VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05 30. Sukarpyta ir naujai suklijuota praeitis ( Jonas Karlovičius ir Alovė )

 

Viktoras  Jencius – Butautas

Alovės bažnyčia

Alovės bažnyčios pastatymo data oficialiai minima 1802 metais, tačiau, anot įrašų mirties metrikose, buvo pastatyta 1797m.. Bažnyčią pastatė kunigaikštis Jokūbas Kęstutis – Gediminas, o ją pašventino kunigas Kazimieras Stanislovas Patynskis 1797 05 11. Bažnyčios fundariui atminti, po jo mirties buvo įrengta atminimo lenta, iki sovietmečio buvusi Alovės bažnyčioje. Lentoje buvo įrašas lenkų kalba:

 

Ta troskliwa praca ludzkiey staranności

Tu w nagrodzie ciała spoczynek wieczności.

Tu pamiątka niech trwa w Świątyni na wieki.

Póki ludzka pamięć nie zawrze powieki.

Wspomniawszy Jakóba nadane fundusze.

Zmów zdrowaś Marya trzy za jego duszę.

Fundator Jakób z Książąt Litt. Giedymin

chorąży Ziemi Troc. umarł 13 Septembra 1818 R.

 

(Nuoširdžiai triūsė šis darbštus žmogus –

Lai poilsis nūn atpildas jam bus.

Tegu jo atminimas šioj Šventovėj

Per amžius būna gyvas, neprapuola.

Jokūbo nuopelnus didžius minėki

Ir už jo sielą maldą sukalbėki.

Fundatorius Jokūbas Gediminas iš Lietuvos kunigaikščių,

Trakų žemių chorunžas, mirė 1818 m. rugsėjo 13 d.)

 

.        Alovės bažnyčioje yra išlikusi kita žalvarinė atminimo lenta su lenkišku užrašu: “Pamięci Antoniny z Mołochowców Karłowiczowej ur.1/13 czerwca 1814 w Lelańcach, zm 4/16 września 1880 Wiszniewie której zwłoki spoczywaja w katakumbie pod tym košciolem. Matka moja!“. Kam skirta atminimo lenta ir kieno tai buvo motina, iki pastarojo laiko nežinojo net aloviečiai. Istorinė atmintis sovietmečiu buvo gerokai patrinta, net pačio bažnytkaimio vardo kilmė nėra visai aiški. Kas bendro tarp Lenkijoje esančios Olavos, Lietuvoje esančios Alovės (lenk. Oława) ir Šventojo Olavo. Esama teiginių, kad Norvegijos karalius Šventasis Olavas (995–1030) galimai krikštijo Lietuvą maždaug 1029 metais. Tačiau jaunoji aloviečių karta nepraranda vilties ne tik išsiaiškinti, kam skirtas ant žalvarinės lentos iškaltas užrašas ir kuo minima moteris siejama su Alove, bet ir atskleisti kitas Alovės paslaptis.

Atminties naikintojai arba kieno mumija buvo eksponuota Vilniaus Universiteto prozektoriume

