Kultūra
10 01. Dėkingumas ir kultūra
Algirdas Kavaliauskas
Humanitarinių mokslų daktaras
Skaitome, girdime, kad vienų turime atsiprašyti, kitiems padėkoti... Tam tikri gyvenimo įvykiai verčia susimąstyti, apsidairyti aplinkui, pagalvoti apie žmonių bendravimą, mokėjimą bendrauti. Kai daug žmonių arti skurdo ribos, kitaip skamba ir politikų pažadai, pavyzdžiui, priešrinkiminiai ar jų pasiteisinimai. Sakysim, už rankos pareigūnai nutvėrė politiką įtariamą nusikalstama veika, o jis, tas, kuris mus ves į šviesų rytojų, šaltu veidu visai šaliai aiškina: tai politinis susidorojimas. Iš kitos pusės pažiūrėjus, tas, kuris nenuvedė mūsų į šviesų rytojų ar dar toliau, jeigu nebūtų sustabdytas, oponentai galėtų šūkauti: politinis nusikaltimo skatinimas. Ir taip blogai, ir šitaip negerai: dilema – amžių mįslė! Ir kiekvienas jos galimą sprendimą tempia į savo pusę, kaip kokią gumą.
Mūsų politikai, žinoma, ir ne tik jie, moka į reikalą pažiūrėti taip, kaip naudinga, kitaip tariant, plačiau pažiūrėti, kad jų nelabai gerų darbelių nesimatytų, o išryškėtų kitų neišmanymas ir, jeigu būsime konkretesni, kitų nedėkingumas. Tik mūsų požiūris nelabai ką teįtakoja, o politikų, valdininkų... Pavyzdžiui, kovojant su korupcija, buvo žymiai padidinti teisėjų atlyginimai. Galvota lyg ir logiškai: gaudami didžiulius atlyginimus, žmonių likimų lėmėjai bus teisingi ir nebeims kyšių. Gal mūsų žiniasklaida pasiuto ir ne kitaip: tik ir plyšauja – kyšininkavimas nesiliauja! Tai gal reikia padidintus atlyginimus vėl sumažinti?! Bet, va, nemažina, o ieško, kaip tuos kyšius užmaskuoti, pridengti, kad kitiems akių nebadytų. Jau siūloma pasitelkti gražią atsidėkojimo sampratą. Pavyzdžiui, verslininkas dėkoja politikui, ligonis dėkoja gydytojui, seselei ir slaugei ir t. t. Būtinai dėkoja, nes galėjo, ocho kas galėjo nutikti, o pats dar net paeina – turi, tiesiog privalo storu voku padėkoti. Gal paskui bus įvesta valstybinė visuotinė atsidėkojimo diena, kai visi tempsime kyšius visiems svarbiems, ypatingiems ir reikalingiems žmonėms. Juk yra valstybių, kur švenčia Padėkos dieną. Aš, žinoma, atsiprašau, ten dėkojama kitiems ir už kitką, o mes dėkosime nusikaltėliams ir kitiems, kipšas žino kaip atliekantiems savo pareigas už padidintus atlyginimus, bet mūsų dar nenunuodijusiems ar kitaip nenugalabijusiems ir įsiręžę jiems tempsime dėkingumo kyšius. Drąsiai nešime, be baimės, kad reiks atsakyti, nes kyšių davimą įteisins įstatymu! Pradžioj vienai socialinei grupei bus leidžiama priimti kyšius, paskui ėmėjų ratas plėsis, atsidėkojimas, jeigu labiau patinka, atsidėkojimo manija apims visus. Tikriausiai pakišas gaus ir tie, kurie niekada nieko negavo. Ir užteks mus čia pravardžiuoti: tokių ar anokių tauta. Mes tapsime dėkingąja tauta. Kaip gražiai skamba: dėkingųjų tauta. Išmoksime kultūringai dėkoti, kad kai kas net ir ašarą nubrauks
