VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.20. Antanas Poškus – mokytojas, kraštotyrininkas... (Pabaiga)

Jonas Laurinavičius

Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys

O dabar paleiskime sunkiąją artileriją, kuri šiandien sunkiai įsivaizduojama ir kuri jau anais laikais savo maršrutais glumino Lietuvos jaunųjų kraštotyrininkų sambūrius. Mokytojas A. Poškus prisimena:

– Jaunieji kraštotyrininkai mėgo keliauti. Be išvykų po rajoną, ekskursijų po Lietuvą, keliavome ir toliau. Pabuvota Rusijoje (Maskva, Voronežas), Ukrainoje (Kijevas, Dnepropetrovskas, Dneprodzeržinskas, Zaporožė, Dneprogesas), Armėnijoje (Jerevanas, Sevanas). Gražų įspūdį paliko Voronežo 73–osios vidurinės mokyklos – lietuviškos salos bendruomenė, Latvijoje – Jūrmala, Sigulda, Salaspilis, Estijoje – Talinas, Tartu...

Ir dar A. Poškus priduria:

– Mūsų jaunieji kraštotyrininkai, kaip Lietuvos atstovai, dalyvavo kraštotyrininkų renginiuose Maskvoje, Kuibyševe (dabar Samara), Jerevane, net Vladivostoke...

Tai buvo didžiulis mokytojo A. Poškaus ir jo jaunųjų kraštotyrininkų triūso įvertinimas.

Aplankai, saugojantys atmintį

Aplankas „Daraktorius Kazimieras Jagminas“ tebuvo pirmoji pakopėlė į kraštotyrinės veiklos aukštumas, kurioms turbūt dar negreit galės prilygti kiti Mažeikių rajono jaunieji kraštotyrininkai, atskiri ir organizuoti kraštotyros entuziastai. Po to jau nebe vienetais, o lentynomis skaičiuojami surinkti, apibendrinti kraštotyros darbų aplankai. A. Poškus apie tai sako:

– Pats didžiausias ir šlovę pelnęs daugiatomis darbas buvo tema „Pedagogai – mūsų švyturiai“. Tai kraštotyros darbų apie Mažeikių rajono mokytojus (jų atsiminimai, dokumentai, nuotraukos).

Štai kai kurie iš jų: apie Klemensą Skabeiką (mokyklinių vadovėlių autorių), Vytautą Krulicką (Mažeikių vid. mokyklos lietuvių kalbos mokytoją (mokė ir A. Poškų), Česlovą Kontrimą (piešimo mokytoją, mokyklos dailės būrelyje išugdžiusį visą plejadą būsimų žinomų dailininkų – Bronę Valantinaitę–Jokūbėnienę, Juozą Švažą, Vytautą Gečą, Mečislovą Ostrauską, tautodailininkę Loretą Latonaitę (Packevičienę). Beje, dail. Č. Kontrimas palaikė glaudžius ryšius su gimtosios Ukrinų apylinkės žmonėmis, bendraudamas su A. Poškumi, tėvų sodyboje buvo įrengęs meno galeriją, joje eksponavo dešimtis savo akvarelių.

Knygos „Menu saulėtą sodą“ viršelis

Pievėnų bažnyčia

Mažeikių 2-osios vidurinės mokyklos jaunieji kraštotyrininkai prie poeto V. Mačernio kapo Šarnelės k., 1977 m.

A. Poškus sukaupė aplankus vertingos medžiagos ir apie mokytoją Steponą Skeivį (jis buvo ir grožinės literatūros vertėjas, literatūrologas, jo sūnus humanitarinių mokslų daktaras Rimantas Skeivys apie savo tėvą parengė apie 400 p. monografiją; ji turėtų būti išleista 2019 m.), taip pat apie žinomus pedagogus, taurias asmenybes Juozą Nagių (vieną iš kraštotyros pradininkų Mažeikių krašte), Mariją Misiukevičienę (jos dukra Danguolė Strumskienė buvo PAKD Mažeikių skyriaus pirmininkė), Julių Šlekį, Dionyzą Adakauską, Respublikos nusipelniusią mokytoją Danutę Kačerauskaitę–Stančienę.

