VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12 20. Gruodžio 17-oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas

Dr.Algimantas Liekis

„Šimtas dvylika karalių“

Juo labiau stiprėjo Lietuva, juo dažniau girdėjosi pasakymai, kad, girdi, „ne dėl tokios Lietuvos kovojom“, ne tokią ją įsivaizdavome. Ir iš dalies jie buvo teisūs, nes visa demokratija, apie kurią tiek daug buvo svajota lenkų, rusų engimo metais, pasireiškė daugiausia tik teise dalyvauti partijų rinkimuose į vietos tarybas ar Seimą. Bet išrinktieji atrodė, kad rūpinasi tik savo ar savo partijos, o ne savo rinkėjų, valstybės reikalais. Daugelis „išrinktųjų“ svarbiausiu lyg laikė apginti jei ne savo, tai savo partijos pozicijas, laikydamas tai ir savo garbės reikalu. Beje, tai buvo būdinga jau ir Steigiamajame Seime. Apie to Seimo narius žinomas lietuvių tautos veikėjas Aleksandras Dambrauskas – Adomas Jakštas straipsnyje „Šimtas dvylika karalių“ (tiek buvo to Seimo narių) rašė: „Steigiamojo Seimo narių kalbose tiek daug arogancijos, demagogijos, savo pareigų svarbos supratimo ir daugelis jaučiasi tokiais išdidžiais, galingais, tikrais Lietuvos valdovais“.

Jei pirmuose dviejuose seimuose, daugumą turint krikščionių demokratų blokui, nepaisant ilgiausių ginčų dėl menkiausių dalykų, vis dėlto buvo priimta daug svarbių valstybei įstatymų ir nutarimų, tai jau Trečiajame Seime, išrinktame 1926 m. birželyje, kai nė viena partija nebeturėjo daugumos, bet kokį sprendimą buvo įmanoma priimti tik po ilgų derybų (Seime iš 85 vietų krikščionys demokratai turėjo 30, valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, tautininkai – 3, ūkininkų partija – 2, žydai – 3, lenkai – 4, vokiečiai – 1, Klaipėdos kraštas – 5). Taip, pavyzdžiui, tik susitarus valstiečiams liaudininkams su socialdemokratais ir tautinių mažumų atstovais, 1926 m. birželio 8 d. Seimo posėdyje Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas dr. Kazys Grinius – vienas iškiliausių lietuvių tautos veikėjų. Jis sudaryti naują Vyriausybę pavedė savo bendrapartiečiui – liaudininkui advokatui Mykolui Šleževičiui, buvusiam antrosios Vyriausybės vadovui, nepriklausomos Lietuvos gynybos (1919 – 1920 m.) nuo bolševikų, lenkų, bermontininkų organizatoriui ir vadovui (1919 m. pabaigoje, karo su įsiveržusia iš Sovietų Rusijos Raudonąja armija ir lenkais metu besiformuojančios Lietuvos kariuomenės kariai jam siūlė prisiimti diktatoriaus pareigas, bet šis atsisakė, nors faktiškai kurį laiką tokiu ir buvo, nes ir Lietuvos Valstybės Tarybai buvo apribota teisė kištis į eilinių gynybos organizavimo klausimų sprendimą. Jo pastangomis visas kraštas pakeltas į kovą prieš rusų, lenkų agresorius, buvo sudarytos sąlygos nuo jų apsiginti ir daug kur įveikti).

Nepaisant Prezidento ir Premjero neabejotino patriotizmo, noro tarnauti savo Tautai ir Nepriklausomybei, Trečiajame Seime daugeliu klausimų dėl reikalingų „balsų daugumos“ sprendžiamas žodis ėmė priklausyti kairiųjų, tautinių mažumų atstovams. Taip pataikaujant jiems per porą mėnesių Lietuvoje buvo įkurtos net 75 lenkų mokyklos, nepaisant, kad lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte buvo baigiama uždarytos beveik visos lietuviškos, buvo uždraudžiama ir persekiojama visa, kas lietuviška. Nepaisant, kad krašte veikė daugybė lenkų, bolševikų agentų, buvo panaikinta spaudos cenzūra, iš kalėjimų paleisti nusikaltėliai prieš nepriklausomą Lietuvą, komunistai, panaikintas karo stovis, imta mažinti kariuomenę, rengti planus paleisti Lietuvos šaulių sąjungą, o vietoje jos - apginkluoti komunistų kontroliuojamas profesines sąjungas ir t.t. Visa tai negalėjo nejaudinti Lietuvos patriotų, nekelti abejonių dėl savo valdžios – ar, susidarius sąlygoms, ji nenubalsuos ir dėl nepriklausomos Lietuvos prijungimo prie Lenkijos ar SSRS?

