Istorija
02 25. Žiupsnelis lietuviškai Sibiro epopėjai. Trečia dalis
Irena Tumavičiūtė
Namuose vienintelė auklėjimo priemonė buvo darbas. Žinojome kiekvieno daikto vertę. Berods, po trečios klasės vieną mėnesį kartu su rusėmis moterimis dirbau gretimo kolchozo ar sovchozo laukuose – ravėjau, uoliai stengiausi neatsilikti nuo moterų, užsidirbau 110 rublių 80 kapeikų ir pasirašiau algalapyje. Tada nusipirkau tikrą „balietką” – mokyklinio portfelio funkcijas atliekantį užsegamą daiktą, – baltus medžiaginius „sportbačius” guminiais padais, rudeniui ir pavasariui, nes žiemą per kūno kultūros pamokas slidinėdavome. Tuos sportbačius išplovus ir ištrynus kreida, jie pasidarydavo baltutėliai. Ir dar iš to atlyginimo nusipirkau balto štapelio, iš kurio mama pasiuvo baltą bliuzelę ilgomis rankovėmis su surišamu kaspinu ant šono.
Šiaip jau kasdienis privalomas drabužis buvo ruda suknelė, juoda prijuostė ir būtinai balta apykaklaitė. Turėjau kelias, kurias kasdien keisdavau. Mokytojas eidavo palei suolus ir tikrindavo, ar apykaklės švarios.
Trečią kartą pajutau, kad esu kitokia negu daugelis vaikų, kai iš Lietuvos atvažiavo kunigas. Visos šeimos gavo katekizmus. Bet mudu su broliu lietuviškai skaityti nemokėjome, mokėjome tik poterius. Mama skaitė, o mes mokėmės atmintinai „Dešimt Dievo prisakymų”. Ir štai atėjo diena, kai pirmą kartą turėjome eiti išpažinties. Apsivilkau uniformą ir nuėjau pas Rumbinus. Mat jų visi trys žmonės iš pat pradžių dirbo, nedirbo tik jauniausia duktė – mokinukė. Todėl jie – tremties sąlygomis – buvo „turtingesni” už kitus ir pasistatė namą, susidedantį iš didelio kambario ir nemažos virtuvės.
Atsimenu, lyg tai būtų buvę vakar: kunigas sėdi virtuvėje, arti krosnies, ant taburetės, aš atsiklaupiu prieš jį, nuleidžiu galvą jam beveik ant kelių, pasakau privalomą tekstą, kaip mama buvo išmokiusi, o apie išpažintinas nuodėmes tai visą tą dieną galvojau. Kadangi tai buvo prieš pusę šimtmečio, galiu išduoti, ką pasakiau. Bet pirma turiu paaiškinti, kad cukrus tais laikais buvo didžiausias skanėstas. Mūsų virtuvėje aukštai buvo nutiesta lenta. Neatsimenu, kas ant jos buvo dedama, bet tikrai įsidėmėjau, kad ten kartais būdavo dubenėlis su dideliais cukraus gabalais. Labai retais kartais – nežinau, kokia proga, gaudavome po gabalą prie arbatos. Tėvas (mudu su broliu jį iki mirties vadinome tetuliuku) sakydavo – „arbata su prikuska”. Kai pagalvoju, koks skanus tas cukrus būdavo, tai ir dabar burnoje pasidaro saldu. Tad kunigui ir išklojau visą teisybę: kartą, kai buvau likusi namie viena, neištvėriau ir, užsilipusi ant taburetės, pavogiau didoką gabalą cukraus. Daugiau nuodėmių neprisiminiau, tai dar pridūriau, kad nusidėjau mintimis. Kunigas mane paglostė ir liepė sukalbėti tris „Sveika, Marija”.
Kadangi mano tėvai buvo tikintys žmonės – vienas mamos dėdė buvo prelatas, o tėvas apskritai buvo vienintelis iš man pažįstamų lietuvių, kuris visą gyvenimą iki pat mirties prieš valgydamas persižegnodavo ir pasakydavo: „Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios”. Mano tėvas turbūt buvo vienintelis lietuvis, kuris, nebūdamas padaręs jokio nusikaltimo, labiausiai nemėgęs klausytis apkalbų, pats tiek kartų buvo kaltinamas, šmeižiamas, vejamas iš namų ir iš Tėvynės.
