. Tiesa, raides daugiausia „piešdavau“ iš knygų, todėl tai gerokai atsiliepė ir rašysenai...

Senelytė buvo nemažai keliavusi po Rusiją ir Ukrainą, kur anais laikais uždarbiauti važiuodavo jos broliai ir pusbroliai. Be to, buvo giminių, išvykusių ir už Atlanto. Prie senolės pasakojimų apie kitus kraštus daug prisidėjo žinios iš tebesitęsiančio karo Korėjoje, „Amerikos balso“ klausymas apie greitą Lietuvos išvadavimą ir laiškai iš tremties. Tad, dar prieš einant į mokyklą, aš buvau gerokai pramokęs geografijos, o mokykloje daug laiko praleisdavau prie gaublio ir žemėlapių.

Bėgimas nuo vilko prie meškos

Dar ilgai po karo padangę raižė lėktuvai ir net jų eskadrilės. Visa tai, kaip ir pravažiuojančias mašinas, fiksuodavau sąsiuviniuose. Be abejo, labiausiai norėjosi skraidyti, nes tuometė technika nelabai žavėjo. Tačiau norai tapti lakūnu buvo nerealūs. Globėjos mane norėjo matyti kunigu.

Daug ką lėmė atsitiktinumas. Po aštuntos klasės pusseserė pasakė, kad su keliais bendramoksliais nutarė stoti į Vilniaus tarybinės prekybos (buvo ir kooperatinė prekyba) technikumą ir pasiūlė palaikyti kompaniją. Tačiau, atvykęs laikyti stojamųjų egzaminų, nė vieno bendražygio neradau. Antras netikėtumas buvo po egzaminų, kuriuos išlaikiau gerai. Į ilgai trukusią komisiją aš buvau pakviestas paskutinysis – 42-as. Mat pirmiausia buvo priimami turėję stažą prekyboje ir pagal komjaunimo rekomendacijas – daugiau nei pusė trejetukininkų (5 balų sistemoje). Bet labiausiai šokiravo tai, kad man nepasiūlė nei stipendijos, nei bendrabučio. Tuo tarpu komjaunuolius, turėjusius tėvus ir gerą materialinę padėtį, pamalonino. Nežinau, iš kur atsirado drąsos garsiai ištarti – „Jūs – nesąžiningi!“, ir sprukti pro duris. Tačiau gal po pusvalandžio, iš bendrabučio atsiėmus asmeninius daiktus, mane susirado ir vėl pakvietė į komisiją. Teko išklausyti malonių komplimentų ir pažadų, jog viskuo per kelis mėnesius būsiu aprūpintas. Iš tiesų, pirmiausia skyrė stipendiją.

Įdomu, kad jau po pusantrų metų nubyrėjo dauguma privilegijuotųjų, o mokslus baigėme tik šešiolika. Gailėtis dėl įgytų žinių tikrai nebuvo jokio pagrindo. Buvo labai puikus ir nuoširdus dėstytojų kolektyvas, išplėtęs ir pasaulėžiūrą, ir požiūrį į gyvenimą. Buvo labai aktyvus turistų būrelis, todėl nemažai keliavome, dalyvavome orientavimosi varžybose. Su kurso draugais vykdavome į „Žalgirio“ futbolo komandos rungtynes.

Jau antrame kurse buvome įdarbinti pardavėjais – prasidėjo vidinė kova su savimi. Tokios siaubingos korupcijos nė neįsivaizdavau. Geriausios prekės beveik nepatekdavo už prekystalio, o pardavėjos mokėjo meistriškai sukčiauti. Bet apie tai vėliau.

Laisvalaikiu su kursioku ir kambario draugu daug laiko praleisdavome tiruose ir šaudyklose. Kadangi mano draugužis puikiai specializavosi sprogdinimuose, susipažinome su kariškiais, iš kurių pirkdavome paraką ir kitus reikmenis. Turėjome galimybių pašaudyti iš įvairių ginklų, sužinojome tarnybos armijoje plonybių. Tai ir lėmė tolesnį gyvenimo kelią.

Baigus technikumą mane paskyrė į nemažą ūkinių prekių parduotuvę. Nors čia, kaip prieš tai Centrinėje universalinėje parduotuvėje, nebuvo aukso dirbinių, papuošalų, retų kailių ir galvos apdangalų, kurie turėjo išskirtinę „kairiąją“ paklausą, tačiau prekyba pro „užpakalines“ duris dominavo. Juk buvo deficitinių prekių visoms gyvenimo reikmėms: skalbimo miltelių ir mašinų, motociklų, dažų, statybinių medžiagų, šviestuvų, indų ir kt. Paprastas pirkėjas daugelio prekių niekada nematė. Nors komunistiniai tranai buvo aprūpinami ir penimi iš specialaus prekybos tinklo, tačiau daug ką gaudavo ir iš bazių. Todėl dažnai iš bazių į parduotuvę buvo atvežamos tik sąskaitos. Kita paskirtis buvo „po blatu“ – įvairiems tikrintojams ir pažįstamiems. Buvo galimybių ir sukčiavimams, nes kai kurios pigesnės prekės buvo išvaizdesnės už aukščiausios rūšies.

Kadangi parduotuvė darbą pradėdavo nuo vienuoliktos valandos, o baigdavo vėlai vakare, nelikdavo laisvalaikio. Todėl nebuvo galimybių sportuoti ir vakariniu būdu studijuoti. Vienintelis kelias sprukti iš prekybos – sovietinė armija. Nors turėjau įvairių pažinčių, tačiau atsisakiau tarnybos Vilniuje, nes norėjau pakeliauti, o ypač viliojo Ukraina, kur daug futbolo komandų.

Atsisveikinant su Senelyte pirmą kartą jos skruoste pamačiau ašarą, o ištarti žodžiai – „Būk sąžiningas ir nebūk komunistu“, tapo gyvenimo kelrodžiu. Beje, vėliau nesugundė nė viena Lietuvos partija.

Anekdotų galia

Žinoma, kad mano svajonės išsipildė – atsidūriau Ukrainos Krivij Riho mieste. Tiesa, čia kuo nors žavėtis nebuvo nė menkiausių prošvaisčių. Mat miestas į tolį nutysęs palei geležies rūdos šachtas daugiau nei šimtą kilometrų, o metalurgijos kombinatas spjaudė ne tik raudonus, bet ir juodus dūmus. Kareivinių palanges tekdavo valyti kelis kartus per dieną. Be to, pagrindinė miesto futbolo komanda žaidė tik trečiajame SSRS divizione. Laimė, kad televizija transliuodavo Dnipro (Dnepropetrovsko) ir Kijevo ekipų rungtynes.

