ISTORIJA
11 27. Karšta vasara
Petras Balionis
Pirmąkart Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir jai primetus sovietų valdžią, Lietuvoje pasirodė ir tos valdžios palydovai – prievarta, areštai, žudynės. Kasdien vis kas nors būdavo suimamas, išvežamas ar net nužudomas. Kartais be jokio teismo, nors „kaltinimų“ okupantai visada surasdavo. Areštai vis nesiliovė. Nuo 1941 m. pradžios iki gegužės pradžios buvo suimta daugiau kaip 500 žmonių, o prieš tai gal 1000 ar dar daugiau. Daugiausia buvo suimami inteligentai, karininkai, buvę policininkai, tarnautojai, neskaitant ministrų, generolų ar aukštesnio rango valdininkų. Artėjant pavasariui pradėjo sklisti gandai apie masinį lietuvių trėmimą į Sibirą. Prisimenu, suėję kaimynai tarpusavyje kalbėdavo maždaug taip: „... mes sėjome, o kas pjaus? Ir kur švęsime šv. Kalėdas?“
Didelį nerimą ūkininkams, ypač turintiems daugiau kaip 25 ha žemės, sukėlė įsakymas per tris dienas pristatyti valstybei didelį kiekį grūdų. Žmonės buvo pasimetę, – iš kur gauti tiek daug grūdų ir kodėl taip greitai reikalavo grūdus pristatyti ir ne tinkamu laiku? Lietuvos ūkininkai atsargų paprastai nelaikydavo. Dalį grūdų parduodavo, dalį pasėdavo, likdavo tik maistui ir gyvuliams pašerti. Buvo pasėtas ir vasarojus. Kad tą duoklę atliktų, vieni ūkininkai grūdus pirko, kiti skolinosi iš kaimynų, ir taip vargais negalais atsiskaitė. Alytaus apskr. Varanausko kaimo ūkininkas Bičkauskas negalėjo pristatyti grūdų, nes tiek neturėjo, kiek buvo priskaityta pristatyti valstybei. Praėjus trims dienoms, iš Alytaus atvažiavo mašinos su milicija ir visus turimus grūdus išvežė, net aruodus iššlavė, nepaliko nė kilogramo maistui. Bet vis tiek trūko, kiek buvo skirta atiduoti valstybei. Todėl patį šeimininką suėmė ir išvežė. Tik vėliau, praėjus frontui, jau esant vokiečiams, jis grįžo ir viską papasakojo. Buvo pakliuvęs į Pravieniškių darbo stovyklą, kurioje atsidūrė ir daugiau tokių ūkininkų. Karo pradžioje atvykusi sovietų kariuomenė visus kalinius ir stovyklos prižiūrėtojus su šeimomis sušaudė. Atsitiktinai teišliko keletas, tarp jų ir Bičkauskas. Visi kaliniai ir prižiūrėtojai buvo surinkti ir po du išrikiuoti. Jis pateko į antrą eilę. Pamatęs kareivių pakeltus ir užtaisomus šautuvus, jis staiga nugriuvo, ant jo suvirto sušaudytieji. Paskui kareiviai tikrino ir sužeistuosius pribaigdavo, bet išgirdę tankų burzgimą išsigando ir pabėgo. Tačiau jau buvo per vėlu – jų mašinos susidūrė su vokiečių tankais, ir žudikai susilaukė savo likimo...
Alytuje, Mergalaukyje, Varėnoje ir kitur, prie geležinkelių, 1941 m. pradžioje sovietų valdžia pastatė didžiulius grūdų sandėlius. Ūkininkai stebėjosi, iš kur galės būti tiek grūdų, kad šie sandėliai būtų užpildyti. Šnekėjo, kad iš Lietuvos visi grūdai bus išvežti. Gali prasidėti badas. Jau pavasarį ūkininkai gavo prievolės lapus apie naujo (1941 m.) derliaus pristatymą valstybei – bulvių, grūdų ir net šieno. Gavę lapus žmonės stebėjosi, iš kur reikės imti tiek bulvių ir grūdų. Prievolės lape buvo nurodyta pristatyti tiek grūdų, kiek ūkininkai iš viso neprikuldavo. Žmonės labai jaudinosi. Jei visas prievoles atiduotų, grūdų neliktų nei sėklai, nei maistui, nei gyvuliams šerti. Ir tai nebūtų atlikta visa prievolė. Aišku, lauktų Bičkausko likimas.
