Kultūra
08 22. Pirmasis apdovanojimas Utenos krašte „Nešk savo šviesą ir tikėk“
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2016 m. liepos 16 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė už ilgametės veiklos nuopelnus pagerbta aukščiausiu Lietuvos Kultūros ministerijos apdovanojimu – Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jį nominantei įteikė Kultūros viceministrė Patricija Poderytė, pasveikinusi Z. Mackevičienę kultūros ministro Šarūno Biručio vardu.
Prie paminklinio akmens kompozitoriui ir dirigentui Antanui Karosui. Stovi Jubiliatė Zita Mackevičienė (dešinėje) ir Leliūnų seniūnė Lina Petronienė
Tai pirmas toks įvertinimas Utenos apskrityje. Būtina pažymėti, kad kol kas labai mažai Lietuvoje apskričių, kur itin nusipelnę kultūros veikėjai būtų sulaukę tokio garbingo apdovanojimo. Galima tikėtis, kad uteniškė Zita Mackevičienė taps sektinu stimulu Kultūros ministerijai pastebėti ir kitose apskrityse nusipelniusius asmenis, vertus tokio aukšto apdovanojimo.
Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir jo nominantai
Aukščiausias Lietuvos Kultūros ministerijos apdovanojimas „Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ teikiamas nuo 2010 metų „Už ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už kūrybinę drąsą ir raišką, iniciatyvas inspiruojančią bendruomenę. Už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką“. Juo pagerbiami iškiliausi kultūros ir meno žmonės, kultūrai nusipelnę Lietuvos ir užsienio mecenatai, dvasininkai. Iki 2013 m. pabaigos juo buvo apdovanoti 64 asmenys. Dabar artėjama prie šimto.
Zitą Mackevičienę (dešinėje) sveikina dvasininkai. Iš kairės: kun. Alfredas Puško, dekanas kun. Henrikas Kalpokas ir kun. Kęstutis Palepšys
Kad suvoktume Z. Mackevičienės pasiaukojančio nuoširdaus darbo svarbą ne tik Utenos kraštui, bet ir visai Lietuvai, būtina paminėti šios srities nominacijų savininkus – iškilias savo kultūrine veikla asmenybes, garsias, plačiai žinomas, populiarias, į kurių gretas įsiliejo ir Rytų Aukštaitijos kraštietė.
2011 m. minėta Garbės ženklas buvo įteiktas Lietuvos baleto artistei Eglei Špokaitei, Lietuvos kompozitoriui Vytautui Barkauskui.
2012 m. šį apdovanojimą gavo režisierius Oskaras Koršunovas; poetas, vertėjas, eseistas, literatūros tyrinėtojas, publicistas Tomas Venclova; Lietuvos altistas, dirigentas, muzikologas, pedagogas, televizijos konkursų žiuri narys Donatas Katkus; kultūros ir meno veikėja Liucija Stulgienė; Lietuvos kino, televizijos ir teatro aktorius, diplomatasJuozas Budraitis; Kultūros centrų asociacijos prezidentas, Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis; Lietuvos kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis; etnomuzikologė Zita Kelmickaitė; Lietuvos dailininkas, tapytojas, grafikas, skulptorius Antanas Kmieliauskas; Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Arūnas Sakalauskas; kompozitorius Mindaugas Urbaitis; teatro režisierius Eimuntas Nekrošius; vertėjas, literatūrologas, teatro kritikas Antanas Vengris; aktorius ir režisierius Leonardas Zelčius; Valstybinio Vilniaus kvarteto primarijus Audronė Vainiūnaitė.
Maža gautųjų sveikinimų dalelė
2013 m. – kompozitorius, profesorius, dainų kūrėjas Teisutis Makačinas; aktorė Danutė Juronytė-Zelčiuvienė; architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.
2014 – muziejininkė, kultūros istorikė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė; režisierius, Lietuvos rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus; Lietuvos Tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė tautodailininkė Ramutė Kraujalienė; Lietuvos dirigentas Stanislovas Domarkas; Lietuvos fotografijos meno draugijos iniciatorius, fotomenininkas Antanas Sutkus; Lietuvių teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė; Lietuvos teatro, kino, televizijos aktorius, režisierius Donatas Banionis; Lietuvos pianistas pedagogas Petras Geniušas; Vilniaus „Lėlės“ teatro lėlininkas Vitalijus Mazūras; buvęs dvasininkas (monsinjoras) Robertas Šalaševičius; Tautinių bendrijų veikėja, rašytoja, vertėja, ambasadorė Halina Kobeckaitė; Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorius Gediminas Girdvainis; rašytojas prozininkas, dramaturgas, vertėjas, scenarijų autorius ir režisierius Grigorijaus Kanovičius.