Dar didesnė blogybė buvo ta, kad vasarą karščiai viršydavo 30 laipsnių, o aprangą vilkėjome, skirtą kitiems regionams. Dėl to praradau daug svorio, vos patempdavau kerzinius aulinius batus. Maitinimas buvo ne itin geras, todėl teko gelbėtis pigiomis daržovėmis ir vaisiais. Prie visų sunkumų prisidėjo ir tai, kad aš buvau mokomas dirbti pagrindinėje divizijos radijo stotyje. Jau pirmieji naktiniai budėjimai ir nepilnavertis miegas dieną mane visiškai išreguliavo: pradėjau nebeatpažinti šaukinių Morzės abėcėle, ausyse viskas liejosi.

Dangiškasis tėvas vėl mano maldų išklausė. Tuo metu aš labai artimai bendravau su karininku iš Mordovijos, kuris mėgo anekdotus ir domėjosi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorija. Pasistengiau jam tuo padėti. Daugelis pažįstamų ir giminių man siuntė anekdotus, o šmaikštuolis jais plačiai disponavo.

Apskritai tarnybos aplinka buvo gana gera. Pirmaisiais metais mūsų būryje tarp tautiečių buvo tik vienas rusas. Ir tarp trečiamečių buvo daug iš Lietuvos. Daugiausia kalbėjome lietuviškai, prenumeravome lietuvišką spaudą. Net per vakarinius pasivaikščiojimus užtraukdavome lietuviškai. Nors kuopa buvo pavyzdinė, o jos vadas totorius ypatingai griežtas, tačiau kiti karininkai ir viršila leisdavo atsipalaiduoti. Mes ir patys rasdavome būdų „užklasinei“ veiklai.

Kai pasitaikė palankus momentas pakeisti tarnybos vietą, mano geraširdis globotojas tarpininkavo puikiai. Viskas buvo sutvarkyta skubiai, kad nekiltų papildomų problemų.

Dulkėtas traukinys – lūžio gyvenime pradžia

Kaip įprasta, radistai iš europinės SSRS dalies kasmet buvo siunčiami į šiaurinius kraštus. Prieš tai iš mūsų dalinio išvyko į Sibirą, ir aš jau turėjau žinių apie tenykščius reikalavimus.

Kelionės maršrutas paaiškėjo Dniepropetrovske. Iš Charkovo traukiniu aš turėjau vykti į Vladivostoką, kur laukė kelionė laivu į Magadaną. Mano bendrakeleiviai buvo du ukrainiečiai.

Kadangi Charkove trečius metus tarnavo mano brolis, todėl pirmiausia užsukome pas jį. Brolis buvo automobilių kuopos viršila, generolo vairuotojas. Jo žinioje buvo maisto produktų atsargos, todėl kelionei įdėjo nemažai lauktuvių. Naujieji kolegos dar sugebėjo užsukti pas tėvus kituose miestuose.

Kadangi traukinys dideliuose miestuose stovėdavo net po valandą, tad aš, kaip tikras Vandenis, spėdavau atlikti savo ritualą – nusiplauti kojas visose didžiosiose upėse: Done, Volgoje, Irtyšiuje, Obėje, Jenisiejuje, Okoje, Angaroje ir kt. Daug kur dar pabėgiodavau ir po miestą.

Gal dar pusiaukelėje iki Baikalo, gurkšnodami vyną, susipažinome su keliomis merginomis. Paaiškėjo, jog jos yra Ramiojo vandenyno karo flotilės aukštų karininkų dukros. Vienos iš jų tėvas esąs aistringas futbolo mėgėjas ir kolekcininkas, ilgokai tarnavęs Rygoje. Mergina, pamačiusi mano turimą atributiką, aiktelėjo: „Tėvas tave ne tik išbučiuos, bet ir padės tarnyboje“.

Sliudiankoje, kur prie Baikalo atostogavo laivyno grietinėlė, ir įvyko žadėtas susitikimas. Parai iki kito traukinio atvykimo kelionė nutrūko. Mus tris kareivėlius sutiko kaip kokius ministrus. Įvairiai paruoštą žuvienę iš legendinio omulio su karštu vynu skanavome beveik visą naktį. Gausu buvo ir kitokių gėrybių.

Be abejo, mano turėtos futbolo programos ir žinynai jūrų vilkui labai tiko. Jis pažadėjo visus reikalus sutvarkyti Vladivostoke ir Magadane. Netrukus aš tapau vieno Vladivostoko laikraščio sporto konkursų ir kryžiažodžių sudarytojų pagalbininku. Taip prasidėjo mano žurnalistinė veikla...

Kolymos „kurortai“

Po penkių parų kelionės laivu audringomis Japonų ir Ochotsko jūromis iš Nachodkos mūsų trijulės Magadane laukė paties kariuomenės vado automobilis. Tarnybą aš pasirinkau, kur daugiausia buvo lietuvių – tundroje, už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Magadano ir keliasdešimt kilometrų nuo rajono centro Evensko (Grigiškių dydžio).

Mano pirmtakai metus praleido palapinėje, kuri žiemą buvo paslėpta po sniegu, o joje iš pradžių ištisą parą smilko laužas iš sutrūnijusių medelių, nes dideli čia neauga. Vėliau buvo gauta „buržuika“, tad dūmai akių nebegraužė.

Dar Magadane aš buvau paskirtas radijo stoties viršininku ir man panoro talkininkauti Vladivostoke sutiktas lenkas iš Vakarų Ukrainos. Palapinėje nebeteko gyventi, nes ant aukštos sopkos (kalne) jau buvo įrengti vagonėliai.

Mus pasitikęs kapitonas draugiškai apkabino ir prašė kreiptis vardu bei tėvavardžiu. Taip pat reikalavo, kad per radiją neminėtume karinių laipsnių. Tad oficialiai aš tapau „Geša“.

Apsigyvenau vagonėlyje vietoj baigusio tarnybą lietuvio iš Molėtų, ir taip buvo vėl atstatyta aštuonių tautiečių bendrija. Beje, atskirai gyveno rusai ir Vidurinės Azijos respublikų atstovai.

