ISTORIJA
09.04. Ar Žalgirio mūšis pakeitė pasaulį?
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Prieš 610 metų, 1410 m. liepos 15 d., Prūsijoje įvykęs Žalgirio mūšis neabejotinai yra žymiausias Lietuvos ir Lenkijos viduramžių mūšis. Lemtingas jis buvo ir jį pralaimėjusiam Vokiečių ordinui. Todėl nuo seno šis mūšis nagrinėjamas lietuvių, lenkų, vokiečių ir kitų tautų istorikų. Apie jį parašyti tūkstančiai mokslinių straipsnių, daugybė monografijų, straipsnių rinkinių ir populiaraus pobūdžio darbų. Šiuo požiūriu jam nė iš tolo neprilygsta joks kitas Lietuvos ar Lenkijos mūšis. Šiandien jis laikomas net vienu iš žymiausių pasaulio mūšių. Antai, Žalgirio mūšis įtrauktas į svetainėje Medievalists.net 2018 m. sudarytą sąrašą „Dešimt viduramžių mūšių, kurie pakeitė pasaulį“.
Tai buvo lemiamo lūžio momentas du šimtmečius trukusiame lietuvių kare su kryžiuočiais. Panašiai kaip 1291 m., kritus Akonui (Akrai), užsibaigė klasikiniai kryžiaus žygiai, kurių tikslas buvo Šventoji žemė, taip po Žalgirio mūšio faktiškai buvo uždarytas dar vienas svarbus kryžiaus karų frontas Pabaltijyje.
Žalgirio mūšį laimėjo jau pasikrikštijusi Lietuva, sudariusi sąjungą su Lenkija, kurios soste sėdėjo lietuvis Jogaila. Ir tai buvo smūgis Vokiečių ordino ideologijai. Kryžiuočiai nebegalėjo tikėtis tokios paramos prieš krikščionišką valstybę, kokios sulaukdavo anksčiau, kovodamas su pagonimis. Kryžiaus karai Pabaltijyje paradoksaliai pasibaigė krikščionybės pergale ir jos platintojų sutriuškinimu...
Kryžiuočiai buvo pagrindinė Lietuvos problema XIII–XIV a. Jų antpuoliai alino kraštą, trukdė Lietuvos kultūrinę bei ekonominę raidą, ribojo politinius, kultūrinius ir prekybinius santykius su kitomis šalimis. Likviduodamas Vokiečių ordino grėsmę Vytautas ir Jogaila užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusią kovų su kryžininkais ir kryžiuočiais epochą. Žalgirio mūšis buvo Vytauto kovos prieš Vokiečių ordiną kulminacija ir jo pergalės simbolis.
Šis mūšis seniai tapo ne tik savą epochą reprezentuojančiu įvykiu, bet ir vėlesnių laikų žmonių apmąstymų, diskusijų, savimonės ir net politinės ideologijos dalimi. Apie šiuos ideologinius mūšio aspektus ir jo gyvenimą palikuonių galvose, o ypač XIX–XX a., 2012 m. buvo išleista Dangiro Mačiulio, Rimvydo Petrausko ir Dariaus Staliūno knyga „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“. Ir tai – tik ideologinius aspektus aptarianti knyga, kuri beveik neliečia su mūšio supratimu susijusių mokslinių problemų!
Kariuomenių kelias į Žalgirio mūšį: 1 – Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių, 2 – Vokiečių ordino kariuomenės
Žalgirio mūšis. Dyboldo Šilingo (Diebold Schilling) Vyresniojo Berno kronikos (1474 m.) iliustracija
Kryžiuočių antpuolis. Dail. Julijušas Kosakas, XIX a.
Žalgirio mūšis. Martyno Bielskio „Lenkijos kronikos“ (1597 m.) iliustracija
Žalgirio mūšis. Dyboldo Šilingo (Diebold Schilling) Jaunesniojo Liucernos kronikos (1513 m.) iliustracija
Žalgirio mūšis. Dail. Janas Mateika, 1878 m.
