VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12 30. Konferencija vienu istorijos klausimu

„Lietuvos III Seimas – 1926 -1927 išbandymų metai“

Ona Mažeikienė

Kuo artimesnis mums laikas, tuo daugiau įvykių vertinimo nesutapimų, darosi vis sudėtingiau (ypatingai moksleiviams) klausimą suprasti. Kiekvienas autorius rašo pagal savo įsitikinimus, partiniu ar asmeniniu požiūriu, buvusią konjunktūrą ir savaip interpretuoja įvykusį faktą. Remtis vien literatūra nėra tikra, nes yra temų, apie kurias beveik kiek autorių, tiek nuomonių. Pasitaiko netgi tų pačių autorių straipsnių bei knygų, kardinaliai besiskiriančių, parašytų ta pačia tema, tik skirtingu laiku. Labai svarbios padarytos išvados. Pastaruoju metu istorine tematika nemažai vyksta vietinių ir tarptautinių konferencijų, kuriose bandoma nagrinėti vieną ar kitą istorijos temą ir bent ieškoti tiesos. Viena iš prieštaringai vertinamų temų buvo nagrinėta aprašomoje konferencijoje.

Tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos III Seimas – 1926 -1927 išbandymų metai“ vyko 2011 metų gruodžio 9 d. Lietuvos Seime, Kovo 11 – osios salėje, kurią organizavo Lietuvos Respublikos Seimas ir Vilniaus universitetas, o rėmė Lietuvos mokslo taryba. Atidarant konferenciją sveikinimo žodį tarė Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas ir Vilniaus universiteto docentas dr. Saulius Kaubrys. Č. Juršėnas priminė faktą, kad nuo III Seimo praėjo 85-eri metai. Jis, kaip socialdemokratas, be abejo, III Seimo darbą įvertino teigiamai. Jis pažymėjo, kad III Seimas dirbo trumpai, bet iš posėdžių stenogramų matyti, kad diskusijos vyko aršios, o dabartiniame Seime – drungnos...

Dr. S.Kaubrys pabrėžė, kad pasirinkta tema apima trumpą, bet sudėtingą ir labai skirtingai vertinamą laikotarpį. III Seimas buvo kitoks, apie tai kalbės pranešėjai ir bandys atsakyti į dalį klausimų.

Konferencijoje buvo perskaityta Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Čekijos mokslininkų (iš viso 17) pranešimų. Prof. Bronislovas Genzelis, kalbėjęs tema „Lietuva tarpukario Europos režimų kontekste“, pažymėjo to meto istorines aplinkybes ir kad visos valstybės nėra izoliuotos ir veikiamos aplinkos. Lietuvos Nepriklausomybė abu kartus (tiek 1918, tiek 1990 – sisis metais) paskelbta susiklosčius palankioms aplinkybėms. Lietuva iki Pirmojo pasaulinio karo buvo dviejų imperijų - Rusijos ir Vokietijos - apsuptyje. Po Versalio sutarties Vokietija didesnio pavojaus Lietuvai nekėlė. Tuomet tiek Vokietija, tiek Rusija pirmosios pripažino Lietuvą. Lenkija gi siekė sukurti savo imperiją ir niekada nenorėjo pripažinti Lietuvos kaip valstybės. Jau pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais Kaune įsikūrė lenkų grupė, norėjusi vientisos Lenkijos. Bolševikinė Rusijai svajojo apie daugiatautę valstybę. „Jos šūkis „Visų šalių proletarai vienykitės“ reiškia, kad ištrinamas tautiškumas“, - kalbėjo profesorius. Lietuvos 1922 metų Konstitucija pavertė mūsų valstybe demokratine. Tačiau autoritarinių valstybių apsuptyje sunku buvo išlikti ne tik demokratine, bet apskritai valstybe. Žmonės (kaip visada) norėjo geresnio gyvenimo greitai. Sulenkėję dvarininkai priešinosi žemės reformai, atsirado dirva plisti komunistinėms idėjoms. Pasak prelegento, Antanas Smetona turėjo palankų autoritarizmą, jis neturėjo neapykantos kitataučiams. Pagaliau ir šiandien nėra atsakymo, kaip būtų pakrypęs Lietuvos gyvenimas, jeigu būtų įsigalėjusi Lenkija?! „Ir dabar reikia turėti atsakomybės ir nekalbėti ultimatumų kalba“, - pažymėjo prelegentas.

