VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10 21. Interpolas svastikos šešėlyje

Dr. Petras Stankeras

Prieš 20 metų, 1991-ųjų spalio 29 dieną Lietuvos Respublikos vicepremjeras Zigmas Vaišvila Prancūzijoje susitiko su Interpolo (Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos) vadovais. Po savaitės, lapkričio mėn. 4-8 dienomis, Punta del Este (Urugvajuje) vykusioje 60-ojoje Interpolo Generalinės asamblėjos sesijoje mūsų šalies Vyriausybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir policijos vardu pateikė prašymą priimti Lietuvą į Interpolo narius, kuris buvo patenkintas: Lietuva pakartotinai tapo Interpolo 158-ąja nare. Įstojusi į šią organizaciją, Lietuva privalėjo įkurti nacionalinį biurą, kuris galėtų užtikrinti sėkmingą policijos bendradarbiavimą su Tarptautine kriminalinės policijos organizacija ir kitų šalių Interpolo nacionaliniais biurais. Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras buvo pradėtas formuoti tuoj pat po įstojimo, oficialiai jis buvo įkurtas 1991 metų lapkričio 30 dieną.

...Įžengusi į pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį, Europa mėgavosi paskutinėmis nerimastingo gyvenimo akimirkomis ir pastebėjo, kad ima rastis naujos nusikaltimų formos. Ir priemonė tam pažaboti buvo tarptautinės policijos įsteigimas. Pirmieji tai supratę buvo didžiųjų to meto valstybių policininkai. Tačiau įgyvendinti jų svajones sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Tik jam pasibaigus, 1923 metų rugsėjo 23 dieną policininkai iš dvidešimties šalių Antrojo kriminalinės policijos kongreso metu Vienoje įsteigė tarptautinę policiją – Tarptautinę kriminalinės policijos komisiją /C.I.P.C./, kurios veiklą reglamentavo statutas, o būstinės vieta buvo pasirinkta Viena.

Prieškario Lietuva daug dėmesio skyrė tarptautiniam bendradarbiavimui, aktyviai dalyvavo įvairių pasaulio policijos organizacijų veikloje. Lietuva buvo trečioji pasaulio valstybė (po Vokietijos ir Danijos), pripažinusi Interpolą. Kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis 1934 – 1940 metais buvo Lietuvos atstovas šioje Komisijoje ir nuo 1935 m. – jos vicepirmininkas (viceprezidentas). Jis kasmet dalyvaudavo Komisijos posėdžiuose bei suvažiavimuose. Į 1933 metų rugsėjo 25 – 29 dienomis numatytą Vienoje Interpolo X posėdį turėjo vykti Valstybės saugumo departamento direktorius Jonas Statkus, kaip nuolatinis Komisijos narys, ir vidaus reikalų ministerijos juriskonsultas Antanas Jakobas. Posėdyje ketinta pažymėti 10-ies metų sukaktį nuo Interpolo įsikūrimo ir kartu paminėti buvusio šios Komisijos pirmo pirmininko dr. Johano Schober’o mirties sukaktį. Bet dėl kai kurių priežasčių jubiliejinis posėdis turėjo būti atidėtas. Jis įvyko tiktai kitų metų gegužės 7 – 12 dienomis, posėdyje dalyvavo numatyta ir Lietuvos delegacija.

Per Interpolą Lietuvos kriminalinė policija palaikė ryšius su beveik viso pasaulio valstybių policija, gaudavo informaciją apie kriminalinės policijos veiklą, dalyvavo bendrame visų valstybių kriminalinės policijos darbe, kovojant su nusikalstamumu.

Kriminalinės policijos tarptautinės komisijos XII sesijoje, įvykusioje Londone 1937 metų birželio 7 – 11 dienomis, dalyvavo 31 valstybės ir Tautų Sąjungos atstovai. Lietuvai atstovavo Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis ir kriminalinės policijos viršininkas tos komisijos viceprezidentas P. Pamataitis, kuris padarė birželio 10 dienos komisijos popietiniame posėdyje du pranešimus apie kovos su nusikaltimais populiarizaciją Lietuvoje ir apie pasikeitimą informacijomis kovoje su nusikalstamumu.

Per ilgus gyvavimo metus Interpolas daug nuveikė, kovojant su nusikalstamumu visame pasaulyje. Bet jo istorijoje būta laikotarpio, kai Interpolo veikla buvo tarsi apversta žemyn galva: informacija, patirtis bei archyvai buvo naudojami visiškai priešingam tikslui.

