VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06.14. Namas, kuriame gyventa 1940-1941 metais

Parengė istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Apie  įvykius Kaune 1940-1941 metais prirašyta nemažai. Vieni gerokai pagrąžinti, apie kitus vis dar kalbama puse lūpų.

Pabandykite suprasti įvykius pagal to meto dalyvių atsiminimus.

Petras Juodelis 1940-1941 metais dirbo atsakingame poste - buvo sovietinės valdžios paskirtas Švietimo komisariato Meno reikalų valdybos viršininku. Jam priklausė įvairių sričių renginiai. Ypač daug energijos reikalavo ruoštis Lietuvos TSR  dekadai Maskvoje. P. Juodelis buvo plataus akiračio žmogus, gilaus proto, savarankiškos galvosenos. Tačiau turėjo klausimų, į kuriuos kankinančiai ieškojo atsakymų. Reikėjo su kažkuo pasitarti. Lankydavosi Rašytojų ir menininkų klube Vienybės aikštėje, buvusiame bankininko Jono Vailokaičio daugiabutyje.1930 m. Vienybės aikštės šiaurės rytų kampe pagal architekto Arno Funko projektą Nepriklausomybės akto signataras, bankininkas, pramonininkas Jonas Vailokaitis pasistatė 6 aukštų daugiabutį namą. Jis 1940 m. buvo nacionalizuotas sovietų valdžios nurodymu.

Vienas pokalbis pas Korsakus buvo atmintinas.

Petras Juodelis: Niekaip negaliu suprasti tos auros, gaubiančios Stalino asmenį.

Kostas Korsakas: Nesuprantu ir aš. Po viso, kas vyksta Sovietų Sąjungoje, mus pasiekia tik atgarsiai tų baisumų. Kaip gali su jais taikytis, kai tai liečia daugybę žmonių.

P. J.: Kažkokia masinė hipnozė. O gal rusų liaudžiai tai įprasta - tikėti savo „caru-batiuška“. Jiems būtinai reikalingas vadas.

K. K.: O Hitlerio garbinimas ar ne tas pats? Tokio išvystyto intelekto, aukštos kultūros tauta? Ir koks vergiškas nusilenkimas jefreitoriui.

P. J.: Didžiuma  intelektualų, menininkų - emigracijoje. Arba jau už grotų.

Po ilgo tylaus susimąstymo:

P.J.: Kaip manai, ar ir mūsų tauta užsikrės „tėvo ir mokytojo“ garbinimu?

K. K.: Nemanau. Juk šviesiausi mūsų žmonės visada kovojo su carizmu. Nesilenkė jam. Gynė tautinių mažumų teises.

P. J.: Taigi...

K. K.: Neieškojo kompromisų, tačiau, atsargiai vykdė tai, kas tautai buvo reikalingiausia...

P. J.: Nesaldūs ir dabar mums tie priverstiniai kompromisai...

P. J.: O tu, Kostai, kai ėjai į pogrindinę veiklą, ar tikėjai, kad viskas taip gali pakrypti?

K. K. Buvau tada vaikigalis, septyniolikmetis... Mano idealas buvo Kudirka. Tikėjau, kad einu jo pėdomis. Į kovą su priespauda. Už humanistinį socializmą.  Norėjau būti didvyriu. Kaip daugelis nesubrendusių jaunuolių. Marksizmo  dar nė uostęs nebuvau.  O su originaliais Markso dėsniais teko susipažinti jau kalėjime...

Kaip susiklostė tolesnis bendravimas su P. Juodeliu? Teko

H. Koraskienei su juo susitikti vokiečių okupacijos metais prof. Vinco Krėvės bute. Tada, kai Kosto žmona turėjo per dešimt dienų „sukurti“ diplominį darbą, kad būtų patvirtinta etatine mokytoja Pasvalyje,P. Juodelis vokiečių buvo suimtas ir kelis mėnesius išlaikytas Lukiškių kalėjime,kankintas ir  kaip nepagydomas psichinis ligonis  išleistas laisvėn. Pasveikęs grįžo dirbti į muziejų ir skaitė meno istorijos paskaitas ten prisiglaudusioje nelegalioje meno mokykloje. 1944–1946 m. dėstė Vilniaus universitete, dalyvavo pasipriešinime sovietiniam okupaciniam režimui. Po triukšmingo rašytojų suvažiavimo, kuriame jis drąsiai stojo ginti literatus Petrą Vaičiūną, V. Mykolaitį- Putiną ir kitus, suimtas, kalintas Vorkutoje.Antroji žmona Danutė Gumovskytė su dvejų metų dukrele Vandute ir senais savo tėvais buvo išvežti į Krasnojarsko kraštą, pas juos nuvyko ir P. Juodelis.1959 m. šeima grįžo į Lietuvą. Po sugrįžimo iš tremties, dirbo Vilniaus dailės muziejuje.