Jubiliatė Zita Mackevičienė prieš šventinį vakarą
2015 –Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis;Plungės Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė; Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorė, kultūros veikėja Vida Ramaškienė; roko festivalio „Lituanika“ dalyviai
Borisas Borisovičius Grebenščikovas ir Andrejus Vadimovičius Makarevičius; režisierius, teatrologas, pedagogas Petras Bielskis; Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis; Lietuvos fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos steigėjas Algimantas Končius; austrų rašytojas, vertėjas, kritikas, lituanistas Kornelijus Helis (Cornelius Hell); dokumentinio kino kūrėjas, fotomenininkas Algirdas Tarvydas; Kretingos muziejaus direktorė (besirūpinanti grafų Tiškevičių dvaro pastatų komplekso atkūrimu) Vida Kanapkienė; operos dainininkas, solistas Edgaras Montvidas; kompozitorius Anatolijus Šenderovas; kunigas Marijonas Savickas; „Gustavo enciklopedija” autorius, režisierius Audrius Rakauskas; Šiaulių krašto Garbės pilietis, menotyrininkas, pedagogas, profesorius Vytenis Rimkus; Plungės kultūros centro direktoriaus žinomas šalies kultūros vadybininkas, kultūros politikas, kūrėjas ir pedagogas Romas Matulis; Tarptautinių konkursų laureatė, solistė Judita Leitaitė; Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistas Nerijus Juška.
2016 –menotyrininkė profesorė dr. Raminta Jurėnaitė; galerijos „Vartai“ savininkė Nida Rutkienė; teleoperatorius, fotografas, keliautojas, ekspedicijų į lietuvių tremties vietas rengėjas ir vadovas, bendrijos „Lemtis“ narys Gintautas Alekna; Lietuvos edukologijos universiteto bibliotekos direktorė, mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė Emilija Banionytė; pedagogas, dirigentas Davidas Geringas (David Gering); Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė;
Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas, aktorius Antanas Venckus; Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos (pirmoji privati meninio ugdymo institucija) įkūrėja Jūratė Stauskaitė; italų kalbininkas, baltistas prof. habil. dr. Pietro Umberto Dinis; režisierius Jonas Jurašas, rašytoja Aušra Marija Sluckaitė.
Jubiliatė su sveikintojais. Iš kairės: kun. Aivaras Kecorius, dekanas kun. Henrikas Kalpokas, jubiliatė Zita Mackevičienė, kun. Alfredas Puško ir dr. Aldona Vasiliauskienė
Tarp šių išvardytų asmenų, žinomų ne tik Lietuvoje, bet toli ir už jos ribų, gavusių aukščiausią Lietuvos Kultūros ministerijos apdovanojimą – Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ , gražiai įsilieja ir uteniškė Z. Mackevičienė.
Zitos Mackevičienės gyvenimo kelio fragmentai
Zita Mackevičienė-Eidžiulytė gimė 1956 m. liepos 10 d. Juozo Eidžiulio (1918–1985) ir Stasės Kunčynaitės-Eidžiulienės (1920–2008) šeimoje, gyvenusioje Vyžuonų parapijos Kaliekių k. (Utenos r.). Be Zitos, dar augo dukra Regina (gim. 1943) ir brolis Rimantas (gim. 1960).
Zita, baigusi Kaliekių pradinę (1967) ir Vyžuonų vidurinę (1974), įstojo į Vilniaus pedagoginę mokyklą ir 1975 m. baigė ikimokyklinio ugdymo kursą. Pagal specialybę 1976–1978 m. dirbo Vilniaus 52-me vaikų darželyje.
1977 m. Z. Eidžiulytė įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių. Gamtos mokslų fakultete studijavo biologiją, per trejus metus baigdama penkerių metų kursą.
1978 m. ištekėjusi už Rimanto Mackevičiaus, grįžo į Uteną, įsidarbino šio miesto lopšelyje-darželyje Nr. 8. Čia vyr. auklėtojos pareigose dirbo 1978–1984 m.