Praeities tyrinėtojai, teisindamiesi dokumentų, medžiagos stoka, mažai kalba apie Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos veiklą Trečiojo Reicho laikais. Išties teišliko labai maža šios komisijos archyvo dalis, be to, ir ji buvo slepiama. Tik neseniai dalis dokumentų buvo paskelbta, ir aiškėja, kaip Vokietijos nacionalsocialistams pavyko pajungti šią tarptautinę organizaciją savo tikslams.

1934 metais Komisijos nariai nusprendė, kad ateityje jos prezidento postą galės užimti tiktai Austrijos policijos prezidentas. Tai nulėmė Interpolo priklausomybę nuo politinės padėties Austrijoje, turėjo lemtingų pasekmių šiai tarptautinei organizacijai, nes austrų, o vėliau ir vokiečių nacionalsocialistai tuo pasinaudojo.

Kai rinkimus Vokietijoje laimėjo Vokiečių nacionalinė socialistų darbininkų partija (NSDAP), vokiečių kriminalinės policijos delegatus Interpole pakeitė Vokietijos slaptosios valstybės policijos (gestapo) atstovai. Tuo pačiu buvo grubiai pažeisti Komisijos įstatai, kuriuose pabrėžta, kad tai – kriminalinės policijos organizacija. 1935 metais Interpolo sesijoje Kopenhagoje vokiečių delegacijai vadovavo artimas SS vado Heinricho Himmlerio bendražygis SS gruppenfiureris Kurtas Daluege. Nors jis vilkėjo gražiai pasiūtu generolo munduru, daugelis sesijos dalyvių K. Daluege pažino: jo pavardė bei požymiai trečiojo dešimtmečio pabaigoje buvo įtraukti į Interpolo kriminalinių nusikaltėlių kartoteką. Bet jokio oficialaus protesto sesijoje pareikšta nebuvo. Trečiojo Reicho delegacijos atstovas NSDAP narys SS standartenfiureris Karlas Zindelis (Karl Zindel) iš sesijos tribūnos išdėstė nacionalsocialistinę kovos su kriminaliniais nusikaltimais koncepciją ir rekomendavo kitoms šalims tuos kovos su organizuotu nusikalstamumu metodus, kurie per gana trumpą laiką davė apčiuopiamų rezultatų Vokietijoje. O dar po metų Belgrado sesijoje Vokietijos atstovai visiems dalyviams išdalijo referatą „Nacionalsocialistų kova su nusikalstamumu” (jo egzempliorius turėtų būti ir Lietuvos centriniame valstybės archyve).

1938 metų kovo mėnesį Vokietija ir Austrija susivienijo į vieną valstybę. Netrukus Austrijos policijos prezidentas buvo nušalintas nuo pareigų ir į jo vietą paskirtas SS oberfiureris Ottas Štainhoiclis (Otto Steinhausl). Taip Interpolas gavo naują prezidentą, o gestapas – galimybę vykdyti savo politiką šioje organizacijoje.

Dar 1936 metais Trečiojo Reicho saugumo policijos vadas SS gruppenfiureris Reinhardas Heydrichas su A. Hitlerio žinia siekė užimti Interpolo vadovo postą, kad į gestapo rankas pakliūtų jo archyvai. Bet atvirai užgrobti vadovaujančius postus Interpole tuomet dar nesiryžta. Tik Austrijos anšliusas atvėrė jam „žalią” kelią. Jau po kelių dienų R.Heydrichas Komisijos nariams parengė memorandumą, kuriame buvo pabrėžta, jog „pagal federalinės konstitucijos 1938 metų kovo 13 dienos įstatymą Austrija įėjo į vokiečių Reicho sudėtį. Todėl austrų policija tampa vokiečių policijos dalimi, o jai vadovauja saugumo policijos vadas SS obergruppenfiureris R. Heydrichas. Kadangi R. Heydrichas vadovauja policijai visoje Reicho teritorijoje, tai yra ir Austrijoje, tai jam kaip prezidentui turi būti perduotas ir vadovavimas Interpolui. Komisija, iki šiol buvusi Austrijoje, bus perkelta į Vokietiją, o jos būstinė įsikurs Berlyne”.