„Antanas Poškus vertas didžiausios pagarbos, – viename laiške šių eilučių autoriui iš Joniškio

rašė buvusi A. Poškaus mokytoja Buknaičių pradinėje mokykloje Julija Janišauskaitė – su savo jaunaisiais kraštotyrininkais surinkti tiek daug įdomios, išliekamąją vertę turinčios medžiagos – tai yra žygdarbis, kuriuo mes, jo mokytojai ir kolegos pagrįstai didžiuojamės. O juk jis rinko medžiagą ne vien apie mokytojus ir mokyklas...“

Taip iš tikrųjų ir buvo. Štai rinkinys atsiminimų apie rašytoją Šatrijos Raganą (Mariją Pečkauskaitę), penkiolika metų (1915–1930) gyvenusią Židikuose. Ji buvo nepalanki tarybinei ideologijai, nes giliai religinga, su motina ir seserimi Sofija gyveno klebonijoje pas kun. Kazimierą Bukantą, tačiau jos atminimas, vietinių gyventojų pagarba ir jos švietėjiška, labdaringa veikla buvo tokia didelė, kad viešame gyvenime jos nutylėti buvo neįmanoma. A. Poškus padarė gražų kraštotyrinį darbą – su jaunaisiais kraštotyrininkais užrašė židikiškių atsiminimus apie rašytoją. Jis dar suspėjo susitikti su Šatrijos Raganos seserimi Sofija (mirė 1972), su rašytojos įsteigtos namų mokyklėlės mokine Kazimiera Rubinaite, zakristijonu Petru Spurgana... Jų jau seniai nebėra... O Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimams tai vertinga A.Poškaus medžiaga.

Negaliu nepaminėti ir A. Poškaus surinktos medžiagos apie poetą Leoną Skabeiką (1904–1936), eilėraščių rinkinio „Po juodo angelo sparnais“ (1929) autorių, kilusį iš Žiogaičio k. (Mažeikių r.) A. Poškui pavyko gauti niekur neskelbtų eilėraščių, kuriuos vėliau paskelbė rajono laikraštis „Pergalės vėliava“. Prie namo poeto gimtinėje buvo atidengta memorialinė lenta, išaiškinta, kur Viekšnių kapinėse palaidota poeto mylimoji Albina Kontenytė, išsaugojusi dalį L. Skabeikos eilėraščių, parašytų paskutiniaisiais jo gyvenimo metais (jis sirgo tuberkulioze).

A. Poškus su jaunaisiais kraštotyrininkais surinko pluoštą medžiagos apie poetą Henriką Nagį, gimusį Mažeikiuose 1920 m. Jis gyveno Kanadoje. Palaikė ryšį su gentainiais Lietuvoje. H. Nagio vardu buvo pavadinta Buknaičių pagrindinė mokykla (dabar ji uždaryta), gatvė Mažeikiuose. Palaikė kūrybinius ryšius su rašytoju Algirdu Pociumi, maskviške poete Galina Dokolina, kurios tėvas 1944 m. žuvo fronte ties Mažeikiais.

Domėjosi liaudies kūryba. Parengė jos daugiatomį rinkinį, kurio vieną egzempliorių perdavė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos skyriui. Tautosakos temomis mokykloje organizavo renginius.

Išliekamąją vertę turi A. Poškaus parengta Mažeikių kompresorių gamyklos istorija. Gamykloje dirbo apie 3 tūkstančius žmonių, per metus buvo pagaminama po milijoną kompresorių šaldytuvams (jie buvo siunčiami ir į užsienį). Atgimimo metais gamykla buvo uždaryta.

Istorikai, kraštotyrininkai, žurnalistai reikalingos medžiagos gali rasti A. Poškaus parengtuose aplankuose – „Mažeikiai – naftininkų miestas“, „Pasakojimai apie rajono žmones“, „Liaudies skulptorius Steponas Gailevičius“, „Skrajojamojo teatro“ įkūrėjas ir vadovas Juozas Vaičkus“.

A. Poškus glaudžiai bendradarbiavo su žinomais Lietuvos mokslininkais, istorikais Izraeliu Lempertu, Vincu Lauraičiu, Vaclovu Ščemeliovu, kraštotyrininkais Povilu Zulonu, garsaus teatro „Kupiškėnų vestuvės“ įkūrėju, Juozo Baltušio bičiuliu Antanu Enčiumi iš Kazlų Rūdos, Jonu Andriusevičiumi iš Telšių, mažeikiškiu Boleslovu Radžiūnu, Mažeikių muziejaus direktore Adele Cholodinska...

