Kultūra
05 25. Pasaulio grožio beieškant
Esė
Aleksandras Šidlauskas
Pasaulis perpildytas spalvomis, garsais, įvairiausiomis formomis. Jos amžinai gyvos ir gyvybingos. Jos veša, kupa ir skleidžiasi. Gamta ir žmogus – neatskiriamas visetas, žmogus ir visuomenė – darnus vienis. Tai laiko ir erdvės sankirtose būnantis esinys, kurį suvokti tegeba tiktai žmogus, prigimties apdovanotas kūrybos galiomis, genialumo brėžiais, talento blyksniais. Kūryba – tai kasdienybės būvis, tikroji asmenybės palydovė ir pilnatviška dvasios raiška. Kūryboje atsispindi visas pasaulis, nuo pat pradžios vis dar ieškantis savęs, vis dar bandantis sustabdyti blogį, pakirsti jo šaknis ir išvaduoti žmoniją nuo pikto slėgumos.
Kalbėti apie grožį – tai mąstyti apie kuriamąsias žmogaus galias, tai įvaizdinti kūryboje gamtą, žmogų ir visuomenę. Grožis žmogų lydi kiekviename esaties žingsnyje, atskleisdamas daiktų ir reiškinių esmę, ieškodamas savęs pasaulyje ir pasaulio savyje. Žmogaus prigimties galios yra absoliučios, nesaistomos imperatorių ir diktatorių, karalių ir valdovų įnorių. Vos gimęs žmogus jau regi grožį, o, tapęs asmenybe, bando kurti kitą, meninį pasaulį su savo dėsningumais ir įžvalgomis. Tas grožio pasaulis pasakoja sava kalba, savo vaizdiniais. Grožis kol kas saugo ir išsaugo pasaulį, kupiną nerimo ir liūdesio, grėsmių ir užmačių. Suvokti pasaulio esmę padeda ne tiktai mokslininkai. Didžiulį indėlį paliko ir tebepalieka menininkai, gėrio skleidėjai, idėjų generatoriai, išminties saugotojai, pasaulio tobulintojai.
Grožis – gamtos ir žmogaus duotybė, kupina proto ir jausmo sandermės, parodanti pasaulį įvairiomis meno formomis, ugdanti žmoguje pačias humaniškiausias pajautas, mokanti gyventi žemėje. Grožis mus supa kasdien. Saulėtekio spalvynas, kregždžių gaivalingas šokis, gėlės aromatas, eilėraščio posmas, gerų žmonių geri darbai, muzikos melodija, dailės paveikslas, scenos meno kūrinys – visa tai yra čia pat, gretimais. Ir belieka įdėti šiek tiek pastangų, kad grožis įsiviešpatautų žmoguje kaip esimo būtinybė, egzistencijos tapsmas. Nors į grožį galima žvelgti įvairiopai, nors grožio pasaulis suvokiamas subjektyviai ir intuityviai – priklausomai nuo išsilavinimo, vidinio asmenybės geismo ir nuo pažinimo aistros, bet jis turi savo teorines įžvalgas, stiliaus postulatus ir amžinumo šaukesius. Grožis pajaučiamas vidiniais ir išoriniais žmogaus dirgikliais kaip pajautinga išmintimi suvokti ir susivokti. Žmogus, beieškodamas grožio šaltinių, pirmiausia suvokia save – tai individą, kaip galimą ir būsimą kūrėją, kurio pastangomis keičiamas ir tobulinamas pasaulis tam, kad gyventi būtų prasmingiau, supratingiau, kad optimistiškai suskambėtų visi dvasios akordai lyg dieviškosios prakartėlės siekinys.
Grožyje įsikūnija žmonijos patirtis, amžių sukauptos vertybės, kasdienybės kūrybiniai blyksniai ir žmogaus dvasios atodūsiai, pilni taurumo ir prasmingų siekių. Nereikia būti estetikos žinovu, kad tam tikri grožio dėsningumai taptų savastimis ir dienų atspindžiu. Žmogaus prigimtis pati apsireiškia ir pasireiškia, kurdama grožį ir tą grožį realiai suvokdama. Tiesa, nevienodas yra kūrimo ir suvokimo aktas. Tai priklauso nuo dvasios potencijos, sielos įgeidžių ir valios pastangų. Kaip gerai režisuotame spektaklyje raiškiai suskamba žodis, taip ir tapybos drobėje vaizdžiai prakalba spalva. Tos meno kūrinio grožio dominantės – tai nepaprasta raiška, minties įtaiga, formų įvairovė, o suvokimo skirtis parodo grožio įvairiapusiškumą. Anot antikos filosofų, gėlės žiede yra paslėptas viso pasaulio grožis, o žmogaus gėrio pradus taip pat palydi grožio kasdienybė ir jo visuotinumas. Priešingu atveju menas taptų nepilnavertis, o šiandien – neretai ir bevertis.
