VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.11. Atsiras mokytojų, kurie mokys LietuvosIstorijos

Petras Deltuva


Sausio 13-osios naktis, antra valanda. Ilgas, įkyrus, žadinantis telefono skambutis iš Niujorko, Pasaulio Žydų Bendruomenės. Kalba gražia lietuviška šnekta. Klausimas: „Jūs galite tiksliai pasakyti, kas iš žydų atvykę iš Lietuvos?“ Atsakiau: „Girdėjau, iš Seimo atvykęs ponas Zingeris“. Abu su žmona Silva Marija nustebome: kodėl jie nesikreipia į Švedijos žydų bendruomenę? Stokholmo žydų tarpe sulaukėme šilto ir draugiško dėmesio ir net pagalbos, kuomet stojau į Švedijos Valstybinę dailininkų sąjungą. Nuotraukoje: Priėmimo pietūs. Pirma iš kairės: dirbusi, ar dirbanti Maskvoje Švedijos ambasados darbuotoja. Antrasis – prof. skulptorius Vilius Gordon (jaunystėje iš Stokholmo Meno Akademijos atvyko į Lietuvą atlikti praktikos į „Kauno Meno Mokyklą“ pas skulptorių J.Mikėną). Trečioji moteris sakėsi, pensijos dalioje gyvenanti. Iš jos kalbos supratau,  kad ji gerai pažįsta JAV miestus. Toliau pagal eilę – mano persona. Aš, Petras Deltuva, protesto vardu už pinigą – carinį (aukso) rublį nusipirkęs leidimą iš rusiško socializmo išvykti į Suomiją. Toliau – gražuolė prof. Vilio Gordon žmona.

Eilėje: Silva Marija Deltuvienė (iliustravusi vaikų knygas, buvusi Maisto pramonės ministerijos dizainerė, tremtinė (pagal švedišką supratimą, nusikaltusi, dvejų metų ištremta į Altajaus šalčius ir badą. Supratome abu, reikia palikti rusišką rodiną(tėvynę). Socialistinis elitas atsikvošėtų... Man nuo kiekvieno kūrybinio darbo reikalavo atiduoti „priklausomą“ duoklę. Atsisakius, mums buvo daromos dirbtinos blokados... Sėdintis pirmas iš dešinės – Kauno „Ragučio“ alaus fabriko savininko sūnus Aleksandras Jarmovskis (buvęs komunistas?). Jis Algirdą Brazauską priėmęs į šaunias komunistines eiles. Aleksandras Jarmovskis man sakydavo: „Pas lietuvius... talentai uždusinami“. (Smuikininkui neduoda gero koncertinio smuiko, skulptorius negauna dirbtuvės). Jo klausdavau: „Nejau žydai pavydu nesirgo ir neserga?“ Jis atsakydavo: „Atvirkščiai, bet jeigu talentingas, jį visokiomis išgalėmis rėmė ir rems“. Man paminėjo visą eilę smuikininkų, menininkų. Jis, bestudijuodamas mano kūrybinių darbų nuotraukas, pasakė: „Supratau... Jis svajonėmis negyveno, bet jeigu atsiims Kaune ir Aukštadvaryje alaus ir spirito gamyklas, duoda garantiją ...Tau pastatysiu skulptūros dirbtuves Vilniuje ir Kaune“. Užprotestavau. Ne, jokiu būdu tik ne Kaune, nes neturiu giminių šiame mieste ir be to, jie „į krepšį meta kiaurus“... geriau kokiame nors Lietuvos kaime, arti Liubavo, o gal Sasnavoje (?), vietoje esamų kapų „vaduotojams “, o gal prie Šunskų bažnyčios (?)“. Nesulaukė Aleksandras Laisvos Lietuvos (laisvos, be rusų), mirė kelionių ir linksmų žydiškų anekdotų ir prisiminimų pasakotojas. Jo mėgstama tema „Kai rusai „statė komunizmą“. Aleksandras Jarmovskis nustebo sužinojęs, kad man, o ne jiems skambinę iš Pasaulio Žydų Bendruomenės. Jam paaiškinau: „Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos buvęs gimnazistas iki Klaipėdos krašto okupacijos su tėvais gyvenęs tame mieste. (To meto Klaipėdos miestas „neblizgėjo“ raudonomis komunistinėmis idėjomis). Iš Pasaulio Žydų Bendruomenės mane surado Švedijoje, skaičiavome išvežtuosius lietuvius ir žydus į Altajų ir Sibiro šalčius. Nesimėtėme R.Vanagaitės „istorinėmis tiesomis“... Pasakęs: „Maskva Lietuvos niekados nepaliks ramybėje, bet žinok (tarp mūsų), Rusiją valdė ir valdys... Kas? Šiandieną pagalvojau apie R.Vanagaitę, jie galėtų nupirkti bilietą lėktuvui tiesiu reisu į Maskvą. Ne į Tel Avivą ir ne į Vilnių. Gaila, geri žmonės išėję iš gyvenimo.