Dailus Vailokaičių namas, stovėjęs Kauno centre (nugriautas per II pasaulinį karą)

J. Vailokaitis prie savo namų Šančiuose, apie 1930 m. Vilkaviškio krašto archyvo nuotr.

J.Vailokaičio tėviškė. Vilkaviškio krašto muziejaus nuotr.

1940 m. vasarą pasklido įvairių gandų, net tarp gerų pažįstamų, neseniai paskirtų į atsakingus postus. Vieni sakė, kad naujajam mūsų prezidentui Justui Paleckiui, staiga iškeltam  į aukštą postą, galbūt „kiek pasimaišę galvoje“. Kiti tvirtino, jog J. Paleckį sukrėtė žinia, kad Lietuvą ruošiamasi prijungti prie SSRS. J. Paleckis ilgokai nesirodė prezidentūroje. Gal žmogus tiesiog sunegalavo?  Sunku buvo susigundyti visų tų naujų potvarkių ir permainų eigoje. Pradžia buvo stulbinanti.

1940 m. birželio 15 d. gimnazistams turėjo prasidėti vasaros  atostogos. Tą rytą sudrebėjo žemė. Niekada negirdėtas ūžesys, burzgimas ir tratėjimas išvertė siaubo pagautus žmones iš lovų. Pajutęs prisikėlusią žmoną ir dukrą,  Balys Sruoga pasakė : „Rusų kariuomenė įžengė į Lietuvą. Reikės būti labai stipriems ir tylėti. Nes dabar daug kas gali atsitikti. Šeima turi būti kartu“.

Geležinkelio stotis buvo perpildyta keleivių. Visi, kas tik galėjo, stengėsi sprukti į kaimą ar bent saviškius iš miesto išsiųsti.  Rusų tankai riedėjo gatvėmis. Smalsumas išvijo laukan, kur jau buvo susispietę kaimynų vaikai.  Jie spoksojo į nematytus azijatus. Septynerių metų Jonukas, sugniaužęs kumštuką, pagrūmojo atvykėliui ir spjovė: „Geriau mesk akmenį“ -  šaukė kiek didesnis Pranukas. Bet vyresnieji draudė: „Tu jam akmenį į galvą, jis tau pačią galvą...“. Daugelis kumščius sugniaužę protarpiais grūmojo, bent tokiu būdu reikšdami savo vaikišką protestą...

Miesto centre didžiausia gatvė buvo užkimšta...karvėmis. Bet kad tai būtų karvės, kaip Lietuvoje.  Raiti, apiplyšę kazokėliai tvojo lazdomis vos besivelkantiems gyvuliams, o iš paskos bildėjo tankai, sunkvežimiai, kuriuose šmėkščiojo veidai alkanomis akimis. Tie tankai nuolat sustodavo, stabdydavo eismą, tarsi iš nuovargio nebeįstengdami šliaužti pirmyn. Tokio vaizdo Kaunas dar nebuvo regėjęs.  Staiga iš kitos pusės pasipylė klykianti minia: „Kalinius paleido“ - sukuždėjo šalia stovintis vyriškis. „Tai komunistai ir kriminalistai“ - pridūrė kitas. Pavakare grįždami namo pirmąkart žmonės išgirdo „Katiušą“.Šią dainą tarsi išgėrę bliovė netoliese esančias kareivines užėmę kareiviai...

O dar neseniai čia buvo tiek šventinio bruzdesio. Tose kareivinėse gyveno lietuviai kavaleristai, jų pulkas turėjo pirmiausia įžygiuoti į Vilnių. Kalėjimuose  ištuštintas vietas jau po kelių dienų užpildė kiti, šiuokart garbingi lietuviai, laisvės mylėtojai.

Gyvenimo realybė buvo žiauri. Kiekviena nauja diena kažkuo stebino.

Netrukus buvusiame bankininko Jono Vailokaičio daugiabutyje apsigyveno rašytojai P. Cvirka. T. Tilvytis, K. Binkis, Jonas Marcinkevičius, Ieva Simonaitytė, dailininkai S. Žukas,  I. Trečiokaitė, V. Jurkūnas.

Tik literatūros tyrinėtojo K. Korsako šeima delsė keltis. Jie turėjo butą Aukštaičių gatvėje, Žaliakalnyje. P. Cvirka kalbėjo labai nepatenkintu balsu, beveik supykęs: „Jei Kostas Korsakas nenori keltis, tegul tiesiai pasako. Būtume kuriam nors kitam rašytojui pasiūlę“.

