Kultūra
10 05. Mintys apie rytdieną
Aleksandras Šidlauskas
Jau senų senovėje žmonės mėgo svajoti apie ateitį, o rašytojai fantastai kūrė tarpplanetinį pasaulį, technizuotą ir unifikuotą, nežemišką ir gyvybingą. Kiekvienam žmogui vis kyla mintis: kas bus rytoj, kaip gyvens provaikaičiai po šimto metų, kas laukia mūsų planetos Žemės, kur eina žmonija šiandien, kokie pavojai jos tykoja. Tai nevienadieniai klausimai. Žinia, pasaulyje žmonių vis gausėja, o žemės iškasenų vis mąžta, žinia, oras vis laviau teršiamas, o tirpstantys ledynai kelia siaubą pajūrių ir žemumų gyventojams. Tiesą tariant, apie tai daug kalbama, bet praktiškai nieko nedaroma, kad rytdienoje negrėstų badas, epidemijos, potvyniai. Neveltui viduramžiais buvo prakalbėta apie apokalipsę, baisiausią pasaulį tykančią negandą. Istorikai ir utopistai, sociologai ir ekonomistai, politikai ir filosofai ne vieną kartą yra siūlę įvairių žmonijos gelbėjimo projektų, tačiau vis griebiamasi tai sveiko proto, tai Dievo, tai pranašų ir astrologų pagalbos, nes nerimas kuo toliau, tuo labiau civilizuotame pasaulyje įsitvyroja. Tautos kariauja, ugnikalniai veržiasi, nelaimingų atsitikimų gausėja, religijos negeba rasti bendro žmonijos santarvės verdiklio, politikai vis dažniau nusuka akis nuo globalinių būties, buities ir esaties problemų. Tiktai Žemė sukasi ir skrieja savo keliais, nesibaimindama dėl savo rytdienos. Netgi garsiojo Romos mokslininkų klubo išvados dėl žmonijos raidos kai kam sukelia baimę, o kai kam tik juoką.
Ar yra ir ar gali būti racionalūs ir išmintingi žmonijos ateities prognozavimo būdai? Nelengva iškart atsakyti į šį esminį klausimą. Svajones ir fantazijas tenka palikti nuošalėje, nes būtini realūs būdai valstybiškai spręsti seniai pribrendusias problemas. Nuo jų operatyvaus sprendimo gali priklausyti žmonijos lemtys, kad buvusios vizijos galėtų įsikūnyti didžiuliais tautų žygdarbiais, kasdieniais darbais su neatidėliojimu į rytojų. Tiesa, marksistai taip pat puoselėjo planus ir dėjo viltis į tai, kad galima gyventi laisvai, taikiai, geranoriškai ir išmintingai. Teorijos visuomet palieka teorijomis, kol jos nepavirsta ir praktine veikla. Deja, toji praktika tapo išsigimusia komunizmo kūrimo fantasmagorija, teroru, smurtu, žmonių naikinimu ir tautų supriešinimu. Tai įvairiais būdais vis dar tebesitęsia iš didžiojo rytų kaimyno, kuris, praradęs amžiams turėtą tikrą hegemoniją, vėl puola, grasina ir smurtauja kaimynuose, skurdindamas savo tautą, naikindamas laisvą žodį, slopindamas vos besiskleidžiančius demokratijos daigus, netgi žudydamas oponentus, blaivios mąstysenos asmenybes.
Pavyzdžių galima būtų saujomis priseikėti. Be abejonės, nepamirštant ir musulmoniškojo pasaulio politines, ekonomines ir socialines iškraipas. Kasdieniai pasaulio karų židiniai tai šen, tai ten įsiplieskia, kuriuos užgesinti yra nepaprastai sunku, nors pažangioji pasaulio visuomenė, rodosi, deda rimtas pastangas. Nebesinori vėl ieškoti šiandieninės civilizacijos blogybių (jų vis dar gausu), norisi pasamprotauti apie realius visuomenės kelius, kurie pamažu stabdytų aprašytosios apokalipsės būsimas apraiškas.