Jau gyvenant Lietuvoje, kai per radiją išgirsdavo ar „Tiesoje” (šį dienraštį prenumeruodavome) perskaitydavo, kad kuris nors žmogus savo darbu ar protu daug pasiekė, džiaugdavosi, lyg tai būtų artimiausias jo giminaitis. Ir niekada nedejuodavo. Kai 1958 m. už didelį kyšį pagaliau pavyko prisiregistruoti Telšiuose, kas keli metai vis kitur nuomodavome kambarėlį. Tėvas niekada net neužsimindavo, kad už 20 kilometrų stovi jo tėvų statytas namas, žydi obelys.
Už gerą darbą ne kartą buvo apdovanotas garbės raštais, o 1970 m. gavo net medalį su Lenino galva.
Kai manęs dėl tremties signataro Liongino Šepečio vadovaujama komisija neišleido aspirantūron į Vokietijos Demokratinę Respubliką ir kai aš, atsigavusi po šio šoko, aplankiau tėvus Naujojoje Akmenėje, tėvas virpančiu balsu pasakė, gal tas medalis man padėtų...
Deja. 1974 m. parašėme prašymą dėl reabilitacijos. Po kurio laiko su tėvu buvome iškviesti pas liūdnai pagarsėjusį Jurgį Bakučionį. 1975 m. gavome rusų kalba parašytus neigiamus atsakymus: vieną raštą pasirašė LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininkas Juozas Petkevičius, kitą – Jurgis Bakučionis, načialnik otdela po nadzoru za sledstvijem v organach gosbezopasnosti, staršyj sovetnik justiciji. Abu minėtieji aukšto rango kolaborantai teigia, jog papildomai ištyrus trėmimo bylą, Tumavičių šeimos ryšiai „su antisovietinės bandos nariais nebuvo pakankamai patvirtinti“ (sviaz ne našla dostatočnogo podtverždenija). Pasmerkdamas šeimą tolesnei diskriminacijai, J. Bakučionis pažymėjo, jog „vokiečių – fašistų“ okupacijos pradžioje tėvo brolis Leonas buvo „baltųjų sukilėlių būrio narys“, o tėvo žmona (t.y. mano mama) kilusi iš buožių. J.Bakučionis rašo, jog mano tėvas mūsų „pasikalbėjimo“ jo kabinete metu patvirtinęs, jog trys jo žmonos broliai „pabėgo kartu su fašistais“. Žodžio „fašistai“ tėvas gyvenime nėra vartojęs. Kaip ir daugelis lietuvių, jis vienus okupantus vadino rusais, kitus – vokiečiais. Beje, J. Bakučionis nepacitavo vieno jo kabinete pasakyto tėvo teiginio: „jeigu mes būtume dirbę taip, kaip dabar kolchoznikai, mes nieko nebūtume turėję“. Taip ir likau gyventi, turėdama atsakyti už nepadarytas dėdžių nuodėmes.
Lemtingąjį raštą, kuriame cituojami ar savaip interpretuojami Dirmeikių kaimo stribų parodymai, J. Bakučionis baigia kategoriškiau nei J.Petkevičius. KGB pirmininko tekste: „Tumavičiaus L.A., Tumavičiaus A.L. bei kitų šeimos narių iškeldinimą laikytume pagrįstu“. J.Bakučionis: „Tumavičiaus L.A. iškeldinimą laikyti pagrįstu ir Tumavičiaus A.L. prašymo netenkinti“ (Tumavičius L. A. – Tumavičius Leonas Antano, tėvo tėvas, tuo metu jau buvo miręs).
Mano tėvas žemę mylėjo iki mirties. Jau įpusėjęs septintąją dešimtį jis Akmenės rajono laikraštyje kartą perskaitė, kad apsnigti didžiuliai plotai nenurautų linų. Mama pasakojo, jog tėvas visą naktį vartėsi, negalėjo užmigti ir vis karto: „Bedieviai, juk galėjo mus, pensininkus, sukviesti – būtume nurovę“.
