VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.31. Vydūniečiai apie genialųjį Vydūną

Tęsinys.

Dr. Algirdas Matulevičius

Knygoje faktais įrodyta, kaip Vokiečių ordinas, kryžiuočiai riteriai diegė ne svetimą prūsams ir kitiems baltams iškreiptą religiją (neva krikščionybę), o užkariavo jų žemes (kraštą pavadino Prūsija – Preussen), laisvus gyventojus pavertė baudžiauninkais; objektyvūs vokiečių istorikai baudžiavą prilygindavo vergijai.. Senovės pagonių/ gamtameldžių religija buvusi aukšto lygio, dvasinga, taiki,. Riteriai sugriovė senąsias šventyklas Romoves (Romuvas), išžudė krivius ir žynius, prievarta bruko naująjį tikėjimą. Per Ordino ištisinius karus, prūsų sukilimus prieš pavergėjus daugybė prūsų žuvo, dalis suvokietėjo. Likusieji sulietuvėjo. Vydūnas vienas pirmųjų lietuvių istoriografijoje paneigė tarpukaryje Vokietijoje stiprėjant revanšizmo nuotaikoms, vokiečių istorikų (pirmiausia sutuoktinių Mortensenų) nacių politiniu užsakymu sukurtą koncepciją, pagal kurią Prūsų (Mažosios Lietuvos) lietuviai nesą autochtonai, o XV-XVI a. masiškai iš Didžiosios Lietuvos apsigyvenę kolonistai. Šią koncepciją savo veikaluose sukritikavo ir didlietuviai Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis. Vydūnas tvirtino, kad Prūsos ir Mažosios Lietuvos senieji gyventojai – autochtonai – nėra vokiečiai, o yra baltai: prūsai, vakariniai lietuviai (skalviai ir nadruviai), sūduviai, kuršiai. Iki XVI a. pradžios susiformavo etnoteritorinė, etnokultūrinė vakarinių baltų bendruomenė – lietuvininkai, jų kraštas ir vokiečių kronikose vadinamas Mažąja, arba Prūsų Lietuva (Klein Litauen, Preussisch- Litauen). Šį procesą išsamiai išnagrinėjo Algirdas Matulevičius. Vokietijos imperijos, vėliau nacionalsocialistų (vokiškųjų bolševikų) valdžios vykdomą prievartinę tautinių mažumų asimiliacinę politiką Vydūnas laikė žalinga ir vokiečių tautai – juk jos kultūrą ypač vertino – tai objektyvaus tyrėjo pavyzdys. Vydūnas skelbė tautų sambūvio idėją, parodė lietuvių kultūros įnašą į Europos civilizaciją, į demokratinių vertybių aruodą. Lietuvių kova už gimtąją, vertingą mokslui, artimą sanskritui archajišką kalbą, kultūros teises, už tautos gyvastį esanti teisėta ir morali. Prievartinė asimiliacija, nacionalsocialistų šėtoniški darbai esąs nusikaltimas ne tik lietuvių tautai, bet ir visai žmonijai, netgi kosmoso dėsniams, kurie atsisuks prieš pačius jų pažeidėjus. Jei sąmoninga veikla pažeidžiama kosminė lemtis, tuomet ji patį pažeidėją veda į pražūtį. Vokiečių ordinas, vėliau Vokietijos imperija, nacizmas žlugo, nes įkūnijo blogio (šėtono) jėgas (prisiminkime blogio imperijos SSRS žlugimą 1991 m.). Į šį mąstytojo kvietimą, šaukimą, deja, nebuvo įsiklausyta, nes taurios taikios mintys nacionalsocializmo ideologams atrodė kenkiančios Reicho vykdomo pasaulio užkariavimo planams.. Baltų didvyriškumo, pasiaukojamos kovos prieš užkariautojus bei pavergėjus ištakų Vydūnas ieško aukštoje mūsų protėvių moralėje, ypatingo dorovingumo šeimose. Užkariautojų tik technika buvusi tobulesnė, bet baltai stipresni dvasia. Vydūnas skiria Prūsijos valstybės ir visos Vokietijos imperijos valdžios vykdomą agresyvią militaristinę politiką nuo vokiečių demokratinės šviesuomenės: Gėtės, Hamano, Hėgelio, Herderio, Kanto, Lesingo, tėvo ir sūnaus Ostermejerių, Šilerio, Zudermano, Vycherto ir kitų skelbiamų tautų lygybės, kultūrų vertybės ir jų išsaugojimo, taikos idėjų. Tik jomis remiantis galima išgelbėti žmoniją nuo naujo pasaulio gaisro.

