VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01 17. Tautos jausmų atodanga

Vytautas Baškys
Lietuvos istorijos padangėj karalienės Morta pasirodo kaip Aušrinė žvaigždė. Iš XIII amžiaus šaltinių regisi didingas lietuvės moters paveikslas – asmenybė, kuria atsiveria tautos moters tauriausi bruožai: žavesio kupinos jausmų akimirkos, gražus mūsų praeities momentas.
2012 m. sausio mėn. pradžioje, artėjant karalienės Mortos vardadieniui (sausio 19 d.), buvo pristatytas rašytojo Jono Užurkos sukurtas istorinis romanas „Karalienė Morta - meilė ir karūnos žavesys“. Tuo metu Vilniaus rotušėje buvo pristatytas dailininkės Laimos Tubelytės - Kriukelienės paveikslai aktualia istorine tematika.
Taip susisieja literatūrinis ir vaizduojamasis menas, romano ir paveikslo sąsajos bei įvaizdžiai. Jų atodangoje regisi karaliaus Mindaugo rūmuose pasirodanti karalienė Morta. Įvyko tai 1251 metais, kada į Lietuvą pas karalių Mindaugą atvyko Livonijos magistras Andrius Štirlandas. Sutinkant taikos pasiuntinius iš Rygos, pasveikino ir karalienė, kuri kronikos žodžiais tariant, – meilingai įžengė į menę. Tai įspūdingas momentas, nuo karalienės šypsenos nušvinta tautos istorinė padangė. Karalienės šypsena kaip saulės spindulys pro amžių rūką apšviečia Vilniaus rūmų menę, o dar reikšmingiau – sušildo tautos praeitį.
Apie ypatingą nutikimą pasakojama romane, o Laimos paveikslas sudomina gyvu žmogišku karalienės artumo pojūčiu. Juk Eiliuotoje Livonijos kronikoje karalienei Mortai, kaip nė vienai kitai mūsų istorinei asmenybei, yra skirta nepaprastai subtilių žodžių. Šis paveikslas tuo jautrus, nes tapybos darbai skirti mūsų karalienei paprastai susieti su vainikavimo apeiga, ji vis heraldiška arba scenografiška. Šioji karalienė moterišku jautrumu, ramiu žvilgsniu ir santūria šypsena žvelgia į mus pro nutolusio laikmečio šydą.
Paveiksle karalienę puošia karūna, ji meniška – tokia, kaip kronikoje nužymėta vainikavimo iškilmėse, kurioms pats magistras atvežė rygiečių meistrų pagamintą puošnią karūną karaliui ir karalienei. Tokia ji regisi ir paveiksle. Praskleisdama tautos atmintį dailininkė įdomiu rakursu pravėrė romano etnografinį pasaulėvaizdį. Karalienės rankoje prie karūnos iškeltoji juosta – daugiareikšmė. Tai originali praeities pasaulėjautos jungtis su dabartimi, kita vertus, joje atsikartojantis mėnulio, žvaigždės ir saulės motyvas pateikia tas kosmines vertes, kurias visais amžiais regime ta pačia kosminės erdvės begalybės pajauta su išradinga atvėrimo prasme.
Dargi apie jausmus, kurie puošia mūsų gyvenimą, kurie aptariami ne tik meninėje kūryboje. Apie tai filosofas Vytautas Kavolis: „Meilė ir tiesa – pagrindinė moralinė dilema kiekvienoje galią turinčioje ideologinėje sistemoje. Kaip ir kiekviena autentiška dilema ji nėra pasirinkimas tarp „gėrio“ ir „blogio“, bet tarp dviejų gėrio pavidalų, kurių kiekvienas savyje slepia – bet visiškai skirtingą pavojų: meilė žmonėms gali versti meluoti, o ištikimybė tiesai - neatpažinti žmonių.“
Prisilietus prie iškilnaus paveldo, svarbu nepasimesti, juk ne visi „geradariai“, kurie rašė apie to meto įvykius Lietuvoje buvo palankūs. Kada su romano herojais įsiveržiame į reikšmingiausių istorinių įvykių sūkurį, pajaučiame, jog aprašomi įvykiai nėra perdėti, o pasiremta lietuvišku požiūriu ir vertinimu, kuris parodo mūsų vienintelę karališką šeimą, traktuoja karalienės santykius su Mindaugu, ryšius su artimaisiais ir tais, kurie turėjo vienokios ar kitokios įtakos. Žinoma, romanas nėra istorijos vadovėlis, betgi svarbu tai, ką suvokiam ir pasakojam. Būti istorijoje – reiškia mylėti, būti pasišventusiu aukštiems ir kilniems idealams, ir visa tai tvirtinti nuoširdumu.