Vilniaus universiteto prof. Vytauto Radžvilo tema - „Nepaklysti laike: kelios pastabos praeities vertinimo klausimu“. Profesorius labai taikliai pažėrė keletą klausimų, tarp jų - ir ar išmokome istorijos pamoką. Pats atsakė - galima išmokti, tik nereikia daryti fundamentalių klaidų ir nepasiklysti laike. Didžiausia klaida, norint teisti praeitį - neatsižvelgti į to laiko sąlygas, taip pat negalima žiūrėti į praeitį iš aukšto. 1926 metų perversmas nutraukė demokratinės istorijos raidą, bet ar šiandien jau gyvename demokratinėje valstybėje? Demokratija sunkiai pasiekiama, o ar tuometinė visuomenė jau galėjo pakelti demokratijos naštą? Laisvė sunkiai iškovojama, bet dar sunkiau išsaugojama... Istorijos samprata negali būti visai neutrali. Pasaulyje egzistuoja labai skirtingi sampratų suvokimai. „Kalbama apie pilietinę visuomenę, bet kur ta visuomenė dingo po 20 metų, atkūrus Nepriklausomybę? Pilietinė visuomenė dar utopija. Lietuvos nepriklausomybę atkūrė sąmoninga, patriotinė tautos dalis. Dar nėra aukštesnių negu egoistiniai interesai“, - baigė pasakojimą prof. V.Radžvilas.

Mąsli profesoriaus kalba. Manyčiau, šventa tiesa, kad Nepriklausomybę atkūrė ne masės, o „sąmoninga, patriotinė tautos dalis“. Į mases galima buvo atsiremti, bet... viską organizavo ir sprendė konkretūs, išsilavinę, Tėvynę mylintys žmonės.

Prof. dr. Zenonas Butkus (tema - „Baltiškasis parlamentarizmas ir išorės veiksnys pirmojo Nepriklausomybės dvidešimtmečio viduryje“) kalbėjo apie dideles Lietuvos kaimynes: Sovietų Sąjunga (daugiau negu 100 kartų didesnė už Lietuvą) veikė, kišosi ir sunkino vidaus situaciją. Kominterno (tarptautinė komunistų partija) veikla.... Sovietų pasiuntiniams (atskirai kiekvienai šaliai) buvo parengta instrukcija, nurodanti, ką ir kur reikia nuveikti. Bolševikai žaidė su Lenkija Vilniaus klausimu. Jie kišosi į šalių vidaus reikalus ir aiškino, kaip naudinga bendrauti su Sovietų Sąjunga. 1926 – 1927 m. Latvijoje sovietai bandė iš išorė keisti vadovus, kurie būtų lojalesni ir palaikytų geresnius ryšius su jais. Buvo skirta 6 milijonai rublių, jeigu bus vykdoma kairioji politika. Nuo 1926 m. vyko Latvijos kairiųjų socialdemokratų intensyvūs sandėriai su Maskva. Buvo aktyvinama ir Latvijos prekyba su Rytų kaimyne, o per prekybą veikiama ne tik ekonomika, bet ir politika.

