VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Kas mūsų galėjo laukti

Vaclovas Volkus

SSRS okupuotoje Lietuvoje susiklosčius palankiam politiniam nestabilumui, spontaniškai gimsta organizuotas Tautos atgimimo sąjūdis. Jo atsiradimas, veiklos pradžia siejama su 1989 metų pavasariu, su tautiškai sąmoningais, Tėvynę mylinčiais, jos valstybinį paveldą gerbiančiais lietuviais – intelektualais. Jų iššūkį parėmė nuo okupacinio rėžimo nukentėję, dauguma kitų neabejingų savo Tėvynės likimu. Buvo siektas tikslas – nusikratyti okupantais, pasiskelbti nepriklausomais.

1990 metais kovo mėn. 11 dieną nepriklausomybė buvo atkurta.

Kad išlaikytų ir puoselėtų iškovotą nepriklausomybę, Sąjūdžio organizatoriams, rajoninių grandžių sąjūdiečiams – aktyvistams rūpėjo mokykla, auganti laisva lietuviška karta. Reikėjo rūpintis, kad istorijos duotas pertvarkai laikas nebūtų beprasmiškai delsiamas. Reikėjo skubiai atmesti okupantų sovietinės mokyklos modelį, ugdžiusį ,,sovietinį žmogų” – mankurtą, garbinusį kompartijos vadus, tikintį ,,šviesia komunistine ateitimi”, komunizmo pergale prieš likusį laisvą pasaulį.

Atkurtoje Lietuvos valstybėje netiko okupantų – sovietų mokyklos, ,,tarybinio” mokytojo, mokyklos, švietimo vadovo, neperkainavusio, kritiškai neįvertinusio savo paskirtį tautos laisvės, nepriklausomybės sąlygomis, tikslai. Šeimininkavusiems švietime, kai kuriems jų – propagandistams, mokyklų vadovams, „partsekretoriams“, biuro nariams, slaptųjų tarnybų agentams, skundusiems, sekusiems žmones, nebuvo paprasta nusikratyti praeities ideologinės kupros. Trūko drąsos, ryžto. Vieni abejojo Lietuvos nepriklausomybės ateitimi, kiti ,,sirgo” ,,vyresnio brolio” primesta sovietų valdžiai nostalgija ir t.t. Prisimenu, man dirbant ūkinį darbą, rajono kompartijos instruktorius Kilbukovas priekaištavo: ,,Esi nepartinis, ūkyje neauga partinė organizacija”. Samprotavau, kokia partijai nauda iš tų neišprususių, mažaraščių. „Ar nėra išsilavinusių žmonių?“ ,,Yra”, - paaiškino Kilbukovas. - ,,Mokyklose jų eilutės laukia, bet negalime priimti, varžo partinis limitas. Mūsų partija darbininkų ir valstiečių, bet ne inteligentų”. Kalbu apie Kėdainius. Bet tai buvo būdinga ne tik mūsų miestui. Pirmiesiems rajono sąjūdiečiams, stovėjusiems nepriklausomybės siekių avangarde, teko patirti nuo rajono nomenklatūros, jos ideologinių liokajų daug nemalonumų, išskyrus pirmos kadencijos vykdomojo komiteto ir tarybos pirmininką Petrą Bogušką, vėliau, antros kadencijos jau tarybos merą, visada radusį bendrą kalbą su sąjūdiečiais, visada parėmusį, padrąsinusį.

Tomis sudėtingomis ekonominėmis – politinėmis sąlygomis teko daug kuo rizikuoti. Skaitytojas, vartydamas mano spaudai paruoštus 500 puslapių dokumentus, nuotraukomis iliustruotą, asmeninio gyvenimo epizodais paįvairintą knygą ,,Nužėrus nuo dienoraščio laiko dulkes” (šiandien dėl finansinių sunkumų dar neišleista), supras pirmųjų rajono aktyvių sąjūdiečių šventą ryžtą aukotis vardan tos Lietuvos.