Su bičiuliais žurnalistais         

Pirmoji A. Poškaus darbovietė buvo Mažeikių rajono redakcija. Kūrybiniai darbuotojai buvo ne ypač kūrybingi, neaukšto išsilavinimo, mažaraštis ir pats redaktorius, bet tuo metu didelio kūrybingumo rajono korespondentams ir nereikėjo – laikraščiai buvo panašūs į gamybinius biuletenius, agitacinius lapelius. Tačiau po truputį brendo nauja pokarinė karta – baigusi ne tik vidurines, bet jau ir aukštojo mokslo siekianti. Su ja buvo įdomu bendrauti. Štai prie redakcijos 1960–1970 m. veikė gausus jaunųjų korespondentų ir literatų būrelis, kurio nariai ilgainiui tapo visoje Lietuvoje žinomais mokslininkais, kultūros veikėjais, literatūros kūrėjais: būsimasis akad. Aleksas Girdenis, rašytojas Romualdas Granauskas, poetai Alfonsas Bukontas, Algimantas Mikuta, Ramutė Girkontaitė, fotomenininkas Romualdas Rakauskas...

Visdėl to A. Poškus neilgai užtruko redakcijoje: jį labiau traukė pedagoginis darbas. Jis išėjo mokytojauti į Buknaičio aštuonmetę... Tačiau bendravimas su redakcijomis nenutrūko, o tik dar labiau plėtėsi: jau nebeapsiribojo vien rajono laikraščiu, bet rašė ir į respublikinius periodinius leidinius,. Užmezgė ryšius su respublikiniu radiju ir televizija...

– Jaunystės metais pradėjau draugauti su aukštos kultūros ir intelekto jaunuoliais Viliumi Švanu, – prisimena A. Poškus.– Jis man, kaip televizijos vyriausiasis redaktorius, tarpininkavo, kad mūsų kraštotyros būrelį šefuotų televizijos ir radijo jaunimo laidų redakcijų žurnalistai. Kiek su mumis buvo parengta televizijos ir radijo laidų, sunku ir besuskaičiuoti! Kaip nuoširdžiai Vilniuje jis mus priimdavo, būdavo ekskursijos po televizijos studijas...

Radijo žurnalistai jaunuosius kraštotyrininkus ir jų vadovą lydėdavo ir kelionėse į Armėniją, į Voronežą. Dažniausiai tuo bendrakeleiviu būdavo radijo žurnalistas Kostas Pivorius. Šiose kelionėse Kostas parengdavo gausybę įrašų, televizijos reportažų, kurie vėliau būdavo transliuojami Lietuvoje.

–Sena draugystė su Kostu Pivoriumi nenutrūksta ligi šiol. Dažnai kalbamės telefonu, keičiamės perskaitytomis knygomis: kiek mes kartu esame praleidę malonių akimirkų kelionėse po Vidurinę Aziją, kitur, – prisimena A. Poškus. – Tai neužmirštama. Ir priduria: – Dar bendrauju su maloniu publicistu, kelių knygų autoriumi Alvydu Dargiu, kurio tėvų šaknys yra mano gimtajame kaime.

Kadangi ir aš buvau kraštotyros entuziastas, tai kol gyvenau ir dirbau mažeikiškėje redakcijoje (1973–1984), ir mudviejų kūrybiniai ryšiai buvo artimi ir kūrybingi. A. Poškus būdavo dažnas redakcijos lankytojas ir ateidavo tai su nauju straipsneliu laikraščiui, tai su kvietimu į jaunųjų kraštotyrininkų renginį, tai pasitarti dėl kraštotyros sąjūdžio reikalų rajone – juk abu buvome PAKD rajono tarybos prezidiumo nariai. Bendrų interesų netrūko. Iš jo gavau man reikalingos medžiagos, kai rengiau savo pirmąją kraštotyrinę–informacinę knygelę „Mažeikiai“ (1978).

Su redakcija A. Poškus palaikė glaudžius ryšius iki pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų, kol išėjo į pensiją. Būdamas pensininku, jis dar kurį laiką dirbo Naftos perdirbimo gamyklos informacinio leidinio „Fakelas“ redakcijoje, vėliau atsidėjo rašyti atsiminimus, tvarkyti ir skaityti surinktą medžiagą muziejams, mokykloms, kultūros įstaigoms, šį bei tą parašydamas ir laikraščiams.

Iš viso A. Poškus respublikinėje ir rajoninėje spaudoje paskelbė 300 straipsnių.

Prisimenant saulėtą sodą

Antanui Poškui – vienam žymiausių Mažeikių krašto kraštotyrininkų – 2019–ųjų pabaigoje sukaks 90! Artėjant šiam jubiliejui, maestro parašė ir nedideliu tiražu išleido atsiminimų knygą „Menu saulėtą sodą...“ Jo žmona Alytė nepriekaištavo, kad jis per gyvenimą šeimai visų pirma nešė dvasines gerybes, tad ir šią knygą paskyrė žmonai, kuri irgi artėja prie tokio paties jubiliejaus.