Agresijų ir sąmokslų dienomis

Nerimą didino ir tai, kad Lenkijoje organizavęs ginkluotą sąmokslą (1926 05 12 - 15), įveikęs ginkluotą pasipriešinimą (žuvo apie 1500 karininkų) diktatoriumi pasiskelbė Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupantas J.Pilsudskis. Ką gali dar sumanyti tas, nors ir kilęs iš Lietuvos išgama, kad pasmaugus ir visą nepriklausomą Lietuvą, pavertus ją Lenkijos provincija su (buvusios Lenkijos iki padalinimų) pretekstu. Juk jis tai jau buvo mėginęs padaryti 1919 m. rugpjūtyje, kai Lietuvos savanoriai kovojo mirtinas kovas su raudonarmiečiais, bermontininkais ir lenkų agresoriais, tas Lenkijos diktatorius tomis sunkiausiomis Lietuvai dienomis Kaune ir kitose vietose organizavo ginkluotą sąmokslą (POW), kad sunaikintų teisėtąją nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę, sudarytų savąją, kuri ir paprašytų jo, J.Pilsudskio, ir Lenkijos Seimo prisijungti Lietuvą, kad ji taptų neatskiriama Lenkijos dalimi.

Konstituciją – saviems interesams

Tai, kad Nepriklausomybės ir jos kūrėjos, lietuvių Tautos, likimą galėjo nuspręsti saujelė „tautinių mažumų“ ar kitų „susiblokavusiųjų saujelė“, tam sudarė galimybes ir daug jaunosios Lietuvos teisinių aktų, o ypač ir šiandieną „demokratiškiausia“ vadinama 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo patvirtintoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Faktiškai, kas vyko ir III Seime, vyko nepažeidžiant jos. Tik ta Konstitucija vadovaujantis buvo panaikintas karo stovis, cenzūra, suteikta laisvė demonstracijoms ir t.t. Bet tomis laisvėmis pirmiausia stengėsi pasinaudoti nepriklausomai Lietuvai priešingos jėgos, kad, kaip minėta, paverstų Lietuvą sovietine ar Lenkijos provincija. 1926 m. rugpjūčio mėnesio komunistų „Tiesos“ laikraščio Nr.51 nurodoma, kad komunistams ir „visai darbo liaudžiai reikia veikti dar energingiau, aktyviau, ypač kariuomenėje, o taip pat valstybinėse įstaigose, įmonėse, kad jos būtų išvalytos nuo klerikalinių fašistinių elementų ir kad darbininkai ir valstiečiai visur paimtų valdžią į savo rankas“.

Svetimi savoje valstybėje

Steigiamajame Seime Konstitucijos kūrėjai į nepriklausomybę išsikovojusią Lietuvą žiūrėjo kaip vieningą, trokštančią tik laisvės, demokratijos, nepriklausomybės ir valstybės suverenu pavadino „Lietuvos tautą“, iš esmės visos tautinės mažumos, gyvenusios Lietuvos teritorijoje, nepaisant, kad kaip lenkai, sulenkintoji katalikų bažnyčia, jos hierarchai visą laiką ir visomis progomis kovojo prieš lietuvių tautą ir jos siekį turėti savo Nepriklausomą valstybę – jie remdavo lietuvius tiek, kiek jie pasisakydavo už bendros valstybės su Lenkija kūrimu. Lenkai buvo atsisakę dalyvauti ir 1917 m. rugsėjyje išrinktosios Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos) veikloje, būti jos nariais. Lenkų mažuma visą laiką, net sunkiausiais Lietuvai laikais, laikėsi tik kaip Lenkijos valstybės atstovai Lietuvoje, o ne kaip bendros valstybės su lietuviais kūrėjai ir jos gynėjai. Iš pradžių panašiai elgėsi ir žydai, bet nuo 1919 m. vidurio pamatę, kad lietuviai gal ir tikrai apgins savo kuriamą valstybę, pajutę ir lenkų priešiškumą sau, ėmė remti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, bet vildamiesi, kad ji taps bendra lietuvių – žydų respublika. Tad, kai nuo 1920 m. sparčiai ir lietuviai ėmė steigti parduotuves, bankus, įvairias įmones, iki tol žydai, beveik visose tose srityse buvę vieninteliais monopolistais, labai sunerimo ir visais varpais ėmė skambinti apie tai, kad lietuviai ėmė varžyti jų veiklą, persekioti, puola juos vien todėl, kad jie - žydai. Tokio pobūdžio žydų – bankininkų, pramoninkų, prekybininkų - skundų gausu net JAV Kongreso archyve; jie įsivaizdavo, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje tik savo rankose išlaikys visą prekybą, finansus ir kt. Ir kai su jais ėmė konkuruoti lietuvių įsteigtos įmonės, tai žydams atrodė kaip jų teisių pažeidimas, antisemitizmas.

