Kultūra
04 28. Erotizuoto pasaulio esencija...
Aleksandras Šidlauskas
Pasaulio mįslingumas – tai paties žmogaus galvosenos ir jausenos mįslė. Beveik neišsprendžiama ir dažnai sunkiai apibūdinama. Tiktai nepastovus gyvenimo ritmas dažnai išbalansuoja žmogų, norintį patirti esmines būties akimirkas. Rodos, niekas netrukdo būti tuo, kuo norisi tapti, tai yra, pasiekti savo ir darbo, kūrybos viršūnę, kuri iš tolo švyti ryškiomis šviesomis. Deja, nevisuomet pavyksta prie to geidžiamojo laužo pasišildyti ir padėti sušilti kitam. Ką gi? Tenka pagalbos kreiptis į didįjį psihoanalizės kūrėją Zigmundą Froidą, kuris į žmogų pažvelgė visai ne iš ekonominės, socialinės ir politinės pusės. Jam žmogus – asmenybė. Tai yra biologinio prado individumas, kuris, pažeisdamas gamtos įduotas galias, netikėtai gali tapti savo paties egzistencijos vergu, priešu, kaliniu. Ir prasideda nukrypimai ir iškrypimai, ir tampama nebe pilnaverte asmenybe, o keistai susiklosčiusių aplinkybių būtybė, kuri pakrypsta pagal vėtrungės nuorodą. Be jausmo, be minties, netgi be geismo.
O geismas, moksliškai tariant, tai nerealizuota žmogaus vienintelė galimybė išlaisvinti save iš vidinio liūno ir dvasios proveržio. Jeigu jis nepatenkintas, jis sukelia asmenybės savigriovą, nusižeminimą, savinieką, pyktį ir agresiją. Ką daryti tam žemės mirtingajam, tikram žemės kirminui, panašiam į kitą gamtos gyvūnijos tipą – žinduoliją. Niekur nuo gamtos ir prigimties nepabėgama. Arba prigimties (kūno ir dvasios jėgos) realizuojamos palankiausiomis sąlygomis, arba jos nesuranda tos terpės ir aplinkumos, kai nebeįstengiama tapti pačiu savimi. Nemaišykime kūniškojo geismo su daugybe žmogiškųjų aistrų, kurios genialiai aprašytos V. Šekspyro, F. Dostojevskio ir T. Mano, kurios atskleistos L. van Bethoveno muzikoje ir Rembrandto drobėse. Beaistrių žmonių nėra kaip nėra augalo, nesubrandinamo savo sėklų, būsimųjų palikuonių.
Taip jau buvo įprasta (tuo vis dar neatsikratyta), kai į žmogų buvo žvelgiama kaip į socialinį ,,kūrinį”, kap į ekonominį darbo ,,vergą”, kaip materialinių vertybių kūrėją. Epochos mėgo pasityčioti iš žmogaus ir iš jo genialumo.
Iš pasąmonės gelmių žmogų laikas nuo laiko užplūsta netikėti kūno impulsai, kuriuos nugalėti nėra jėgų – nei kūniškąją, nei dvasine prasme mintijant. Psichologai vieningai teigia, kad žmoguje slypi ir genialumo pradai, ir nusikalstamumo genai, ir gėrio jėgos, ir idiotizmo simptomai. Destis, kas ,,išplauks“ į paviršių, destis, kokia žmogaus vidinė energija (emociniai impulsai, aistrų primatas, geismo siekiniai) ištrykš iš tų požeminių pasąmonės šaltinių, kurių paslaptys nėra dar iki galo paaiškėjusios. Aišku viena, kad nereti atvejai, kai žmogus nedorai pasielgia visiškai apie tai negalvodamas. Tiktai vėliau jis susivokia, ką padaręs, graužia nagus, bet ,,giesmelė” jau būna sugiedota. Kalbama ne šiaip apie kasdienius nesusipratimus, barnius, apsikumščiavimus, bet apie tragiškąsias elgsenos pajautas: žmogžudystes, smurtavimus, plėšimą, banditizmą, padeginėjimą, keršto ir pykčio priepuolius. Apie tai rašė A. Strinbergas. A. Čechovas, Ž. Sartras, V. Folkneris ir kiti . Rašytojų gilus pasaulio pažinimas – svarbiausias grožinės kūrybos populiarumo laidas. Ne apie detektyvus kalba…
Išmintingas ne tas žmogus, kuris protingai kalba, bet tas, kurio poelgiai sudėtingose situacijose sukelia nuostabą ir pasigėrėjimą. Apskritai gyvenime yra daug neprognozuojamų (tiek individo, tiek minios) įvykių. Bereikia prisiminti dvidešimtojo amžiaus diktatoriaus (Stalinas, Hitleris, Maocedūnas, Polpotas), kurie į pražūtį nuvarė milijonus žmonių, niekuo nekaltų ir nepakaltinamų, neteistų, bet sunaikintų.