Ne mažiau, nei Lietuvoje, Žalgirio mūšis vertinamas ir prisimenamas Lenkijoje, kurioje susiformavo tikras Žalgirio mitas. „Lenkijoje tuo tarpu XIX a., kaip ir iki XX a. pabaigos Žalgiris buvo visada populiarus, atliko politinės gynybos vaidmenį prieš Prūsiją / Vokietijos imperiją / Federacinę Respubliką. Žalgiris buvo esminė lenkų tapatybės dalis visuose visuomenės sluoksniuose, ir visose įmanomose žiniasklaidos priemonėse tai buvo vis naujai formuluojama“, – rašo vokiečių istorikas Udo Arnoldas.
Šiame lenkiškame Žalgirio mūšio mite simbolinę reikšmę turi net detalės – ne tik hiperbolizuotas lenkų vaidmens mūšyje iškėlimas, bet ir bemaž du šimtmečius nekintantis mūšio lauko įsivaizdavimas, kuris lėmė memorialinių akcentų pačiame lauke išdėstymą bei vaizdingas mūšio eigos rekonstrukcijas, keliaujančias iš knygos į knygą. Tereikėjo žymiausiam šiuolaikiniam Žalgirio mūšio tyrinėtojui švedų istorikui Svenui Ekdaliui patikslinti Žalgirio mūšio lauko lokalizaciją, kaip mūšio lauke veikiančio Žalgirio mūšio muziejaus vadovybė paskelbė jį „persona non grata“ ir uždraudė dalyvauti mūšio lauko archeologiniuose tyrinėjimuose, kurie, priešingai muziejaus vadovų lūkesčiams, patvirtino švedų istoriko koncepciją (apie šį kuriozišką konfliktą plačiau parašyta šiemet Lietuvoje išėjusioje Sveno Ekdalio knygoje „Ieškant 1410 m. Žalgirio mūšio lauko: nauji 2014–2019 m. tyrimai su metalo ieškikliais“).
Kelias į Žalgirį
Per bemaž du šimtmečius trukusias kovas su Lietuva kryžiuočiai ne tik rengė niokojančius žygius į Lietuvą, bet ir nevengė kištis į jos vidaus reikalus, provokuoti konfliktus tarp Lietuvos kunigaikščių. Tokia politika ypač suintensyvėjo po 1379 m., kai Lietuvos valdovai ėmė rimtai galvoti apie krikštą, kuris būtų atėmęs iš Vokiečių ordino ideologinį pagrindą kariauti su Lietuva.
1379–1381 m. Vokiečių ordinas išprovokavo Jogailos ir Kęstučio konfliktą. Po dramatiškų vidaus kovų Lietuvoje Kęstutis buvo nužudytas Krėvos pilyje, o jo sūnus Vytautas priverstas du kartus bėgti iš Lietuvos ir prašyti pagalbos pas savo mirtiną priešą – Vokiečių ordiną.
Nepaisant skaudaus konflikto, Vytautas ir Jogaila surado savyje jėgų sutelkti savo jėgas svarbiausių tikslų pasiekimui. Vytautas susitaikė su Jogaila 1384 m., kai pastarajam atsivėrė galimybė tapti Lenkijos karaliumi. Jis parėmė jį ir jo siekius krikštytis bei karūnuotis Lenkijos karaliumi, kartu su juo 1387 m. krikštijo Lietuvą. Tai, ko labiausiai bijojo Vokiečių ordinas, įvyko. Po to Vytautas, tiesa, dar buvo trumpam (1390–1392 m.) atnaujinęs kovas su Jogaila ir sąjungą su kryžiuočiais, bet tai tik išsprendė likusias Vytauto santykių su Jogaila problemas ir nekeitė geopolitinės situacijos. Lietuva tapo ne tik krikščioniška valstybe, atimdama iš Ordino jo taip ilgai naudotą šventos kovos su pagonimis šūkį, bet ir įgavo galimybę kovoje su Ordinu pasitelkti Lenkijos pagalbą.