Man ta knyga įdomi, maloni skaityti. Nuo pirmo iki paskutinio jos puslapių jauti autoriaus geranoriškumą, didžiavimąsi savo gimtine, kaimynais, kolegomis mokytojais ir kraštotyrininkais... Per tokį ilgą gyvenimą A. Poškui, be abejo, teko susidurti ir su blogiu: pavydu, karjerizmu, kojų kaišiojimu... Bet jis pirmiausia akcentuoja gėrį, pavyzdingą elgesį, o tai, kas „turi ir povandeninių gyvenimo dalių, mano nuomone, tegu lieka už durų“ (p.9), nes tamsos tamsa nepanaikinsi – reikalinga šviesa...

„Pirmiausia didžiuojuos gimtojo Buknaičių kaimo žmonėmis..., – rašo įvado žodyje „Gimtinės takais“ A. Poškus. – Pagarbiai rašau apie savo brangius Tėvelius, išėjusius Anapilin, ir artimuosius. Džiaugiausi jų gražiu gyvenimu ir dideliais darbais. Tebūna tėvelių darbštumas mums įkvepiančiu pavyzdžiu. Menu savo mokytojus M. Misiukevičienę, J. Janišauskaitę, A. Raustį, V. Krulicką ir kitus. Mano gyvenimas buvo susietas su mokykla. Todėl čia aprašomi pedagogai, mokiniai, dalyvavę gimtinės pažinimo veikloje, mėgę keliauti. Daug puslapių skirta kultūros barams, kuriuose pats esu ilgai triūsęs. Nepamiršti rajono literatai, įžymūs asmenys, istoriniai įvykiai, palikę pėdsakus mūsų krašte“.

Tai nuoširdus pasakojimas. Daug įvykių, faktų, pavadinimų... Parašyta glaustai, dalykiškai, bet jautriai, įtaigiai... Tie, kas dar mena senesnius laikus, knyga sukelia gausybę prisiminimų, iškelia iš atminties klodų gal kiek jau ir primirštus žmones, jų darbus. Knyga iliustruota nuotraukomis. Ne vienas mažeikiškis joje išvys ir savo jaunus veidus.

Mokytojui negali būti nieko malonesnio, kaip geri mokinių atsiliepimai apie jį. Šia prasme iškalbingas A. Poškaus auklėtinės Vidos Prararauskaitės (Jakovlevos) laiškas savo Mokytojui:

„Ačiū, mielas, gerb. Mokytojau, kad 1964–1968 m. teko laimė mokytis ir būti Jūsų auklėtine. Ačiū už tai, kad išmokėt taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuvių kalba...Jūs norėjot, kad mes kuo daugiau pažintume savo gimtinę, pasakojot daug gražių istorijų apie čia gyvenusius žmones, jų likimus... Prisimenu (...) tą tėvišką globą ir rūpestį, kai mane lydėjote traukiniu į Vilnių ir laukėte grįžtant iš stovyklos Arteke. Ir čia nepraleidote progos supažindinti su Antakalnyje esančiomis kapinėmis bei paplaukioti laivu iki Valakampių Neries upe, kur aš po kelionės iš Arteko užsnūdau ant jūsų kelių.

Ačiū už tai, kad iš Jūsų surinktos kraštotyrinės medžiagos aš sužinojau apie savo gimtinės istoriją, apie Buknaičių kaimo pirmuosius mokytojus.

Ačiū už tai, kad iš Jūsų surinktos medžiagos sužinojau apie Jūsų buvusius kaimynus – mano Tėvelius, senelį savanorį Albertą Mucininką, karo metu išgelbėjusį žydų Kacų šeimą.

Jūs labai pagarbiai rašote apie savo mokytojus, apie gražią vaikystę ir laimingą jaunystę pasakojimuose „Menu saulėtą sodą“ ir „Pačios laimingiausios dienos“. O juk ta vaikystė nebuvo taip lengva, – karo metai, nepriteklius. Jūs toks optimistas!

Aš pakylėta ir didžiuojuos, kad sutikau jaunystėje puikų, kultūringą, kuklų, inteligentišką, mielą žmogų ir džiaugiuosi, kad savo brandžiame amžiuje galiu su Jumis pasimatyti, nors ne taip „dažnai“ (116 p.).

Esu laimingas ir aš, šių eilučių autorius, kad savo kūrybingiausiais kraštotyrinės veiklos metais Mažeikiuose mudu gražiai bendradarbiavome, dalijomės savo džiaugsmais ir rūpesčiais, dirbome ranka rankon ir su didele meile Mažeikių kraštui. Artimi likome iki šiol.

Su Jubiliejumi, Garbusis Mokytojau, Kraštotyrininke, Žmogau!

 

 

 

 

Atgal