Istorija
Žiupsnelis lietuviškai Sibiro epopėjai
2011 01 20
Irena Tumavičiūtė
Kai atvežė į stotį,
apsiverkė dangus,
kad veža į Sibirą
lietuvius nekaltus.
Stribai, iškreipę veidus
visaip baugino mus,
banditais išvadino
gerų tėvų vaikus.
Kai vežė pro Vorkutą –
vagonai užkalti,
verkė maži vaikeliai,
nuo tėvų atskirti.
Mums užštanguotos durys
ir užkalt langai,
o likusių vaikelių
mes verkiame dažnai
(Iš atminties padiktavo Salomėja Remeikienė iš Marijampolės)
Visam gyvenimui įstrigę ramiai, bet aiškiai pasakyti tėvo žodžiai: „Niekada niekam nelik skolinga, tegu geriau tau kas nors būna skolingas. Niekada nesibiedavok, vis tiek nieko iš nieko negausi veltui”.
Mano pasakojimas nėra savigaila, tebūnie jis mažyte skola ir plytele būsimai didelei ateities epopėjai, kurią rašys ir apmąstys kitos kartos. Surašiau mintis, girdėtas iš tėvų, vyresnių likimo draugų ir savo prisiminimų.
Gedulinga krikštynų nuotaika
Gimiau 1946 m. per sausio speigus Dirmeikių kaime netoli Tryškių. Per mano krikštynas kieme sustojo stribai, užėjo, kaip visada, pareikalauti išgerti ir užkąsti. O čia dar rado šio to daugiau ant stalo. Pasakė, kad nušovė banditą. Išėję mūsų giminės atpažino – rogėse gulėjo mamos sesers vyro kūnas – Antanas Gedvilas, gyveno nelegaliai slapstydamasis nuo sovietų kariuomenės. Bet niekas neišsidavė, kad jį atpažino. Jauniausias mamos broliukas Kazys ir jo pusbrolis Vincas Jasas (vėliau – gulago kalinys), tada dar abu mokinukai – sugalvojo kūną pavogti. Nespėjo. Mano pusseserė tik po Atgimimo sužinojo, kuriame Tryškių kapinių kampelyje jos tėvą slapsčiusios moterys tyliai palaidojo niekieno neatpažinto „bandito” kūną.
Dešimčiai metų į Sibirą
1947 gruodžio 28 d. vakare į tėvų trobos duris pasibeldė stribai Pranas Sodeika ir Bolis Balčiūnas ir pasakė, kad nori užeiti ko nors užvalgyti. Mama, kaip visada, pasuko link svirno atnešti maisto ir pamatė kieme rusų kareivius. Kol mama buvo jaunesnė, nedrįsau aitrinti žaizdos ir daug klausinėti. Dabar ji tik atsimena, kad jai virpėjo rankos, mane aprengusi suvyniojo į savo kailinukus, nes žieminio paltuko neturėjau. Stribai stovėjo pikti, o vienas rusų kareivis į kažkokią dėžę ėmė krauti indus kelionei.
Taip gruodžio 29-osios rytą „už banditizmo palaikymą ir antitarybinę agitaciją” mano senelis Leonas (69 m.), močiutė Elžbieta (59 m.), mano tėvas Albinas (35 m.), mama Elena (28 m.), penkerių metukų brolis Jurgis ir aš (einanti antruosius) buvome pakrauti į vežimą, kurį traukė senelio arkliai, ir nuvežti iki Tryškių miestelio. Iš paskos varė ir šešias mūsų karves – „garbės palydą”. Tryškiuose karves nuvarė prie kitų be šeimininkų likusių gyvulių, o mus sulaipino į nedengtą sunkvežimį ir nuvežė į Kuršėnų geležinkelio stotį. Tėvai prisiminė, kad mano broliukas buvo vienintelis nesijaudinęs šeimos narys – jis pirmą kartą važiavo sunkvežimiu ir jam labai patiko, tad ir klausė: „Ar dar ilgai veš?” Tėvai buvo pasiėmę du maišus miltų – ruginių ir kvietinių. Kvietinius stoties perone kažkas pavogė.