Tarnyba pakvipo medumi. Radijo stotis buvo mažytė, bet galinga – kelių tūkstančių kilometrų atstumu, bet fiksuotomis bangomis, buvo galima kalbėtis mikrofonu, panašiai kaip šiais laikais mobiliuoju telefonu. Radijo imtuve skambėjo ne tik didžiojo kinų vado Mao eilėraščiai, bet ir Lotynų Amerikos muzika. Naktimis budėti nereikėjo. Atlyginimas su priedais buvo beveik, kaip Lietuvoje pardavėjo...

Kadangi darbo krūvis buvo labai mažas, aš pagal pasirinkimą įsitraukiau į ūkio reikalus – rinkau mėlynes ir bruknes, padėjau virti uogienes, grybavau. Beje, grybus (lepšes, ūmėdes, kazlėkus ir rudmėses) tekdavo parvežti traktoriumi. Juos raugdavome. Buvo geras derlius ir mažojo kedro riešutėlių. Tačiau ūkio darbų „vinis“ buvo žvejyba – raudonųjų kuprių ir ketų gaudymas, jų rūkymas ir ikrų sūdymas. Būdavo labai įdomu stebėti, kaip žuvų atliekas apdoroja didžiulės rudosios meškos. Jos ir pačios žuvų prisigaudydavo, tad puikiai pasiruošė žiemos miegui.

 Aprūpinimas maistu taip pat buvo geras. Elnieną tiekė koriakų ūkis. Beje, patys šeimininkai žiemą daugiausia važinėdavo šunų kinkynėmis. Teko pabuvoti jų gyvenamose jurtose, stebėti šiaurės tautų – evenkų, koriakų, čiukčių ir kt. žiemos žaidynes. Pusnuogiai vyrai 30-ies laipsnių šaltyje varžydavosi imtynėse, demonstruodavo kovų ir medžioklės menus.

Žiemą šalčiai 50 laipsnių viršijo tik kelis kartus. Tačiau esant dideliam drėgnumui ir pučiant vėjui pakakdavo perpus mažiau, kad nosis pabaltų per kelias minutes, net akys apledėdavo.

Dažnai nepakakdavo ir vienų vatinių kelnių. Ant kailinių, kad nesuragėtų, tekdavo užsivilkti specialią sermėgą. Veidui uždengti reikėdavo dviejų vilnonių kaukių. Tačiau, kai siausdavo iš kojų verčiančios pūgos, būdavo dar prasčiau – ypač pasiekti už poros šimtų metrų esantį tualetą. Dažnai būdavo sunku matyti ir savo nosį. Palei stipriai įtvirtintą lyną eidavome keliese.

Ramesnėmis žiemos dienomis aš su totoriumi iš Uzbekistano žaisdavau futbolą. Vienas kitam įmušti po kelis tūkstančius įvarčių netrukdė nei kerziniai auliniai batai, nei veltiniai. Slidinėjimui kildavo problemų, nes šiaurinė sopkos pusė apledėdavo (jos viršuje sniegą nuzulindavo vėjas), o pietinė buvo labai stati, akmenuota.

Didelių šalčių ir pūgų metu klube žiūrėdavome filmus. Tuos pačius – po kelis kartus, o kai nusibosdavo, juostas sukdavome atbulai. Buvo daug iškarpų iš juostų, tokios nuotrupos buvo „desertui“, kai neatveždavo naujų filmų.

Iš žaidimų populiariausi buvo šachmatai, kortos ir stalo tenisas. Švęsdavome visų tautų religines šventes. Ypač svetingi buvo musulmonai, iš sumedžiotų kurapkų ir kiškių paruošdavę skanių patiekalų. Azijiečiai taip pat kepdavo puikius žuvų ir mėsos plokštainius, nes žiemą trūkdavo duonos. Beje, bulvės ir svogūnai buvo tik džiovinti. Švenčių ir kai kurių nesutarimų derinimui aš buvau neetatinis „užsienio reikalų ministras“. Pavyko su užduotimis susitvarkyti, nors buvo vyrukų su įvairia patirtimi. Tiesa, kildavo nemažai problemų išvykus pargabenti krovinių. Buvo įprasta, kad žmonės kareivius vaišindavo ne tik arbata, dar duodavo ir pinigų. Už blogą „auklėjamąjį darbą“ aš kelis kartus nuo „tėvo“ gavau į ausį, bet po kiek laiko jis man reikšdavo padėkas, nes kiti palydovai patys iškrėsdavo šunybių.

Nusižengimų buvo ne tiek daug, nes pavojai tykojo beveik kiekviename žingsnyje: žiemą – sušalti, o vasarą – nuskęsti pelkynuose, kai iš visureigės technikos buvo neįmanoma net išlipti. Tačiau drausmės buvo laikomasi ir ne iš baimės, o dėl pagarbos „tėvui“.

Kapitonas Jurijus Ivanovičius buvo kilęs nuo Volgos, iš Žemutinio Naugardo, kariavęs įvairiuose frontuose ir patyręs visokių gyvenimo sunkumų. Tačiau šis žmogus spindėjo ir paprastumu, ir nepaprastu nuoširdumu, stebino tėviška globa. Kas rytą jis spausdavo ranką kiekvienam kareiviui. Nebuvo jokių oficialumų ir rikiuočių, gyvenome kaip viena šeima. Beje, gerumu niekuo nenusileido ir jaunas leitenantas iš Ukrainos. Nikolajaus Petrovičiaus žinioje buvo politinis ir auklėjamasis darbas, bet daugiausia laiko jis skyrė medžioklei ir eilėraščių kūrybai. Savo ir kitų poetų eiles jis skaitydavo atokvėpių valandėlėmis. Parūpindavo knygų iš rajono bibliotekos. Abiejų karininkų žmonos buvo mokytojos ir dirbo Evenske, todėl vieno iš jų nebūdavo po savaitę ir ilgiau.

Kad galėtume namo grįžti ne aplinkiniais keliais, o lėktuvu, buvo leista užsidirbti pinigų statybose. Po to mano tarnybos pabaiga buvo išskirtinė. Kadangi visus metus palaikiau ryšį su Magadane gyvenančiu giminaičiu Vytautu Jasiunevičiumi, kuris buvo teistas už partizanavimą (buvo Gedimino štabo ryšių ir žvalgybos viršininkas), todėl užsukau pas jį. Tuo metu buvo atvykusi ir jo mama.

