VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

08 20. Mielagėnų miestelio šventė

Rima Misiūnienė, Ignalinos viešosios bibliotekos Mielagėnų filialo bibliotekininkė

Mielagėnuose jau tradicija tampa rugpjūčio mėnesį sukviesti kraštiečius į šventę. Šiemet rugpjūčio 6 d. šventė vyko jau devintą kartą Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje per Kristaus atsimainymo atlaidus.

Buvo parengtas Mielagėnų seniūnijos bendruomenės projektas „Tradicinė Mielagėnų kraštiečių šventė“, kurios tikslas – ugdyti pasididžiavimą gimtojo krašto istorija ir čia gyvenusių žymių žmonių sukurtu kultūros paveldu. Projektą finansavo Lietuvos Žemės ūkio ministerija.

Mielagėnų miestelio ir parapijos istorija glaudžiai susijusi su XIX amžiuje klestėjusiu Paliesiaus dvaru, kuriame gyveno ir kūrė žymus dailininkas Vincentas Smakauskas. Šiais metais minimos 140-tosios jo mirties metinės. Ta proga šventės metu visuomenei buvo pristatytas Vincento Smakausko kultūrinis palikimas, Mielagėnų bažnyčioje atidengta atminimo lenta, kurią pašventino kunigas Marijonas Savickas.

 Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje

Vincentas Smakauskas– įvairiapusio talento asmenybė: tapytojas, grafikas, skulptorius, filosofas, meno istorikas, pedagogas, gydytojas. Gimė 1797 m. sausio 1 d. Vilniuje, mirė 1876 m. vasario 19 d. Krikonyse. Palaidotas Mielagėnuose, spėjama, koplyčios rūsyje.

Nuo 1817 m. studijavo Mokytojų seminarijoje prie Vilniaus universiteto, nuo 1819 m. – Vilniaus universiteto Dailės skyriuje (pas J. Rustemą, J. Saundersą, K. Jelskį). 1821 m. jam suteiktas meno magistro laipsnis. 1823–1829 m. studijavo Peterburgo dailės akademijoje (pas B. Šebujevą). 1829–1831 m. dėstė Vilniaus universitete. 1836 m. baigęs Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, dirbo gydytoju Mielagėnuose, 1841–1858 m. – Varšuvoje, vėliau persikėlė į Krikonis

Šventės metu bažnyčiojeveikė Vincento Smakausko darbų paroda, ekrane buvo demonstruojamos nuotraukos, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą pasakojo inžinierius-restauratorius, kultūros paveldo ekspertas Petras Kanevičius.

Mielagėnų bažnyčios fasadą puošia V. Smakausko sukurtos didingos apaštalų Petro ir Pauliaus skulptūros, viduje - Kublickų bareljefai, paveikslai. Klebono Marijono Savicko rūpesčiu, paveikslai yra restauruoti profesionalių restauratorių. Gerbiamas Klebonas visuomet, rodydamas paveikslus svečiams, ekskursantams, pabrėžia jų vertę ir teigia, kad jie galėtų puikuotis Ermitažo galerijose. Norisi pasidžiaugti, kad Mielagėnų kraštas traukia asmenybes. Prieš šimtmetį likimo vingiai čia atvedė žymų dailininką V. Smakauską. Dabar čia dirba neeilinis Klebonas Marijonas Savickas. Pastaraisiais metais, kartu su Paliesiaus dvaro atgimimu, vis dažniau minime Petrą Kanevičių. Jis - neįkainojamą patirtį turintis restauratorius, kultūros paveldo žinovas, užmaršties dulkes nužėręs nuo praeities, kuri buvo čia pat, šalia, bet pamiršta, nežinoma, o dabar atgyjanti ir pritraukianti ir smalsų piligrimą, ir neretai buvusį viskam abejingą vietinį gyventoją. P. Kanevičiaus planuose – platesni ryšiai su visuomene, ypač jaunimu, siekiant skleisti žinias apie nusipelniusius kraštui asmenis, sukurti V. Smakausko kelią, supažindinantį visuomenę su jo gyvenimu ir kūryba. P. Kanevičiaus užsakymu, Menų inkubatoriuje buvo pagamintos kokybiškos trijų Vincento Smakausko paveikslųkopijos: „Steponas Batoras steigia Universitetą“, „Ulonas ant žirgo“ ir „Emilija maldauja brolių“ . Darbai šventės metu buvo eksponuojami bažnyčioje, o vėliau padovanoti Mielagėnų bibliotekai. Visų bibliotekos lankytojų, Bendruomenės vardu už tai nuoširdus Ačiū p. Petrui Kanevičiui.