Tačiau prieš tai reikėjo sustiprinti vidaus kovų suskaldytą Lietuvos valstybę, išspręsti jos tarptautines problemas. 1398 m. Vytautas ryžosi Salyno sutartimi Vokiečių ordinui perduoti valdyti Žemaitiją, ketindamas prie kovų su Ordinu grįžti vėliau. 1401 m. gegužę Žemaitija sukilo. Vytautas pats kurstė ir parėmė sukilimą, bet kovą dėl Žemaitijos komplikavo Jogailos brolio Švitrigailos maištas. Švitrigaila 1402 m. pabėgo pas kryžiuočius ir padėjo jiems kovoti prieš Lietuvą. 1402 m. Vytautas paėmė prie Kauno kryžiuočių pastatytą Gotesverderio pilį, bet kryžiuočiai puolė Vilnių, 1403 m. užėmė Merkinę, Vytautas – Jurbarką. Lietuvos nuostoliai buvo dideli. 1404 m. gegužės 22 d. Racionžo sutartimi Žemaitija vėl užleista Ordinui, o Lenkija gavo teisę iš Ordino išsipirkti jo užgrobtą Dobrynę. Švitrigaila pakluso Vytautui, bet 1408 m. vėl pabėgo – šį kartą į Maskvą. Vytautui sudarius su Maskva Ugros taiką, Švitrigaila grįžo į Lietuvą. 1409 m. rudenį Vytautas susekė naują Švitrigailos sąmokslą su Ordinu ir jį suėmė. Švitrigaila buvo įkalintas Kremeneco pilyje (dabar – Ukrainoje) ir iki pabėgimo iš jos 1418 m. problemų nebekėlė.
1409 m. gegužę Žemaitija vėl sukilo. Sukilimą vėl sukurstė ir jį parėmė pats Vytautas. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus Kionigsburgo pilį (prie Josvainių), apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visame krašte. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Lenkijos karalius Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.
Taip prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos karas prieš Vokiečių ordiną, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubos, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo grąžinti jam Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė.
Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu I Liuksemburgiečiu. 1410 m. balandį jis nuvyko į Kežmarką, siekdamas įkalbėti Zigmantą garantuoti Lenkijai saugų užnugarį kovų su Vokiečių ordinu metu. Tačiau Zigmantas, veikdamas Ordino naudai, nuteikinėjo Vytautą prieš Jogailą, siūlė jam karaliaus karūną. Vytautas tokį pasiūlymą atmetė ir neatsisveikinęs išvyko.
Žygis į Prūsiją ir mūšis
Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės žygiui į Prūsiją turėjo pajudėti netrukus po paliaubų su Vokiečių ordinu termino (birželio 24 d.) pabaigos. Jau 1410 m. gegužės 13 d. Vytautas Lietuvoje, turbūt ties Gardinu, buvo pradėjęs telkti didžiulę kariuomenę žygiui. Tuo pačiu metu jis sudarė su Vokiečių ordino Livonijos krašto magistru Konradu fon Fytinghofu trijų mėnesių paliaubas, tuo užsitikrindamas livoniškosios Ordino šakos neutralumą šio žygio metu. Jogaila apie save telkė Mažosios Lenkijos kariuomenę, kurios susirinkimo terminas buvo paskirtas Volbože birželio 24 d. Kariuomenė iš ten išžygiavo birželio 26 d.