Pirmiausia nustebau, kad šeima įsikūrusi individualiame name tarp kelių dešimčių kuo puikiausių namų, o aplinkui buvo daug šiltnamių ir gėlynų. Paaiškėjo, jog tai mano giminaičio dėka. Mat jis dirbo netoliese esančioje šiluminėje elektrinėje vieno cecho viršininku. Šiluma buvo tiekiama visiems šiltnamiams ir daržams, todėl ištisus metus buvo auginamos įvairios daržovės. Be abejo, visomis gėrybėmis buvo aprūpinama ir vietos valdžia...

Didelį įspūdį paliko ir tai, kad giminaitis turėjo nemažą lietuvišką biblioteką, prenumeravo visą pagrindinę Lietuvos spaudą. Jo rašiniuose neaptikau klaidų. Nors teta Marija buvo dažna viešnia Magadane, bet rusiškai gerai nepramoko. Atvirkščiai, kitų tautybių kaimynai ir santechnikai daug ką suprasdavo lietuviškai.

Giminaičiai padėjo pilnai sukomplektuoti drabužius ir avalynę, todėl Maskvoje jaučiausi laisvai ir užtrukau kelias dienas, namo grįžau kaip užsienio turistas.

Deja, paskutiniai pokalbiai Magadane ir užuominos paliko didelę širdgėlą, užminė skaudžią mįslę. Mat prieš vieną pasivaikščiojimą jo giminaitė ištarė: „Sužinosi, ko gyvenime nesitikėjai“. Abu giminaičiai norėjo kažką man parodyti. Tačiau beeinančius pro ištuštėjusius buvusių kalinių barakus užklupo lietus. Jam kiek nurimus Tetulytė nutarė grįžti į namus, o mes pasukome į netoliese buvusį stadioną ir žiūrėjome futbolo rungtynes. Kadangi iš stadiono grįžome vėlai, o ryte aš išvykau anksti, taip ir liko nežinioje, ką man norėta parodyti ar pasakyti. Kodėl mes ėjome į kapinių pusę? Kodėl ir toliau, kai jie viešėdavo Lietuvoje, aš nepaklausiau apie tai, nors visą laiką turėdavau omenyje?

Širdies monologas

Neįminta mįslė atgulė į atminties klodus greta tėvų netekties ir ilgesio gimtajam kraštui, Tėvynei.

Nežinau, kodėl man nuo mažumės buvo sakoma, jog tėvai ne mirė, o išvažiavo ir greitai grįš. Jų laukdamas aš dažnai lipdavau ant tvoros ir į vyšnias šalia namo, vis žiūrėdavau, ar jie neatvažiuoja. Tas jausmas išliko ilgam – net ir skubant retsykiais atsigręždavau atgal, atrodydavo tartum kažkas eina iš paskos. Širdį dar dažnai virpina ir tai, kad mano gyvybę tik per stebuklą išgelbėjo Senelytė. Ji neteko savo pirmojo (nuskendo 15-os metų) ir dviejų jauniausiųjų sūnų (vienas mirė 19-os metų, kitas – sulaukęs vos mėnesio), bet su neapsakoma meile priglaudė du našlaičius.

Tarnybos kariuomenėje metais visos mintys buvo sukoncentruotos į Lietuvą. Esybę gožė kažkoks vidinis netikrumas, ūkana. Buvo panašu į kelionę. Be to, buvo graudu matyti, kaip iš nevilties kremtasi mano tautiečiai, palikę žmonas su vaikais ir mylimąsias – beveik kasdien rašo laiškus, skaičiuoja dienas, likusias iki tarnybos pabaigos.

Tačiau gyvenimas taip surėdytas, kad Dievas kažką atima, bet už tai keleriopai atsilygina. Tiktai reikia to sąžiningai siekti, meilės artimui ir Tėvynei.

Treji metai svetimuose kraštuose suteikė ir fizinių, ir dvasinių jėgų. Be abejo, prekybos buvo atsikratyta. Tiesa, dėl smalsumo pasidomėjau apie galimybę gauti darbo ne už prekystalio. Pažįstami ir draugai vienareikšmiškai atsakė, jog tam reikėtų nemažos sumelės...

Teko save išbandyti gamyboje. Vienoje sostinės gamyklų porą mėnesių pabuvojęs mokiniu, tapau šlifuotoju. Kadangi staklės buvo ikikarinės, jos dažnai gedo ir nekokybiškai apdorodavo detales. Be to, trūkdavo metalų ir gamyba sustodavo, o vėliau prasidėdavo planų šturmas keliomis pamainomis. Ir iš čia pavyko pasprukti.

Atsidūriau nuožmioje priešpriešoje su prekyba, nes prekes teko ne siūlyti, o jų ieškoti. Sovietmečiu juk buvo viskas deficitas – nuo geresnio tualetinio popieriaus ir varžtelių, iki sudėtingų prietaisų ir įrengimų. Tiekėjai viską turėjo gauti bet kokia kaina, iš ten, kur akys veda, per pažintis. Juk gamyba, remontai, elektros tiekimas ir transportas negalėjo sustoti. Be to, reikėjo medžiagų visokioms avarinėms situacijoms likviduoti, racionalizacijai.

Gyvenimas priminė karo stovį – visą laiką ant kojų ir ratų. Daug bemiegių naktų teko praleisti kelionėse po visas buvusias sąjungines respublikas, į daugiau nei du šimtus miestų. Beje, ne paslaptis, kad daug kur teko užsukti į futbolo rungtynes, ir pas draugus. Per geras pažintis į Lietuvą riedėjo laidai, kabeliai, metalai, naftos produktai, prietaisai ir įrengimai už milijonus rublių. Žmonės laiku gaudavo atlyginimus ir premijas, net nežinodami visų plonybių. O nukrypimų buvo daug: „mirusių sielų“ (fiktyvūs įdarbinimai) pinigai buvo skiriami kyšiams, papirkimui tikrintojų, duoklei partkomams ir rajkomams.

Trankymasis po Sibiro ir Uralo miestus dažnai primindavo ir mūsų tautiečių kančių kelius, teko sutikti nemažai lietuvių. Be to, jų buvo ir komjaunuoliškose statybose, geologų ekspedicijose, laivuose. Prasigėrę neturėdavo pinigų grįžti namo...