Žmonės juto kažką baisaus. O dar vis labiau sklido gandai apie lietuvių trėmimą. Buvo randama lapelių, kuriuose rašyta ir įspėta apie masinį žmonių trėmimą į Sibirą, apie rusų atvežimą į Lietuvą, patarta saugotis, nemiegoti namuose. Greitai būsiąs karas ir nebegrės žmonių vežimas iš tėvynės. Kad karas gali kilti, rodė pasaulio įvykiai. Vaizduotę jaudrino giedromis dienomis padangę dideliame aukštyje raižantys lėktuvai, kuriuos buvo sunku įžiūrėti. Žmonės spėliojo – gal tai vokiečių lėktuvai. Tačiau vokiečiai tuo metu kariavo su Anglija, ir spaudoje rašyta, kad vokiečiai rengiasi per Lamanšą pulti Angliją ir atsiskaityti su ja, kaip jie atsiskaitė su Prancūzija. Visa vokiečių strateginė kariuomenė buvo Vakaruose. Negi pavasario pradžioje Vokietija, pati kariaudama, dar galėtų užpulti Rusiją (žmonės Sovietų Sąjungą vadino Rusija). Argi prieš tokią galybę Vokietija pradėtų karą? Žmonės visaip svarstė.
Lietuva tuo metu okupantų buvo itin militarizuota. Beveik kiekviename didesniame Lietuvos mieste stovėjo sovietinės kariuomenės garnizonas. Alytuje dislokuotas didelis tankų dalinys, gal kokia divizija. Buvo rengiamas aerodromas, jau ir lėktuvai galėjo nusileisti. Bet visiškai nebuvo baigtas. Pradėtas rengti tankodromas. Simne buvo pastatytos medinės kareivinės – barakai. Čia irgi buvo nemažas kariuomenės dalinys, ištisas pulkas. Alytuje pastatyta keli kelių aukštų mediniai pastatai kariuomenei. Net tokiuose bažnytkaimiuose kaip Miroslavas, Seirijai, Krokialaukis, Santaika, Ūdrija buvo po tris–penkis rusų kareivius. Prisimenu, Miroslave buvo penki, Santaikoje trys rusų kareiviai. Ir ką jie veikė, ir kodėl jie čia buvo? Niekas nežinojo. Alytaus – Simno plentu vis toliau į vakarus traukė sovietinė kariuomenė, o kur dar kiti plentai.
Visur tvyrojo didelė įtampa. Žmonės gyveno nežinioje. Vis ėjo gandai apie žmonių trėmimą.
Mūsų tėvas sugalvojo pakeisti pirkios langus naujais. Meistras Antanas Česynas, taisydamas langus, kalbėjo tėvui: „Juozai (toks buvo tėvo vardas), statai naujus langus, ar žinai, kad čia gyvensi, ar neapsigyvens koks atvažiavęs burliokas...“ Tėvas, kaip ir visi kaimo žmonės, buvo labai įsitempęs. Jis buvo itin jautrus, dėl bet ko labai išgyvendavo. Ar po meistro tokio padingojimo, ar šiaip dėl ko tėvas susirgo. Išėjęs į mokyklą palikau jį dar vaikščiojantį, tik skundėsi negaluojąs. Grįžęs iš mokyklos radau tėvą gulintį. Kitą dieną jautėsi dar blogiau. Ir taip ėjo blogyn diena po dienos. Buvo parvežti gydytojai iš Miroslavo, Alytaus, bet ligos nesurado. Gydytojas Stasys Kudirka pasakė: „Ši liga nuo didelio išgyvenimo, reikėtų ramybės.“ Visi mes labai jaudinomės. Mokykloje negalėjau susikaupti, mokslas nelindo į galvą. Mokytoja manęs paklausė, kas man esą, kodėl toks išsiblaškęs. „Juk buvai geras mokinys, o dabar negali susikaupti.“ Aš nieko negalėjau mokytojai pasakyti. Iš mokyklos į namus ėjau nerimaudamas. Namuose visus buvo prislėgęs didelis rūpestis, nors stengėsi tėvui to nesakyti, nerodyti.
Tėvui buvo parvežtas kunigas ir jam suteikė Paskutinį patepimą. Po kunigo apsilankymo tėvas pamažu pradėjo taisytis. Grįžęs iš mokyklos pamačiau tėvą linksmesnį, ir jis pasiteiravo manęs, kaip sekasi mokslas. Visa šeima buvo pralinksmėjusi, kad liga nuo tėvo atstojo. Į mokyklą ėjau „zuikio“ žingsniais. Vieną dieną, grįžęs iš mokyklos, radau tėvą po kiemą vaikštinėjantį. Mano mokslas įėjo į vėžes, net mokytoja tai pastebėjo.
