VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01 10. Žuvę už tautos laisvę amžinai gyvi tautos atmintyje

Vaclovas Volkus

Aižėjant sovietų imperijai, jos komunistiniai vadai griebėsi vadinamos „perestroikos“ – pertvarkos, kurios turinyje buvo kompartijos pažadai duoti valdomoms tautoms daugiau demokratijos, viešumo. Vos tik atleidus kontrolės varžtus, prasiveržė realios laisvės, viešumo, tautų nepriklausomo gyvenimo siekis. Pirmosios jų buvo okupuotos Baltijos šalys, kurių priešakyje pasirodė lietuviai. Nugalėję baimę, atvėrė širdis, slopintą tautos atmintį, skelbė tiesą apie okupantų ir tautos išdavikų nusikaltimus. Kiekvienas Lietuvos miestas, miestelis, kaimas liudijo kruvinų piktadarių pėdsakus – smurtą, trėmimus, nuo tautos akių slepiamas kapines.

Ne išimtis buvo ir Kėdainių kraštas. Miesto pakraštyje, Skongalio gatvelės gale, Nevėžio kilpos slėnio žvyrduobių, karklynų pakrantėje iš po nakties vietiniai žmonės aptikdavo paskubomis supiltus didesnius ir mažesnius žemių kauburius ir kauburėlius. Žmonės tarpusavyje bendraudami prasitardavo, kad tai naktimis atvežtų žuvusių žaliukų – partizanų užkasti kūnai, prieš keletą dienų numestų ant centrinės gatvės grindinio priešais saugumo, teismo, milicijos pastatus. Nuo amžių savo prigimtimi droviems lietuviams toks okupantų, jų talkininkų klaikaus, žvėriško žiaurumas su žuvusiais, nukankintais savo tautos žemėje už jos laisvę, tikėjimą, kalbą, gyvenimo būdą, tyčiojimasis po mirties, niekinimas buvo nesuprantamas, sveiko proto nesuvokiamas poelgis, ilgiems metams liko jų atmintyje, neišblėso tautos istorijos puslapiuose.

Tautos laisvėjimo – 1988 atgimimo metais rajono Sąjūdžio aktyvistai buvo pranešę rajono prokuratūrai apie okupantų slepiamas kapines. Pastaroji, būdama okupantų įtakojama, nesiėmė juridinių veiksmų kapinių atsiradimo aplinkybėms, aptiktiems kaulams tirti, šalia gyvenusių žmonių apklausti. Nebuvo sudaryta kompetentinga komisija, remiantis prokuratūros medžiaga, nenustatyta, kiek šiame kelių hektarų plote skirti žemės masiniam kapui, jo aplinkai įruošti, tuo labiau, kad okupacijos metais šis plotas, statant užtvanką, vaikų darželį, tiesiant požemines komunikacijas, buvo niokojamas, buvo rengiamasi jame įruošti paplūdimį. Delsti nebuvo kada.

Kėdainių krašto partizanai. Iš kairės, pirmojoje eilėje: Antanas Ambruožas, antrasis – nežinomas, toliau Jonas Vepštas – „Paukštelis“, Edvardas Starulis – „Plienas“. Antroje eilėje: L.Štarulis – „Aras“, Stasys Ambruožas, Jonas Kalvaitis, Vytautas Vepštas –„Žvaigždutė“, Edvardas Daučiūnas – „Jokeris“, Vytautas Zalumskis – „Lušys“, Stasys Strikulis „Fricas“

Skubantis laikas nešė Anapilin liudininkus, įkalčius. 1989 metais pavasarėjant, iniciatyvos ėmėsi rajono Sąjūdžio kūrėjai, tremtiniai, politiniai kaliniai, savanoriai, vadovaujami karininko Vyt. Smagurausko. Šie visuomenės atstovai, lietuvių patriotai bendrame susirinkime palaikė Vyt. Smagurausko idėją įamžinti šios Nevėžio pakrantės slėnio kampelį, kuriame buvo užkasami pokario metais nuo okupantų rankos žuvę lietuviai – patriotai, pastatyti paminklą. Sumanymui įgyvendinti savanorių užteko. Nesivaržydamas dėl savo padėties, šiam sumanymui - kaip ir Kėdainiuose Lietuvos atgimimo ąžuolyno sodinimui - rajono Sąjūdį rėmusiam, nesigarsindamas pritarė tuometinis Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Boguška. Tokiais atvejais projektų sumanytojai jautė skatinančią moralinę paramą.

Projekto organizatorius ir darbų vykdytojas Vyt. Smagurauskas, subūręs įvairių specialybių bendraminčius - patriotus J. Banį, Jul. Ardavičių, Vyt. Gaučą, Alg. Stankūną, M. Sudniką, Vyt. Koncevičių, Ant. Kuzmą ir dešimtis kitų, pradėjo darbus. Nebuvo sumanymui abejingu ir rajono architektas V. Kundrotas, parinkęs paminklui vietą.