Subyrėjus geležinei uždangai atsivėrė keliai į Europą. Kelionių pobūdis jau buvo kitoks, daugiausia susijęs su futbolu. Tačiau kelios dešimtys išvykų buvo grynai turistinės. Mat buvo tikslų aplankyti visas Europos šalis, įskaitant Izraelį ir Turkiją, kurios priklauso Europos futbolo asociacijai, Vatikaną ir Monako kunigaikštystę. Be to, reikėjo „atsižymėti“ kraštiniuose Europos taškuose (kyšuliuose), nusiplauti kojas visose jūrose. Tad Senasis žemynas buvo apkeliautas aplinkui ir kirstas po 7-8 kartus skersai bei išilgai.

Tačiau gražesnės šalies už Lietuvą neradau. Turime jūrą, daugybę ežerų, o kokia augmenijos ir gyvūnijos įvairovė! Nelabai kamuoja karščiai ir šalčiai. Kodėl pasidavėme Vakarų svetimybėms, nebeatsirenkame, kur dešinė ir kairė? Ar iš tikrųjų stora piniginė ir svetimas pasas gali atgaivinti meilę Tėvynei?

Net ir pačios turtingiausios šalys turi aibes savų problemų. Visur teko duoti pinigų išmaldos prašytojams, tarp jų ir lietuviams, apsimetusiems bulgarais ar albanais. Nenuostabu, kad Danijos sostinėje gatve einantys lietuvaičiai kalba apie nenusisekusį parduotuvės apvogimą, o moterys iš Prancūzijos restoranų skambina savo vyrams ir seka pasakas apie „sunkų darbą“ Anglijoje.

Sielų šauksmas

Po giminaičių grįžimo iš Magadano nutekėjo informacija, jog tenai kalėjo ir mirė Tetos Levutės vyras Juozas Pikauskas. Kažkodėl man ir jo žmonai Jasiunevičiai nieko apie tai nepasakė. Teta dažnai minėdavo savo nuojautą, jog jos vyras gyvas. Galbūt žinia būtų nuslopinusi jos dvejones ir sielos graužatį. Net ir mano atkakliai prašomas V. Jasiunevičius nieko nepasakojo nei apie savo praeitį, nei apie J. Pikauską, o patarė paskaityti teistumo bylas.

Žinoma, kad visa medžiaga buvo išsamiai išstudijuota. Tačiau atsakymo apie dėdės likimą negavau. Kodėl jis tylėjo ir negrįžo į Lietuvą? Kodėl viską slėpė jam artimi žmonės?

Visą gyvenimą slėgęs tėvų ilgesys, kai, rodos, atiduotum viską, kad nors minutei juos pamatytum, susidvejino su mintimis apie dėdę. Tačiau dar galima kai ką atgaivinti, nors ir praėjo daug laiko, kad ir atstumas nemažas. Vidinis šauksmas vis stiprėjo. Jausmus dirgino ir „Misijos Sibiras“. Todėl ryžausi žinių apie dėdę ir jo kapo paieškoms.

Kaip žinia, Baltarusijos pasienyje su Rusija nėra kontrolės postų. Kad išvengti nesusipratimų, į Maskvą teko vykti autobusu per Latviją. Iš turistinės pusės - taip įdomiau nei traukiniu, todėl penkiolikos valandų kelionė neprailgo.

Su maskviečio kolegos pagalba pavyko aplankyti nemažai istorinių vietų, tarp jų ir dvejas kapines. Senosiose palaidoti didikai ir kunigaikščiai, o Novodievičės vis dar laidojami valstybės, meno ir kultūros veikėjai. Originalūs neseniai mirusių kelių kino artistų, Raisos Gorbačiovos ir Boriso Jelcino antkapiai. Beje, ant pastarojo nėra įvardyta, jog tai buvusio Rusijos prezidento amžinojo poilsio vieta.

Septynių valandų skrydis per aštuonias laiko juostas šiūptelėjo gerą porciją adrenalino. Jis prasidėjo 20 minučių po aštuntos valandos vakaro, o jau po pustrečios valandos ėmė šviesėti. Pirmą valandą nakties mūsų laiku buvo visai šviesu. Įdomu, kad šviesa sklido iš Šiaurės, o ne iš Rytų. Bet savotiška optinė apgaulė. Kaip anksčiau teko patirti, saulė poliarinėmis naktimis beveik nenusileidžia, tad ir „atrieda“ keistai. Vaizdai iš lėktuvo ir tarp sopkų gerokai skiriasi.

Beveik 500 vietų lėktuvą kelis kartus smarkiai supurtė, o labiausiai ties Taimyro pusiasaliu, kur siautėjo pūgos. Vienoje jūroje buvo matyti aukštų ledkalnių.

Nuskridus į Magadaną jau buvo vidurdienis ir pasitiko 23 laipsnių šiluma. Kadangi buvo sekmadienis, netrūko visokiausių linksmybių. Gražioje pievoje (gausu baltų ir raudonų dobiliukų), primenančioje Lietuvą, vyko jaunimo festivalis. Nors buvo atostogų metas, tačiau dalyvavo daugiau nei du tūkstančiai. Tačiau mane labiau traukė jūra, nes tikėjausi išsimaudyti. Vanduo buvo sušilęs iki 12-os laipsnių, bet aštrūs akmenukai ir stiklo šukės neleido rizikuoti, tik truputį pabraidžiau.

Pajūryje (tiksliau prie Nagajevo įlankos) kunkuliavo kultūrinis gyvenimas. Pirmiausia dėmesį patraukė seniai girdėtos Vladimiro Visockio dainos. Pasirodo, šis dainininkas kartą viešėjo Magadane, ir to pakako, kad būtų pastatytas paminklas, o jo dainos skambėtų visą dieną. Netoliese yra paminklas miesto įkūrėjams, kai 1929 metais pradėtas statyti uostas. Maloni muzika sklido ir iš gretimų kavinių.

Sužavėjo beveik miesto simboliu laikomas kelių metrų aukščio paminklas mamutui, sumontuotas iš įvairių mechanizmų detalių. Iš tiesų, prieš daug milijonų metų čia gyveno šie milžiniški gyvūnai. Vis dar randama gerai išlikusių kaulų ir ilčių. Kitoje aikštelėje yra originalus kūrinys vienam klastingiausių ryklių. Jo „kūną“ sudaro įvairaus dydžio akmenys, patalpinti tinkle. Vakarop netoliese nuo šių paminklų prasidėjo šokiai – vieną sušokau ir aš. Tuo metu šeimos su vaikais žaidė įvairius žaidimus, kitos gurkšnojo alų ir vyną, tačiau girtų nemačiau.