Dera prisiminti žmonijos istoriją su nežmoniško mąsto žudynėmis, grobimais, užkariavimais. Tai taip pat vieno imperatoriaus (caro, šacho, partijos statytinio) pasąmoningos užmačios, kurios perduodamos jo armijai, saugumui, policijai, valdžios pakalikams. Kiek tai yra įgimta (individuali duotybė), kiek šeimoje, visuomenėje, bendruomenėje suformuota, kiek prievartiškai ir smurtiškai pasireikšta, reikia kiekvienu atveju kalbėti atskirai. Skirtingai elgiasi Neronas ir Atila, Čingishanas ir Ivanas Rūstusis, Leninas ir Berija, kurie į žmonijos istoriją, kaip ir aukščiau keturi minėtieji įėjo kaip blogio, demoniškų jėgų nešėjai, tautų ir žmonių naikintojai, imperijų kūrėjai prievartiniais būdais.
Tuojau pat gali kilti klausimas, kodėl esė pavadinime suskambo erotizuoto pasaulio esencija, tarsi išankstinis, nesutartinis pamąstymas duotąja tema. Ne iš piršto laužtas noras nukreipti kalbą ir dėmesį į vieną paslaptingiausių, o galbūt ir neaiškiausių žmogaus psichinių galių. Taip, tai erotizmas – milžiniška galia, kelianti ir kūrybos, ir griovybos pradus. Taip, tai dvasinio gyvenimo, emocinių patirčių, lytinės veiklos pamatinis rezultatas su teigiamais ir neigiamais ,,poliais”. Dar daug kas žmogaus praktikoje nepaaiškinama, o dažnąsyk ir vengiama tai daryti. Gebama suklysti, bet negalime nuginčyti ir moksliškai pagrįstos psichoanalizės pasiekimus, kai ne kartą bandyta paaiškinti konkrečiais pavyzdžiais. Genialaus rašytojo F. Dostojevskio ,,Nusikaltimas ir bausmė” bei ,,Broliai Karamazovai” dar iki Z. Froido psichikos tyrimų buvo atskleistas pamatinės žmogiškosios egzistencijos raiškos, laidavusios žiauriausią autižmogiškumą. Žmogus – baisus biologinis padaras, vulgarokai kalbant apie tobuliausią gamtos sukurtą individą, tačiau įvairiausi negatyvūs žmogaus gyvensenos ir elgsenos paradoksai nedviprasmiškai kalba apie tobulumo išsigimimą, nežabotą grobuonišką alkį visais amžiais visuose pasaulio žemynuose. Žiniasklaida šiandien jau perpildyta niekšybių aprašymais, smurtautojų pavyzdžiais, erotizuotais vaizdiniais.