Moderniame pastate, vadinamame „Vailokaičio dangoraižiu“, didingai iškilusiame virš miesto centro, supamame neaukštų, daugiausia senų dviaukščių namų, pirmą kartą Korsakų šeima pakilo liftu į penktą aukštą. Aukšta, žilagalvė dama vedžiojo iš vieno kambario į kitą. Tokios prabangos gyvenime neteko matyti.

Malonūs šviesaus riešutmedžio didingi komplektai. Kitame kambaryje senoviški tamsaus ąžuolo bufetai, kitur naujamadiški foteliai, krėslai. Minkšti, žingsnius sugeriantys kilimai. Visa tai buvo matyta tik užsienio filmuose. Butas erdvus ir talpus, ir tokie maži neišvaizdūs naujo buto šeimininkų baldai... Nutarta vienu kitu daiktu šiek tiek papildyti naują būstą.

Pirmame aukšte įrengtas rašytojų ir dailininkų klubas, kur nuolat lankėsi visų kūrybinių sferų atstovai. Be paliovos vyko posėdžiai, pokalbiai, aptarimai.

1941 m. pradžioje K. Korsakas buvo paskirtas Vilniaus universiteto  Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vyresniuoju asistentu, vėliau tapo vyresniuoju dėstytoju. Jis dėstė atrodė nekaltą literatūros teorijos kursą.

Pavasarį K. Korsakas  galutinai perdavė Valstybinės leidyklos direktoriaus postą Ignui Gaškai, perėjo į darbą Mokslų Akademijoje, buvo paskirtas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto moksliniu sekretoriumi.

Savaitę iki karo daugybė sunkvežimių su  žmonėmis riedėjo į geležinkelio stotį. Vežė „liaudies priešus“ į Sibirą. Širdį vėrė klykiančių moterų ir vaikų balsai. Gyvuliniai vagonai laukė ant atsarginių bėgių už geležinkelio stoties. Kiti jau dardėjo į šiaurę ir rytus... Tik karas galėjo nutraukti šias siaubo dienas. Dar 1940 m. vasarą viename laiške Kostas rašė: „... bijau, kad greitai neteksime bet kokio savarankiškumo. Kartais atrodo, kad mūsų Lietuvėlė garma į prarają...“

1941 m. birželio 22 d. rytą prasidėjo sovietų- vokiečių karas. Pirmosios bombos krito Aleksoto aerodrome. Gyventojai pabudo iš miego. Pagalvojo, kad vyksta manevrai. Bet kai iš giedrios padangės praskridę vermachto lėktuvai ilgomis kulkosvaidžių serijomis tratino gatves, Vienybės aikštė greitai ištuštėjo. Tik iš vienišo garsiakalbio pakimusios gerklės sklido paleistos vaikų valandėlės muzika. Pirmą karo rytą ji rėžė ausį lyg absurdiška patyčia...

Į rašytojų klubą susirinko dauguma „dangoraižio“ gyventojų. Kaune likti tapo pavojinga. Daugelis vis dar nesuprato užklupusio klaikumo.     Prasidėjus karui, visi atrodė išsigandę, sunerimę, laukė tikresnių žinių. Atvažiavo iš Palemono Salomėja Nėris su sūneliu. Atrodė labai prislėgta.  Jos akys išdavė didžiulį  nerimą. Didelis ryšulys ir lagaminas liudijo, kad ji pasiruošusi tolimon kelionėn.

- Sakyk, Jonai, ar jau spyrėm Hitleriui į užpakalį, - pajuokavo Jonui Šimkui kitas rašytojas Jonas Marcinkevičius. Bet tokie juokai  nieko neapramino ir privertė galvoti bent apie išvykimą į užmiestį.

Nieko nepešusios išėjo į namus Sofija Čiurlionienė, paskui ją pasiskubino Ieva Simonaitytė. Sofija Binkienė grįžo prie sunkiai sergančio vyro Kazio Binkio. Kilo sąmyšis, tramdomos raudos. Pasigirdo pikti šūksniai.

Kosto Korsako prie namo laukė mašina. Priekyje dar liko viena vieta - trečiuoju prie vairuotojo. Kažkas nervingai ragino Kostą paskubėti. Jis prarado amą: teks skirtis su šeima. Halina liko ant šaligatvio su dukrele Ingrida. Dar pamatė, kad į paskutinę mašiną įsėdo Salomėja Nėris su sūneliu ant rankų. Mašinų burzgimas nutilo.

Netrukus privažiavo dar viena mašina. Jonas Marcinkevičius priglaudė H. Korsakienę su dukra. Mašinoje susikrimtęs sėdėjo T. Tilvytis. Važiuodami sutartoje vietoje dar ieškojo V. Montvilos, bet jis nepasirodė...