Tema „Nuo valdžios iki opozicijos: valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų santykiai III Seimo laikais“ kalbėjo dr. Mindaugas Tamošaitis. Lektorius pabrėžė, kad III Lietuvos Respublikos Seimas vertinamas labai prieštaringai: vieniems tai buvo vos ne demokratijos viršūnė, kitiems – kaip ir valdžios krizė. Trečiasis Seimas buvo koalicinis; valstiečiai liaudininkai turėjo 22 atstovus, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, ūkininkų sąjunga – 11, kiti dar po mažiau. Iš daugiausia turinčių Seime dviejų partijų narių ir dar 9 tautinių mažumų atstovų buvo sudaryta koalicinė Vyriausybė. Tarp partijų nebebuvo sutarimo. Valstiečiai liaudininkai užėmė svarbiausius valdžios postus. Socialdemokratai svyravo, keitė poziciją. Jie palaikė Prezidentą Kazį Grinių, kėlė jam sąlygas ir diktavo savo valią.

Klaipėdos universiteto prof. Vyginto Vareikio tema - „Klaipėdos kraštas 1923 – 1927 metais ir lietuviškas veiksnys“. Klaipėdą valdant prancūzams, siena buvo prastai apsaugota, klestėjo spekuliacija, ir tai patiko Lenkijai. Rusija žaidė: ji norėjo atskirti Lenkiją nuo Klaipėdos, nes jai buvo geriau palaikyti silpnesnę Lietuvą, ir rėmė organizuojamą Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą. Prijungus Klaipėdą (1923 m.) prie Lietuvos, iškilo ūkinių nesutapimų. Integracija buvo komplikuota. Lietuva ekonomiškai priklausė nuo Vokietijos. Prezidentas Antanas Smetona buvo nuolankus vokiečiams. Ekonominė krizė kėlė įtampą. 1924 m. atsistatydino Ernesto Galvanausko vyriausybė, padėtis ėmė radikalėti. Klaipėdos administratorius Jonas Budrys stengėsi laviruoti. Didžiosios Lietuvos valdžia neįvertino vietinių gyventojų lietuvninkų, kuriuos puikiai suprato to krašto žmogus Vilius Gaigalaitis, padėties. Po 1927 metų Klaipėdos krašte įvesta karinė padėtis.

Pranešimą „Lenkų – lietuvių konfliktas ir sienos atidarymo problema 1923 – 1926 m.“ perskaitė Maskvos valstybinio universiteto doktorantė Marija Pavlovna. Nemuno atidarymas buvo svarbus Lenkijai ir didžiajai Britanijai. Rusijos diplomatija atidžiai stebėjo įvykius Lietuvoje. Rusijai buvo svarbu atverti Nemuną medienos transportavimui. Nemuno atvėrimas sutapo ir su Lietuvos pramonės interesais: sudarė galimybę suartėti su Didžiąja Britanija. Maskva pareikalavo Nemunu transportuoti mišką iš Rusijos į Europą, bet negavo Lenkijos sutikimo. Maskva apkaltino Lenkiją, kad ji nesilaiko Rygos sutarties (Lenkijos ir Rusijos Taikos sutartis pasirašyta 1921 m. Rygoje - autr. past.). Rusijos politikai siekė konflikto su Lenkija, nors joje Rusija turėjo galimybę parduoti produktus. 1925 m. sovietų užsienio reikalų komisaras Georgijus Čičerinas tikėjosi panaikinti konfliktus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Lietuvos atašė Jurgis Baltrušaitis prašė Sovietų Sąjungos, kad Lenkija spręstų konfliktą palankiai Lietuvai. Maskva siekė politinių tikslų, ji savo interesus aktyviai rėmė ir vaidino tarpininką tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Ambasadorius prof. Alfonsas Eidintas kalbėjo tema „Antano Smetonos vaidmuo 1926 – 1927 m.“ Po 1927 metų perversmo atsirado abejotina koalicija, kuri sujudino Lietuvą. Tautininkai turėjo iškilių veikėjų, tačiau su krikščionimis demokratais negalėjo susitarti. Dalis tautininkų nuolankiai sutiko ir Italijos Musolinį. Karininkų nežavėjo kairiųjų šūkiai. Kaune atsirado diplomatinis korpusas, Smetona susitikinėjo ir su amerikiečių diplomatais ir vokiečių pasiuntiniais. Pasak pranešėjo, „ką Smetona iš jų siurbė“, amerikonai nerašo. Daugelis palaikė Valdemarą, o Smetoną manė esant perdaug lėtu. Vis tik Smetona buvo pati iškiliausia politinė figūra. Be kritikos jis nusipelnė ir pagarbos: buvo išsilavinęs, dėstė Kauno universitete. Smetonai buvo svarbi vykdomoji valdžia. Jam ir Valdemarui radus bendrą kalbą su kariuomene, Antanas Smetona užėmė valdžios vadovo postą ir su Stasiu Šilingu sudarė Vyriausybę. Valdemaras gavo Ministro pirmininko portfelį. „Parlamentarizmas Lietuvai buvo per ankstyvas, o Smetona nusižengė demokratijai“, - kalbėjo profesorius.

Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Jonas Vaičenonis (tema „Lietuvos kariuomenė 1926 metų įvykiuose“) sakė, kad tema plati ir per maža laiko ją aptarti. Lektorius pasidžiaugė, kad pastarųjų metų kariuomenės tyrimai pasistūmėjo į priekį, paminėjo tyrėjų pavardes. Dar mažai tyrinėta Slapta karininkų sąjunga ir jos įtaka 1926 metais. Dauguma karininkų buvo Prezidento A.Smetonos gerbėjai. Per kariuomenę buvo siekta perauklėti tautą. Auklėjimui panaudojo karo struktūrų ratelius, deja, idėją pavyko įgyvendinti tik iš dalies...

Apie „Lenkijos karinė žvalgyba apie karinę ir politinę situaciją Lietuvoje 1926 m.“ pasakojo Mikalojaus Koperniko universiteto prof. habil. dr. Waldemar Rezmer. Lenkiją valdė Juzefas Pilsudskis, o Lietuvą – liaudininkai ir socialdemokratai. Jis pažymėjo, kad Lenkijos žvalgyba atidžiai stebėjo Lietuvos veiksmus. Lietuvoje nebuvo Lenkijos atstovybės, informaciją gaudavo netiesiogiai akredituotas atstovas ir stengėsi išanalizuoti politinę valią. Informacijos gaudavo ir iš Vilniaus, kur buvo agentas iš Rygos filialo II - ojo skyriaus. Informacijos rinkimu užsiėmė ir I–as skyrius Vilniuje, jos gavo iš Vilniaus vidaus ministerijos ir Vyriausiojo štabo (Buvo 8 Lenkijos agentai). Dėl Pilsudskio perversmo, švenčiant Vasario 16-ąją, buvo sutraukta kariuomenė. Lietuvos vyriausybė elgėsi santūriai ir Varšuvos įvykius spauda nušvietė palankiai. Lenkija tikėjosi, kad su prezidentu K. Griniumi Vilniaus klausimas bus sprendžiamas ne ginklu, o taikiai. Tačiau Sleževičius pareiškė, kad yra svarbu jungti Lietuvos žemes. G.Čičerinas, 1926 m pasirašęs Nepuolimo sutartį, manė, kad „Lietuvos nepriklausomybė yra mums vienas iš esminių mūsų tarptautinių interesų“. Lenkijos valdžia tikėjosi, kad susitars su Sleževičium. Lietuvos ir Lenkijos derybos ekonominiais klausimais vyko Rygoje. Apie 1926 m. gruodžio 17 perversmą Lenkija sužinojo iš Rygos II-ojo skyriaus. Matome, kad Lenkijos žvalgyba visais kanalais aktyviai sekė politinę situaciją Lietuvoje.

