Kultūra
08 22. Dabikinės praeities aidas
Vytautas Baškys
Dabikinę ir Lietuvos laisvės kelią sieja daugelis reikšmingų praeities gijų, kurios atveda prie vaizdingo Dabikinės upelio pakrantės. Artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis primena, jog tautinis atgimimas neatsirado iš niekur, jog „Aušros“ ir „Varpo“ įsūpuotų įdėjų pagairėje Varpininkų suvažiavimo dalyviai Dabikinėje įprasmino tautos lūkesčius, Lietuvos laisvės siekius.
XX a. pradžioje Dabikinė išgarsėjo kaip politinės kultūros, Lietuvos partijų kūrimosi citadelė. Istorinė įvykio reikšmė neleidžia palikti to užmarštyje, nes 1902 m. spalio 17 d. Dabikinėje vykusiame Varpininkų organizacijos suvažiavime buvo įkurta Lietuvos demokratų partija, iš kurios išsivystė tautininkų ir valstiečių liaudininkų politinės partijos ir pirmą kartą viešai paskelbtas pagrindinis tikslas – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Šis istorinis politinės veiklos žingsnis nužymėjo kelią į Vasario 16-ąją, į Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, į daugiapartinę valstybės valdymo struktūrą.
Prie Dabikinės-Akmenės kelio vaizdinga Dabikinės upelio pakrantė
Suvažiavimo organizatorius varpininkas Povilas Višinskis, jam aktyviausiai talkinęs Kazys Grinius, jis ir Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją pirmininkas, pirmasis premjeras vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei bei trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, kurio gimimo (1866 m. gruodžio 17 d.) 150-osios metines primena, jog Dabikinės suvažiavimo istorinis turinys apima daugelį valstybės raidos, kultūros paveldo vertybių.
Suvažiavimui vieta Dabikinėje buvo pasirinkta neatsitiktinai. Aktyviai Šiaulių Varpininkų organizacijos veiklai reikėjo atokios vietos, kad nekristų carinės valdžios pareigūnams į akis, nes ne vienas iš suvažiavimo delegatų buvo ieškomas, ne vienam grėsė persekiojimai. Rūpestis nepriklausomos valstybės atkūrimu į Dabikinę atvedė 16 žinomų visuomenės veikėjų, tai P. Višinskis, K. Grinius, F. Bortkevičienė, P. Avižonis, A. Bulota, J. Biliūnas, P. Mašiotas, J. Šaulys, J. Vileišis, kiti.
Valstybės gyvavimo raidoje viena partija keičia kitą, kalbama apie aukštesnę politinę kultūrą. Artėjant Lietuvos Seimo rinkimams (2016 m. spalio 9 d.) tai proga pabilti apie daugiapartinę valstybės valdymo struktūrą, jos kūrimą kaip Lietuvos politinės kultūros ištakas, bei pagerbti to suvažiavimo dalyvių, mūsų valstybės atkūrimui nusipelniusių asmenybių atminimą. Tačiau keista, jog Dabikinėje iki šiol nėra net atminimo lentos ar kitokių atminimo simbolių įvykusio suvažiavimo pagerbimui.
Istorinio paveldo, aukštesnės politinės kultūros idėjų įprasminimui palanki tam vieta yra prie Dabikinės-Akmenės kelio kurti Dabikinės ąžuolų alėją būtų reikšminga ne tik Akmenės rajonui, bet ir Lietuvai, bylotų mūsų valstybės daugiapartinės valdymo struktūros atkūrimą, tam pasišventusių žmonių veiklą. Ąžuolų alėja galėtų žymėti čia buvusį draudžiamos spaudos platinimo punktą bei su juo susijusią vietos knygnešių Večio Bortkevičiaus, Leono Baškio, K. Pociaus veiklą.
Nuo to neatsiejama ir garsios Bilevičių (Biliūnų, Bilionių) giminės palikuonės Sofijos Bilevičiūtės-Zubovienės veikla. Greta biografinių duomenų apie jos atsigręžimą į protėviųkraštą, lietuvių kalbos bei tautinės kultūros puoselėjimą, yra jos pačios 1902 m. parašytas biografinio turinio romanas „Laimė“ (pakartotinai išleistas 2015 m.) teikia duomenų apie to meto įvykius. Sofijos „Laimės“ turinys ir idėjos įkvėpė rašytoją Joną Biliūną 1905 m. sukurtiapsakymą „Laimės žiburys“. Šioje kilnių siekių aplinkoje M, K. Čiurlionis 1907 m. nutapė „Pasaką. Karalaitės kelionė“, kuriame taip pat yra iškilminga eisena kelyje į laimę, aukštas kalnas ir aukštas laisvės siekis.
Dabikinės ąžuolų alėjos kūrimas, kaip atgarsis Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno J. Basanavičiaus gimtinėje, primintų ir Daukanto nuorodą, jog Akmenės rajonas siejasi su viena iš Saulės mūšio minėtinų vietų. Tai vėlgi proga Dabikinės upelio pakrantėje sodinti vardinius ąžuoliukus, kurie Dabikinės kraštovaizdyje sutvirtintų Lietuvos istorinį paveldą, sureikšmintų jo įvaizdį.
Atgal
.jpg)