Su tom padėkom, žinote, iškyla problemėlė: yra pergyvenančių, kad nepadėkojama už okupaciją ar aneksiją, kad iš mūsų neišieškota kontribucija, kitos valstybės naudai, nors ta valstybė, suprantama, nebuvo kviečiama... Čia mes provincijoje, pačiame Lietuvos pakraštyje, tuose sudėtingumuose ir murkdomės. Apmąstome, pavyzdžiui, aukštosios dėkojimo kultūros armagedoną, kaip ten jums metropolijoje mes iš provincijos galėtume įtaigiau špygą pakišti, nes kaišioti špygą panosėn iš teleekrano, žinote, bauginančiai atrodo. Na, svarbu, kad špyga rodoma ne kokio perkarusio nususėlio, o špyga kaip reikiant įmitusio, sakyčiau – gal net taukuota, bet ir ne Tado! Mes dar turim apmąstymams peno: reikės su visom detalėm įvardyti kas ir kur mūsų vaizdingose apylinkėse rinko prezervatyvus vietoj grybų. Reikės padėkoti už atsirandančią nauda: išmokim skirti grybus nuo kitokių daiktų (ne bet kaip, o raštu teigiama, kad nemokame!) ir dar daug visokios naudos turėsime. Vieni kitiems snukių (tų vietų, kur yra nosis) nebedaužysime, leisime miesto viešoj vietoj lietuviškai kalbėti, nebeskaičiuosime peiliuku šonkaulių už nepagarbą, nevardysiu, suprantate kam patys, ir daugiau pavyzdžių pagarsinsime, pavyzdžiui, kad nemokantis lietuviškai vedė lietuvę moterį ir su vaikais visi gražiai kalba ne valstybine kalba ir t. t. ir tik berazumiai mokosi lietuvių kalbos (vieną žodį gal reikėtų pabraukti ar kitu šriftu parašyti). Bet, žinote, laikas, tas nepaklusnus paršas, vis tiek slenka ir įneša savo korektyvas į visų mūsų elgesio kultūrą, ne tik metropolijoje, bet ir provincijoje, vadinasi, ir kitų, naujų dalykų išmokome ir išmoksime.
Išsimosuosime, išsitaškysime, išsipravardžiuosime, išsikalbėsime, išsiburnosime, išsigąsdinsime, išsieikvosime ir mokysimės, mokysimės, juk dabar mokomasi visą gyvenimą, tad protingėsime ir kultūrėsime, būsime labai kultūringi. Kartu su visa šalimi kilsime į turtines ir kultūrines aukštumas. Gal net pasieksime kultūrinio nušvitimo nirvaną! Štai kokia šviesuma mūsų laukia.
Bet vėl gi, senjorai iš gyvenimo patyrimo žino, kad ne taip jau paprasta sulaukti šviesiojo rytojaus. Mat, tas nenaudėlis horizontas, kai jau atrodo ranka pasieksi, ima ir pasitraukia tolyn. Šviesus rytojus pabėga, o pilka kasdienybė, su visomis kultūros nekultūrinėmis apraiškomis, lieka. Ir mes joje, joje ir dabartyje, ir jos kultūroje, murkdomės, todėl labiau domina dabartis. O dabartis, suprantama, įvairi.
Manoma, kad 47 m. prieš mūsų erą Ciceronas pirmas ištarė žodį kultūra. Šis žodis kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio ugdymą, lavinimą, išprusimą, tobulinimą, garbinimą, apdirbimą, kas suvokiama kaip dvasinės ir materialinės vertybės, kas puoselėtina ir racionalu. Kultūros sąvoka plati ir ją būtų galima išplėsti. Apie kultūrą pradėta plačiau kalbėti tik Naujaisiais laikais. Be kultūros žmonės panašėtų į gyvulius... Bet tai ką žmogus sukuria, ne viską galima vadinti kultūra. Ir žmonių kultūringas bendravimas formavosi ir formuojasi palaipsniui. Žmogus mokosi nuo mažens. Daug ko mokosi. Bendravimui reikia mokytis ir tolerancijos.