Pirmi įspūdžiai apie miestą tikrai buvo malonūs – visur švaru, nemažai žalumos ir gėlynų. Beje, gatvėse vyrauja į eglaites panašūs liekni maumedžiai. Nedideliuose skveruose yra berželių, mūsų krašto ir net pietietiškų medelių. Dauguma šaligatvių iškloti spalvotomis plytelėmis, tačiau kai kur remonto nematę gal nuo paklojimo dienos. Yra nemažai renovuotų namų panašiu būdu, kaip ir pas mus.

Privatus viešbutėlis, kuriame aš apsistojau, tiesiog žavingas. Didžiuliai šviesūs kambariai įrengti labai skoningai. Jo aukštaūgis šeimininkas, buvęs sunkiasvoris boksininkas, SSRS sporto meistras, iš karto imponavo nuoširdumu ir atvirumu. Pažėrė daug komplimentų Lietuvai, nes čia yra pabuvojęs. Jo giminėje yra lietuvių, dar gyvenančių Krasnojarske.

Antroji diena buvo niūri. Debesys visiškai gožė sopkas ir ritinėjosi jų papėdėse, o kūną smelkė įkyri drėgmė su vėju. Buvo tik 10 laipsnių šilumos. Todėl nuėjau į A. Puškino biblioteką. Reikėjo daugiau žinių apie miestą, futbolą ir krepšinį bei lietuvius, pasižymėjusius įvairiose srityse.

Vėlgi buvau sutiktas pagal visus svetingumo standartus. Man buvo skirta kone 10 darbuotojų. Jos atrinko net atskirus laikraščių straipsnius apie sportą. Literatūros gausa apie šį atšiaurų kraštą tiesiog apstulbino: augalijai ir gyvūnijai skirti atskiri albumai. Be abejo, peržiūrėjau ir kelių dešimtmečių telefono abonentų knygas, ieškodamas lietuviškų pavardžių. Kadangi darbo apimtis buvo didžiulė, teko panaudoti ir beveik pilną kitą dieną. Tačiau buvo dar įdomiau, nes užvirė plačios diskusijos. Kelios darbuotojos yra ukrainietės, čia gimusios ir įleidusios šaknis, bet palaikančios ryšius su giminėmis savojoje žemėje. Tačiau darbo kolektyvas labai draugiškas. Susilaukiau karštų aplodismentų už padainavimą ukrainietiškai.

Po SSRS subyrėjimo pastatyta keletas įvairių tikybų maldos namų, bet katalikų bažnyčios nemačiau, nes į tą pusę nėjau. Prieš 7 metus baigtas statyti didingas Šv. Trejybės Soboras. Jis iškilo vietoj amžiaus statyba laikyto keliolikos aukštų merijos pastato. Mat buvo susigriebta, kai padaugėjo savižudybių. Vienas varpinės bokštas pašventintas šiais metais. Įvairiais garsais skambantys varpai palieka malonų įspūdį.

Priešais Soborą yra viena pagrindinių aikščių. Joje stovi paminklas šventikui Inokentijui. Kiek tolėliau pagerbtas vienas graužikų atstovas. Tačiau Magadano puošmena ir pagarba šio krašto žmonėms laikyčiau 15-os metrų aukščio paminklą represijų aukoms atminti. Iš didžiulių vietinio pilko akmens luitų sumontuotame paminkle yra įrengta kalėjimo kameros kopija su kukliais buities reikmenimis. Beje, teritorijoje šeimininkauja lapės, maistą imančios iš žmonių rankų.

Ne mažesnį įspūdį paliko ir šio krašto žmonių nuoširdumas – nepalyginti su abejingais šiauriečiais suomiais ar norvegais. Nors esama pakankamai problemų, bet žmonės linksmi ir dėmesingi. Jaučiasi, kad toli nuo Maskvos ir karštų politinių įvykių jie sukūrė savitą gyvenimo būdą. Sutikau žmonių, kurie be užuolankų pažėrė, jog tik revoliucija gali nuversti Putino režimą.

Kad problemų esama nemažai, matyti ir paprasta akimi. Toje miesto dalyje, kur kadaise siauruoju geležinkeliu iš miesto į šiluminę elektrinę buvo vežamas kuras, tvyro dvokiantys lūšnynai. Styro sukrypę buvusių gamyklų griaučiai. Dėl saugumo sunkumų nekilo ir šiame rajone. Viena gerokai įkaušusi moteris pasakė, kad girtuokliai pinigų mandagiai paprašo, bet neatiminėja. Daugiau problemų buvo su palaidais šunimis. Pastebėjau narkologinio dispanserio ir kovos su narkotikais įstaigas. Tačiau nebeliko jokių kariuomenės dalinių pėdsakų ir namo, kuriame gyveno giminaičiai. Sužinojau, kad ir mano buvusios tarnybos vieta niekam nebereikalinga.

Apsilankymas krašto muziejuje mano prisiminimus ir prieškelionines mintis dar labiau paaštrino. Kokias neapsakomas kančias ir nužmogėjimą turėjo iškęsti milijonai įvairių tautų žmonių, tarp jų moterys ir vaikai! Juk daugiausia būdavo grūdama į tolimus lagerius, ir viską reikėdavo pradėti nuo nulio. Patys kaliniai turėjo pasigaminti kastuvus, instrumentus ir buities reikmenis. Tam tiko visokios metalo ir medžio atliekos. Kurie išgyveno, nestokojo optimizmo – piešė, rašė eiles ir knygas, siuvinėjo. Visa tai muziejuje pateikta labai objektyviai. Juk represijų neišvengė ir rusų mokslininkai, ginklų kūrėjai, poetai ir rašytojai.

Pašiurpino ir vaizdai kapinėse. Per senųjų dalį nutiestas kelias, o likusios – labai sunykusios. Kitose kapinėse pradėta laidoti beveik prieš 60 metų. Jose antkapiai pakankamai tvarkingi, tačiau viskas skendi žolėje beveik iki kaklo. Nepalankiu oru beveik neįmanoma ką nors surasti. Tiesa, yra kapinių planas ir išlikusių žurnalų. Juos pavartęs radau daug lietuviškų pavardžių. Gausu ir neatpažintųjų – savižudžių, rastų gatvėse ir landynėse. Jų kaimynystėje amžino poilsio atgulę profesoriai ir akademikai. Nors antkapiai padoresni, bet taip pat skendi žolėje.