Daugumos bejėgiškumas

Bet koks žingsnelis dėl įgyvendinimo, kad lietuvių kalba taptų tikrai valstybine ir visiems privaloma, kad būtų tautinė švietimo sistema ir pan., Seimuose susilaukdavo griežčiausio tautinio mažumų ir jais besiremiančių kairiųjų pasipriešinimo.Dėlto ir patys Seimai pradėti vadinti demokratiniais, ne tiek atstovaujantys juos išrinkusią lietuvių tautą, o dirbantys tik „daugumą“ sugebančių suburti naudai. Dėl ko lietuvių Tauta – Valstybės kūrėja, po rinkimų lyg ir nebeturėjo jokio sprendžiamo žodžio; viskas priklausė išrinktiesiems ir jų partijoms. Nuo „daugumos“ užgaidų priklausė ir Prezidentas, kurį taip pat rinko ir galėjo atleisti ta pati Seimo „dauguma“. Taip buvo parašyta ir Valstybės Konstitucijoje. Kadangi pagal jos 14 straipsnį Prezidentas tvirtino ir Vyriausybę, tai faktiškai Seimas ir tebuvo vieninteliu aukščiausiu valdymo organu Lietuvoje – ir įstatymų leidimo, ir vykdymo. Tad, kaip sakyta, keliems lenkams, žydams ar komunistams ir buvo visos galimybės „teisėtai“ pasukti valstybės valdymą norima kryptimi.

Beje, visai kitaip buvo Nepriklausomybės karų metais. 1919 m. balandyje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintoje Laikinojoje nepriklausomoje Lietuvos Konstitucijoje griežtai buvo atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, kurią sudarė atskirai renkami: Valstybės Prezidentas, Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas. Sprendžiamas balsas visais klausimais priklausė Prezidentui. Pirmuoju juo buvo išrinktas Antanas Smetona. Tik sukūrus tokią tvirtą centralizuotą valdžią, buvo įmanoma operatyviai spręsti karo metų klausimus ir bent dalinai apginti Lietuvą nuo lenkų, rusų ir kitų agresorių.

Trečiajame Seime nė vienai partijai neturint daugumos ir pačiam Valstybės Prezidentui bei Ministrui Pirmininkui priklausant nuo susiburiančios daugumos siekių, ką nors reikšmingesnio nuveikti buvo sunku.Apie tai savo prisiminimuose advokatas R. Skipitis rašo: „Nesunku suprasti, kad kaip ir Respublikos Prezidentas K.Grinius buvo išgyvenęs didelę savo amžiaus dalį rusų priespaudoje ir buvo daug kovojęs dėl tos priespaudos panaikinimo, buvo pasiilgęs žmogaus ir piliečių laisvių. Man rodos, tas laisvės ilgesys buvo K.Grinių atitraukęs nuo realaus tų laisvių vertinimo ir taikymo. Atrodo, lyg K.Griniui neateidavo į galvą mintis, kad tam tikromis aplinkybėmis per didelės laisvės gali nuvesti į tų laisvių suvaržymą ir net vergiją“ (R. Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 304 p.). Ir toliau apie Vyriausybę R.Skipitis rašo: „Jie visi buvo geri žmonės ir nuoširdūs Lietuvos patriotai, bet kad jie būtų buvę politikai, praktiški ministerijų vadovai, to negalėčiau teigti. Mykolas Šleževičius - gilus patriotas, didelių gabumų vyras, 1919 metais taip sėkmingai pašaukęs pirmuosius savanorius Lietuvai ginti, bet dabar pasiėmė net tris portfelius, negalėjo visa gerai aprėpti. Valstybės vairą jis per silpnai laikė savo rankose...“

Atgal