Tačiau taktikos sumetimais memorandumas nebuvo išsiuntinėtas. R.Heydrichas nutarė veikti kitaip. Jis turėjo ištikimą draugą pačioje organizacijoje – Oskarą Dreslerį, nepakeičiamą Interpolo generalinį sekretorių. Jam padedant R. Heydrichas gana greitai ėmė kontroliuoti Interpolą. Yra pagrindo manyti, kad O. Dresleriui padedant Interpolo būstinė buvo perkelta iš Vienos į Berlyną daug anksčiau, negu buvo oficialiai paskelbta 1940 metais. Jau 1938 metais į laiškus, siunčiamus Interpolui Vienon, buvo atsakoma iš Berlyno.

1940 metais birželį, po netikėtos ir paslaptingos O. Štainhoiclio mirties, Interpolo nariams buvo išsiuntinėtas aplinkraštis, kad vokiečių saugumo policijos vadovas turi perimti Interpolo prezidento funkcijas. Aplinkraštis priminė ultimatumą: valstybėms buvo siūloma per tris savaites atsakyti raštu, o, laiku negavus atsakymo, bus laikoma, jog valstybė pritarė pasiūlymui. Aplinkraštis buvo išsiuntinėtas beveik 30 pasaulio šalių, tuo metu priklausiusių Interpolui.

Teigiamai atsakė 15 valstybių, kurioms priklausė 27 balsai. Bet būtinų dviejų trečdalių iš 46 visų Interpolo narių balsų nesurinkta. Negautas atsakymas ir iš Lietuvos, kuri tuo metu jau buvo okupuota rusų bolševikų. Nekreipdama dėmesio į šiuos nesklandumus, 1940 metų rugpjūčio 29 dieną vokiečių spauda paskelbė, kad Interpolo prezidentu „išrinktas” Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RSHA) viršininkas R.Heydrichas.

R. Heydrichas tarp Trečiojo Reicho vadovų buvo neeilinė figūra. Gana jaunas jis pasiekė dideles valdžios aukštumas, valdininkai kuluaruose kalbėdavo apie jį kaip apie realų kandidatą į Reicho fiurerio postą. Kas tiki žvaigždžių bei runų ženklų paslaptinga prasme, gali teigti, jog esama mistinio ryšio tarp R. Heydricho, jo tiesioginio viršininko H. Himmlerio ir A. Hitlerio – visų pavardės prasideda raide „H”. Be to, R. Heydrichas ir H. Himmleris gimė 7-ąją mėnesio dieną, o nacistai skaitmenį „7” ypač garbino kaip mistinį (A. Hitlerio pirmojo partinio bilieto numeris 7-tas, svastikos ženklas surėdytas iš keturių septynetų ir t.t.).

R. Heydrichas gimė 1904 metų kovo mėnesį. Jo tėvas buvo žymus profesorius muzikas. Motina nuo pat jaunų dienų skiepijo berniukui fanatišką religingumą. Bet Reinhardas nebuvo paklusnus vaikas ir gana jaunas tapo skeptiku, anksti išryškėjo jo šaltos, inteligentiškos natūros polinkis į žiaurumą, todėl mokykloje nebuvo mėgstamas. Tačiau kartu iš mažų dienų buvo matomas aistringas potraukis muzikai. Muzikai jam pranašavo garsią muzikanto karjerą. Tai labai patiko ambicingam Reinhardo tėvui.

Būdamas keturiolikos metų jaunasis R. Heydrichas atrodė puikiai nuaugęs, atletiško sudėjimo, be smuiko strypo gerai valdąs ir špagą. Buvo kantrus fiziniam skausmui ir mėgo riziką. Tuo pat metu išryškėjo jo įžūlus erotizmas, kuris kartu su muzika lydėjo jį iki pat mirties. Būdamas 16 metų, įstojo į karinę organizaciją „Freikorps” ir suliepsnojo nauja aistra – tapti jūrų laivyno karininku. Po dvejų metų jis – Kylio karo mokyklos kadetas. Į namus rašo entuziastingus laiškus apie jūrą... Žodžiu, jis mokėjo vaizdžiai rašyti, groti smuiku, boksuotis, kovoti špaga. Šis aukštas, kupinas kunkuliuojančios energijos bei potencijos blondinas patiko ir gražuolėms.

