VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12 27. Gruodžio 17-oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas (3)

Dr.Algimantas Liekis

Viltis - „tvirta ranka

Ginčai Seime, neramumai, keliami kairiųjų jėgų, gandai, skleidžiami ypač katalikiškųjų organizacijų, krikščionių demokratų (pergyvenančių, kad neteko daugumos Trečiame Seime), kad Lietuvą gali prisijungti Lenkija ar valdžia gali atitekti bolševikams, daug ką vertė pritarti sklindančiam tarsi vieninteliam sprendimui, kad visa valdžia turi būti perduota buvusiam Prezidentui Antanui Smetonai, sugebėjusiam suburti Tautą pačiais sunkiausiais laikais.

Viliojančiomis buvo ir žinios iš Italijos, kurioje nuo 1922 m. ėmė valdyti fašistų sąjūdžio vadas B. Musolinis. Priešingai nuo socialistų, socialdemokratų, komunistų, skelbiančių klasių kovą, kurstančių darbininkų neapykantą darbdaviams, fašistai skelbė tautos vienybės, socialinio solidarumo nuostatas, korporatyvinius principus, garantuojančius darbininkų ir darbdavių institucijų bendravimą, kad neliktų priežasčių jokiam klasiniam antagonizmui. Nors gamybos priemonės, įmonės ir buvo paliktos privatiems savininkams, bet visur buvo įvesta griežta valstybės kontrolė, ypač paskirstant gautą ar turimą kapitalą, gamybos priemonių panaudojimą ir t.t. Valstybė ėmė rūpintis bedarbių ir mažaturčių aprūpinimu butais, masiškai jiems ėmė statyti gyvenamųjų namų rajonus, ir šiandieną dar Romoje ir kitose miestuose vadinamus „Musolinkomis“. Krašte buvo uždrausta kitų, ne fašistinių partijų veikla.

Fašistinio sąjūdžio idėjos sklido po pasaulį ir beveik visur jos rasdavo pritarėjų, nes visur jaustas nusivylimas parlamentizmu. 1926 m. gegužės mėnesį Lenkijoje maršalas J.Pilsudskis, Rytų Lietuvos okupacijos organizatorius ir vykdytojas, su grupe karininkų išvaikė valdžią (per susirėmimus su valdžios gynėjais žuvo apie 1500 karininkų) ir pasiskelbė Lenkijos diktatoriumi. Tai sukėlė didelį nerimą Lietuvoje, nes daug kam atrodė, kad esama Lietuva valdžia nesugebėtų organizuoti pasipriešinimo naujai J. Pilsudskio invazijai į Lietuvą. Visa tai irgi skatino mintis apie tvirtos valdžios Lietuvoje būtinumą.

Tautiškumas – ne fašizmas

Apie tvirtos valdžios būtinumą, tautinės Lietuvos kūrimą vis dažniau opozicija ėmė kalbėti ir Seimo posėdžiuose. Ypač po to, kai kairiųjų valdžia 1926 m. liepos 21 d. išvaikė studentų patriotų demonstraciją, nukreiptą prieš Seimo kairiuosius, lenkus ir komunistus. Svarstant tą įvykį Seime, daugelis kairiųjų vadino tą studentų demonstraciją fašistine. Gindamas studentus kun. M. Krupavičius kalbėjo: „Fašizmas pats savyje (turint minty Italijos fašistinį sąjūdį – A.L.) yra sveikas tautinis judėjimas – tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerensčizną, vedančius valstybes prie pražūties. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį suspratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš ir fašistas. Ir visi mes tautininkai lietuviai esame fašistai“. Ir toliau kun. M. Krupavičius teigė: „Socialdemokratija yra ne kas kitas kaip bolševikų avangardas. Kur socialistai paima valdžią, jie visur nutiesia bolševikams kelius (...). Mūsų socialdemokratai ne kartą yra aiškiai išreiškę ir savo požiūrį į mūsų savanorius – jie vadino juos baltagvardiečiais (....). Jie neturi tautiškos linijos savo politikoje (...)“. (Margutis. 1957 m. sausio 13, 4 p.).