Labai svarbi Mažosios Lietuvos patriarcho išvada, kad iš maždaug 600 000 krašto gyventojų apie3/4 esą lietuviai arba lietuvių kilmės: šiandieną jau daugelio vokiečių kraujas yra lietuviškas <...>.Tvirtinimas, kad lietuviai patys linko į vokiškumą yra neteisingas <...>.Ir mažas palyginti vokiečių skaičius nebūtų daręs didesnės įtakos, jeigu nebūtų pavartota prievarta <...>Svarbiausioji gyvenimo jėga visados yra dvasia<...>. Dėl to baltai pranašesni už užkariautojus rytinius slavus ir germanus, daugiausia išlaikė indoeuropietiškos senosios kultūros gyvensenos. Vydūnas pagrįstai teigė, kad dėl užkariautojų Ordino riterių, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos vykdomos prievartinės germanizacijos, nacizmo laikotarpiu – iš vis lietuvybės naikinimo, – vokiečių ir lietuvių santykiai per 700 metų klostėsi kaip didelė drama. Pranašiškas įspėjimas: O jūs dar kaupiate sau naują kaltę! Per šimtmečius nuo kryžeivių laikų jūsų tauta žengė prieš mus! Likimas pats pateiks jums sąskaitą. Svarbi išvada: kai baltų žemės nuo Maskvos krašto ikiVyslos bei Oderio ir iki finougrų arealo buvo užkariautos rutenų ir germanų, pastarosios tautos bei gentys susidūrė tiesiogiai – prasidėjo nuožmios jų kovos, pasibaigusios dviem pasauliniais karais. Vydūno perspėjimai ir ši išvada tebėra aktualūs ir šiandien, tik virš mūsų pakibusi grėsmė kyla jau nebe iš Vakarų, o iš Rytų. Mąstytojas mus moko dvasinės stiprybės, įspėja, kad nepražūtume dėl materialinių dalykų, dėl susipriešinimo, savęs nuvertinimo, pesimizmo ar tuščios arogancijos. Kūrėjas kartu iškėlė ir taikių, kūrybingų vokiečių ir lietuvių santykių svarbą, pagarbiai atsiliepė apie tikrosios vokiečių kultūros atstovus, žavėjosi vokiečių tautos įnašu į Europos tautų kultūros raidą bei tikėjo kad tas įnašas didės ir toliau.. Vydūno bendramintis prof. V. Falkenhanas savo atsiminimuose 1982 m. rašė: Daugelis lietuvių pamatytų, jog šitas veikalas [Septyni šimtmečiai... – A. M.] yra ne tik brangiausias jų pačių kultūros turtas, o kad jis priklauso ir prie vertingiausių pasaulinės kultūros lobių, taigi prie gražiausių visos žmonijos kultūros žiedų. Tasai veikalas – tai lietuvininkų balsas, jų testamentinis priesakas rūpintis tėvyne Mažąja Lietuva. Vydūno knyga užbaigiama viltimi, kad lietuvių ir vokiečių santykiai gerės. Dabar taip ir yra.

Namas Sovetske (Tilsit), kuriame gyveno Vydūnas

Vydūnas savo namuose Tilžėje. Apie 1928 m.

Vydūno kapas, Bitėnų kapinės, Pagėgių savivaldybė

1970-1972 metais rašydamas disertaciją apie Mažąją Lietuvą, lietuvių tautinę padėtį ir jų santykius su vokiečiais, naudojausi minėtu Vydūno istoriko veikalu (taip pat Tilžėje 1916 m. išleista knyga Litauen in Vergangenheit und Gegenwart). O tada toks grėsmingas buvo neostalinizmo laikotarpis! Pirmasis tyrinėju pavojingą, nepageidaujamą temą. Kaip apsidžiaugiau, kad mano mintys, idėjos, išvados netgi rašymo būdas panašūs į Vydūno. Tai suteikė kūrybinės energijos, įkvėpimo, drąsos nieko nebijoti, nes tai, ką darau pasitarnaus taikai, tautai, žmonių gerovei.

Bolševizmas ir nacizmas – broliai dvyniai. Dėl savo pasaulėžiūros, germanizuojamų lietuvių prigimtinių teisių gynimo, Vokietijos Reicho didvalstybinės nacionalistinės ir šovinistinės politikos kritikos Vydūnas buvo hitlerinio jaunimo bei fanatikų visaip pjudomas, keikiamas, apšauktas tėvynės išdaviku, ne kartą sumuštas. Šviesuolį nuo smurto nuolat saugojo policininkas. Rudmarškiniai 1933 m. ėmėsi represijų ir prieš jo įkurtą bei vadovaujamą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją. Tokiomis sąlygomis, kaip pažymi V. Bagdonavičius, su Vydūnu vengė sveikintis, bendrauti buvę sielos, moralės, taurumo bičiuliai, netgi giminaičiai. Jis visur sekamas, tikrinama jo korespondencija. Skaudūs smūgiai jam teko, kai 1933 m. liepos 14 d. mirė jo artimiausia bendražygė Marta Raišukytė, 1937 m. lapkričio 14 d. – mylimiausias brolis Klaipėdos Luizės gimnazijos mokytojas Jurgis Storostas, tų pat metų lapkričio 29 d. – rūpestingoji žmona Klara. Dar vienas smūgis – jo kūriniams. Knyga Septyni šimtmečiai... nacių institucijos susidomėjo tik 1934 m. pradžioje. Pretekstas – vokiečių istoriko Kurto Forstroiterio (Forstreuter), tyrinėjusio Mažosio Lietuvos praeitį, griežta, pseudo argumentais grįsta knygos recenzija (Šio istoriko veikaluose dėstomas nacių režimui palankias antilietuviškas koncepcijas kritikavau savo disertacijoje ir kituose darbuose). 1934 m. kovo 16 d. Vokietijos policija veikalą uždraudė, o spaustuvėje likusi tiražo dalis (apie 1200 egz.) kovo 22 d. (per autoriaus gimtadienį) konfiskuota. Laimė, nemaža tiražo dalis jau buvo išplatinta. Dar vienas smūgis: finansinė policija iškėlė, t. y. sufabrikavo, bylą dėl tariamo finansinio sabotažo Ja remiantis, 1938 m. kovo 11 d. mąstytojas buvo suimtas ir du mėnesius kalėjo Tilžės teismo rūmuose buvusiame kalėjime. Dėka pasaulio kultūros veikėjų, spaudos, įvairių organizacijų protestų, memorandumų buvo paleistas.

Atgal