Vilniaus universiteto doktorantė Vilma Bukaitės nagrinėjo temą „Lietuvos ir Lenkijos konflikto paaštrėjimas 1927 m.: Jozef Pilsudski kaip tautininkų autoritarinės santvarkos įtvirtinimo įrankis“. Konfliktas tarp valstybių aštrėjo nuo Valdemaro vyriausybės sudarymo. Lenkija siekė sujungti Lietuvą su Lenkija. Sekė veiksmai - Plečkaitininkų sukilimas (Lietuvos socialdemokratų emigrantų grupuotė, veikusi Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje 1927 – 1939, siekusi nuversti tautininkų valdžią – aut. past.). Sukilimo organizavime aktyviai veikė Seimo narys, socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis. Lenkijos valdžia siūlė paramą sukilėliams ir 1927 m. bandė organizuoti karinį junginį, kuris su Lenkijos kariuomene būtų nuvertęs A.Smetonos ir A.Voldemaro valdžią. Šioje veikloje dalyvavo ir pats J.Pilsudskis. „Ar tarp Lietuvos ir Lenkijos įsigalės taika?“ - klausė J.Pilsudskis. Ir tikėjosi pergalės... Europos valstybės buvo linkusios užšaldyti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą. Valdemaras žinojo tarptautinių santykių ribas, todėl neklausė A.Smetonos. Lietuva sprendė, ar perduoti Vokietijai Klaipėdos koridorių.

Pranešimą „Valstybės perversmas Lietuvoje; požiūris iš Latvijos“ perskaitė Latvijos universiteto profesorius Eriks Jekabsons. Profesorius kalbėjo, jog XX a. III dešimtmetyje Lietuvos nutolimas nuo Baltijos valstybių buvo akivaizdus. Valdant Šleževičiui, konfliktas dar paaštrėjo. Latvijos vyriausybės interesai buvo taikūs, ji domėjosi procesu ir norėjo geresnių santykių su Lietuva. Apie gruodžio 17 d. perversmą Latvijos pasiuntinys sužinojo greitai. Krašto apsaugos ministras Antanas Merkys sakė, kad Lietuva nutrauks santykius su Sovietų Sąjunga, o laikinai ėjęs Krašto apsaugos ministro pareigas generolas Žukauskas siūlė, kad „sovietų lizdelis“ būtų sunaikintas. Nebuvo atmesta, kad Lietuva galėtų bendradarbiauti su Vokietija ir Rusija, į kurias politiką orientuoti žadėjo Voldemaras. Pastarojo nuomone, santykių tarp Baltijos valstybių negali būti, kol neaiškūs reikalai dėl Vilniaus ir siūlė prisidėti prie Vilniaus sugrąžinimo.

Tema „Valstybės perversmo ir jo padarinių Lietuvoje interpretacijos Švedijos diplomatų aplinkoje (1926 – 1930)“ pasisakė Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Saulius Pivoras. Švedijos pasiuntinys, pranešdamas apie perversmą, sakė, kad Kaune yra neramu. Krikščionys demokratai nelabai mėgo Smetonos, jie galbūt ir žinojo perversmo rengimą, bet patys jo neorganizavo. Švenčiant Vasario 16-ąją, Švedijos pasiuntinys neformaliai aplankė Prezidento Smetonos žmoną. Kalbėjo apie dvi organizacijas, tarnaujančias Sovietų Sąjungai. Švedijos pasiuntinys ir toliau rinko informaciją. Karininkai nieko gero nesitikėjo iš parlamentinės vyriausybės. Valdymo metu būta nestabilumo: Voldemaras reikalavo atleisti iš posto Šilingą, o Jurgutis patarė Smetonai atsikratyti Voldemaro. Švedai padėtį vertino negatyviai. A.Voldemaro nemėgo kariuomenė, ir jis (1929 m.) buvo nušalintas nuo posto. „Valdžioje neliko stiprių asmenybių. Smetona buvo kultūringas, bet išoriškai nepatrauklus, tačiau buvo svarbi jo žmona“, - kalbėjo pranešėjas.

