ISTORIJA
07 26. Vilnius - Šiaurės Amerikoje
Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter
Daugel metų atgal, lietuviai šią vietą laikė savo sostine, ją vadindami Vilniumi. Ir šiandien dar šiame miestelyje lietuvių priskaičiuojama apie 14,65proc. Teigiama, kad jo merais net buvę. Tai - Shenandoah miestelis, įsikūręs Pensylvanijos valstijoje. Shenandoah vietovės vardas yra kilęs iš indėnų žodžio ‘‘sprucy stream’’ arba ,,upė tekanti šalia aukštų kalvų ir kalnų‘‘. Amerikiečiai jį vadino Angliakasių miesteliu.
Dar prieš miestelio atsiradimą, šis žemės lopas dvidešimt metų priklausė atokiai gyvenančiam fermeriui Peter Kehley. Jis čia atsikėlė 1830 –aisiais. Buvo pradėta belstis į jo duris kuomet atrasta, kad šioje teritorijoje po žeme tūno antracitas. Apie 1850 – uosius metus savo fermą fermeris pardavė. Ją įsigijo viena Filadelfijos kompanija, kuri ketino atidaryti anglies kasyklas. Tai įvyko Civilinio karo (1861 – 1865) Amerikoje metu. O 1862 – ieji yra oficialiai minimi miestelio įkūrimo metai.
Anglies kasyklų atidarymas Shenandoah nulėmė sparčią gyventojų plėtrą bei pastatų statybą, kuomet bosai iš Pensylvanijos anglies ir geležinkelių kompanijos, ieškodami pigios dabo jėgos, ėmėsi agentus siųsti į Europos kraštus. Kadangi tuo metu nei telefonų, nei interneto nebuvo, ši informacijos sklaida buvo vienintelis būdas priptraukti darbo ištroškusias mases. Žinia pasklido sparčiai apie tai, kad Amerikos gatvės yra nuklotos auksu. Pirmiausia čia sugūžėjo airiai, anglai, valai, vokiečiai. Tik po to atvyko žmonės iš rytinės ir pietinės Europos kraštų. Minima, kad 1920 metais miestelyje gyveno 30,000 žmonių. Tačiau jų skaičius ėmė mažėti kuomet antracitinė anglis nebeteko savo reikšmės. Tai atsitiko po Antrojo pasaulinio karo. Emigrantams teko dairytis kita kryptimi.
Lietuviai į Shenandoah atvyko 1869 metais. Dalis iš jų pervažiavo iš šalia esančio Pensilvanijos valstijos šiaurės rytuose esančio Danville miestelio.
Plačiai pasklidusios kalbos apie galimybę gerai uždirbti, žadino lietuviuose smalsumo jausmą ir ragino skubėti Bremeno bei Hamburgo uostų link. Tai sukūrė darbo jėgos trūkumą savo šalyje ir vertė carinę Rusijos vyriausybę uždrausti teisėtą emigraciją. Taip pat lietuviai gelbėjosi nuo jų kraštą užklupusio bado. Kad patekti į vieną iš Vokietijos uostų, lietuviai turėjo įveikti Rusijos armijos užkardas, tai yra nepatekti jiems į akiratį. Nenorėdami išlaidauti, emigrantai iš Lietuvos plaukė ketvirta klase, įsikūrę blogai vedinamose, dvokiančiose patalpose, miegodami į lentynas panašiose lovose. Keli žmonės dalinosi neatitinkančiais reikalavimus patalpomis.
Tuomet lietuvių emigrantai į ,,aukso kasyklas‘‘ plaukė pasikliaudami gera Dievo valia. Amerikoje dar nebuvo įvestos nedarbingumo kompensacijos, pašalpos, maisto talonai, nesuteikiama medicininė pagalba. Išgyventi reiškė - sunkiai dirbti. Sveikatai kenksmingose anglių kasyklose darbas truko dešimt valandų ir šešias dienas per savaitę. Tačiau juos guodė, kad dešimt valandų praleisti po žeme yra geriau nei atlikti dvidešimt penkerių metų prievolę rusų armijoje. Tai reiškė su šautuvu praleisti savo gražiausias jaunystės dienas.
Atplaukėliai iš Lietuvos išsilaipindavo Niujorke. Kiek iš tikro lietuvių kirto Amerikos sieną, nežinoma. Kaip teigiama, dalis iš jų turėjo pasus, kuriuose buvo įrašyta rusiška ar lenkiška pavardė. Dažniausia emigracijos tarnybos darbuotojai lietuvius atpažindavo iš dėvimų batų. Jie dažniausia buvo mediniai ( klumpės) arba odiniai. Vilkėjo gražius rūbus. Rankose laikė lagaminą ar du, kuriame buvo sudėtos visos jų vertybės. Kiekvienas emigrantas privalėjo turėti kelis dolerius tam, kad oficialiai įrodytų Amerikos emigracinei tarnybai, kad jis yra pajėgus save išlaikyti. Šaltiniuose aptinkamas toks įrašas ,,....1911 metais, mano senelis atvykdamas iš Suvalkijos, laivo krovinio deklaracijoje įrašė, kad jis turi septynis dolerius ir brolį, kuris jo laukia angliakasių miestelyje, vadinamame Shenandoah, Pennsylvanijos valstijoje’’.