1991 m. rugpjūčio 19-23 d. Maskvoje konservatyvios bolševikinės jėgos – vidaus reikalų ministras B. Pugo, gynybos ministras D. Jazovas ir jų prielipos - metė iššūkį Rusijos liberalios pakraipos veikėjams, jų lyderiui B. Jelcinui SSKP centro komitete. Buvo bandyta įvykdyti valstybinį perversmą. Pučistai pralaimėjo, bet Lietuvoje kitomis aplinkybėmis ir metodais veikusius vietinius pučistus drąsino okupacinė kariuomenė. Dar 1989 metais gruodžio 08 d. SSRS KGB Lietuvos KGB dalinio vadovas E.Eismuntas buvo gavęs iš Maskvos leidimą esančiose okupacinės kariuomenės daliniuose įkurdinti KGB rezervistus – Lietuvoje paskelbus ,,ypatingą padėtį”. 1990 metų gruodžio 27-tą dieną Lietuvoje įskaitoje buvo 420 KGB atsargos karininkų rezervistų. Maskvos pučistai, tikėdamiesi jėga užgrobti valdžią, tuo pačiu numatė planus užgniaužti Lietuvos Sąjūdį, susidoroti su jo aktyvistais. Tam reikėjo į Sąjūdį inkorporuoti savo agentus, kurie, surinkę dominančią informaciją, per saugumo grandis perduodavo ją Lietuvos KGB skyriaus viršininkui R.Marcinkui. Pastarasis atsiskaitydavo su SSRS KGB. Iki 1989 m. balandžio mėnesio Lietuvos politiniai veikėjai, pritariantys Maskvos sąmokslininkams, paruošė Sąjūdžio aktyvistų, ,,žaliaraščių” sąrašus, veikimo planą ,,Metel” (Pūga). Jo autorius - Lietuvos VRM mjr. Č.Šidagis. Plano organizatoriais ir vykdytojais buvo numatyti Lietuvos VRM pareigūnas pulk. E. Matuzanis, KGB Vilniaus skyriaus viršininkas pulk. J. Tamašauskas, pplk.s. Stančikas, pplk. K. Zulonas, milicijos mokyklų viršininkai S. Simanavičius ir E. Paskaris. Buvo sudaryti ir apginkluoti 50 KGB kovinių būrių, pasitelkta 1386 milicijos darbuotojų, Lietuvoje dislokuoti vidaus kariuomenės daliniai. Trūkstant jėgos buvo susitarta su Baltarusijos saugumu.

Pasiruošę lietuviškieji niekšai laukė savo šeimininkų iš Maskvos įsakymo veikti. Pastarieji dėl nesusiklausymo nespėjo pasirengti plataus masto represijoms, sukaupti reikiamo kiekio vagonų, kito transporto, įruošti koncentracijos stovyklų, pasirūpinti maistu ir t.t. Jie tikėjosi galimo lietuvių pasipriešinimo, galimo latvių, estų, ukrainiečių, Užkaukazės respublikų nepageidautino solidarumo su lietuviais, tarptautinės reakcijos.

Iki 1990 metų kovo 11 dienos – nepriklausomybės atkūrimo - planas ,,Metel” (Pūga) nebuvo realizuotas. Vėliau buvo vėlu. 1990 m. kovo 23 d. Lietuvos aukščiausioji taryba nutraukė Lietuvos KGB veiklą.

Lietuvos Respublikos prezidentu tapus buvusiam Sovietų Lietuvos komunistų partijos pirmam sekretoriui M.A.Brazauskui, jėgoms, siekusioms išstumti Sąjūdį iš viešo politinio gyvenimo, buvo tikra atgaiva, kurios rezultatus jaučiame ir po 20-ties nepriklausomo gyvenimo metų.

Dalis buvusių čekistų pasitraukė į pogrindį. Šiandieną matome juos ir jų vienminčius, besidarbuojančius po ūkinės – strateginės reikšmės organizacijų priedanga, per jas manipuliuojant strateginėmis žaliavomis, įtakojant Lietuvos ūkinį – politinį gyvenimą, per informacines priemones kurtiant nepalankų Lietuvos įvaizdį. Neatsitiktinai Lietuva iki šių dienų priklauso nuo Rusijos energetinių šaltinių.

Štai ko tikėjosi ištautėję, lietuviškai kalbantys kolaborantai, jų prielipos. Štai kas mus, aktyvius Lietuvos atgimimo sąjūdžio kūrėjus, galėjo laukti. Tautos istorinė atmintis negali likti užmarštyje. Ji tautos atgaiva.

Atgal