Romantinis pasakojimas atpalaiduoja nuo vidinės įtampos, o tai suartina mus su anų laikų žmonių gyvenimu, su karališkuoju Lietuvos valstybės laikmečiu. Intriguojantys nutikimai perteikti romantine tonacija, bet tai nėra vien romantika, o istorija, kuria pajaučiame asmeninį ryšį su praeitimi, kuri nuskaidrina mus skiriantį amžių rūką. Nuo giedros nuotaikos suplaka istorijos pulsas, atsivėrę jausmai paliečia kiekvieną gyvenimą.
Taip prabyla mintys apie esminius Lietuvos istorijos dalykus, apipintus nepaprastais nutikimais, didingu krašto gynybos vaizdu. Šviesaus atminimo profesorė Angelė Vyšniauskaitė buvo susirūpinusi karalienės Mortos iki krikšto turėtu baltišku vardu. Tada ir aptarta, jog artimiausias tam yra jos tėvo Vismanto vardas, kuris padeda geriau suvokti pirmąją meilės istoriją mūsų istorijoje, o tai sukelia įvykio regimybę ne menamu, o tikru mūsų istorijos. Tai ir romane nuotaikingu oriu pasakojimu pavaizduota ne tik tai, kas yra istoriniuose šaltiniuose, bet ir tai, kas nefiksuota, bet kas neabejotinai yra buvę – karaliaus Mindaugo ir kunigaikštytės Vismantės meilės istorija.
Kunigaikštytė Vismantė – tai vis graži proga prabilti apie esmines tautos vertes be priešpriešų sudrumstos atminties. Nuovoku, jog kupinas politizuotų iškraipymų Volynės raštininkas užrašęs apie karalių Mindaugą, jog šis nuo Saulės pergalės labai išpuiko, – pagalvoji, o kodėl ne, juk dabar su juo Lietuvos soste kartu ir išmintinga karalienė. Nacionalinį charakterį išreiškiantys bruožai, savitumus, interpretuojant tai bendrame tautinių jausmų aplinkos, pasaulėjautos kontekste.
Karalienės Mortos – patriotiškumo idėja teikia pasididžiavimą tuo, kas yra jautru ir tikra. Rūpestis tautos reikalais rodo karalienės vaidmenį valdovui sprendžiant valstybės reikalus. Iškili asmenybė padovanojo mums lietuvės moters tauriausių jausmų pasaulį, žmogiško jautrumo ir gėrio šilumą. Štai karalienė pasitinka iš sunkaus žygio grįžtantį Mindaugą. Ji džiaugiasi, klausinėja ir meiliai užjaučia: „Kai mano akys tik pamatė / tave iš karo žygio grįžtantį, pastebėjau, mano mielasis, / buvai labai nusiminęs; / aš, nuliūdusi Morta, norėčiau žinoti, / kaip tas žygis pavyko, paaiškink man, mielasai“.
Nuojautos galiomis karalienė įžvelgia Treniotos išdavystę, perspėja Mindaugą ir ryžtingai priekaištauja: „Dabar gi tu seki paskui tą beždžionę / turiu galvoje Treniotą, / kuris tave išdavė. / Pakeisk savo nuomonę ir sek mane, išeis tau į gerą“. Įvykiai parodė fatališką karalienės teisumą. Iš to atsiveria tautos pasaulėvaizdyje patriotiškas moters atidumas. Akivaizdu, jog metraščio autoriui buvo gerai žinomi Lietuvos karaliaus rūmai, jų dvasia ir gyvenimas. Todėl galime tvirtai ir aiškiai kalbėti apie jautrią, švelnią ir rūpestingą mūsų karalienę Mortą, kurios autoritetas garsina tautos įvaizdį pasaulyje.