Kaip pastebėjo Visagino savivaldybės mero pavaduotoja, atlikusi merės pareigas Elena Čekienė, „jauniausias Lietuvos miestas Visaginas, vis dar Lietuvoje lieka tamsus arkliukas. Vieniems tai svetimas, kitataučių pilnas miestelis, kitiems tai energetikų ir Ignalinos atominės elektrinės bastionas, tretiems – gražus, jaunas, įvairiais talentais garsėjantis miestas.“
Tačiau kai dėl okupantų lietuviškumas Lietuvos dalyje buvo išguitas į pašalį ir atsidūrė posūnio vietoje, tai prasidėjus pokyčiams, anot minėto vadovo „...labai trūko lietuviškumo. Norėjosi visiems burtis kartu: kalbėtis lietuviškai, dainuoti lietuviškai, šokti liaudies šokius.“
Daugiakultūriame mieste gyvena pusšimtis tautybių žmonių su skirtinga kultūros samprata, skirtingų konfesijų, įsitikinimų, istorijos supratimo ir t. t., normaliai sugyvenančių, bendraujančių, dirbančių, kuriančių žmonių. Lietuviai Visagine yra nedidelė tautinė mažuma, sudaranti maždaug 15 procentų visų savivaldybės gyventojų. Vyrauja slaviška kultūra, kurią atstovauja rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai, slovakai, serbai. Greta jų puikiai jaučiasi totoriai, uzbekai, armėnai, gruzinai, vokiečiai, karaimai, turkai, kurdai ir kt.
Man asmeniškai tai įdomus ir gražus miestas, pasižymintis specifine saviraiška. Į miesto gyvenimą, jo grožį ir žmonių bendravimą bandysiu pažvelgti per kultūros prizmę, parodant kultūros savitumą ir lietuvių, kaip tautinės mažumos, gyvenimą energetikų mieste.
Apklausti Visagino senjorai pabrėžia, kad tarybmečiu energetikų gyvenvietėje, vėliau, pakeitus statusą, energetikų mieste, iš pradžių vadintame Sniečkumi, vėliau Visaginu, labai trūko lietuviškumo. Dėl nepakantumo lietuvių saviraiškai, kai kurie atvažiavę lietuviai, ypač jaunesnio amžiaus, greitai ir išvažiuodavo. Lietuviškumo apraiškoms priešinosi vietinių valdymo struktūrų vadovai, pradedant pačiais aukščiausiais. Ilgametė muzikos mokyklos (dabar Visagino menų mokykla) direktorė Česlava Pimpienė pasakojo, jog pabandė mokymo įstaigoje kabinetų pavadinimus užvardyti ir lietuvių kalba. Apsilankęs Ignalinos atominės elektrinės generalinis direktorius pamatė lietuviškus užrašus ir apstulbo: kas čia per saviveikla, tuoj pat nuimti! Nedelsiant vykdyti!
Kiek tokia tarybmečio okupacinė nuomonė buvo paplitusi ir gaji, rodo vėlesni įvykiai: nepriklausomos Lietuvos pareigūnai norėjo apklausti generalinį direktorių dėl žinomų didžiojo pasikeitimo įvykių, bet buvęs vadovas pasitraukė į užsienį, o Visagino savivaldos Taryba jam suteikė miesto Garbės piliečio vardą... Rytų Lietuvoje buvo galima išgirsti: ak, tie lūžio metai, ak tie lietuviai... Kadangi rusiškai laisvai kalbu, paantrindavau: ak tie rusai... Per Lietuvos valstybės šventę gyventojas nukniaukė prie namo iškeltą laisvos Lietuvos trispalvę. Pasidomėjus, kodėl taip padarė, nustebęs atsekė klausimu: argi čia vėliava? Žmogus trispalvės nepažino, baltą mėlyną raudoną pažįsta. O geltonos žalios raudonos nepažįsta, todėl apsidžiaugė radęs gražią staltiesę, kuria apdengė šventinį stalą, o ant jo pastatė pilstuko bambuolį, svogūno su druska ir kriaukšlį duonos. Vaišės paruoštos, o kieno ir kokią šventę švęsti, tai visai nesvarbu: svarbu švęsti! Ir dar prie gražia staltiese apdengto stalo, kuris anksčiau jokių staltiesių nebuvo matęs, tai argi ne tikra šventė?! Žmogus, nors jam ir buvo išaiškinta, tikrai nesuprato, už ką buvo baudžiamas.