Savo darbštumo bei atkaklumo dėka R. Heydrichas per trumpą laiką išmoko anglų, prancūzų bei rusų kalbas. 1926 metais gavo išsvajotus jūrų karininko – leitenanto - antpečius. Bet už atsisakymą vesti nuo jo pastojusią aukšto jūrų karininko dukrą iš vokiečio karinio jūrų laivyno buvo ištrenktas. Netrukus susipažino su devyniolikamete gražuole Lina fon Osten. Ji buvo aktyvi nacistų partijos narė, ir per ją Reinhardas susipažino su SS reichsfiureriu H. Himmleriu. Pastarasis greit suprato, kad R. Heydrichas – tas žmogus, kurio seniai ieškojo.

Taip prasidėjo stulbinanti R. Heydricho karjera SS bei Trečiajame Reiche. 1931 metais iš pačių patikimiausiųjų esesininkų nacistų vadovybė sudarė specialią formuotę – vadinamąją saugumo tarnybą (SD). Kai A.Hitleris tapo Vokietijos reichskancleriu, 1934 metų birželio 9 dieną SD buvo paskelbta vienintele nacistų partijos slaptąja žvalgybos tarnyba. Jos viršininku ir tapo R. Heydrichas. Tuo metu jis jau buvo vedęs nuostabiąją Liną, turėjo SS brigadefiurerio (generolo majoro) laipsnį ir užėmė ypatingą vietą esesininkų organizacijoje.

Tarp H. Himmlerio artimųjų R. Heydrichas turėjo ypatingą padėtį, galėjo bet kuriuo laiku užeiti pas jį. Ir R. Heydricho draugai, ir priešai laikė jį pavojingu sau. Į žmones jis žiūrėjo kaip į šachmatų figūras. Pravardžiuojamas „Kritusiu angelu”, R. Heydrichas buvo žiaurus, gudrus, turėjo žvėries nuojautą. Jo bijojo visi, netgi pats H. Himmleris. Bet R.Heydrichas stengėsi laikytis šešėlyje ir laukė savo valandos. Aistringai mėgo šaudyti, kasdien treniravosi šaudydamas iš pistoleto, siekdamas tapti geriausiu SS šauliu.

Toks buvo R. Heydrichas, tapęs Interpolo prezidentu. Bet neilgai buvo jam lemta džiaugtis šiuo atsakingu tarptautiniu postu. 1941 metų pabaigoje RSHA vadovą A. Hitleris dar paskyrė ir reicho vietininku Čekijoje bei Moravijoje. Čia ir užklupo R. Heydrichą anglų žvalgybos surengtas pasikėsinimas: 1942 metų birželio 4 diena nuo gautų žaizdų jis mirė.

Nauju RSHA šefu buvo paskirtas SS obergruppenfiureris Ernstas Kaltenbruneris. Jam tiesiogiai buvo pavaldūs ir gestapas, ir SD, ir saugumo bei kriminalinė policija. Be to, jis automatiškai tapo ir Interpolo prezidentu, jau paskutiniuoju Trečiojo Reicho atstovu šiame poste.

E. Kaltenbruneris buvo vieneriais metais vyresnis už R. Heydrichą. Pagal profesiją – advokatas, 1934 metais Austrijoje sėdėjo kalėjime už aktyvų dalyvavimą nacistų veikloje, o 1935 metais jam, kaip vienam iš austrų SS vadovų, buvo atimta teisė verstis juridine praktika. Jo autoritetui NSDAP bei SS daug pasitarnavo jo fiziniai duomenys – milžiniškas ūgis bei jėga. Jo pečiai buvo labai platūs, rankos ilgos, plaukuotos, akys – juodos, šaltos, ilga kumptelėjusi nosis, visada truputį prasižiojęs, veidas išvagotas gilių raudonų randų – studentiškų dvikovų pėdsakai.

Vienos advokato žvaigždė staiga ėmė kilti į zenitą 1938-ųjų kovo 12 dieną. Tada daktaras E. Kaltenbruneris buvo paskirtas valstybės sekretoriumi saugumo reikalams Austrijos nacionalsocialistų Arthuro Zeis-Inkvarto kabinete. 1943 metų sausis – ryškiausia E. Kaltenbrunerio karjeros gairė: A. Hitleris paskyrė savo kraštietį į aukščiausią Trečiojo Reicho policijos valdininko postą, patikėjęs jam Vyriausiąją Reicho saugumo valdybą. Šį postą jis užėmė iki karo pabaigos. 1946 metų spalio 16-ąją E. Kaltenbruneris Niurnbergo teismo nuosprendžiu buvo pakartas.