Atėjo gražios gegužės mėnesio dienos, saulė žeme ridinėjo, vešliai žydėjo sodai, bet žmonės nebuvo, kaip paprastai, pavasariškai nusiteikę, nesidžiaugė sužaliavusiais gerai augančiais javais ir žydinčiais sodais. Visus buvo apėmusi negera nuotaika, laukimas kažko neišvengiamo. Spauda vis rašė ir rašė apie visokius sovietinius „laimėjimus“, apie stachanovininkų pasiekimus, mitingus. Laikraščiuose pasirodydavo ne vienas eilėraštis, garbinantis „nenugalimą Raudonąją armiją“, drg. Staliną, komunistų partiją ir pan. Buvo rašoma, kaip Lietuvos darbo žmonės džiaugiasi sovietų valdžia, kaip valstiečiai, gavę žemės, entuziastingai apsėjo laukus. Viskas gražinta, meluota per akis. Iš kitos pusės ateidavo baugių, skaudžių žinių apie gausėjančius suėmimus. Buvo suiminėjami net paprasčiausi tarnautojai bei šiaip turtingesni žmonės. Alytuje buvo suimtas atsargos pulkininkas Jonas Petruitis. Jis gyveno Alytuje, Pulko gatvėje. Buvo areštuotas Petras Kupčiūnas, turėjęs didelę siuvyklą ir drabužių parduotuvę, taip pat žydas Morkelis. Jis buvo pirklys, supirkdavo iš ūkininkų grūdus ir veždavo į užsienį. Alytuje, Seirijų gatvėje, turėjo didelį grūdų sandėlį, kuris iki šiol išliko. Suimtas gyd. Stepanovas. Jis iš Rusijos po Spalio perversmo atvyko į Alytų. Buvo geras žmogus ir gydytojas. Tuo metu Alytuje buvo dar kitas gydytojas rusas Petrovas. Pastarasis Lelijų gatvėje turėjo nuosavą ligoninę. Petrovas išgyveno iki 1945 m., iki mirties. Jis nebuvo represuotas. Arešto neišvengė ir mano pusbrolis Antanas Čaplikas. Jis buvo Alytaus apskrities mokesčių inspektorius. Nebuvo joks politinis veikėjas.
Ir štai kaip perkūnas iš giedro dangaus. Birželio 14 d. naktį dingo Pošnios pradinės mokyklos mokytojo Vlado Kazlausko šeima. Visi suprato, kad pasitvirtino gandas apie žmonių išvežimą. Birželio 15 d. Santaikoje buvo dideli šv. Antano atlaidai. Į atlaidus susirinko žmonių iš gana tolimų apylinkių. Pasakota apie daugelio mokytojų išvežimą: išvežta Varnagirių mokytoja Marija Pangonytė, Krokialaukio pradinės mokyklos vedėjas Kazys Skučas ir jo žmona, mokytoja Angelė Skučienė, Viešnagių pradinės mokyklos vedėjas Juozas Mikulskas ir daugiau kitų mokytojų. Vėliau sužinota, kad tik iš Alytaus apskrities išvežta 77 mokytojai. Žmonės buvo labai pasimetę. Tuo metu iš Lietuvos išvežta 34 260 žmonių.
Į bažnyčią šv. Mišių metu žmonių susirinko labai daug, visi žmonės ten netilpo. Pilnas buvo ir šventorius. Po miestelį niekas nesibastė. Tik trys rusų kariškiai vaikštinėjo. Bažnyčioje choras giedojo „Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!“ Bet karo žmonės nebijojo, jo net laukė. Bažnyčios durys buvo atdaros ir giesmė sklido į lauką.