1984 m. buvo pakviesta tiflopedagogės pareigoms į sutrikusio regėjimo vaikų lopšelį-darželį „Eglutė“, kuriame dirbo 12 metų (iki 1996). Jausdama tiflopedagoginių žinių trūkumą, įstojo į Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto Defektologijos fakultetą. Kadangi bendrieji studijų dalykai buvo įskaityti iš ankstesnio aukštojo mokslo diplomo, tad tiflopedagogo specialybę patvirtinantį dokumentą Z. Mackevičienė neakivaizdiniu būdu įgijo per dvejus metus (1984–1986).
Zita ir Rimantas Mackevičiai išauginę sūnų Rimantą ir dukrą Rimantę, džiaugiasi vaikaičiais – Kajumi (gim. 2010) ir Paula (gim. 2016). Sūnus dirba Lietuvos ambasadoje JAV, dukra Rimantė, baigusi Kauno universiteto Medicinos fakultetą, – VU Santariškių klinikos Vilniuje rezidentė.
Z. Mackevičienė, dirbdama darželyje, pasižymėjo aktyvia visuomenine veikla, tad 1994 m. buvo išrinkta į Utenos rajono tarybą, o 1996 m. pakviesta dirbti į Utenos savivaldybę, Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojos pareigoms. Panaikinus Kultūros ir švietimo skyrių, tapo Kultūros skyriaus vyr. specialiste, atsakinga už etnokultūrą. Dirbdama savivaldybėje, Z. Mackevičienė toliau gilino mokslo žinias. 2002 m. įstojo į VPU magistrantūrą. 2003 m. (per vienerius metus) baigė VPU – dvimetės magistratūros studijas „Socialinių ir kultūrinių institucijų
vadyba“, įvykdė edukologijos (kultūros institucijų vadybos šakos) studijų programą, įgydama edukologijos magistro laipsnį.
2006–2007 m. įsijungė į projekto, organizuoto pagal Lietuvos 2004–2006 m. antro prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ , ketvirtąją priemonę „Mokymosi visą gyvenimą plėtra“. Įvykdžiusi mokymosi ir praktinės veiklos programą, įgijo andragogo (suaugusiųjų mokytojo) praktiko veiklai reikalingų žinių ir kompetencijų darbui su suaugusiais. Dalyvauja Europiniuose socialiniuose projektuose, skaito paskaitas.
Projektai, visuomeninė veikla
Be tiesioginio darbo, Z. Mackevičienė yra nevyriausybinių organizacijų įvairių kultūrinių renginių iniciatorė ir koordinatorė, dalyvauja projektinėje veikloje, būtent, kuria planus ir realizuoja juos. Ji – viena iš projekto „Kalinių integracija“ kūrėjų ir realizuotojų. Todėl Utenoje prie Kristaus Žengimo į Dangų parapijos buvo atidaryti namai grįžusiems iš kalinimo įstaigų (2006–2008 m. Bendrojo programavimo dokumento 2.3 priemonė „Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija“; projektas „Išmokime prasmingai gyventi“). Dabar veikia VšĮ „Angelų pieva“, vadovaujama Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebono kun. Sauliaus Kalvaičio.
Be išvardytų darbų gausos, Z. Mackevičienė turi daug kitų įsipareigojimų, tad neatsitiktinai išrinkta įvairiose organizacijose atsakingoms pareigoms ar postams, būtent: ji –Vilniaus Tautodailininkų bendrijos Garbės narė; Šv. Kazimiero ordino Utenos apskrities Komtūrė, nuo 2006 m. – Šv. Kazimiero ordino dama, vicekanclerė; Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Utenos skyriaus pirmininkė (nuo 1995); Tarptautinio „Lions“ klubo narė (nuo 2000). Kartu su šviesiausios atminties prof. Elena Šapokiene įkūrė ir globojo tarpmokyklinį gamtosauginį klubą „Viola“ (nuo 1996); koordinuoja Lietuvos paramos fondo „Maisto bankas“ akcijas ir veiklą Utenos r. (nuo 2009). Ji – Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos pastoracinės tarybos narė (nuo 2013); Respublikinės liaudies meno meistrų darbų parodos „Aukso vainikas“ vertinimo Utenos regione koordinatorė, Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ regioninio turo organizatorė ir vertintoja (nuo 2011), Ignalinos, Švenčionių, Molėtų rajonuose veikiančio Aukštaitijos nacionalinio parko produkto ženklo ir Labanoro regioninio parko produkto ženklo suteikimo komisijos narė (nuo 2012).