Prahos Karolio universiteto docentas Ph. Dr. Luboš Švec kalbėjo tema „Lietuvos autoritarinio rėžimo atgarsiai Čekoslovakijoje“. Europoje iškilo kairieji, Lietuvoje dar prieš perversmą susiformavo Šleževičiaus vyriausybė. Po 1926 metų rinkimų vyriausybę sudarė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Valstybės siekė ekonominio stabilumo. 1926 metais įvyko du prieštaringi perversmai: Pilsudskio prieš dešiniuosius, jį rėme ir socialistai. Lietuvoje buvo destabilizacijos baimė ir kad tuo gali pasinaudoti Lenkija. Čekoslovakijos Prezidentu buvo Tomašas Masarykas. Apie Lietuvoje įvykusį perversmą Čekoslovakija žinias gavo per konsulą iš Kauno užsienio ministerijos. Iš Rygos šis perversmas apibūdintas kaip fašistinis ir pranešta apie esamą žmonių nepasitenkinimą. Po mėnesio jau sužinota, kad pasikeitimai buvo greiti ir nieko nepaveikė. Perversmo organizatoriai, Plechavičius Čekoslovakijoje apibūdintas teigiamai. Voldemaras atšaldė santykius su Čekoslovakija. A.Smetona Čekoslovakijoje buvo vertinamas teigiamai. Prahoje Lietuvos ambasada buvo nuo 1922 m., o Lietuvoje - tik konsulas. Lietuva dar nebuvo politiškai subrendusi ir diktatūra buvo reikalinga.

Talino universiteto Istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Magnus Ilmjarv pasakojo „Valstybės perversmas Estijoje 1934 m. kovo 12 d. Vidiniai ir išoriniai veiksniai“. Ar Sovietų Sąjunga turėjo įtakos perversmui? Taip, Sovietų Sąjunga visada domėjosi Baltijos šalimis. 1933 -1934 m. Estijai buvo sunkūs, viduje brendo konstitucinė krizė, tuo pasinaudojo išorinės jėgos. Sovietų Sąjunga nusprendė, kad Vokietija siekia Baltijos šalių pavergimo. Sovietų požiūris į Baltijos lygą buvo neigiamas, todėl Taline Konstantinas Petsas siekė, kad Estija liktų neutrali. Sovietų pasiuntinys pranešė Maskvai, kad visos Estijoje partijos (išskyrus vieną) yra fašistinės. Sovietų ekspertai buvo įtikinti, kad bendradarbiauti reikia su Petsu. Vidinė Estijos situacija buvo sunki. 1933 m. sovietai išspausdino straipsnį prieš Estiją. Į Maskvą buvo sukviesti Baltijos valstybių ministrai. Maskva rėmė Petso kandidatūrą į prezidentus ir kompromitavo jo oponentus. Jiems buvo svarbu, kad laisvės kovotojai neužimtų valdžios. K. Petcas palaikė ryšius su sovietais, jis konsultavosi su jų vyriausybe užsienio ir vidaus klausimais, siuntė jiems „draugiškas žinutes“. 1934 m. buvo suorganizuotas perversmas „Apginkime demokratiją“, ir Petcas savo rankose sukoncentravo autoritarinę valdžią. „Nė vienas Estijos lyderis nebuvo toks artimas su Sovietų Sąjunga kaip Petcas. Jis išdavė savo šalį...“ - kalbėjo pranešėjas. Sovietai darė Estijai visokeriopą įtaką per ekonomiką, prekybą. Buvo net parašytas raštas Stalinui, jog Peterburgas skyrė pinigų Petco veiklai. „Suomiai įrodė: „jeigu vidaus politika stipri, tai ir užsienio politika stipri“,“ - baigė pranešėjas.

„1926-ieji lenkiškų istorijos vadovėlių diskurse“ tema kalbėjo Mikalojaus Koperniko universiteto docentė dr. Malgorzata Strzelecka. Pranešėja daugiausia kalbėjo apie Juzefo Pilsudskio vertinimą, kuris atsirado iš politinių veiksnių. XX a. 6-ame dešimtmetyje Pilsudskį vertino kaip Sovietų Sąjungos priešą. Naujas požiūris apie maršalą atsirado XX a. 9-ame dešimtmetyje, jis apibrėžtas kaip autoritarinis valdovas. Po 1989 m. J.Pilsudskis įvairiuose vadovėliuose pristatytas plačiau. Po 1990 metų dar nėra naujo vieningo požiūrio. Pranešėja akcentavo, kad tie patys autoriai įvairiu laiku apie tą patį rašė prieštaringai.