Grožio ieškojimas – pastovi žmogaus būsena, kasdieninis siekis ir aistringas noras tobuliau pažinti pasaulį ir save. Vargu ar grožis gali turėti pastovią formulę, kurios dėka galima būtų išspręsti visus estetikos klausimus. Kelias į grožio suvokimą yra ilgas ir erškėčiuotas, vedantis į tam tikras absoliuto sferas. Šiais laikais per mažai kalbama apie kilninančiąją grožio prasmę. Galbūt dėl to žmogus vis dar nesugeba ir negali nugalėti blogio, kurio apraiškos regimos vos ne kiekviename buities žingsnyje. Artėjimas prie grožio ištakų – tai artinimasis prie Būties slenksčio, prie egzistencinio susivokimo, kad gyvenimas duotas tiktai vieną kartą. Žmonijos civilizacijų istorija daugsyk paliudijo, kad, nusigręžus nuo grožio, įvyksta dvasinės stichijos tikėjimo prarastys, nužmogėjimo slinktys, paradoksalus gyvenimo proveržis. Tikėjimas kuriančiąja meno galia, sugebėjimas įžvelgti grožį ne tik mene, bet ir kasdienybėje, leidžia žmogui tapti žmogumi, verčia mąstyti ir tapti net filosofu, kurio gyvenimiškosios įžvalgos yra žymiai skvarbesnės. Tiesą tariant, ne kiekvienam mirtingajam duota įžvelgti grožį vilnijančiame rugių lauke, antikos tragedijoje, Rembranto drobėje, Bethoveno muzikoje, Dostojevskio kūryboje ar Čiurlionio kūryboje. Nors prigimtis vargu ar nugalima, bet rimtos ugdymosi pastangos visuomet yra viltingos. Vaisiai, kaip žinoma, subręsta pamažu, kai šaknys gauna peno, o šakos išnešioja žemiškųjų syvų jėgą.
Dailininkas į pasaulį žvelgia kitomis akimis, kurios paregi ne tiktai išorinį grožį, bet ir vidines prasmes, ne tiktai iškilias išorines apybrėžas, bet ir dvasių regyklas. Įžvelgti esmę arba atskleisti tai, kas išoriškai nepastebima – didžio talento kūrybos pasaulis. Jame suklesti stiliai ir idėjos, kryptys ir nuomonės. Dailininko Rimanto Dichavičiaus vizijose žaižaruoja spalvos, subtilūs potėpių niuansai, tobula gamtos, žmogaus ir dailininko vaizduotės stichija. Bepriekaištė kompozicija, intuityvus matymas, simbolinė jausena įsikūnija įvairiaformiais paveikslais, kurie kalba poetiškai – metaforomis ir asociacijomis, įvairiaritmiškai moduliuojama tikrovė ir gaivūs fantazijos blyksniai. Čia nėra monotonijos, nes yra mintysenos ir jausenos lydinys, kupinas gilaus žvilgsnio, nekasdieniškos žiūros ir nevienadienių įžvalgų. Vizijos žiūrovą gali nunešti į miražų žemę, į netikėtus proregius, į vis kitokį, atsinaujinantį ir atsijauninantį pasaulį, kuriame jauku ir tauru, o svarbiausia – gražu. Nebūtina aiškintis, kokia šio dailininko stilistinė pakraipa, kiek čia realizmo, romantizmo ar simbolizmo. Pravartu vienareikšmiškai susitarti – ieškoti grožio.
Dailės kūrinys, jei jis yra sukurtas talentingo menininko, yra visuomet daugiakalbis, netgi stichiškas, atveriantis subjektyvaus pasaulio duris, savo emocijomis ir nuotaikomis užpildantis žiūrovo regos provaizdžius. Niekam ne paslaptis, kad menas – pasaulio dvasios stebuklas, visais amžiais ir visose šalyse sukėlęs ir vis sukeliantis tam tikrą reaguoseną, įvairiaprasmį požiūrį, bet klasikinis meno palikimas, pažymėtas gėrio ir grožio ženklu, šiandien ne visuomet yra palanki meno pažangai, naujoms idėjoms ar stilistinėms pakraipoms. Daug iečių sulaužoma, kai kalbama apie postmodernizmo epochą. Nevisuomet grožio savastis, savitas matymas ir mąstymas, naujų idėjų ir dvasinių iššūkių generavimas tampa kasdieniu reiškiniu. Vadinasi, ieškojimams yra atviri visi keliai, o kalbant konkrečiai apie dailę – žvilgsnis į pasaulį negali būti stagnatyvus ar vienareikšmis. Matyti – tai įžvelgti, kurti – tai atkurti, ieškoti – tai surasti. R.Dichavičiaus vizijų žemė yra raiški savo daugiakalbiškumu, stilių samplaika. Šioje žemėje visuomet galima jaustis šiandieniškai, pakiliai ir su atida žvelgti į rytdienos žmogaus dvasios perspektyvas...
Atgal
.jpg)