Z. Mackevičienė dalyvauja europiniuose socialiniuose projektuose, 9 metus skaitė paskaitas Utenos kolegijos studentams.
Daug nuveikė plėsdama kultūrinius ryšius su Ukrainos tautodailininkais. Jos dėka asmeniniais tikslais atvykę ukrainiečiai buvo supažindinti su Utenos tautodailininkais ir šie buvo pakviesti eksponuoti savo darbus Lvovo Religijų istorijos muziejuje (2011). Z. Mackevičienė gebėjo rasti mecenatą šiai ekspozicijai pristatyti į Ukrainą. Pradėto gražaus bendradarbiavimo atsakas – į Lietuvą iš Lucko atvežta ikonų, ukrainiečių pieštų ant stiklo, paroda (pirmoji tokia Lietuvoje). Meno kūriniai buvo eksponuoti ne tik Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, bet ir Utenos rajone. Parodos atidarymui į Uteną atvyko Ypatingasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Valerijus Žovtenko. Tai pirmas ambasadoriaus vizitas Utenoje. Z. Mackevičienė aktyviai palaiko vienuolių bazilijonų (Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje, 2017 m. minės 400 metų jubiliejų) veiklą, dalyvauja šios tematikos renginiuose Vilniuje, Bazilionuose (Šiaulių r.), Skapiškyje (Kupiškio r.).
Nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. ji yra viena iš dvylikos Arkivyskupo Mečislovo Reinio atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos narių, aktyviai dalyvauja visoje Lietuvoje organizuojamose M. Reiniui skirtose konferencijose. Pastaruoju metu itin daug renginių vyksta Skapiškyje ( Kupiškio r.), Antalieptėje (Zarasų r.) bei pačioje Utenoje. Be to, Z. Mackevičienė vyko į Vladimirą prie Kliazmos (180 km nuo Maskvos) ir dalyvavo arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo renginiuose: portreto pakabinimo Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės katalikų bažnyčioje, portreto įteikimo Vladimiro centralo (ypatingos paskirties kalėjimo) muziejui, paminklinės lentos šiam Dievo Tarnui atidengimo ceremoniale Vladimiro miesto kapinių memoriale bei dviejose tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kuriose skirtingais aspektais Vladimiro visuomenei ir iš kitų Rusijos vietų atvykusiems mokslininkams bei įvairių konfesijų atstovams buvo pristatytas lietuvis kankinys arkivyskupas M. Reinys, 1953 m. lapkričio 8 d. miręs Vladimiro centrale – jo palaidojimo vieta nežinoma.
Z. Mackevičienė yra parengusi ir išleidusi knygas: „Išmokime prasmingai gyventi“ (2008), „Vargonininkai ir vargonai Utenos krašte“ (2009), „Utenos krašto liaudies meno kūrėjai“ (2010), „Žodžiai profesores“ (2010); knygos „Nykstantys amatai“ (bendraautorė, 2008), „Utenos krašto kulinarinis paveadas“ (2013) ir „Kryždirbys Pranas Kaziūnas“ (2013). Kartu su Tauragnų bendruomene 2014 m. vykdė Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą projektą „Rytų Aukštaitijos etnografiniai kaimai“. 2015 m. antras jo etapas vykdytas kartu su Šv. Kazimiero ordino Utenos
apskrities komtūrija. Projekto metu išleista knyga „Rytų Aukštaitijos etnografinių kaimų slėpiniai“(2015 m. Z. Mackevičienė – sudarytoja).
Keletas charakterio bruožų
Z. Mackevičienė pastebi šalia esantį – nuliūdusį ar kenčiantį. Pabendravus su ja, kiekvienam nuo jos žvilgsnio ir galėjimo išsisakyti pasidaro šviesiau. Visiems besikreipiantiems ji geba rasti paguodžiantį, padrąsinantį žodį, visada pasirengusi kiek galėdama padėti. Išskirtinis jos bruožas – savanoriška pagalba visiems, kuriems trūksta pradinių žinių užsiimti tautodaile, organizuoti parodas ne tik Utenos apskrities regione, bet ir visoje Aukštaitijoje. Ji neskaičiuoja savo laiko, nei teikdama asmenines konsultacijas, nei savanoriškai ir neatlygintinai skaitydama paskaitas, dalydamasi patirtimi su visais tautodailės plėtra suinteresuotais asmenimis – tiek menininkais, tiek verslo žmonėmis, parodų kuratoriais ir pan. Itin daug dėmesio skyrė bendravimui su Ignalinoje naujai įsikūrusio muziejaus darbuotojomis ir to Lietuvos kampelio tautodailininkams aiškindama meno subtilybes.