Kai kurie paminėtieji, dirbę tuometinėje MSV (melioracijos sistemoje), žinojo apie 3 metrų aukščio akmenį. Tuometinis MSV viršininkas V.Kisielius, neabejingas žuvusijų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimui, davė auto tralą, kraną, kurių pagalba milžinas akmuo – būsimasis partizanų kapų paminklas - buvo atgabentas į minėto Nevėžio pakrantės slėnio parinktą vietą. Geros valios žmonių dėka, dirbusių visuomeniniais pagrindais po darbo, išeiginėmis dienomis, per keletą vasaros mėnesių akmuo buvo pastatytas, atvertas tvorele, pažvyruota paminklo aplinka. Moterys pasodino gėlių.

1944-1953 m. žuvusiems Lietuvos partizanams Kėdainių apylinkėse, palaidotiems Skongalio gatvės gale, paminklo atidengimo momentas. Kalba adv. I. Meškauskas. Kėdainiai, 1989-08-23

Vienas iš aktyvių paminklo statytojų J. Banys parinko ir iškalė paminkle prasmingus žodžius:

„Po Jūsų kojomis neišdavę Tėvynės,

žuvę nenugalėti

1944-1954“

Adv. Jonas Meškauskas su nukentėjusių žmonių pagalba išaiškino 50 žuvusiųjų ir čia Nevėžio kranto slėnyje užkastų partizanų, nukankintų tardymo metu vardus, pavardes, kurios buvo iškaltos ant dviejų granito plokščių.

Jul. Ardavičius (neseniai miręs) pasirūpino masyviu metaliniu kryžiumi, kurį įtvirtino viršutinėje paminklo dalyje. 1989 m. rugpjūčio 28 d. paminklas buvo atidengtas minint tragišką Lietuvai Ribentropo – Molotovo suokalbį. Šis Kėdainių miesto Skongalio gatvelės gale stovintis paminklas liudija, kas pasirūpino šią šventą vietą įamžinti. Tegu ainiai žino, kad šis žemės kampelis yra šventas. Jis persunktas kilnių ir orių Kėdainių aplinkoje gyvenusių jaunų lietuvių krauju, dūlėjančiais kaulais, laistomas artimųjų ašaromis. Čia pokario metais nuo okupantų ir jų pakalikų rankos, po mirties išniekinti, apšaukti banditais, nacionalistais, religiniais ekstremistais, naktį, vogčiomis nuo žmonių akių, be bažnyčios varpų skambesio, be kryžiaus ženklo, kunigų ir artimųjų maldos užkasti čia buvusiose žvyrduobėse, tarp karklynų.

Tegu ainiai žino, kad jie nepakluso, nepabijojo kovoti ir žūti dėl rudųjų ir raudonųjų okupantų imperinių interesų. Jie pasirinko kovoti ir mirti už savo taikingos tautos laisvės ir nepriklausomo gyvenimo siekį. Jie žuvo nenugalėti, kad mes gyventume, kad susitelkę įgyvendintume jų priesakus.

Kiekvienais metais taip vadinamo „Juodojo kaspino“ – rugpjūčio 23 dieną - čia susirenka tautiškai nusiteikę, nepraradę garbės ir orumo kėdainiečiai paminėti šią tragišką lietuvių tautai sukaktį, po to važiuoja į Ukmergės – Panevėžio kelio autostrados atkarpą prie pastatyto kryžiaus prisiminti įspūdingo „Baltijos kelio“ sukaktį. Kelia nuostabą, kodėl tuose renginiuose nematyti buvusių, jų pasekėjų atstovų. Ar tam prieštarauja nostalgija „išvaduotojams“? Gal baimė pažiūrėti žuvusių didvyrių dvasiai į akis, o kai kam išpažinti ir kaltę?

Šia šventa kapinių vieta, kur amžiname poilsyje ilsisi dešimtys tautos didvyrių, pavesta rūpintis miesto seniūnijai. Vienok, kapinyno plotas juridiškai iki galo neįformintas, aplinka prašosi estetinės rankos. Skongalio gatvelės pradžia išasfaltuota, likusi 100 m atkarpa iki jos galo, atsiremiančio į kapinių teritoriją, duobėta, rudenį, pavasarį, palijus lietui, tampa klampyne. Nėra įruoštos aikštelės atvažiavusiems pastatyti automobilių, suolų prie paminklo pasėdėti. Susidaro įspūdis, kad rūpinamasi atžagaria ranka.

Tokie ir panašūs paminklai žmonių rūpesčiu ir lėšomis (ne valdžios) pastatyti pokario metais žuvusiems partizanams Kėdainių rajono Šėtos, Dotnuvos, Surviliškio, Krakių, Pernaravos, Gudžiūnų miesteliuose. Juose dešimtys įamžintų vardų ir pavardžių. O kiek dar likę neišaiškintų kapų, neįvardintų žuvusiųjų. Tik laiko tėkmės verpetų raštuose, paminkluose nežūsta atmintis.

Atgal