         Šiandien gal būtume kitokie, jeigu ne kai kurie draugai, pokaryje su perdėtu entuziazmu puolę kurti komunizmą, anot A. Brazausko, statyti Lietuvą. O statė jie taip, kad neliko mūsų praeitį menančių kapų ne tik Kaune, bet ir Onuškyje, Dauguose ir kitur... Todėl ir nežinome, kur galėtume uždegti žvakutę, norėdami paminėti garsaus lietuvio Jono Karlovičiaus tėvus. Sunku pasakyti, kuo remdamasi Rūta Averkienė iš Akmenės rajono teigia, kad „Subartonių kaimo kapinaitėse, kur Karlovičių giminės kapavietę žymi tik iškilus žemės kauburėlis ir keletas aptrupėjusių plytų, buvo uždegtos atminimo žvakutės.“ Nesiimu ginčyti, tačiau akivaizdu, kad nėra tiksliai žinoma, kas iš Karlavičių giminės konkrečiai yra palaidoti Subartonių kapinėse. Pagaliau, kur yra palaidotas pats Jonas Karlovičius. Jeigu pažvelgsime į Merkinės bažnyčios metrikų krikšto knygas, ten rasime įrašą apie Jono Karlovičiaus krikštą. Pagal įrašą krikšto metrikose, Jonas Karlovičius, gimęs 1836 05 16 (28) Subartonių dvare, Aleksandro ir Antoninos iš Molochovcų Karlovičių šeimoje, buvo pakrikštytas 1836 06 04 Jono Aleksandro (Jan Aleksander) vardu. Krikšte dalyvavo Rožė Molochovcienė, Helena Molochovcaitė (žinomos kulinarinės knygos Wielka ilustrowana książka kucharska autorė). Remiantis šiuo įrašu, galima spręsti, kad Alovės bažnyčios atminimo lentoje yra minima Jono Karlovičiaus motina. Šiandien jau nėra abejonių, kad Jono Karlovičiaus motina buvo atvežta iš Višniavo dvaro (dabartinė Baltarusija) ir palaidota Alovės bažnyčios rūsiuose tarp savo giminių. Kokie giminystės ryšiai siejo Antoniną Molochovcaitę – Karlovičienę su Alovės dvaro šeimininkais kunigaikščiais Kęstučiais – Gediminais? Verta pastebėti, kad įrašo apie Jono Karlovičiaus tėvo mirtį Merkinės bažnytinėse knygose taip pat nėra, todėl tikėtina, kad jis palaidotas šalia savo žmonos Alovės bažnyčios rūsiuose, nes jo kapo Eišiškėse nėra. Jono Karlovičiaus tėvas mirė 1862 12 11 Bratomiežo (Bratomierz) dvare, Eišiškių parapijoje. O galbūt buvo atvežtas ir palaidotas Bukauciškių koplyčioje, netoli Daugų (tarpukaryje Bukauciškių dvare gyveno V.Mironas). Karlovičių giminė yra verta dėmesio ir atminimo. Bukauciškių dvare yra Bernardo Karlovičiaus statyta koplyčia. Jono Karlovičiaus ir Bernardo Karlovičiaus giminystę yra aprašęs Česlovas Malevskis. Sovietmečiu garbių Lietuvos bajorų palaikai Bukauciškių koplyčioje buvo išniekinti, o mumija su barzda atsidūrė Vilniaus Universiteto anatojimos katedroje, buvo viešai eksponuojama. Tai kuriais metais ir kieno mumifikuotas kūnas buvo eksponuotas Vilniaus Universiteto prozektoriume?

Jonas Karlovičius (Jan Karlowicz)

2011 metais Varėnos rajone, Subartonių dvaro žemėse, Jonui Karlovičiui buvo pastatyta atminimo lenta su sekančiu tekstu: „Subartonyse gimė Janas Karlovičius 1836 – 1903 žymus kalbininkas, tautosakininkas, etnografas ir muzikologas – Tu w Subortowiczach urodziłsię Jan Karlowicz 1863 – 1903 wybitny językoznawca, muzykolog, etnograf i etnolog“. Tenka pasidžiaugti, kad neužrašė, kad tai lenkų kalbininkas, etnografas ir t.t. Paminklo atidaryme dalyvavo Gražina Drėmaitė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona, dr. Malgožata Kasner ir kiti. Nemanau, kad Vilniaus Universiteto dekano Antano Smetonos neprincipinė pozicija dėl įrašo lenkų kalba būtų sužavėjusi Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. Tai vis dėlto kokios tautybės buvo Jonas Karlovičius, anot daugelio autorių gerai kalbėjęs lietuviškai, kilęs iš lietuvių bajorų šeimos. Kristina Rutkovska teigia, kad vienoje iš savo nuotraukų antroje pusėje buvo užrašęs: „Litwo, ojczyzna moja ty jesteś jak zdrowie!“ Joną Karlovičių siejo giminystės ryšiai ne tik su garsia Lietuvos bajorų Bilevičių, bet ir su kunigaikščių Kęstučių – Gediminų iš Alovės gimine. Monografijoje „Życie i prace Jana Karłowicza (1836-1903)“, Warszawa 1904, apie Jono Karlovičiaus giminystę su kunigaikščių Kęstučių – Gediminų gimine yra nutylėta. Česlovas Malevskis yra užsiminęs apie giminystę su Bilevičiais ir su kunigaikščių Kęstučių – Gediminų gimine iš Alovės. senelė buvo Rožė Kęstutytė – Gediminaitė, Jokūbo duktė. 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko prosenelė Anelė ir minėta Rožė buvo seserys. Donato Malinausko ir Jono Karlovičiaus keliai ne kartą susikirto Alovėje. Donatas Malinauskas studijas Čekijoje pasirinko veikiausiai paveiktas Jono Karlovičiaus, kuris studijavo Čekijoje.