* * *
Galbūt derėtų pasiūlyti būsimų žmonijos gelbėjimo darbų paketą, tam tikrą ilgalaikę programą, apie kurią kartų kartos jau mąstė, tiktai nerealizavo. Ar lengva būtų įgyvendinti tai, ką šio esė autorius toliau pabandys pasiūlyti? Nežinau, nežinau. Kasdienės mintys vis neduoda ramybės, o įvairios pasaulio egzistencijos perversijas vis graužia sąmonę, verčia kliautis ne tiktai vien dabartine patirtimi, bet ir žmonijos istorijos duomenimis. Juk istorija – didžioji pasaulio tautų išpažintis, patirčių klodai, išminčių ir filosofų darbų išklotinė. Taigi pasamprotaukime. Civilizacija jau priėjo tokią ribą, kad, atrodo, karo grėsmė kibo tiktai ant plauko. Atėjo laikas visuotiniam valstybių nusiginklavimui, absoliučios šio proceso kontrolės įvedimui, kaip pirmyneigiškam vyksmui. Tai daryti būtina be jokių išlygų. Matyt, pribrendo laikas sukurti vieningą paritetinę visų pasaulio valstybių sąjungą (uniją, komitetą, organizaciją), kurios balsas ir išvados turėtų tapti iš principo visuotinai privalomomis. Šiandieninė Jungtinė Tautų Organizacija jau tapo bedantė, neaktyvi, negalinti suvaldyti agresorių, teroristų užmačių.
Planetos gyventojų skaičius jau pasiekė kone maksimumą (kiek badaujančių, kiek pabėgėlių), nebetoli laikas, kad žemė nebepajėgs išmaitinti savo gentainių. Vadinasi, būtinas gimstamumų reguliavimas, moterų sveikatos apsauga, kova su kai kurių žemynų besaikiu šeimų daugiavaikiškumu. Tai būtų drastiškas, bet būtinas žingsnis. Vien švietėjiškas medicininis būdas dabar tėra visai nevaldoma stichija. Maisto rūpestis – tai išgyvenimo sąlyga. Galbūt jau laikas, prakalbėti apie naują meilės žmonijos religiją, sujungiančią visas iki šiolei egzistuojančias tikėjimo formas.
Pats didysis tautų rūpestis – gamtos apsauga, oro ir vandens taršos panaikinimas (ir pradžių – bent sumažinimas), šiukšlių perdirbimo technologijų įsisavinimas. Užuot plėtus, kartais beprotiškais tempais, gamybos mastus, privalu nustatyti žaliavų panaudojimo kvotas, naujų energetikos šaltinių (saulės, vėjo, vandens) įsisavinimas ir plėtimas. Kai einama tik konkurencijos keliu, kalbėti apie gamybos reguliavimą yra neįmanoma. Tiesą tariant, automobilis jau tapo nebe žmogaus pagalbininku, o ryškiausia priešu: nelaimingi atsitikimai, parkavimai, eismo kamščiai, miestų teršimas išmetamomis dujomis, besaikis naftos produktų deginimas – visa tai dirbtinai sukuriamos problemos, kurios niekados nebus išsprendžiamos, jeigu nebus sistemingai mažinama jų gamyba ir panauda. Jeigu olandai ir kinai senokai pripažino dviračio naudą, kodėl to nepadarius visoje planetoje. Be tam tikros valdymo ir gamybos reguliavimo prievartos neišsiversti. Mokslininkai turi šaukte šaukti apie žmonių – mutantų radimąsi, apie radioaktyvumo ypatingą žalą sveikatai, apie ne naujų vaistų kūrimą, o apie privalomą sveiką gyvenimo būdą.