Labai kairiųjų valdžią savo kalbose Seime pliekdavo Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas. Tos pačios dienos posėdyje jis sakė: „...Lietuvoje lietuvių teisės komisaro kazokiškomis kanopomis mindomos, gi žydams, lenkams ir bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai. Iš biudžeto ūkininkams skiriami grašiai, o bedarbiams ir visokiems tinginiams milijonai. Įsileidžiamas komunistinis kirminas griaužti sveiką tautos kūną, o tikri Tėvynės gynėjai neranda darbo, turi badauti ir skursti. (...). Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis laisvėje kapojami, arklių kanopomis mindomi, tuo tarpu komunistams duodama pilna laisvė. Ar ilgai lietuvis kentės ir duosis iš širdies išplėšti visų brangiausią jo kalbą, laisvę, tikėjimą. (...).“

A.Smetona prieš nacionalsocializmą

Nors daug Seimo opozicijos narių savo kalbose pavyzdžiu nurodydavo Italiją, kaip reikėtų tvarkytis ir Lietuvoje, bet nė karto apie itališkąjį fašizmą, kaip vėliau ir Vokietijoje įsigalinti nacionalsocializmą pavyzdžiu nenurodė Trečiojo Seimo narys Antanas Smetona. Tik apie Vokietijoje įsigalintį nacionalsocializmą jis tada rašė: „Nacionalsocializmas skelbia fantastišką rasės teoriją (...). Vokiečiai esą kaip ir Dievo parinktoji tauta, kuriai turinti būti pirma vieta žemėje (...). Vokiečių reikalui saugoti ir ginti visos priemonės leistinos (....). Ne teisė, o jėga turėsianti galiausiai spręsti Vokietijos santykį su silpnaisiais (...). Nacionalizmas remiasi rasizmu. Jiems nerūpi kitataučiai, tik jų žemės ir turtai.“ (Lietuvos Respublikos prezidentai. Sud. A.Liekis, V. 1995. 104p.). Tas pasakymas atspindi didelį A. Smetonos įžvalgumą, kai dar fašizmas ir Vokietijoje neturėjo valdžios ir tik taikėsi į ją. O 1926 m. gruodžio 9 d. A.Smetona „Lietuvos“ numeryje savo straipsnyje „Fašizmo krizė Italijoje“ sukritikavo ir itališkąjį fašizmą, sulygindamas jį su komunizmu Rusijoje, pranašaudamas neišvengiamą jo galą.

„Trečiasis kelias“

A.Smetona pasisakė už trečiąjį kelią, lietuvišką. Jis rašė: „Iš Italijos galima daug ko pasimokyti, bet ja sekti negalima (...). Italai turi savo marmuro, vokiečiai savo geležies, o mes savo molio (...). Bet iš visų medžiagų galima statyti Tautos rūmus, tik jų stilius turi būti tautiškas, lietuviškas“. Ir apie tautininkų sąjungą jis sakė, kad ji gali būti tik valdžios atrama. Faktiškai jis niekada nebuvo ir tautininkų partijos nariu, tik jos ideologas, o vėliau - Garbės pirmininkas, Vadas.

Prof. M.Biržiška prisimena, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jaunasis A.Smetona sugebėjo „apie save spiesti žmones, paveikti visus savo autoritetu (...).“ Ir daug kas kalbėjo, jeigu Prezidentu vėl būtų A.Smetona tos betvarkės nebūtų. Ypač daug ko vylėsi iš A.Smetonos kariškiai. Tad jų pasitarimuose dažniausiai būsimu prezidentu tik A.Smetoną minėdavo. Ypač pakeisti valdžią skatino krikščionys demokratai, neturėdami vilties, kad ir naujuose rinkimuose jie gali laimėti Seime daugumą. Bet vylėsi, kad prisidengdami tautininkais, visos tautos autoritetu Antanu Smetona, jie, laimėję daugumą balsų, taps vėl valdančiaisiais.

Apie galimą perversmą Prezidentą K.Grinių dar gruodžio pradžioje vizito metu informavo A.Smetona, gen. J.Bulota ir kiti. Jie siūlė Prezidentui keisti šalies valdymo politiką.

Netikint demokratiniais metodais

Iš kai kurių Lietuvos saugumo departamento archyvinių dokumentų matyti, kad 1926 m. spalio 16 d. „Ryto“ laikraščio redakcijoje buvo aptarti perversmo planai. Pasitarime dalyvavo kun. M.Krupavičius, plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, antrojo pėstininkų plk. J. Petruitis ir kiti (AMNSm. - 321 p.)