Savo tikslo pilnai neįgyvendinau – nieko naujo nesužinojau apie dėdės likimą, neradau ir jo kapo. Bet vilčių yra. Panašios biurokratinės kliūtys, kaip ir pas mus. Istorijos tyrinėtojams tai tiesiog pražūtinga - dėl visokių apribojimų pateikiama daug netikslumų enciklopedijose ir internete.

Kelionės atgaivai oras pagerėjo. Oro uosto kioske nustebino suvenyrų gausa – daugiau nei du tūkstančiai dirbinių iš elnio ragų, žvėrių ilčių ir odos, brangiųjų metalų ir vietos iškasenų. Vien meniškų puodelių priskaičiavau 114, o nuo magnetukų ir pakabukų – akys raibo.

Mane pamalonino lėktuve vieta prie lango, todėl per beveik visą skrydį galėjau grožėtis Kolymos ir Sibiro vaizdais – tūkstančiais upių ir ežerų, miškų masyvais ir kalnais. Įdomu, kad šį kartą, aplenkiant laiką, diena pailgėjo aštuoniomis valandomis – išskridome popietę ir tokiu pačiu laiku buvome Maskvoje. Beje, lėktuve vėl skaniai du kartus maitino.

Futbolas – taip pat „prie ko“

Kaip žinia, nuo seno visame pasaulyje sporto karaliumi laikomas futbolas. Pagal pasiekimus ir stadionus matomas šalies įvaizdis. Paskutiniais metais pasaulio arenose ryškiai sublizgėjo net nedidelių šalių, kaip Islandija, Kroatija, Velsas, Šiaurės Airija futbolininkai.

Lankantis visose Europos šalyse niekur nemačiau, kad būtų nugriauti stadionai istorinėse vietose. Net neįsivaizduoju, koks triukšmas kiltų dėl pasikėsinimo į futbolo šventoves Anglijoje ir Vokietijoje. Bet ten niekam ir tokių minčių nekyla. Galima ilgai gėrėtis, kaip savo istorines arenas atnaujino Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje. Tenai keli stadionai buvo panašūs į „Žalgirio“ Vilniuje, o po rekonstrukcijos tapo miestų puošmenomis. Jiems suteikti žinomų futbolininkų vardai. Įspūdingų statinių kompleksas iškilo Minsko „Dinamo“ stadiono teritorijoje. Skoningai rekonstruotas Rygos „Daugavos“ stadionas.

Vilniaus „Žalgirio“ (buvęs „Piromonto“) stadiono centrinė tribūna buvo įrengta daugiau nei prieš 90 metų pagal Vakarų Europos modelį. Ji beveik tokia

pat išliko ir vokiečių karo belaisviams pastačius naujas tribūnas 1950 metais.

Šią futbolo Meką atnaujinti buvo visokiausių planų ir žygių, siūlyta įrengti olimpinių čempionų Armino Narbekovo ir Arvydo Janonio alėjas. Deja, stadiono teritorija, perėjusi per kelias rankas, atiteko vienam iš statybų ryklių - „Hanner“ firmos - vadui Arvydui Avuliui, kuriam nieko nėra šventa, jei tik įmanoma užvaldyti. Todėl ir dygsta juodos spalvos stiklinės dėžutės, atspindinčios šių siekių pobūdį. Tai tikras 21-ojo amžiaus vandalizmas!

Kokie buvo Vilniaus merai ir jų bendražygiai – puikiai žinome. Man prieš visą pasaulį gėda ir dėl visų prezidentų ir premjerų. Sunku suvokti, kaip nė vienoje valdžios grandyje neatsirado sporto žinovų, kurie nesuprastų istorinės stadiono vertės. Kažkodėl nutarta palikti praktiškai buvusiose žydų kapinėse riogsančius sporto rūmus.

Gėda ir dėl daugiau nei 30 metų styrančių vadinamojo nacionalinio stadiono griaučių. Tai klasikinis neūkiškumo pavyzdys, kai pirmosios šalies vyriausybės nerado būdų, kaip užbaigti pradėtą statinį. Tuo metu dar buvo nepabrangusios statybinės medžiagos. Po stadiono tribūnomis, kaip ir visame pasaulyje, buvo galima įrengti komercinių įstaigų patalpas. Stadionas būtų jau seniai atsipirkęs. Juk puikiai funkcionuoja taip pat ilgai statytas futbolo maniežas. Latviai ir estai pasistatė pigesnių stadionų. Net Kolymoje ir Magadane yra geresnė padėtis.

Apie Kolymą – iš pirmų lūpų

Likus savaitei iki mano išvykimo į Magadaną atsitiktinai sužinojau, jog ką tik į Vilnių su žmona ir dviem dukterimis atskrido Pabaltijiečių kraštiečių bendrijos Kolyma – Baltija valdybos pirmininko pavaduotojas Viktoras Švilpa. Kadangi buvo atostogų metas, o kai kurie žmonės sirgo, jis nedaug ką galėjo patarti, kas galėtų man padėti. Apsilankius Magadane, iškilo daugiau klausimų pokalbiui. Svečias su malonumu sutiko pasidalinti mintimis.

– Pirmiausia prašau prisistatyti ir papasakoti, kodėl Jūs gyvenate toli nuo Tėvynės?

– Mano tėvas, kilęs iš Ignalinos rajono ir mažeikiškė mama buvo nuteisti po 10 metų už ryšius su partizanais. Tėvas iš pradžių buvo Pečoros lageryje, o Magadano srityje atsidūrė po nuteistųjų sukilimo. Mamos, kaip ir daugumos moterų, kelias buvo tiesiai į Kolymos lagerius. Abu tėvai susitiko Vakchankoje, netoli Ustj Omčugo (daugiau nei 200 kilometrų nuo Magadano), kur dirbo alavo kasyklose. Tenai ir aš gimiau.

– O koks tolesnis tėvų likimas?

– Mama nuo 1948-ųjų per trejus metus už viršnorminį darbą atliko beveik pusę bausmės laiko. Tėvas buvo areštuotas 1948 metais, bet jam skaudžiai atsiliepė sukilimas – teistumo laikas buvo pratęstas. Nors jų lageriai buvo skirtingose vietose, tačiau jau 1951 metais praktiškai sukūrė šeimą. Tačiau nuteistos moterys negalėjo keisti pavardžių, tad santuoka nebuvo įregistruota. Aš gimiau 1952 m. birželio 8 d., bet manęs mama negalėjo auginti, nes darbas buvo tolokai. Du metus aš buvau Chabarovsko globos namuose. Kai po penkių metų gimė mano brolis Alfonsas, tėvai jau buvo vedę.