Viešame gyvenime lietuvių kalba nebuvo vartojama, tik paskui vieną kitą frazę buvo galima nugirsti. Valstybinės kalbos centro mieste vadovė prisimena: kalbėti gatvėje lietuviškai reikėjo drąsos! Miesto 3-čios vidurinės mokyklos direktorė Vanda Beinorienė pasakojo, kaip sunku buvo lietuvių kalbai peržengti mokyklos slenkstį, nes, be valdžios atstovų, ir kai kurie mokytojai priešinosi: kaip čia dabar – nei vienoje rusakalbėje mokykloje to nėra! „Gerosios vilties“ vidurinėje mokykloje mokytojų kambaryje lietuviams mokytojams tarp savęs kalbėti lietuviškai buvo draudžiama! Sedulinos vidurinėje mokykloje lietuvių kalba besimokančių pamokos vyko koridoriuje, buvo naudojamasi palangėmis kaip suolais, nes mokyklos vadovybė užrakindavo klases ir raktus pasiimdavo su savimi! Lietuvių kalbos mokytoja Jekaterina Abramova prisimena: po lietuvių kalbos pamokos vadovėlius rinkdavau iš šiukšlių dėžių, kur juos sumesdavo kitakalbiai mokiniai.
Į lietuvybę matome du skirtingus požiūrius: besiformuojantį naują ir konservatyvų senąjį. Tokių pavyzdžių, kaip lietuviškos kultūros želmenys sunkiai dygo, yra daugiau, bet aš įvardijau pirmas dvi įstaigas ir vieną lietuvių kalbos mokytoją todėl, kad jie ne lietuviai, būdami išsilavinę, išprusę jie nesuprato, kaip galima gyventi Lietuvos valstybėje ir nemokėti tos valstybės kalbos! Toks jų nusistatymas pelnę daugumos gyventojų autoritetą, vėliau kai kurie jų ne kartą buvo išrinkti į savivaldos tarybą, taryboje vadovavo kultūros, švietimo, jaunimo, etikos komitetams. Vadovai neišsigando draudimų ir grasinimų. V. Beinorienės vadovaujamoje „Atgimimo“ gimnazijoje, pirmojoje mieste, pradėta mokyti religijos. Pirmieji mokytojai stačiatikių dekanas protojerėjus Josifas ir katalikų klebonas Vytautas bei jį pakeitęs klebonas Vidmantas žino, kaip buvo nelengva ateistų mieste, kaip anuo metu buvo vadinama gyvenvietė. Arba kiek priešiškumo ir pagiežos teko patirti minėtos gimnazijos vadovybei, kad pirmojoje iš rusakalbių mokyklų išdrįso ir įvedė dvikalbį (rusų ir lietuvių kalbomis) mokymą ir t. t. Neužmirštama: įžengiu į klasę. Matau savo mokinius: rusai, kazachai, totoriai, ukrainiečiai, baltarusiai... Atsistoja rusas ir kazachas. Rusų ir valstybine kalba girdžiu: mokytojau, prašome istoriją dėstyti valstybine kalba... Klausiu, ar tai jų, abiejų, nuomonė? Tada atsistojo visi dvidešimt aštuoni... Ir taip palaipsniui visose aštuoniose klasėse! Paskui nugirdau, kad buvo tėvų, kurie nesutiko, kad vaikas mokytųsi lietuviškai, tai draugui į pagalbą atėjo kiti mokiniai ir galų gale tėvai davė sutikimą... O jau kitoje miesto mokykloje aš išdalinau padaugintą istorijos šaltinį. Pastebėjau, kad mokinys visus lietuviškus tekstus po pamokos pasideda ant aukštos spintos už augančių gėlių. Pasirodo, tėvas uždraudęs į namus atnešti ką nors lietuviškai parašytą. Jeigu sūnus nepaklausys, tėvas baus motiną...