Apie to laiko Seimą ir lietuvių karių nuotaikas būsimasis Atlanto nugalėtojas Steponas Darius rašė: „Liaudininkai buvo nuolaidūs. O socialdemokratai buvo veiklūs ir siekė nuslopinti Lietuvoje tautiškumą; tautiškam lietuvių jaunimui dingus, žūtų ir sunkiai iškovotoji mūsų nepriklausomybė (...). Ministeris Požela pasirūpino, kad lapkričio 21 d. tautiškai nusistatęs jaunimas, studentai tautininkai ir ateitininkai būtų daužomi nagaikomis, šautuvų buožėmis ir kardais vien už tai, kad jie norėjo protestuoti prieš Lietuvos bolševikinimą ir lenkinimą. Kariuomenė pradėta mažinti, ja nepasitikėta. Kėsintasi panaikinti Šaulių sąjungą. Pradėta steigti bolševikų vedamos profesinės sąjungos, kurios pradėjo daryti rikiuotės pratimus su ginklais (Radvilišky ir Kaune) (...).

Visa tai suglaudus, man paaiškėjo ir kiekvienam lietuviui turėjo būti aišku, kad Tėvynei rengiamas galas, o jos gynėjams 1918 – 1920 metų savanoriams skerdynės tokios, kokios įvyko Rusijoj. Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, ir į šimtus kitų faktų faktelių, kariai negalėjo to pakęsti.

Vyr. ltn. Pyragius atėjo pas mane ir užklausė mano nuomonės apie reikalą nuversti valdžią, kuri nereiškia jų rinkusiųjų valios. Aš jam atsakiau: „Jonai, čia svarbus dalykas, reika rimtai apsvarstyti. Aš iš principo esu nusistatęs prieš bet kokius perversmus, nes jie gali įeiti madon Lietuvoje taip, kaip Meksikoje. O tada tai būtų pražūtis mūsų valstybei, o gal ir tautai. Be to, įspėju jus: nesiduokit partijoms apmulkinti, nes tada pasiaukojimas kilniai idėjai ir rizikavimas savo ir daugelio kitų Lietuvos sūnų gyvybėmis nueitų niekais“. (Lietuvių tauta. T.4.V.1998. 309).

Jonas Pyragius, Lietuvos karo aviacijos majoras, apie pasirengimą gruodžio 17 dienos perversmą savo prisiminimuose rašo:„Pirmi pasitarimai perversmo temomis įvyko kun. Krupavičiaus bute. Iš kariuomenės juose dalyvavo plk.ltn. Petraitis, aviacijos ltn. Mačiuika. Krikščionių vadai suprato, kad jiems, vadinantiems save demokratais, netinka vartoti jėgą prieš kitus demokratus, todėl jie iškišo priekin tautininkus, kurie tada dar vadinosi pažangiečiais ir nesižavėjo demokratijos palaima. Ši grupelė turėjo Seime vos tris atstovus ir atrodė krikščionims mažiausiai konkuruojantys (...).“

Vienintelis pasirinkimas – tautinė Lietuva

Jei didelė piliečių dalis nepalankai galvojo apie Trečiojo seimo vyriausybę, tai dar didesnis nuošimtis karininkų buvo nepatenkinti tos vyriausybės valdymu. Nemažas karininkų būrys vis dar gerai prisiminė Antaną Smetoną, kaip gabiausią mūsų politiką, ir jie manė, kad būtų geriausia, jei Trečiojo Seimo Prezidentu būtų jis išrinktas, o Prezidentas dr. K.Grinius ir jos ministrai būtų nušalinti. Dar didesnis karininkų būrys buvo krikščionių demokratų bloko. Jie taip pat buvo griežtai nusistatę prieš kairiųjų vyriausybę. Be to, norėjo versti kairiųjų vyriausybę revoliuciniu būdu, bet dėl to abejojo jų politinė vadovybė. Trečioji karininkų grupė buvo A.Voldemaro šalininkai. Ši grupė buvo mažiausia, bet aršiausia ir reikalavo skubiausiai revoliuciniu būdu nuversti kairiųjų Vyriausybę ir A.Smetoną pakviesti būti Respublikos Prezidentu ar Tautos vadu. Tam nutarimui pritarė ir krikščionių demokratų bloko vadovybė, bet su sąlyga, kad A.Smetona Seime duotų priesaiką, jog laikysis esamos demokratinės Konstitucijos.

Atgal