Visų sąjungininkų kariuomenių sutelkimo vieta buvo pasirinktas Červinskas prie Vyslos – tas pats, kuriame 1294 m. savo paskutines dienas praleido Trojanovo mūšyje lietuvių mirtinai sužeistas Mazovijos kunigaikštis Konradas II. 1410 m. birželio 30 – liepos 2 d. čia susirinko Lenkijos, Lietuvos ir Mazovijos kariuomenių pulkai. Birželio 30 d., pastatęs pontoninį tiltą per Vyslą, Jogaila su kariuomene persikėlė į numatytą stovyklą. Tą pačią dieną į Červinską atvyko ir Vytautas.
1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, pajudėjo iš Červinsko Prūsijos link ir liepos 9 d. įžengė į Vokiečių ordino valdas. Čia kariuomenė sustojo dideliame lauke, kuriame iškilmingai išskleidė savo vėliavas – jų kariuomenės apžiūros metu Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėse suskaičiuota, anot Jono Dlugošo, 82. Tačiau tolesniame savo pasakojime tas pats J. Dlugošas teigė, esą jungtinę kariuomenę sudarė 90 vėliavų: 50 Lenkijos ir 40 Lietuvos. Iš kur toks skirtumas? Lenkų istorikas Kšyštofas Kviatkovskis aiškina, esą 7 trūkstamos vėliavos (turėtų būti 8) buvo tuo metu jau išsiųstos į žvalgybos ar sargybos misijas. Tuo sunku patikėti, nes karo veiksmai pagal to meto papročius prasidėdavo tik po simbolinio vėliavų iškėlimo. Greičiau Jonas Dlugošas, kurio kronika yra menko patikimumo ir labai tendencinigas šaltinis, vėliau, sudarinėdamas pilną Lenkijos vėliavų sąrašą, tiesiog įterpė į jį 8 fiktyvias vėliavas, norėdamas sureikšminti kai kurias neva su atskiromis vėliavomis Žalgirio mūšyje dalyvavusias lenkų gimines, bet užmiršo pakoreguoti kitoje vietoje savo paties nurodytą vėliavų skaičių, užfiksuotą dar iki šios korekcijos. Tad Lenkijos vėliavų mūšyje buvo ne daugiau, kaip 42, o iš tikrųjų – dar mažiau, nes Lenkijos kariuomenei J. Dlugošas tendencingai priskyrė visas tris Podolės vėliavas, nors tik Vakarų Podolė tuo metu priklausė Lenkijai, tuo tarpu didžioji Podolės dalis buvo LDK sudėtyje, o Vytautas reikalavo grąžinti Lietuvai ir Vakarų Podolę (tai Jogaila padarė jau po Žalgirio mūšio, 1411 m.). Tad bent dvi Podolės vėliavas reikia perkelti į Lietuvos kariuomenę, o tai jau leidžia kalbėti apie 42 LDK vėliavas ir 40 – Lenkijos, nors pastarasis skaičius vis tiek, matyt, dar padidintas, kadangi J. Dlugošas Lenkijos kariuomenei priskyrė ir šv. Jurgio vėliavą, sudarytą iš čekų ir moravų samdinių, samdytų už Vytauto pinigus.
Tad Vytautas į žygį atvedė didesnę ir kovose labiau patyrusią kariuomenę bei svariau prisidėjo prie bendros pergalės. Tai ir nenuostabu, nes dalis Lenkijos kariuomenės turėjo likti saugoti sienos su priešiška Vengrija, tuo tarpu Vytautas sugebėjo žygio laikotarpiui užsitikrinti taiką su visais savo kaimynais, net Livonija, o tai leido jam didesniu mastu mobilizuoti savo pajėgas.
Sunku tuos vėliavų skaičius paversti mūšyje dalyvavusiais karių skaičiais, bet, tikėtina, kad sąjungininkų kariuomenėje galėjo būti bent apie 30 tūkst. raitelių. Ordinas iš savo valdų Prūsijoje ir iš Vakarų Europos atvykusių talkininkų galėjo sutelkti apie 21 tūkst. raitelių, neskaitant pėstininkų, – šį skaičių pateikia įvykių amžininkas Žiliberas de Lanua, ir tai atrodo pakankamai realistiškai.