1619 metų senuose dokumentuose, kuriuos pats Jonas Karlovičius priskiria savo giminei, jogiminaičio pavardė buvo užrašyta sekančiai: Johannes Karloviczius Vilnensis Lithuanus (iš Heidelbergo universiteto imatrikuliacinių knygų). Manau, ginčai turėtų nurimti ir dėl pavardės ir dėl vardo. Laikas pradėti teisingai lietuviškai vadinti iškilų Lietuvos mokslininką Joną Karlovičių.

Pagal Jono Karlovičiaus testamentą, jo archyvas iš Varšuvos atkeliavo į Lietuvą, čia yra ir dabar.

Žurnale „Aidai“ Vincas Trumpa rašė: „Ypač įdomiai apie Aušrą ir tautinį lietuvių sąjūdį pasisakė lenkų etnografas ir kalbininkas Jonas Karlovičius (1836-1903), kuris gerai mokėjo lietuvių kalbą. Jis rašė petrapiliniame lenkų savaitraštyje Kraj: "Pagrindinė jos (Aušros) linija nėra prieš mus (lenkus), nors pasitaikius progai ir mums kliūna. Bet pagalvokime, kad ir mūsų šovinistiškai nusiteikę laikraštukai ne visuomet yra taktiški ir teisingi. Nepamirškime, kai pradeda atsibusti ilgai miegojusios giminės, jos daugiau negu jų jėgos neša kovoja su viskuo ir prieš visus; jos švaistosi kardu į visas puses, ne visados dėl to, kad būtų reikalas būtinai ką nors pulti ar nuo ko gintis, o todėl, kad nori pajusti savo jėgą ir užsidegimą. O tada kartais ir draugams kliūva" (cit. prof. P. Lossovskio "Po tej i tamtej stronie Niemna", Warszawa, 1985, p. 41). Reikia tiesiog stebėtis, kaip gerai suvokė ir kaip giliai pajuto mūsų tautinio judėjimo dinamiką tas lenkų mokslininkas. Lyg jam už tai atsidėkodamas, Jonas Šliūpas parašė palankią recenziją Aušroje apie Karlovičiaus lietuvišką vietovardžių studiją.“ Kodėl Vincas Trumpa jį laiko lenkų mokslininku, lieka neaišku, kaip ir neaišku, kodėl jis padarė prierašą P. Lossovskio citatoje - skliaustuose įrašė (lenkus), originalioje citatoje to nėra. Prieš mus, tai dar nereiškia, kad prieš lenkus o tiesiog prieš dvarininkus, Lietuvos didžiosios kunigaikštytės paveldo saugotojus.

Pabaiga

Žinodami tiesą, Joną Karlovičių turėtume vadinti lietuvių mokslininku, kuris pasitarnavo ir lenkų kultūrai. Įdomu, kaip Jonas Karlovičius įtakojo savo kaimyną Vincą Krėvę -  Mickevičių ir kaip 1912 metais atsirado „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“.

Atgal