Tema aktuali, nes liečiant istorinius įvykius vaizduojamojo meno kūriniuose dažniau nei istoriografijos darbuose prisilaikoma nacionalinės pozicijos, perteikiant įvykius atribojami nuo priešiškų metraščių suformuotos negatyvios pozicijos. Nuovoku, jog Mindaugo sesers sūnaus kunigaikščio Lengvenio nelaisvė atskleidžia jo diplomatinę veiklą, ryšių su Livonija užmezgimą. Sudomina ir Mindaugo brolio Dausprungo sūnus kunigaikštis Tautvilas. Jis artimas karaliui Mindaugui, patikimiausias, nors suplaikstytuose kai kuriuose pramanuose jis teikiamas nuskriaustu, maištaujančiu prieš Mindaugą, bet geopolitinė aplinka rodo jį buvus sumaniu Lietuvos diplomatu.
Istorinių asmenybių gretoje karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos sūnų Rūklio ir Rupeikio vardai amžiuose neprapuolė. Jie istorinių vertybių ižde, tautos istorijos bei kultūros pavelde tvirtai byloja Lietuvos karalystės laikmetį. Karaliaus Mindaugo 1254 ir 1261 metų raštuose Išmintingųjų tarybai sprendžiant valstybės reikalus nurodyta karalaičių apgalvotas patarimas ir pritarimas. Karalaitis Rūklys – sosto įpėdinis, jis būsimas tautos karo vadas. Dargi karalaičiui Rūkliui ryšium su jo pristatymu sosto paveldėjimo tvirtinimui buvo suteiktas ir Gerstuko vardas. Istorikas Z.Ivinskis nurodo Rūklio ir Gerstučio vardų sutapatinimą.
Karalaičių vardai puošia nacionalinį vardyną, jie susieti su senuoju baltų dvasingumu. Rūkas – tai Rūklio vardo dvasinis prototipas – Rūkas, Ūkapirmas. Rupeikio vardo dvasinis prototipas – rūpestis. Regis, tokiu nusiteikimu romano autorius, linkėdamas „Mielam skaitytojui, malonių įspūdžių“, pateikė posmą, skirtą „Didžiajai Motinai Ladai ladutoj, Lelai leliumoj...“. Tų žodžių pirmine prasme, ką nors daryti jautriai, sąsajoje su linkėjimu ar sveikinimu yra ir ryšys su karalienės kilme Salduvės pilyje, kurioje yra buvusi ir šventvietė, skirta šiai dievybei.
Karalienė Morta, ji su mumis iškilmingomis ir lemtingomis valandomis, šventėse ir kasdienybėje puošia atmintį. Atmintina, jog 2003 m. Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija dalyvavo jubiliejiniame karaliaus Mindaugo vainikavimo 750 m. minėjime Vilniuje. Tuomet karalienė Silvija priminė karalienę Mortą kaip aktualią Lietuvai asmenybę.
Istorinis romanas „Karalienė Morta - meilė ir karūnos žavesys“ užsiverčia, bet karalienės meilė ir karūnos žavesys nepalieka. Pirmoji meilės istorija mūsų tautos metraščiuose paliečia žmonių širdis. Išaukštintu įvaizdžiu lyriškai jautri kūrinio pabaiga – autorius kviečia garbinti, nusilenkti karalienės karūnai, nes be karališkosios karūnos iš tiesų galbūt nebūtų ir mūsų valstybės.

N/Baskys1 - Prie karalienės Mortos paveikslo romano autorių Joną Užurką pasveikinę Karaliaus Mindaugo kolegijos atstovai Aidas Baškys ir Jurgita Stankūnienė
 

Atgal