Tenka pastebėti, kad geri sumanymai linkę išsiplėtoti, lyg puoselėjama gėlė išsiskleisti visomis spalvomis. Taip ir sumanymas surengti šią šventę neapsiribojo tik Vincento Smakausko atminimo įamžinimu. Renginio pradžioje buvo paminėtos Tumelėnų kaimo, kurio jau kaip ir nėra, 300-tosios metinės. Pabaigoje – koncertavo šaunioji „Sadūnų“ kapela, vaišinomės kareivišką koše, iki vėlaus vakaro skambėjo gyva muzika diskotekoje. Nors ir kaip stengėsi lietus, bet šventės užgesinti jam nepavyko. Tik laužas eilinį kartą taip ir nesuliepsnojo...

 Kita šventės dalis - tai 1919 – 1923 m. Nepriklausomybės kovų Mielagėnų valsčiaus Vyties kryžiaus kavalierių Mykolo Kalmanto, Mečiaus Kibicko ir vienuolikos nepriklausomybės kovų savanorių atminimo įamžinimas. Šventėje dalyvavęs žurnalistas, kolekcininkas, savanorių atminimo įamžinimo iniciatorius Vilius Kavaliauskas pasakė, kad Mielagėnai nėra Lietuvos pakraštys. Tądien Mielagėnai, pasak V. Kavaliausko, buvo Lietuvos centras. „Be Mielagėnų galbūt neturėtume Klaipėdos“- teigė jis. Šią mintį pagrindžia V. Kavaliausko surinkta informacija apie M. Kalmantą:

1923 metais (M. Kalmantas) savanoriu nuvyko į Klaipėdos kraštą Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto žinion, paskirtas II sukilėlių grupės vadu (slapyvardžiu M. Bajoras). 1923 metų sausio 9-22 dienomis dalyvavo vaduojant Klai­pėdą, vadovavo sukilėliams užimant Pagėgių miestą ir apskritį, paskir­tas šios teritorijos komendantu.

1923 metų sausio 15-ąją su trimis kuopo­mis prasiveržė pro prancūzų gynybos liniją ir užėmė Klaipėdą, asmeniškai suėmė vyriausiąjį prancūzų komisarą generolą Petisnė, administravusį Klaipėdos kraštą. 1923 metų sausio 16-ąją paskirtas Klai­pėdos krašto savanorių sukilėlių 1-ojo pulko vadu. 1923-1925 metais 8-ojo pėstininkų pulko bataliono vadas.

Teikdamas apdovanoti šiuo kryžiumi, Klaipėdos su­kilime dalyvavusių savanorių vadas Jonas Budrys pateikė tokią charakteristiką:

„8-ojo pėstininkų pulko kapitonas Mikas Kalmatavičius (Bajoras) buvo paskirtas antros gru­pės vadu, turėdamas užduotį užimti Pagėgių apskritį ir įsitvirtinti Tilžės rajone, ką nurody­tu laiku ir išpildė.

Vėliau su dviem kuopom tapo iššauktas prie Klaipėdos miesto ir kapitonui Strielnikui užėmus Althofo dvarą, gavo užduotį užimti barą ir imti miestą. Smarkiu smūgiu nustūmė stipriai įsitvirtinusį priešą ir privertė jį trauktis. Operacija pasunkėjo tuo, jog kairysis spar­nas - antra kuopa - prie dvaro Rumpischen nustojo savo kuopos vado (nukautas) ir sumišus pradėjo trauktis. Nepaisant į tai, kiekvieną minutę gresiant mirties pavojui, duodamas pa­vyzdį savo valdiniams, ėjo pirmyn ir už­ėmė dalį miesto iki upės Dangės, paė­męs nelaisvėn apie 60 gerai ginkluotų prancūzų su karininkais ir 10 kulkosvai­džių.

Už aukščiau aprašytus žygius pil­nai užsitarnavo būti apdovanotas Vy­ties Kryžiumi su kardais.”

1923 metų liepos mėnesį už narsą bei sumanumą Klaipėdos išvadavimo operacijos metu apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.

