Kultūra
09 17. Gyvenimas – bėgantis upelis...
Birutė Silevičienė
Zita Žukauskaitė-Macienė neseniai išleido savo eilių knygelę „Lietaus laše...“ Tai autorės pirmoji knygelė, į kurią sudėjo savo džiaugsmus, vargus, svajones.
Naujosios knygos viršelis
Save autorė pristato taip: „Gimiau Telšių rajono Žarėnų seniūnijos Girkontiškės kaime gausioje šeimoje. Vaikystė prabėgo dideliame name (buvęs dvaras), kur gyveno aštuonios šeimos (daug vaikų, daug žaidimų). Kartais iš mokyklos grįždami užsukdavome prie Paplinijos piliakalnio ir atsigėrę ten bėgančio šaltinio vandens, tęsdavome kelionę namo. Vėliau išsikėlėme į nuosavą namą ant Minijos upės kranto Užminijų kaime.
1979 metais baigiau Žarėnų vidurinę mokyklą ir įstojau mokytis į Telšių kultūros mokyklą, kur įsigijau bibliotekininkės specialybę. Baigusi pradėjau dirbti Telšių viešosios bibliotekos komplektavimo skyriuje, po to Janapolės kaimo bibliotekoje. Čia ištekėjau, susilaukiau dviejų sūnų: Arvydo ir Vidmanto, kurie šiuo metu gyvena ir dirba Anglijoje. Iširus šeimai, nuo 2000 metų gyvenu Varniuose. Teko padirbėti Didžiojoje Britanijoje. Grįžusi baigiau vidaus apdailininko kursus ir dirbau kelis metus statybose. Nuo 2011 metų pradėjau dirbti Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Varnių miesto bibliotekoje vyr. bibliotekininke.
Mėgstu keliauti. Aplankiau Italiją, Kroatiją, Švediją, Latviją, Čekiją, Angliją, Lenkiją. Taip pat mėgstu fotografuoti, dainuoti (šiuo metu esu Varnių kultūros centro moterų choro „Tėkmė" dalyvė), tapyti. Visada kirbėjo noras tapyti ir jis prasiveržė 2014 metais. Nutapiau nemažai paveikslų. Darau papuošalus iš įvairių medžiagų. Paskutiniu laiku prilipau prie atviručių ir dovanų dėžučių darymo. Labai mėgstu gėles.
Šiaip mano gyvenimą paįvairina mano sukurti eilėraščiai, kuriuose surikiuoti mano sielos atspindžiai. Kokie tie mano eilėraščiai - palieku spręsti Jums, mieli mano knygelės skaitytojai.“
Man Zitos atvirumas, nuoširdumas ir „išpažintis“ leido įsisukti į jos minčių bėgančio gyvenimo upelio bangeles, išgyventi nelengvą laikotarpį emigracijoje. Autorė vėl Lietuvos žemelėje dirba, rašo eilėraščius, dainuoja dainas, užimta tuo, kas gražu, kilnu ir miela jos širdžiai.
Linkiu mielai Zitai nepadėti plunksnos ir džiuginti Lietuvos žmones naujomis knygomis, darbais ir dainomis. Tai – pilnavertis gyvenimas.
O „Lietuvos aidas“ skaitytojams siūlau susipažinti su autorės kūryba.
Tėviškėn sugrįžus
Sugrįžtam visi į gimtinę,
kur ošia svyruokliai beržai,
kur rymo gluosnis pasviręs,
vaikystę mena didingi klevai.
Ten bėga takas sumintas
prie šaltinėlio skaidraus.
Ak, kaip gera ištroškus
atsigerti vandenėlio gaivaus.
Pakalnėj upelis teka,
skaidrų vandenėlį neša.
Bėga jis per akmenėlius –
didelius ir mažesnius.
O ten ievužė stovi sena,
tarsi sengalvėlė balta,
norinti apglėbti visus –
ir mažus, ir senus.
Tebestovi suoliukas po ja,
kiek suklypęs - deja.
Mena jis tuos laikus,
kai seneliai dabojo vaikus.
O kiemo gale išdidžiai
stovi ąžuolas, išsikerojęs plačiai.
Daug kartų jis pragyveno –
čia, žiūrėk, jau ir suseno.
Tebestovi trobelė medinė,
nuo laiko naštos pakrypus.
Šviečia langeliai maži,
kviečia užeiti sugrįžus.
Laiko duris praverti,
seną slenkstį peržengti,
prie medinio stalo susėsti ir
savo vaikystę prisiminti.
Šioj žemėj gyvenu
Einu per žemę
išdidus ir tvirtas,
kaip ąžuolas, pakilęs iš pelenų.
Einu per žemę
neatsigręždamas atgal –
kas buvo,
tenegrįžta vėl.
Einu per žemę,
žiedlapiais nupintą,
kur skamba sesės
nuostabi giesmė.
Einu per žemę
savos Tėvynės,
kur kiekvienas grumstas
man brangus.
Einu per žemę
aukštai iškėlęs galvą,
padabintą vainiku,
nes aš šioj žemėj gyvenu.
Atgal
.jpg)