Buvome ištremti į Tomsko sritį, Nižnij Sklad kaimą. Šeimos archyve išlikę du skirtingi reabilitacijos pažymėjimai: Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. rugsėjo 20 d. nutarimu. Tėvas ir seneliai reabilituoti po mirties. Kitas dokumentas – 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymu reabilituoti penki šeimos nariai – senelis Leonas Tumavičius neįrašytas.
Tėvas yra pasakojęs, kad gyvuliniame vagone, kuris tris savaites dardėjo iki mūsų „iškrovimo”, likome gyvi tik todėl, kad senelis pažinojo rusų mentalitetą – įsimetė į „kelionę” porą butelių naminės.
Nors nacionalsocialistų okupacijos metais senelis už naminę, rastą per kratą, buvo sumokėjęs didelę baudą, bet išsivirdavo jos ir vėliau. Šį kartą žemaitiška „krūminė”, ko gero, keliems vaikams išgelbėjo gyvybę. Vagone stovėjo metalinis pečiukas, o „vežėjų” įmestos pliauskos greitai baigėsi. Senelis kažkuriame sustojime pasakė į vagoną įėjusiems kareiviams, kad turi samagono, ir paprašė, kad išleistų atsinešti kokio kuro. Išleido. Vyrai – jų vagone ir buvo tik du: mano 69-erių senelis ir trisdešimt penkerių tėvas – atsinešė pabėgių. Taip nesušalome. Kareiviai taip pat leido atsinešti sniego, kurį ištirpinę lietuviai turėjo vandens. Man tas vanduo, matyt, nepatiko, nes mama pasakojo, kad viduriavau. Laimei, kad tos „kelionės” neatsimenu. Antra vertus, gaila, kad neatsimenu.
Grindyse buvo pragręžta skylė atlikti gamtiniams reikalams. Mama neprisiminė, kad būtų buvę kokių širmų.
Gyvulinio vagono broliai ir sesės
Tik iš mamos pasakojimų žinau, kad, traukiniui sustojus, visi manydavo, kad išlaipins ir ves sušaudyti, todėl, niekieno neraginami, tremiamieji pilnu balsu imdavo giedoti. Būtų jaudinanti būsimo filmo apie tremtis scena. Kažkada susitikusi režisierių Joną Vaitkų, drįstantį ir sugebantį sovietinį tautos genocidą ir lietuvių kovas už laisvę perkelti į teatro sceną ir kurti ta tema filmus, pasakiau, jeigu išloščiau milijoną, tai bent trečdalį skirčiau būsimam jo filmui apie tremtis, su sąlygą, jeigu į scenarijų būtų įtrauktos trys scenos iš mano vaikystės, ir būtinai ta su puolančiais ant kelių giedoti ūkininkais, partizanų kuopos vado našle ir visais vaikais. Iki šiol reguliariai perku loterijos bilietus…
Iš mūsų bendrakeleivių labiausiai įsirėžė atmintin mamos pasakojimai apie nušauto partizanų būrio vado Jono Klemaičio 41 metų našlę su 6 vaikais: 17 metų dukra, 15, 7, 5 ir 3 metų berniukais, dukrele, kuriai ėjo tik dešimtas mėnuo, ir sena motina, kurios tremtinų asmenų sąraše, beje, nebuvo – tik Tomske senutė tapo „įteisinta” tremtine. O kas suskaičiuos, kiek tokių lietuvių buvo „įteisinta” Sibiro ir Užpoliarės sniegynuose, Kazachijos stepėse, Tadžikijos plotuose? Aš Klemaičius atsimenu tik iš barako laikų: nors mūsų šeimos buvo apgyvendintos skirtinguose barako „kambariuose”, bet kartu žaisdavome kieme.
Kaip „bandito” šeima jie galėjo tik svajoti apie grįžimą į Lietuvą, todėl, prasidėjus Atgimimui, susiradau juos per Tomsko televiziją: 1989 m. talkinau atkuriamajam Lietuvos socialdemokratų partijos suvažiavimui, versdama pranešimus ir diskusijas į vokiečių kalbą. Per pertrauką priėjau prie Rusijos Dūmos deputato Stepano Sulakšino iš Tomsko ir papasakojau, kad „mūsų” Sibiro kaime liko tik viena itin tragiško likimo šeima. Svečias paprašė surašyti visas pavardes. Grįžęs namo, jas perskaitė per Tomsko televiziją. Atsiliepė 1940 m. gimęs Jonas Kleimaitis.