H. Korsakienė nutarė grįžti į namus, nesitraukti, sulaukti vyro.

-Tavo Kostas dabar jau netoli Daugpilio, - nusijuokė Jonas Marcinkevičius.

Išlipusi H. Korsakienė dar išgirdo:

-Geriausia trauktis į artimesnį kaimą. O savo čemodanėlį gali palikti mums su Teofiliu. Ir nuvažiavo. Vos vilkdamos kojas, pasuko atgal į Donelaičio gatvę. Išvargusi mergaitė prašėsi į savo namus, savo lovytę...

Daugiabutyje likę gyventojau jau buvo išvežti į Panerių vasarvietę. Vos priėjus prie namo, Haliną pasitiko rašytojų namo komendantas. Visada buvęs lipšnus,  dabar niūriai pažvelgė į Haliną su  užmigusia dukrele ant rankų.

- Nepatariu jums grįžti į butą. Ten gali būti jums labai karšta. Ten jau kiti šeimininkai.

Sofija Binkienė pasikvietė pas save. Visa vyriausybė jau buvo išvykusi.  Miestas liko be valdžios. Daugelyje ištuštėjusių butų jau šeimininkavo svetimi žmonės. Ant rankų jie buvo užsirišę baltus raiščius. Kažko ten ieškojo...

-Prašom pas mus. Mūsų dar nelietė. Kaip nors pralauksime kartu. Gal kas nors paaiškės? Kaip bus visiems, taip ir mums.

- Ne, čia ne išeitis. Ko griebtis? Reikia į Vilnių. Ten brolis Liudas... Gal jis ką nors patars.

Į Vilnių turėjo važiuoti paskutinis valdiškas sunkvežimis. Jame turėjo atsirasti dar vietos  M. Cvirkienės motinai, Antano Venclovos sūnui Tomui. Ukmergės plento gale laukė mašina. Priėjęs jaunas kareivis padėjo nunešti mergaitę. Tik pakeliui sužinojo, kad tai buvo Vladas Jurkūnas, dailininkas, atliekantis Panemunėje karinę tarnybą ir turėjęs kambarį tame pat „dangoraižyje“. Prie nurodyto Ukmergės plente numerio iš tikrųjų laukė sunkvežimis, pakrautas daugybe didelių pakų. Viršuje ant jų sėdėjo persigandęs mažas išblyškęs Tomukas Venclova.

Prasidėjo ilga ir pavojinga kelionė. Sunkvežimiu gabenta archyvinė medžiaga, supakuota į didelius pakus. Buvo tvankus vėlyvas vasaros pavakarys. Temo pirmoji karo naktis. Auštant pasiekė Vilnių. Tuščias miestas tysojo išdaužytų langų šukėmis.  Kudirkos gatvėje sunkvežimį pasitiko Antanas Venclova.  Jis buvo pasimetęs, netekęs buvusios iškilios ramybės. H. Korsakienė su dukrele, A. Venclovos žmona Eliza su Tomuku skubiai išvežti iš miesto į Jeruzalę pas vilnietį mokytoją A. Kratulį. Ten jau glaudėsi kitos garsių žmonių šeimos. Tarp jų buvo Vanda ir Balys Sruogos su dukrele Dalia, aktorė Monika Mironaitė su naujagime.

Atsirado Juozo Bulavo šeima, Juozas Jurginis, poetas A. Rūkas, pakelėje užkluptas motorizuotų vermachto dalinių. Žmonės sunkiai išgyveno šių dienų siaubą. Vieni  baiminosi vokiečių okupacijos, kiti puoselėjo viltį apie galimą Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą...

Birželio 23 d. mieste prasidėjo lietuvių sukilimas prieš atsitraukiančias sovietų jėgas. Šis sukilimas buvo pavojingas ir atkaklus bandymas atgauti tautai laisvę. Raudonoji armija galvotrūkčiais pasitraukė iš laikinosios sostinės ir iš  Lietuvos. Į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė. Miestas buvo pasipuošęs trispalvėmis. Bandymas atgauti laisvę žlugo, tačiau laisvės dvasia išliko. Buvo nukabintos trispalvės vėliavos bei pakeltos su hagenkroicais. Prasidėjo trejus metus  trukusi vokiečių okupacija.

Kauną okupavus Vokietijos kariuomenei, Jono Vailokaičio daugiabutyje apsigyveno Lietuvos generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas. Prieš tai visi buvę gyventojai tuoj pat buvo iškraustyti. 1944 m. dalį pastato atsitraukianti vokiečių kariuomenė apgadino, susprogdindama elektrinę, smūgio banga apgriovė pastatą,  likusi namo dalis vėliau buvo nugriauta...

 

Atgal