Sausio 13-oji.Gyvenu tų dienų vaizdais. Švedija, Stokholmas, Norra Torget aikštė. Baltiečių Vėliavos su juodais gedulo kaspinais, nervinė įtampa. Tėvynėje – giminės ir artimi draugai. Tribūnoje oratoriai praneša, kad rusų tankai traiško žmones. Maskva nerodo jokio jaudulio, stebint rusus Švedijoje (atsako: braižas, tai ne jų) Gruzija, Tbilisis ir pėstininkų kastuvėliai išprotėjusių rankose. Vilniuje ir čia bus pritaikytos jų „žinios“? Tuo metu Europa „sirgo“ Golfo pirmenybėmis. Spauda mirguliavo pirmenybių komentarais ir piniginiais apdovanojimais. Peršasi mintis – rimta problema su europiečių protais. Golfas –  aristokratų sportas, bet eiliniai ir jie diskutuoja, jie supranta šio sporto grožį, ir jie norėtų publikos akyse sublizgėti. Kas už Baltijos? Europiečiams nerūpi, kad Baltijos tautos nori iš Rusijos Imperijos išsivaduoti. Rusijos Imperija jau persidažiusi savo fasadą (perestroika).

Iš istorijos. Europą dusino „raudonos brigados“. Paryžiuje protestai, streikai. Naujas „pyragėlis“. Pabėgėliai iš Afrikos į aptingusią Europą (padiktavus kažkam?), su prikazu: „Bėkite milijonais, bėkite, Europoje geriau ir tinginiams gyventi“. Sausio 13-oji. Prisiminkime šią datą. Lietuva „maitinama“ Vanagaitės „istorinėmis tiesomis“... Literatūrinė Respublikinė premija už pasijuokimą iš Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos, iš didvyrių ir partizanų. Autorius „genialusis rašytojas?“ Peršasi mintis, papildomai gaus iš šalies (gal iš kaimyno?) už įmestą į lietuvio širdį melą ir cinizmą ir patyčias iš Tėvynės. Klausimas rašytojui, bet geriau paklauskime jo motinos: „Ji didžiuojasi savo sūnumi ir lietuviška demokratija? Didžiuokimės, lietuvininkai, nauja karta ir mokytojais, kurie nemokė mylėti savos Tėvynės. Mokytojai, kad mokytų vaikus, jiems reikia priedų (ne iš šalies) prie jų mažo atlygio, kaip Europos Bendrijoje, bet kodėl (ne maskviškės) mokytojų algos? Jiems prie ruso buvo gerai... Streikuoja ir mokinius ruošia sukilimams, nes demokratijoje viskas galima.

Sausiotryliktoji. Kiekvienas lietuvis žino šitą datą. Marijampolės autobusų stotyje man užvirė kraujas. Besitrinantieji jaunuoliai keikė Lietuvą, kažko jie iš savo Tėvynės nenugvelbė, o gal su protingu tėveliu mamytės turto siekė? Žmonės, belaukiantieji keleivinio autobuso, nereagavo į jaunimėlio pykčius. Pagalvojau, mano gydytojas, dantistas M.Kėvelaitis sulopys, gal suklijuos priekinį fasadą. Priėjęs prie mūsų naujos kartos ir burnojančiojo, paklausiau: „Tu gimęs Lietuvoje, ar
Altajaus gubernijoje, savos motinos paklausk“.

SAUSIO TRYLIKTĄJĄ UŽDEGSIU ŽVAKĘ ANT PARTIZANO KAPO. Ir klausimą sau pateikiu: „Kaip būtų pasielgęs generolas Plechavičius per paskutinį posėdį pas prezidentą Antaną Smetoną? (Žinome, jo ten nekvietė). Lietuvos Kunigaikštystė nuo 1772 ir 1793, ir 1795, ir 1940 metuose tyčiojamasi iš Lietuvos ir lietuvio. Auga skautų eilės, šaulių gretos tvirtėja, savanorių. Atsiras ir mokytojų, kurie mokys Lietuvos Istorijos.

Neleiskime teršalams Lietuvoje bujoti...

Atgal