1990 m. jis atvežė mokytis sūnų Romą į ką tik atidarytą vidurinę mokyklą „Lietuvių namai”, po kelerių metų – vagone buvusi devynių mėnesių Zina iš Kirgistano į pirmą klasę atvežė savo dukrelę Violetą, kuri irgi baigė šią vidurinę mokyklą. Jau keturi partizano vaikai grįžo į Lietuvą, vienas - 1944 m. gimęs kurčias ir nebylys Juozas - jau atgulė amžino poilsio tėvų žemėje. Jis taip ir nesuprato, kodėl atsidūrė Sibire. Vienas sūnus pernai po ilgos ir sunkios ligos užmerkė akis ir liko gulėti Sibiro žemėje, gal kada nors grįš jo sūnūs…
Dar mūsų vagone važiavo kokių 40 metų Ružinskienė su 11 metų dukrele ir metukų anūke – jos vyras Jurgis ir duktė Ona buvo gulage.
Barakų „patogumai ir džiaugsmai”
Pirmieji mano atsiminimai – maždaug 30 kv. metrų barako „kambarys”, kuriame tik trims senukų poroms stovėjo geležinės lovos – Vengriams, Tumavičiams ir Svečiuliams. O mes miegojome ant lentinių gultų – duktė ir motina, tėvas ir sūnus, nes jeigu reikėdavo verstis ant šono, tai abiems kartu. Durys ėjo tiesiai į speiguotą Sibiro žiemą. Atmintyje išliko baltų dujų „kalnas”, virstantis į kambarį. Kai po daugelio metų sužinojau apie Sniego žmogų, tai galiu pasakyti, kad vieną kartą tikrai prisimenu į mūsų kambarį įvirstant neapibrėžtų formų, storą, apvalų, bet neaukštą Sniego žmogų. Mama prisimena, kad žiemą vaikai dažnai persišaldę karščiuodavome. Kaime gyvenusi rumunų tautybės vaistininkė pasakydavo mamoms, kokių žolelių arbatos duoti vaikams išgerti.
Kadangi vaikai nežino, kad galima turėti ir savo lovytę ar kokių skanėstų, tai man atrodė normalu, kad tais metais, kai jau pradedu atsiminti, mūsų kambaryje glaudėsi 16 žmonių, iš jų šeši senukai, ūkininkai, du vaikai, trys darbingo amžiaus vyrai ir penkios jaunos moterys. Man atrodė visai normalu, kad tame kambaryje yra krosnis viso labo su dviem virimo angomis. Neatsimenu, kad kas nors su kuo nors būtų bendravę piktai. Labiausiai atsimenu senuką Antaną Svečiulį – jis ketvirtajame dešimtmetyje buvo grįžęs į Lietuvą iš Amerikos, užaugino du sūnus patriotais, abu žuvo partizanų gretose, o jį su žmona, marčia ir anūke ištrėmė į Sibirą. Netrukus marti, kuri kartu su vyrais dirbo miško darbus, žuvo darbe. A.a. Svečiulis, matyt, mėgo bendrauti su vaikais. Kartą, pridengęs mane savo kailinukais, man pasakojo pasaką apie vilką. O kitą kartą, kai į mūsų kambarį atėjo dar viena lietuviukė, jis mūsų paklausė, kuri gražesnė, ir abi sutrepsėjusios garsiai pasakėmė: „Aš”.
Bandė Svečiuliai bėgti į Lietuvą – nevidonai senukus sugrąžino iš pusiaukelės. Abu atgulė į Sibiro žemę.
Viena diena kažkaip keistai įstrigo atmintyje – viduryje mūsų kambario buvo paguldyta senoji Svečiulienė ir visi kažkodėl tyliai kalbėjo. Tik daug vėliau supratau, kad ji buvo mirusi.
Vaikai taip pat nežino, kad egzistuoja žaislų, lėles pamatėme tik vėliau vadovėliuose, kai pradėjome lankyti mokyklą. Žaislus mums atstodavo kieme rasti visokie pagaliukai ir kaladėlės, o jų buvo sočiai, nes ten buvo miškų pramonės objektas – žmonės daugiausia dirbdavo, plukdydami ar kitaip paruošdami atplukdytus sielius.