– Ką atsimenate apie vaikystę?

– Mama jau 1954-aisiais išėjo į laisvę, o tėvas ją atgavo po dviejų metų, tačiau į Lietuvą grįžti negalėjo dar 5 metus. Apsigyvenome Stekolne, 72 kilometrai nuo Magadano. Tėvas dirbo stiklo fabrike dailide, o motina paprasta darbininke autobazėje, sarge vaikų darželyje, skalbėja pirčių kombinate. Aš Stekolne pradėjau eiti į mokyklą.

– Kodėl vėliau tėvai negrįžo į Lietuvą?

– 1962 metais jie norėjo grįžti į Ignalinos rajoną, bet šeimai nebuvo kur gyventi. Be to, atsilikusiame kolūkyje už grašius tėvas nenorėjo dirbti, todėl grįžo atgal į Stekolną. Vėliau jie pasistatė savo namą. Tėvai ir mirė, sulaukę vos 64 metų.

– Mes dabar kalbamės rusiškai, o ar suprantate lietuviškai?

– Mano tėvai šeimoje visą laiką kalbėjo savo gimtąją kalba. Beje, mama rusiškai gerai ir neišmoko. Deja, manęs su broliu lietuviškai specialiai nemokė. Jų pokalbius kažkiek suprasdavau. Anksčiau Stekolne lietuvių buvo gana daug, bet nebuvo vaikų, kalbančių lietuviškai. Magadane norėjau organizuoti kalbos kursus, bet neatsirado norinčiųjų.

– Vartydamas naujausią Magadano telefonų knygą aš aptikau nedaug lietuviškų pavardžių. Ką apie tai pasakytumėte?

– Iš tiesų lietuvių mieste yra nedaug. Tai daugiausia moterys, ištekėjusios už kitataučių. Mat moterys, o ypač lietuvės ir ukrainietės, išėjusios iš lagerių, buvo tiesiog graibstomos. Daug iš jų neturėjo pinigų grįžti namo nei lėktuvu, aplinkiniais keliais – laivais ir traukiniais, nebuvo kur prisiglausti Magadane. Lietuvių yra srityje ir tolimuose Čiukčijos rajonuose.

– Prašau grįžti prie pirmojo klausimo.

– Vidurinę mokyklą baigiau Stekolne 1969 metais. Su būsimąja žmona mokiausi vienoje klasėje. Jos tėvai rusai atvyko uždarbiauti iš Ukrainos. Iš pradžių aš dirbau staliumi, o po tarnybos armijoje 40 metų buvau seismologas Magadano mokslų akademijos stotyje. Žmona Olga yra moteriškų drabužių siuvimo technologė. Abi dukros baigė ekonomikos mokslus, o 30-metis sūnus dirba informatikos srityje.

– Ar dažni žemės drebėjimai ir kokio jie stiprumo?

– Tikrai tenai žemė virpa gana dažnai, drebėjimas žmogui praktiškai nejuntamas. Kartą supurtė 5 balų drebėjimas, bet visi sovietinės statybos namai Magadane jį atlaikė.

– Taigi įleidote šaknis tolimame atšiauriame krašte. Ar visam laikui?

– Nors Magadane šalčių virš 30 laipsnių būna nedažnai, tačiau klimatas čia labai nepalankus sveikatai dėl didelės drėgmės ir deguonies stokos. Tačiau kito pasirinkimo neturime. Man problemų grįžti į Vilnių nėra. Tačiau žmona prarastų Rusijos pensiją, o vaikams būtų sunku rasti darbą.

– O kaip su pragyvenimu Magadane?

– Kadangi aš buvau ne eilinis darbininkas, o tarnautojas, todėl mano pensija yra nedidelė. Dabar atvirkščiai – valdininkai sau susikėlė atlyginimus, o darbininkai gauna nedaug. Maisto prekių kainos yra žymiai didesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, vaisiai brangesni 3 kartus, bulvės kainuoja nemažiau pusantro euro, vištiena – daugiau nei 4 eurus. Daug maisto atvežama iš Kinijos žemos kokybės.

– O kiek kainuoja šildymas ir buitinės paslaugos?

– Gyvename keturiese trijų kambarių bute ir ištisus metus mokame po 12 tūkstančių rublių (apie 170 eurų), nes vasarą yra perkama anglis iš Kuzbaso kitam sezonui. Tiesa, man ketvirtadalis sumos yra kompensuojama už ilgą darbą šiaurėje.

– Mane nustebino, kad važinėjama beveik vien importinėmis mašinomis. Nejaugi jos pigesnės?

– Dauguma lengvųjų automobilių yra seni, atvežti iš Japonijos. Mūsų regionui geriau tinka rusiški UAZ markės automobiliai. Beje, litras benzino kainuoja 50 rublių (apie 70 euro centų).

– Teko matyti plakatų apie būsimus miesto valdžios rinkimus. Ką galite pasakyti apie tai?

– Vieną gubernatorių Maskvoje nužudė, o kitas neteko posto, kai dingo nemažai aukso. Dabartinis atvyko iš Uralo. Dėl mero gerai padėties nežinau. Gal, kaip sakote, jis pasitraukė prieš rinkimus, užleisdamas vietą savo bendražygiui.

– O kaip dėl saugumo?

– Naktimis nėra kur vaikščioti. Kaip ir visur, pavojingiausi yra narkomanai. Prasigėrę gyvena miesto pakraščiuose.

– Kuo galėtumėte padėti atvykusiems lietuviams?

– Mūsų bendrija turi patalpas Parkovaja gatvėje, 21 A. Jos pirmininkas yra latvis Andris Ozolas. Beje, latviai apmoka už patalpų nuomą. Galime padėti įvairiais patarimais vietoje ir vykstant į atokesnius rajonus. Turizmo mėgėjams galime pasiūlyti lankytinas vietas, nes gražių gamtos kampelių tikrai yra daug. Žvejai sezono metu taip pat turėtų ką veikti.

– Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės!

– Tikiuosi į Vilnių atvykti ir kitais metais. Tad iki susitikimo!

Atgal