Užplūdus atvykėlių srautui, vietiniai miestelio laikraščiai rašė, kad angliakasių kaimeliai pasipildė keistomis kalbomis kalbančiais žmonėmis. Dėl prastos anglų kalbos iš šių žmonių buvo šaipomasi, o jų vaikai buvo erzinami arba ignoruojami. Žinoma, tas nelietė iš Europos atvykusių angliakalbių. Tačiau jie nesugyveno tarpusavyje, taip, kaip lietuviai nesutarė su lenkais. Airiai ėjo prieš valus ir anglus. Tačiau jie susivienydavo kovodami prieš italus. Angliakalbiai spaudė ir slavus, lenkus, slovakus, serbus, lietuvius. Su jais buvo vengiama dirbti toje pačioje šachtoje. Apie juos buvo manoma, kad jie yra darbštesni ir juos vyriausybė atsivežė todėl, kad jie yra pigesnė nei jie darbo jėga. Baiminosi prarasti darbą. Atvykusį slavais prikrautą traukinį, airiai sutiko akmenų kruša. Kad save apgintų, po šio įvykio slavai susibūrė į bendruomenę.
Dauguma nesukūrusių šeimas lietuvių ekonominiais sumetimais buvo priversti gyventi mažose medžioklei skirtose trobelėse. Kitos buvo surestos šachtų papėdėje. Kai kas gyveno susigrūdę iš svirnų padarytuose pigiuose nameliuose, kurie atrodė kaip bendrabučiai. Kartasi tuzinas vyrų nuomavo apleistos parduotuvės pastatą. Už kelis dolerius per mėnesį, jiems buvo leidžiama miegoti ant sumestų palei sieną gulto, čiužinių. Savinininko žmona jiems plovė rūbus, atlikdavo namų ruošos darbus, kiekvieną dieną gamindavo ir patiekdavo nuomininkams elementarų maistą, kaip duoną, mėsą, kavą.
Lietuviai labiau buvo linkę gyventi drauge ne pavieniui. Tą byloja 1900 metų gyventojų surašymas. 70proc. lietuvių gyveno su nuominininkais kartu. Kad sudurti galus, lietuviai rinko mėlynes, augino kopūstus, bulves. Laikė galvijus. Sunku buvo sutaupyti pinigų tam, kad nusipirktum krosnį, tad ruginė duona buvo kepama lauke pastatytoje bendroje didelėje orkaitėje. Ir su minimaliomis santaupomis, angliakasiai siekė ne tik sudūrti galą su galu, bet ir leisti mokslan savo vaikus. Jie troško, kad jų vaikams ateityje nereiktų po žeme ieškoti darbo. Anuomet angliakasio darbas buvo viena iš pavojingiausių profesijų. Mirtis tarp šachtininkų buvo viena dažniausiai nutinkančių nelaimingų nutikimų. Anglies dulkės, drėgnas šachtų oras, sunkus darbas ir dažnas susirgdavo,, juodąja plaučių liga‘‘. Didžiausia nelaimė – sprogimas šachtoje, kurį sukeldavo siauruose plyšiuose susikaupusios metano dujos. Apie įvykusią nelaimę pranešdavo sirena. Tuomet žmonos ir jų vaikai, kupinomis išgąsčio akimis laukdavo kada bus paskelbtos žuvusiųjų pavardės. Anglikasių miestelis skendėjo tyliame gedule.
Pirmųjų lietuvių, apsigyvenusių Shenandoah pavardės: Peter Kazakevicius, John Rackus, John Bobbin, John Slavickas, Matthew Matulevicius, Matthew Karalius, Stanley Miliauskas, Vincent Bagdonas, Anthony Bagdanavicius, John Skritulskas, vienuolis Augustine Zaica, John Jakubauskas, John Bradunas, Vincent Cizauskas ir Andriukaitis šeima.
Pirmojo 1872 metais šachtoje žuvusio lietuvio pavardė - Matthew Karalius. Pirmųjų krikštynų data: balandžio pirmoji, 1876 – ieji metai. Buvo krikštijama John ir Margaret (Saulinskas) Jakubauskas dukra Margaret. Tai įvyko Holy Family Church patalpose. Pirmasis vedęs vyras John Bradunas. Santuoka įregistruota liepos 8 - ąją, 1877 metais, šv. Kazimiero bažnyčioje.
Atgal
.jpg)