Dabar norisi nukreipti dėmesį ne į negatyvą, bet į pozityvą. Nejauku gali pasidaryti, jeigu kalbėsime tik tai apie demoniškąjį žmogaus apsėdimą, o gal prigimtinių galių įvairialypiškumą, kuris pasiekia netikėtą ,,rezultatą”. Gyvenimas yra itin spalvingas, belieka tiktas susitarti, kurią spalvą pasirinkti. Jų begalė. Ne į ,,Lietuvos rytą” norisi kreiptis, nes jis Lietuvos gyvenime regi tiktai juodumą, tarsi maras, karas ir badas būtų ištikęs mūsų gražųjį kraštą, tarsi niekur nieko gero ir gražaus jau nebėra. Šviesūs žmonės ape bjaurastis niekuomet nerašo, nes jie visuomet ieško mažorinės tonacijos. Norisi kreiptis į ,,Naująją Romuvą”, ,,Šiaurės Atėnus” ir ,,Metus”, ,,Krantus”, kurie į gyvenimą žvelgia nuoširdžiai ir atviromis akimis be vaizduotės protrūkių, bet su geranoriškumu į tai, kas teigia ne tamsą, o šviesą, ne melą, o tiesą. Skaitykime..
Jaunimas visuomet mėgsta pasiblaškyti. Vieni tatuiruojasi lyg NBA krepšininkai, kitos trumpina sijonėlius vos ne iki juosmens, kad rodytų tiktai kojas – ir šokdamos, ir dainuodamos. Treti mėgaujasi nešvankiais anekdotais, (aišku, už tai mokami nemaži pinigai). Paaugliai, suprantama ploja rankomis, nes tai jiems geriausia šiandienė pramoga ir ,,pamalda”. Tenka dar priminti, jog vis skelbiami seksualiausi šou, pop veikėjai (tipai), individai lyg tie seksualiai būtų atvykę iš viešnamio, kur prekiaujama, netgi bizniaujama. Gūdu ir liūdna žvelgti į komercinių televizijų ekranus, perpildytus, nepadorumu, sielos išdarkomis, žmogaus niekinimu, moralinių vertybių atsisakymu.
Išvadų nereikėtų daryti, nes jos seniai padarytos. Deja, niekas nuo to nesikeičia. Gaila, labai gaila, kad ir seksualiniame moksleivių švietime spragų yra žymiai daugiau negu manoma. Savaime aišku, kad pradėti reikia ne nuo Froido, o nuo savo kūno ir sielos pažinimo. Šiomis temomis kartais plyksteli racionalios diskusijos, bet jos greitai išsisemia ir užslopsta. Gal pirmiausia išverskime į gimtąją kalbą JAV psichologų ir gydytojų parengtą universalų vadovėlį ,,Seksualinis jaunimo auklėjimas ir lavinimas”.
Lyg ir norėjosi pakeisti straipsnio pavadinimą, nes nelengva giliau įsiskverbti į žmogaus erotinio pasaulio problemas. Bet tegul palieka pirminius sumanymus. Galbūt jis greičiau gali sužadinti mano pasekėjų ar oponentų mintis, gal dėl to greičiau rasis racionalių pasiūlymų.
Šeima – mokykla – aplinka… Štai tieji trys didieji banginiai, ant kurių laikosi ir laikysis žmogaus dorovinio gyvenimo sankloda, dvasios ūgis ir jausenos prasmė.
Kiekvienas žmogus – savita pasaulio asmenybė. Su savo pasaulėžiūra, pasaulėmata ir pasaulėvoka, su savo gabumais, kūrybinėmis užduotimis ir impulsais, su rytdienos tikslais. Pasaulis yra perdėm sudėtingas, jį suprasti visiems, ir visuomet gali pritrūkti laiko. Tad žmogaus erotinis gyvenimas – viena iš apskritai pasaulio pažinimo grandžių, žmogaus dvasinio tobulėjimo alfa ir omega. Gamta žmogui įdavė galingą kuriamąją galią, o jos formos ir būdus pateikia pats gyvenimas. Žmogus tam ir gimė, kad sugebėtų valdyti savo emocijas, erotinius potraukius, o kasdienybę galima nušviesti dar galingesne jėga – meile. Apie ją dar rasime progų pakalbėti.
Atgal
.jpg)
