VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.15. Vengrai pirmieji ėmė griauti geležinę uždangą

Antanas Šimkūnas

 

1989 metų pavasarį vengrai pirmieji ėmė griauti geležinę uždangą, kuri  Vengriją skyrė nuo Austrijos. Pasieniečiai, nuėmę spygliuotą vielą nuo  260 kilometrų pasienio ruožo, gana brangiai ją pardavinėjo Vakarų turistams – po 20 – 60 dolerių už colį. Anot Vengrijos informacinės agentūros pranešimo, VFR, JAV, kitų valstybių parduotuvėse  už tokį suvenyrą buvo mokama dar brangiau. Ir buvo laukiama dar didesnio pabrangimo, nes geležinės uždangos nugriovimas daug ką pakeitė ne tik pačioje Vengrijoje, bet ir jos santykiuose su Vokietijos Demokratine Respublika. Atsivėrė laisvas kelias ne tik į Vakarus, bet ir į Vengriją atvykstantiems turistams. 1989 metų vasarą Vengrijoje atostogas praleido daugiau kaip 200 tūkstančių Vokietijos Demokratinės Respublikos gyventojų. Sužinoję, kad laisvai galima pereiti į Austriją, vokiečiai ėmė naudotis ta galimybe, kad paskui galėtų patekti į Vakarų Vokietiją. Pradžioje tekdavo Budapešto ambasadoje gauti  VFR pasus, vėliau, atsiradus masiniam vokiečių pabėgėlių srautui, ir to nebereikėjo. Vien per rugpjūčio mėnesį  šitaip į Austriją pabėgo 4 tūkstančiai vokiečių. Žmonės palieka namus, automobilius, kitą turtą ir su ryšuliais rankose traukia į laisvąjį pasaulį. Vokiečiai ieško ne materialinių vertybių, nors jų pragyvenimo lygis buvo bene aukščiausias komunistiniame lageryje. Jie bėga nuo  suvaržymų, persekiojimo, ekonominės stagnacijos. Vengrijoje, Lenkijoje, Sovietų Sąjungoje prasidėjusi pertvarka Vokietijos Demokratinės Respublikos oficialiuose sluoksniuose buvo vertinama nepalankiai.  Apie tai mažai rašė oficialioji spauda, buvo bijoma užkrėsti žmones pertvarkų erezija.  VDR vadovas E. Honekeris  buvo vienas konservatyviausių vadovų socialistiniame lageryje.

Pabėgėliai Vengrijoje

Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, jos oficialiuose sluoksniuose nepatiko Vengrijos elgesys. Juo labiau, kad anksčiau abi valstybės buvo pasirašiusios susitarimą, pagal kurį Vengrija buvo pažadėjusi neleisti vokiečiams per savo sieną išvykti į Vakarų Vokietiją. Nepatiko tai ir Maskvai.  Paskelbtame TASS pareiškime buvo sakoma, kad prieš VDR pradėta tendencinga kampanija,  kad VFR kursto VDR gyventojus bėgti, kad šovinistiniai VFR sluoksniai neatsisako absurdiškos idėjos „praryti“ Vokietijos Demokratinę Respubliką. VDR gyventojų bėgimas buvo įvertintas kaip kišimasis į šios valstybės vidaus reikalus.  Šis TASS,o pareiškimas buvo paskelbtas „Pravdoje“  1989 m. rugsėjo 12 d. Tuo tarpu „Izvestijos“ tą pačią dieną skelbia beveik objektyvią informaciją apie pabėgėlius. Laikraštis nurodo, kad siekiant sumažinti pabėgėlių srautą, VLR, VDR ir VFR surengė seriją derybų. Jose Vengrija pažymėjo, kad problemos sprendimas yra ne  kieno nors kito, o abiejų Vokietijos valstybių rankose. Jos turi kuo greičiau tai sureguliuoti.

Taigi ir Maskvoje tuomet nebuvo vieningos nuomonės, ką daryti su tais pabėgėliai ir geležine uždanga. Kompartija siekia išgelbėti seną padėtį . Tu tarpu permainų šalininkai per „Izvestijas“ siūlo pačioms valstybėms spręsti savo problemas.

Paskelbtame Vengrijos vyriausybės pareiškime buvo nurodoma, kad VDR ir VFR šiuo klausimu nesusitarė, o pabėgėlių srautas toliau didėja. Rugsėjo mėnesio pradžioje jiems teko užleisti Vengrijos  pionierių stovyklas prie Balatono.  Vadovaudamasi humaniškais sumetimais Vengrijos valdžia nebetrukdo vokiečiams išvykti į Austriją, nebesilaikydama  ankstesnių susitarimų su VDR, nes pabėgėlių skaičius  pasiekė daugiau kaip 60 000.

Tuo tarpu Berlyne buvo paskelbta, kad Vengrija, atsisakydama ankstesnių susitarimų, kišasi į VDR vidaus reikalus, prisidėdama prie VFR parengtos akcijos.

O iki Berlyno sienos griovimo tebuvo likę vos porą mėnesių.

Atgal