Nuo 1941 metų, kai Komisijos ryšiai su kitomis valstybėmis praktiškai nutrūko, Interpolas tapo paprasta pašto įstaiga, siuntinėjančia dokumentus, paruoštus Reicho kriminalinės policijos valdyboje (RSHA 5-oji valdyba). 1943 metų kovo mėnesį Interpole buvo tiktai dvi valstybės – JAV ir Vokietija (1938 – 34 valstybės).

Tad kodėl Trečiojo Reicho vadovai taip atkakliai siekė Interpolo vairo? Pagrindinis jų tikslas buvo pasinaudoti Interpolo dosjė. Vokiečių policijai atiteko neįkainojamas turtas: įvairios kolekcijos bei kartotekos. Pagal ypač pavojingų asmenų kartotekos žinias gestapas įvairiuose Europos kraštuose suėmė daugybę komunistų funkcionierių, antifašistų, profsąjungų lyderių ir kt. Vokiečiams taip pat atiteko tarptautinių nusikaltėlių kartoteka, kurioje buvo įregistruota apie 3,5 tūkstančių vagių profesionalų, sukčių, plėšikų, žudikų, daugiau kaip 2 tūkstančiai pinigų padirbinėtųjų bei 5,5 tūkstančių narkotikų pardavėjų. Kartoteka iš Vienos buvo pervežta į vilą ant Vanzė (Wannsee) ežero kranto netoli Berlyno. Šis pastatas yra garsus dar ir tuo, kad čia 1942 metų sausio 20 dieną įvyko Trečiojo Reicho aukštų funkcionierių konferencija, kuri priėmė sprendimą dėl „galutinio Žydų klausimo sprendimo”. Po karo vila perėjo į sovietų kariuomenės rankas, paskui tapo JAV armijos karininkų klubu, o dar vėliau – Berlyno socialdemokratų partijos politinio švietimo centru. 1992 metų sausį – per 50-ąsias Vanzė konferencijos metines – viloje įkurtas muziejus ir Holokausto studijoms skirtų konferencijų centras.

Gestapas surado daugybę stambių kriminalinių nusikaltėlių, kuriems areštavus ultimatyviai buvo pasiūlyta bendradarbiauti. Suprantama, dauguma jų sutiko. Jie buvo naudojami kaip agentai, provokatoriai ir samdiniai. Pinigų padirbinėjimo meistrams vokiečiai irgi parūpino darbo. RSHA įsteigė pinigų padirbinėtųjų centrą, vadinamąją „grupę F-4”, kuri įsikūrė Berlyne, Delbrinko gatvėje, atskiroje viloje. Šioje grupėje buvo geriausi Vokietijos graveriai, turėję paruošti matricas netikriems Anglijos svarams spausdinti. Tik po septynerių mėnesių buvo pagaminti pirmi daugmaž tinkami pavyzdžiai.

Sunkiausia buvo pagaminti popierių, kuris būtų visiškai panašus į naudojamą anglų banknotams spausdinti. Dėl to Ebersvaldėje (netoli Berlyno) SD pastatė specialią popieriaus gamyklą ir iš visos Vokietijos surinko specialistus, kurie kartu turėjo būti įsitikinę nacistai. Jiems nebuvo pasakojama apie galutinius jų darbo tikslus.

Po kruopščių tyrimų buvo prieita išvados, kad pagrindinė medžiaga „tikrų tikriausiems” banknotams gaminti turi būti be cheminių priemaišų išausta lino drobė. Vokietijoje tokios nebuvo galima rasti. Specialios grupės aptiko ją Turkijoje, kelios drobės tonos buvo atvežtos į Berlyną. Bet vis dar nepasisekė išgauti blizgesio, būdingo angliškajam originalui. Galop „grupės F-4” specialistai padarė išvadą, jog Anglijos popieriaus gamykla naudoja ne naują, o jau naudotą lino drobę. Todėl ją plėšydavo į gabalus, kurį laiką ja valydavo dirbtuvių patalpas, paskui plaudavo ir gamindavo popierių. Toks popierius jau nė kiek nesiskyrė nuo tikrojo Anglijos banknoto popieriaus.

Taip pat po ilgo ir kruopštaus darbo SD specialistams pagaliau pavyko sėkmingai nukopijuoti svarų sterlingų vandens ženklus, o 1940 metų pabaigoje R. Heydrichas jau galėjo džiaugtis pirmaisiais netikrais Anglijos pinigais.

Atgal