Vis didėjanti gyventojų atskirtis – skirtumas tarp turtingųjų ir bedalių vargšų, vargetų, bedarbių. Toks besaikis grobuoniškumas veda prie didžiulio socialinio sprogimo, galinčio pasibaigti visuotine katastrofa. Kam vienam turčiui reikalingi milijardai (kokiu būdu jie įsigyti?), jeigu milijardas žemės žmonių yra ant kasdieninio bado ribos. Netgi ir Lietuvoje ne pirmas dešimtmetis tik postringaujama apie progresyvinius mokesčius, bet bijoma net piršto tam reikalui pajudinti. Jeigu kam gali pasirodyti, kad tai utopiniai svaičiojimai, tegul pasidomi pasaulio šalių ekonomine socialine statistika, tegul įsigilina į žmonių psichinį ir moralinį išsigimimą, tegul atkreipia dėmesį į pasaulines epidemijas, avarijas, tegul pasiteirauja gydytojų, kokiomis ligomis jau serga per 40 nuošimčių vaikų ir paauglių, tegul sąžiningai perskaito žiniasklaidoje apie alkoholio ir narkotikų milijonines aukas ir išsigimimus, tegul... argi visa tai yra naujiena mąstančiam žmogui?
Kol nėra išankstinės reiškinio prognozės ir nusikaltimų ar ligų prevencijos, kol toks žemas sąžinės balsas, kol apie pasaulį tykančias rytdienos problemas kalbama tiktai priešokiais, tol svarstyti apie nemokamą žmonijos mokymą ir gydymą, apie naują moralinį meilės kodeksą (atnaujinus nepasenstantį Dekalogą), nėra nė reikalo. Ar ne laikas vyriausybėms, prezidentams, partijoms, visuomeninėms organizacijoms rimčiausiu balsu kalbėti apie kapinių likimą (laikas, visuotiniam palaikų kremavimui seniai pribrendo), eutanazijos būtinumą, visuotinį mirties bausmės atnaujinimą, žmonių bedarbystės mažinimą, absoliutų emigracijų ir migracijų stabdymą? Laikas jau seniai pribrendo, bet trūksta humaniškos valios, susikalbėjimo. Šiandien nebeliko išminčių ir filosofų, sumenko meno vaidmuo, o beprotiškais tempais plinta mokslas ir naujos technologijos, prarandančios racionalias ribas ir sveiką protą.
Pagarba istorijai, kaip ir pagarba tėvams, senoliams ir prosenoliams turi tapti vyraujančia humanitariškos ir dorovės reikme. Iki absurdo priartėjo pasaulio politikų ir ekonomistų veidmainiškumas, jų dvasinis nuopolis, neužmatomi konjunktūros ir korupcijos mastai. Visa kas sveriama vien tiktai turtu, pinigu, visuotine konkurencija, šešėline ekonomika. Galbūt reikia naujojo Martyno Liuterio, kuris viešai prie visų valstybių parlamentų ir karalių durų prikaltų 94 tezes apie pasaulio moralinį atnaujinimą ir atsinaujinimą. Galbūt reikia tokio Išminčiaus, kuris jau rytoj skelbtų visišką tautų, santvarkų ir religijų susitaikymą. Ar ne laikas mažinti lėšas kosmoso įsisavinimui, kai tų bilijoninių išlaidų prašyte prašosi pusė žmonijos – kasdieniam išgyvenimui ir egzistencijai, sveikatai, švietimui, higienai ir duonai kasdieninei. Gal visiems būtina įvesti gyvenimo minimumo (ne maksimumo) koeficientą, gal greitomis reikia sukurti pasaulinį žmogaus pagalbos fondą, skiriant 2-3 nuošimčius lėšų ne karinėms reikmėms, o žmogaus išgelbėjimui, ne žmogaus naikinimui, o visuotinei jo apsaugai. Ir žmogaus viešoji išpažintis, regis, galėtų tapti kasdienine homo sapiens reikme? Pasaulinę vieningą valiutą (Europos pavyzdžiu), būtų nesunku įvesti visuotinai (globaliai), suvienodinti valstybinį prekių kainas taip pat galbūt įmanoma, bet noriu baigti tuo, kuo pradėjau: kol nebus visuotino pasaulio nusiginklavimo, tol kalbėti apie visuotinę taiką nėra jokio prasmės.
Atgal
.jpg)