Z. Mackevičienė – pilna naujų idėjų bei sumanymų. Puikiai atlikdama tiesiogines pareigas ir, padrąsinusi bei išgarsinusi visus Utenos rajono kūrėjus, rūpinasi darbe įgytos patirties puoselėjimu visuomeninėse organizacijose. Jos darbuotė visuomeniniame sektoriuje yra kūrybiška, kokybiška, sektina, bet reikalaujanti gausybės asmeninio gyvenimo valandų. Z. Mackevičienės veikla, liudydama mūsų tautos neišsenkamas kultūrines vertybes, reikšminga ne tik Utenos kraštui, bet ir visai Lietuvai.
Tad neatsitiktinai Zita Mackevičienė, puoselėjanti ir skleidžianti kultūrinio gyvenimo šviesą, 60-tojo gimtadienio proga sulaukė tokio aukšto Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos įvertinimo – Garbės ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Į šią šventę, vykusią gražiai ir skoningai sutvarkytoje kompozitoriaus Juozo Karoso gimtinėje Spraguičių kaime, liepos 16 d. susirinko arti poros šimtų žmonių ne tik iš Utenos bei jos apylinkių, bet ir iš kitų Lietuvos kampelių, norinčių padėkoti, pasveikinti ir pasidžiaugti kartu su nominante.
Tądien Panevėžio katedroje vyko naujo vyskupo Lino Vodopjanovo OFM ingresas, tad ne visi Zitos bičiuliai dvasininkai galėjo atvykti į jos pagerbimo šventę. Dalyvavo Utenos dekanas kun. Henrikas Kalpokas, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas kun. Kęstutis Palepšys ir vikaras kun. Aivaras Kecorius, Leliūnų Šv. Juozapo parapijos klebonas kun. Alfredas Puško, Užpalių Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Jonas Bučelis.
Šventinį renginį sumaniai ir įtaigiai vedė Salako kultūros namų direktorė Rasa Lukošiūnaitė, pristatydama sveikintojus. Grojo ir dainavo Utenos kultūros centro Sudeikių skyriaus ansamblio „Sudeikiečių gaida“ moterų trio – vadovė Audronė Misiukaitė, Lina Latožienė ir Birutė Kubilienė.
Sveikinimai užsitęsė pora valandų: gėlės, dovanos, linkėjimai, išsakyti žodžiais, poezijos posmais ir dainomis malonino ne tik pačią Zitą, bet visus susirinkusiuosius. Didžiuliame ekrane rodomose nuotraukose (parengė Z. Mackevičienė) svečiai džiaugėsi išvydę ir patys save įvairiomis gyvenimo akimirkomis, darbo, švenčių ir renginių metu.
Vakare jautriausias melodijas grojo ir dainavo salakiškiai Audronė ir Osvaldas Macijauskai, padedant nenuilstančiajai Rasai Lukošiūnaitei, o norintiesiems šokti buvo organizuoti rateliai, žaidimai – kiekvienas buvo perpildytas geros nuotaikos. Puikius muzikines dovanas nominantei skyrė Eugenijus Dicevičius iš Klivlendo (JAV) ir Rimantas Klimas iš Vilniaus (buvęs „Nalšios“ vadovas).
Išlydint svečius. Iš dešinės: Zita Mackevičienė ir Kultūros viceministrė Patricija Poderytė su svečiais
Sulaukus vidurnakčio ir sugiedojus „Ilgiausių metų“, padėkos žodį jautriai visiems ir kartu kiekvienam tarė Zita, pabrėždama: ne nuopelnas gimti – o likimo nuopelnas, su kuo gyveni, su kuo dirbi, su kuo tenka sutikti gyvenimo iššūkius, su kuo džiaugies kasdienybe ir kas lydi netekčių, išbandymų metu.
Man pasisekė, – sakė ji, – aš turėjau nuostabius tėvus,turiu puikią,palaikančią šeimą – vyrą Rimantą, vaikus ir anūkus,sesės ir brolio šeimas,gimines, kaimynus,draugus, šauniausius kolektyvus,pačius nuostabiausius žmones,kultūros puoselėtojus Aukštaitijos regione ir visoje Lietuvoje... Noriu apkabint visus ir pasakyt kiekvienam „Ačiū, kad esi“,– užbaigė Jubiliatė, džiaugsmo ašarai nuriedėjus...
Jubiliatei Zitai Mackevičienei, nešančiai visiems šviesą ir gėrį, gebančiai pastebėti kiekvieną, linkime ir toliau skleisti tą dvasinį turtą, tikint jo svarba ir prasme.
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Atgal
.jpg)