Bet mano tėvą net bažnyčioje pašarvotą apskundė, 1981 metais. Tėvą laidojome Kaunatave, kaime, kuriame apsistojome grįžę iš Sibiro. Kunigas per pamokslą kalbėjo apie gyvenimo tuštybes, kad moterys vaikšto lakuotais nagais, o apie mano a.a. Tėvą tik pasakė, kad velionis per savo gyvenimą yra pabuvojęs šen bei ten (dešimties tremties metų eufemizmas!) ir gąsdino Tėvą skaistyklos ugnimi, nes artimų giminių tarpe yra “atskilusių”. Niekas tam atvykusiam iš kitur į Kaunatavą kunigui nepasakė, koks mano Tėvas buvo iki pašaknų doras žmogus ir katalikas, bet kažkas per išpažintį pasistengė pasakyti, kad bažnyčioje esanti velionio duktė nėjo išpažinties.
Laimei, vertėjaudama tuo metu jau buvau susipažinusi su didelės vidinės kultūros ir tolerancijos teologais. Po kokių dviejų savaičių nuvažiavau pas šviesios atminties kunigą Bronislovą Buliką ir viską papasakojau. Atrodo, jis mane suprato. Ir dėkoju likimui, kad yra tekę pabūti tokių žmonių išminties šešėlyje. O kun. Vaclovas Aliulis, kai vertimų kontekste tenka susidurti su krikščionybės tematika, iki šiol dosniai žarsto erudiciją ir išmintį. Gerb. Vaclovo Aliulio enciklopedinių žinių atšvaitų, be kita ko, blyksteli mano verstose antroje ir trečioje M. Pretorijaus “Prūsijos įdomybių” dalyje, monografijoje apie Praną Domšaitį, Tarptautinės konferencijos, skirtos krikščionybės 2000-osioms metinėms ir Lietuvos krikščionėjimui, pranešimų vertimuose, Dierticho Bonhoefferio knygoje „Pasipriešinimas ir nuolankumas“.
Bet grįžkime prie kunigo, misionieriaus Prano – taip jį lietuviai vadino – lankymosi pas Sibiro lietuvius. Kadangi mano tėvai buvo religingi, mano tėvas pakvietė kunigą aukoti mišių ir mūsų trobelėje. Netrukus paaiškėjo, kad kunigą reikia nuvesti pas senutę lietuvę, kuri su tėvais buvo ištremta dar XIX amžiuje. Nežinau, kaip ten išėjo, gal mano tėvas pasiūlė, bet kunigą pas tą senutę vedžiau aš, nes suaugusieji dieną turėjo dirbti. Man viskas buvo labai įdomu. Jeigu dabar manęs kas paklaustų, kaip galėčiau apibūdinti tą jausmą, pasakyčiau, kad tas kunigas buvo arba puikus psichologas, arba pedagogas, nes visai nesijaučiau esanti vaikas, kalbėjau kaip lygi su lygiu. Atsimenu, kad vis kažko jo klausdavau, bet visam gyvenimui įsidėmėjau tik vieną savo klausimą: „O kokia ta Lietuva? Ar tokia, kaip mūsų barakas?” Įsivaizduoju, kad tas klausimas kunigą arba labai sukrėtė, arba šokiravo. Prisimenu tik, kad jis paprašė tuo tarpu daugiau neklausinėti, nes jam dabar negalima kalbėti (tik po daugelio metų supratau, kad jis ėjo laikyti mišių ir nešėsi Švenčiausiąjį). Paskui atsimenu, kaip atėjome pas tą senutę, kaip kunigas pailgą daiktą, panašų į stalą, uždengė baltu užtiesalu, ką pastatė centre – neatsimenu – bet kryžiaus kontūrus tikrai įsidėmėjau. Dar įsidėmėjau nepaprastai storą knygą ir kad kažkurią akimirką kunigas manęs paprašė ją perkelti į kitą pusę.
Atgal