Po apžiūros jungtinė kariuomenė patraukė tiesiausiu keliu Vokiečių ordino sostinės Marienburgo link. Liepos 10 d. vakare ji sustojo netoli Kauerniko pilies, kur turėjo persikelti per Drevencos upę. Tačiau netikėtai sužinota (žvalgyba veikė prastai), kad šioje vietoje kryžiuočiai sutelkę dideles pajėgas saugo perkėlą per upę. Jogaila ir Vytautas skubiai atsitraukė, liepos 11 d. grįždami 42 km tuo pačiu keliu. Dabar kariuomenė nužygiavo į kitą pusę, laikydamasi nedidelio atstumo nuo Prūsijos sienos su Mazovija ir liepos 11 d. vakare sustojo poilsio netoli Zoldavos pilies. Pailsėjusi visą sekančią dieną, sąjungininkų kariuomenė liepos 13 d. greitu žygiu persikėlė prie Gilgenburgo (Dombrovno) miesto ir pilies, kurį sudegino.
J. Dlugošu pasikliaujantys tyrinėtojai liepos 13-ąją įsirengtą kariuomenės stovyklą lokalizuoja į pietus nuo Gilgenburgo, iš kur ji liepos 15 d. rytą patraukusi link Lubeno ežero ir į vakarus nuo jo sutikusi kryžiuočių kariuomenę. Tai lemia ir mūšio lauko lokalizavimą: jis pagal šią koncepciją buvęs tarp Lubeno ežero ir Žalgirio (Griunvaldo) – Tanenbergo gyvenviečių linijos. Svenas Ekdalis atkreipė dėmesį į Torunės analų pranešimą, kad Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė iš tikrųjų buvo įsirengusi stovyklą Fyrcighubene (Viežbicoje) į šiaurę nuo Gilgenburgo, taigi ir į mūšio lauką turėjo ateiti iš vakarų, o ne iš pietų, kaip tradiciškai buvo įsivaizduojama. Lietuvos–Lenkijos ir kryžiuočių kariuomenės stojo viena priešais kitą ties keliu, jungiančiu Žalgirio (Griunvaldo) ir Liudviksdorfo (Lodvigovo) gyvenvietes. Tą naują mūšio lokalizaciją pastaruoju metu visiškai patvirtino archeologiniai tyrinėjimai.
Mūšis truko visą dieną – 10 valandų. Jį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai kelios Lietuvos kariuomenės vėliavos pradėjo trauktis. Jonas Dlugošas tą atsitraukimą tendencingai pavaizdavo kaip visos Lietuvos kariuomenės (išskyrus tris Smolensko pulkus) pabėgimą. Tai leido jam pergalės laurus priskirti vieniems lenkams. Iš tiesų nedidelės Lietuvos kariuomenės dalies traukimasis suardė vokiečių gretas, nes kryžiuočiai paskubėjo vytis, kaip jiems atrodė, bėgantį priešą. Tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Šis Vytauto panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras nemaža dalimi lėmė mūšio baigtį.
Ordinas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Žuvo didysis magistras Ulrichas Jungingenas, didysis maršalas Frydrichas Valenrodas ir 210 kitų Ordino riterių. Bendras žuvusiųjų skaičius vengrų pasiuntinių 1410 m. laiške nurodomas apie 8000 „iš abiejų pusių“.
Mūšio pasekmės: Torunės taika ir karas iki Melno taikos
Žalgirio mūšis lėmė Vokiečių ordino galybės pabaigą ir keitė geopolitinę situaciją Vidurio Europoje: regionine galybe vietoj Vokiečių ordino tapo Lietuvos ir Lenkijos sąjunga.
Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasidavinėti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torunės (Torno) taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas įsipareigojo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją – tai jam buvo didelė finansinė našta. Vokiečių ordinas nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau jo galybė buvo pakirsta visiems laikams. Dėl Žemaitijos statuso ir ribų tęsėsi diplomatinės kovos, peraugančios į karinius konfliktus.
1414 m. surengtas naujas žygis į Prūsiją („bado karas“), kurio metu Vytautas ir Jogaila tikėjosi suduoti lemiamą smūgį Vokiečių ordinui ir pasiekti dar geresnes taikos sąlygas. Kariuomenė žygiui buvo sutelkta ne mažesnė, nei 1410 m., o prieš žygį atliktas didžiulis parengiamasis diplomatinis darbas – šį kartą Jogailai pavyko į savo pusę patraukti net Vengrijos karalių Zigmantą Liuksemburgietį, kurio kariuomenė kėlė grėsmę Lenkijai Žalgirio mūšio metu. Tačiau Vokiečių ordinas atviro mūšio išvengė, gynėsi pilyse arba pats degino savo turtus, gyvenvietes ir maisto atsargas, kad jos neatitektų priešui. Tai, žinoma, pablogino ir taip blogą Ordino finansinę padėtį ir jį dar labiau susilpnino, bet ir Vytautui su Jogaila taip pat nepavyko pasiekti savo tikslų.
Tolesnis Lietuvos ir Lenkijos ginčas su kryžiuočiais buvo perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, kuris vyko 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu 1417 m. įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas. Ginčai visos katalikškos Europos atstovų akivaizdoje įtvirtino Lietuvos, kaip krikščioniškos valstybės, įvaizdį, o tai mažino paramą kryžiuočiams, be kurios jie negalėjo išsaugoti savo galios. Karo būsena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino vis dėlto išliko per visą šį diplomatinių ginčų laikotarpį, nors aktyvių karinių veiksmų tuo tarpu nesiimta.
1419 m. Vytautas ir Jogaila vėl surengė žygį į Prūsiją („atsitraukimo karas“). Po jo susitarta dėl Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražo ginče su Ordinu. Tačiau Zigmanto 1420 m. sausio 6 d. sprendimas buvo nepalankus Lietuvai. Vytautas ir Jogaila tuo pasipiktino. Kadangi tuo metu Zigmantas kovojo dėl Čekijos sosto, kurį jis turėjo paveldėti po savo brolio Vaclovo mirties, ir kurio jam nenorėjo pripažinti sukilę čekai husitai, Vytautas sudarė sąjungą su pastaraisiais. 1421 m. jis buvo išrinktas Čekijos karaliumi ir atsiuntė į Prahą savo vietininką Žygimantą Kaributaitį.
1422 m. rugpjūtį Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė trečią kartą p Žalgirio mūšio surengė didelį žygį į Prūsiją. 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Žalgirio mūšio lauko) buvo sudaryta taika, kuria Ordinas visiems laikams atsisakė Žemaitijos. 1423 m. kovo 30 d. Zigmantas Liuksemburgietis patvirtino Melno taiką mainais į Žygimanto Kaributaičio atšaukimą iš Čekijos. Galutinai Melno taika buvo ratifikuota Veliuonoje 1423 m. gegužę. 1426–1427 m. vykę ginčai dėl Palangos taip pat baigėsi Lietuvos naudai.
Iš esmės Žalgirio mūšis ir Melno taika užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusį lietuvių karą su kryžiuočiais. Tačiau Livonijos kryžiuočiai, kurie nedalyvavo Žalgirio mūšyje, rado dar vieną progą atnaujinti karo veiksmus Lietuvoje. Jie parėmė 1432 m. nuo valdžios Lietuvoje nušalintą didįjį kunigaikštį Švitrigailą ir 1435 m. rugsėjo 1 d. kartu su juo patyrė triuškinantį pralaimėjimą Pabaisko mūšyje, kuris Livonijos kryžiuočiams tapo antruoju Žalgiriu.
Atgal
.jpg)