Tuo tarpu parapijos salėje skambėjo šokių muzika. Salę buvo rekvizavusi Vardos ir Arminų kaimuose susiorganizavusi komjaunimo grupė, gal 10-12 žmonių. Po šv. Mišių eidamas pro šalį kyštelėjau galvą į salę, ten pamačiau ant scenos grojančius Čižikų kaimo muzikantus. Jie grodavo labai gražiai (po karo 1945 m. jie išėjo partizanų keliais ir visi žuvo). Prie balkio buvo prikalta sovietinė emblema - kūjis ir pjautuvas. Šoko viena pora – nematyti vaikinas ir mergina, daugiau šokėjų nebuvo. Prie durų stovėjo du tvarkdariai - vienas Vardos kaimo aktyvus komjaunuolis, kitas jau pagyvenęs žmogus. Vienas jų man pasakė: „Duok rublį ir eik į salę.“ Aš nesusigundžiau, man buvo tik 14 metų. Prie tvarkdarių priėjęs jau senas žmogelis trumpai ir tiesiai išrėžė: „Neilgai jūs šoksite.“ Į šokius jaunimas nėjo. Nuo durų dingo ir tvarkdariai kontrolieriai. Į šokius buvo leidžiami visi, kas tik norėjo, nereikėjo nei rublio. Po šv. Mišių visi žmonės skubėjo į namus pasidalyti girdėtais įspūdžiais. To seno žmogelio pranašystė netruko išsipildyti. Kitą sekmadienį jau grojo kitokia „muzika“.
Po sužinotų įvykių dauguma žmonių namuose nenakvojo. Jei nakvodavo, tai vienas ar du šeimos nariai eidavo sargybą. Mūsų šeima irgi buvo pasirengusi netikėtumui. Mes, vaikai, gulėjome pusiau apsirengę. Tėvas ir brolis eidavo sargybą. Už sodo, iš kur viskas gerai matyti, buvo pririšti šunys. Ką nors pajutę šunys imdavo garsiai loti. Birželio 21-22 d. naktį buvome itin budrūs, nes žmonių vežimas daugiausia buvo rengiamas šeštadieniais, kai visi šeimos nariai susirinkdavo į namus, kad visus galėtų „susemti“. Tą naktį staiga išgirdome šunų lojimą, po kiek laiko ir vežimo girgždėjimą. Buvo šviesi birželio naktis. Šiek tiek matėsi. Pamatėme vežimą, sukantį į mūsų kiemą. Visi kaip žvirbliai išsislapstėme – kas rugiuose, kas kur pakliuvo. Aš išbėgau į ežero pusę ir įlindau į krūmus. Vežimas įsuko į mūsų kiemą, ir pasigirdo vyro ir moters balsai. Tėvas, užsiglaudęs už kluono, pažino P. Morkeliūno balsą. P. Morkeliūnas buvo mano mamos brolis. Jis gyveno Lazdijų apskrityje, netoli Šventežerio miestelio. Jo būta stambaus ūkininko – trobos mūrinės, mat buvo nusipirkęs dvaro centrą, Jam geri žmonės pranešė, kad birželio 21-22 d. naktį gali būti išvežti. Todėl nieko nelaukęs birželio 21 d. vėlų vakarą išvažiavo iš namų ir per naktį pasiekė mūsų namus. Tėvas davė signalą, ir mes visi sugrįžome į sodybą. Po ilgų kalbų, patirtų įspūdžių nuėjome miegoti.
Miegus netrukus išblaškė didelis ūžimas, sklidęs nežinia iš kur. Ūžimas girdėjosi vakaruose, Krokialaukio pusėje. Greitai pamatėme atskrendant daugybę lėktuvų, gal apie 50. Lėktuvai skrido kaip tik per mūsų namus. Ant lėktuvų matėme ne raudonas žvaigždes, bet baltus kryžius. Supratome, kad tai vokiečių lėktuvai. Vieni buvo dideli – bombonešiai, kiti mažesni – naikintuvai, saugantys bombonešius nuo sovietinių lėktuvų užpuolimo. Greitai išgirdome didelius trenksmus – bombardavo Alytų. Net mums baisu buvo, o ką turėjo išgyventi Alytaus žmonės. Šie lėktuvai greitai grįžo. Pasirodė antra lėktuvų banga, kurie vėl bombardavo Alytų. Kiek vėliau prasidėjo „nenugalimosios“ armijos bėgimas: dūmė sunkvežimiais, motociklais, traktoriais, vežimais. Virš bėgančios kariuomenės skrido dvisparnis žvalgybinis rusų lėktuvas. Tuo metu vokiečių lėktuvai grįžo atgal. Rusų lėktuvas skrido labai žemai, pasuko į dešinę ir nusileido. Nė vienas vokiečių lėktuvas jo nesivijo. Vokiečių lėktuvai taip pat nieko nedarė nei besitraukiančiai sovietų kariuomenei. Tik vienas naikintuvas nusileido žemai prie sovietinės kariuomenės, pasižvalgė ir grįžo prie savų lėktuvų. Rusų kariuomenė traukėsi apie porą valandų. Toliau stojo baugi tyla. Ir štai po valandos pasirodė raudonai dažyti tankai.
Bus daugiau
Atgal
.jpg)