Vilniaus universiteto docento dr. Arūnas Vyšniausko pranešimas „1926-ieji lietuviškų vadovėlių diskurse“. Prelegentas pažymėjo, kad lietuviški istorijos vadovėliai šia tema skirstomi į 3 laikotarpius: Smetonos laikų, sovietmečio ir po 1990 metų. Sovietmečio vadovėliuose po perversmo iškeltas keturių komunarų sušaudymas. Fašistinio perversmo terminas Lenkijoje išnyko, tik Lietuva liko fašistinė. Po Stalino - Ribentropo pakto pasirašymo, po 1940 metų ir Smetonos nevadino fašistu. Lietuvoje fašistinio režimo terminas apie 1980 m. atgijo ir skleidė negatyvų požiūrį į Lietuvą. Sąjūdžio metais atsirado apologetinis Smetonos laikų vertinimas. Paskutiniuose vadovėliuose yra įvairių įvykio vertinimų. Nereikėtų skubėti su vertinimais, bent mokykloms skirtose knygose.

Vilniaus universiteto docentas dr. Algis Povilas Kasperavičius aptarė „Zigmo Toliušio veiklą III Seime“. Lektorius pažymėjo, kad Z.Toliušis buvo antru žmogumi po M.Sleževičiaus. Seime būta karštakošių. Tuo metu buvo protingiausia sudaryti krikdemų ir liaudininkų koaliciją, bet tai buvo psichologiškai neįmanoma: Sleževičiaus vyriausybė rėmė Smetoną. Toliušis buvo įstatymų referentu. Jis ir Juozas Pajaujis buvo liaudininkų pažiūrų reiškėjai. Z.Toliušis palaikė SSRS ir Lietuvos 1926 m. sutartį. Jo ruoštas įstatymas nutraukė algas kunigams, katalikiškame krašte tai buvo neracionalu.

Nesinaudojant technika, vien klausantis pranešimų, ne viską spėta užfiksuoti, gal net tiksliai perprasti. Žadėta konferencijos medžiagą išleisti atskira knyga, kurioje bus viskas plačiau parašyta, taigi besidomintys šia tema galės paskaityti.

Klausantis pranešimų, kilo ne viena mintis: matyt, nagrinėta tema vis dar lieka diskusijų objektu. Po 1926 metų perversmo komunistai Lietuvą vadino fašistine. Deja, dar iki šiol galima išgirsti panašių vertinimų. Manau, geriau tiktų terminas – autoritarinis valdymas. O galbūt jis buvo reikalingas? Kremlius visada kišosi į Lietuvos vidaus reikalus ir stengėsi įtakoti Lietuvos politiką. Estijoje ir Latvijoje Sovietų Sąjunga veikė daugiau per ekonomiką, tačiau taip pat neatsisakė politinių veiksmų. Lenkija, okupavusi Vilniaus kraštą, visai Lietuvai gero nelinkėjo.

Vilniaus okupacija buvo kliūtis formuoti koaliciją tarp Baltijos valstybių ir Lenkijos. Vilniaus klausimas deformavo Lietuvos diplomatiją ir užsienio politiką, jis buvo kliūtis susitarti Baltijos valstybėms ir sudaryti Baltijos sąjungą. Sovietams tai tiko, jie siekė atskirti Pabaltijį nuo Lenkijos. Lietuvos geografinė padėtis taip pat daug lėmė tautos likime. Didžiosios kaimyninės šalys, ne tik sudarydamos sutartis, visada turėjo ir turi savų tikslų - šito užmiršti negalima.

Atgal