Vieną tokį įvairių pagaliukų dėliojimą prisimenu – keliese žaidėme, o nebyliukas Juozas Klemaitis, labai gražių akių, neoperuota zuikio lūpa berniukas, stovi ant barako laiptų ir graudžiai žiūri į mus. Tuo tarpu kažkas rusiškai iš jo garsiai pasišaipė – aš pakilau, priėjau prie nebyliuko ir pabučiavau į kaktą. Kai prieš keletą metų Juozui grįžus nuėjome į kurčiųjų draugiją (pasikalbėti per vertėją), jis, paklaustas, ar žino, kaip pateko į Sibirą, atsakė, jog kadaise jo mama į Sibirą atvažiavo. Pakui jis per vertėją paklausė, kas aš tokia. Vadinasi, mūsų žaidimų neatsiminė. O pasaulis toks mažas. Klemaitukų močiutė buvo ištekėjusi už Glodenio iš Pažiužmelių kaimo. Iš archyvo gavusi savo genealogijos medžio dokumentų kopijas, sužinojau, kad XIX a. viduryje mano mamos senelis Kazlauskas vedė Glodenaitę iš Pažiužmelių. Gal ir giminės esame…
Iš barakų laikų atsimenu pirmąjį sugrįžimą iš ligoninės, persirgus tymais. Atsimenu, deda mane mama ant gulto ir sako: „Iš to vaka jau nieka nebūs – veini kaula ir skūra”.
Dar įdomus epizodas iš barako – vakare visi pasiima rožančius ir kalba poterius. Mane mama mokė poterių, klūpančią ant narų, žinoma, žemaitiškus „Tėve mūsų”, „Sveika Marija” ir Tikėjimo išpažinimą.
Atsimenu, klūpau ant mūsų gulto sudėjusi delnukus ir kartoju paskui mamą: „Ir pagirtas tava yščius vaisius Jėzus”. Lyg būtų buvę vakar, prisimenu, pakėliau į mamą akis ir klausiu: „O kas tas yščius vaisius?” Mama sako: „Kalbiek. Tap reik.” Ir taip kiekvieną vakarą visi ūkininkai, jų vaikai ir vaikaičiai susikaupę prašydavo atleisti kaltes, atleisti savo kaltininkams ir duoti kasdienės duonos.
Turbūt paskutinis kiek „romantiškesnis” barako epizodas – blakių įkandimai ir utinėjimasis. Mama turėjo ilgas kasas, tai taip ir sakydavo – ateik pautinėti. Ūkiško muilo turėjome. Bet – vienas „bliūdas“ praustis visiems 16 žmonių, jokių širmų. Vasarą gelbėdavo upė. Plaudavome galvas ir benzinu, kad žūtų „glindos”. Bet utėlių ir vėl atsirasdavo. Pamenu, tokių didelių utėlių būta, kai traiškydavau tarp nykščių nagų, tai net triokšteldavo. Išsiutinėjusios galvą, pereidavome prie apatinių rūbų, Atsimenu, turėjau baltus apatinius marškinėlius, su kuriais ir miegodavau, tai palei siūlę rasdavau po kelias utėles.
Vieną kartą atsimenu valgiusi kažką labai skanaus – vėliau išsiaiškinau, kad tai buvo rūkytos žąsies ar anties koja. Mamos tėvai, spėję trėmimo į Sibirą išvakarėse pabėgti iš ūkio, glausdamiesi kaip vargo bitės kokiose trobelėse, sugebėdavo užsiauginti kokį gyvulį, paukštį, laikyti ožką ir kartais mus pamaloninti siuntiniais su gardėsiais. Jau pavasarį lietuviams buvo leista už kaimo pasisėti bulvių, jie krūmus pavertė plėšiniais. Tad bulvių ir turėjome. Kodėl prakalbau apie siuntinį? Aš ir atsimenu tik tą vieną kartą, ir dar kitą kartą, kai mama man duoda iš neįprastos dėžės (iš tikrųjų tai iš siuntinio dėžės) su lupenomis virtų bulvių, o aš rėkiu – noriu siuntinio. Bet negavau.
Bus daugiau
Atgal