Šventėje dalyvavusi Mykolo Kalmanto dukra Vanda Danutė Kazlauskienė su jauduliu prisiminė Tėvą, išsiskyrimą su juo, ilgus nežinios laikus ir pagaliau gautą žinią, jog Tėvas yra gyvas ir gyvena Amerikoje. Šeima susirašinėjo su M. Kalmantu, bet pasimatyti neteko. Vanda Danutė Kazlauskienė pasakė, kad „Mielagėnų miestelis ilgam išliks traukos centru Mykolo Kalmanto vaikaičiams ir provaikaičiams, artimiesiems, kurie šiandien čia dalyvauja“. Už pritarimą projektui pagerbti Vyties kryžiaus kavalierius bei Nepriklausomybės kovų savanorius ji nuoširdžiai dėkojo klebonui Marijonui Savickui, bendruomenės pirmininkei Valei Švarcienei, seniūnei Mildai Bielinienei, žurnalistui Viliui Kavaliauskui, kurį pavadino pirmąja kregžde, pranešusia žinią, jog Lietuvos šimtmečio proga visoje šalyje bus pagerbiami Vyties kryžiaus kovotojai.

Paminklas 1919-20 metų Nepriklausomybės kovų dalyviams

Buvo daug kalbų, padėkų ir sveikinimų. Noriu išskirti istoriko, humanitarinų mokslų daktaro Jono Juodagalvio žodžius. Kreipdamasis į susirinkusius, jis dėkojo organizatoriams, kad sušaukė į tokią šventę. „Tai kilnu, malonu mums ir tas garsina mūsų mielus Mielagėnus“ – sakė Jonas Juodagalvis.

Istorikas kalbėjo apie šimto metų senumo įvykius, apie tai, kokia buvo tuometinė mūsų krašto situacija, išreiškė viltį, kad Mielagėnai pakvies į šventinį minėjimą ir tuomet, kai Lietuvoje bus minimos Nepriklausomybės atkūrimo šimtosios metinės. Gerbiamas Jonas Juodagalvis – žmogus, atsidavęs savojo krašto istorijos tyrinėjimui, jo kruopštaus darbo dėka turime pirmąjį veikalą apie mūsų kraštą, knygą „Mielagėnai“, knygas apie Švenčionių kraštą, „Švenčionių krašto savanoriai 1918 – 1920“. Reikia manyti, kad jo darbai paskatino ir kraštietį Joną Bajorūną imtis rašyti Mielagėnų krašto istoriją. Pirmajame Jono Juodagalvio knygos „Mielagėnai“ puslapyje yra jo žodžiai, į kuriuos verta atidžiau įsiskaityti: „Kiekvienam žmogui pažintis su Tėvyne, su pasauliu prasideda nuo gimtojo slenksčio, nuo tėviškės. Tik pažinus ir pamilus gimtinę, galima puoselėti, ugdyti Tėvynės meilę savyje, tautoje, visuomenėje. (...) Keičiasi kartos, į vėlių kalnelius išeina gyvieji liudytojai, praeities įvykius glemžiasi užmarštis. O nežinant praeities, savo kelio pradžios, pasijuntama lyg tuščioje erdvėje, nežinant, kur ir kaip eiti“.

Kalba Mielagėnų seniūnijos bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė

Dirbu bibliotekoje neseniai, užsuka čia ne tik vietiniai žmonės. Jau ne kartą teko išgirsti susižavėjimo ir nuostabos kupinus žodžius iš svečių: „O, kiek jūs turite knygų apie savo kraštą!“ Taip, turime. Bet nemokame vertinti to, ką turime: nesugebame išklausyti žmogaus, gyvenimą paskyrusio tam, kad ir MES žinotume savo praeitį. Pasikviečiame į svečius jį, garbaus amžiaus sulaukusį, suteikiame žodį - ir jo kalbą nutraukiame nekantriais plojimais: gana, laikas baigėsi... Kur skubame? Save parodyti?

***

Šventė praėjo gan sklandžiai. Lijo. Bet tai juk suteikė progą išskleisti spalvingus skėčius... Kažin, ar įvyktų tokio masto renginys, jei nebūtų žmogaus, kuris imtųsi ją organizuoti? Tas žmogus Mielagėnuose – bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė. Didieji rūpesčiai, kurių iš šalies, ko gero, ir nematyti, gulė ant jos pečių.  Ji ypatingai dėkinga už patarimus ir palaikymą, už bendrą darbą klebonui Marijonui Savickui ir p. Petrui Kanevičiui.

 

Nuotraukos Algio Jakšto

Atgal