Buvo aišku, kad siekis išmokti valstybinę kalbą iki 1991 m. mieste nebus įgyvendintas. Priešiškai nusiteikę asmenys skleidė nuomonę, kad kitataučiams vaikams iš mažens mokytis lietuvių kalbos... neverta. Kitatautis atominės elektrinės personalas į Valstybinės kalbos įstatymą žiūrėjo, švelniai atariant, pašaipiai, nes rusų kalba, atominės elektrinės techniniuose dokumentuose išliks iki atominės elektrinės eksploatavimo pabaigos. Tokia tvarka yra nusistovėjusi visame pasaulyje, kad būtų išvengta painiavos, kurios padariniai sunkiai nusakomi. Mieste nebuvo palankios kalbinės situacijos ir vis dėlto lietuvių kalba, nors ir ujama nemylima podukra, bet palaipsniui tvirtėjo, prie didžiausio šalies ežero – Mažosios Baltijos, prie kurios 1913 m. būdamas lietuvių laisvės dainius Maironis rašė: Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę...
Matome ir vėliau matysime, kad kartu su lietuviais, kultūriniame miesto gyvenime gražiai reiškėsi kitų tautybių žmonės, tiek stengdamiesi suprasti ir skatinti lietuvių kultūrą, tiek puoselėdami savo etninės mažumos kultūrą.
Nepriklausomos šalies net jos pakraštyje, kur prie Visagino ežero įsikūręs miestas, o prie Drūkšių ežero atominė elektrinė, lietuvių kultūra plito ir plėtėsi. atsirado suaugusių liaudies šokių kolektyvas, vadovė I. Gaidytė, etnografinis ansamblis „Sedula“, vadovė V. Butavičienė, suaugusiųjų choras, vadovė Č. Pimpienė, kuriame net sovietmečiu buvo stengiamasi dainuoti lietuviškas dainas. Toliau savo švietėjišką kultūrinę veiklą plėtė „Atgimimo“ gimnazija (direktorė V. Beinorienė), sustiprėjo lietuviška mokykla (direktorė E. Telksnienė), augo muzikos mokykla. Viename tarybos posėdyje, svarstant savivaldybės biudžetą, vienas tarybos narys siūlė nefinansuoti lietuviškų, lietuvių renginių, nes Lietuvoje lietuvių kultūra nepradings... (tarybos posėdžių audio įrašai saugojami, o paskutinį penkmetį saugojami video įrašai). Visagine atsirado kultūros centras, puoselėjantis įvairias kultūras, o viena jų – lietuvių, ir ne tik paminėtose mokyklose daugiau ar mažiau pradėjo kalbėti lietuviškai ir ne tik lietuvių kalba, bet ir lietuviška daina, šokis tapo savaime suprantamu ir neatsiejamu dalyku mūsų mieste. Ir mes lietuviai jau ne taip skaudžiai, aštriai jutome, kad esame mažuma... Per lietuviškus renginius į supratimą ir suartėjimą, sakė viename „Bibliotekų metų“ renginyje miesto viešosios bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė. Bibliotekos Meno galerijoje skamba ne tik lietuviškas žodis, bet ir kitų tautų muzika. Skamba tai, kas mūsų žmonėms aktualu ir brangu.
Daug prie lietuviškos kultūros plėtros, tradicijų įdiegimo prisidėjo ir valstybinės kalbos centras, kurio dėka Visaginas pirmą kartą šventė Jonines 1992 m. Dabar jau beveik niekas to nebeprisimena ir visiems atrodo, kad savaime suprantama, jog Joninės privalo būti švenčiamos Visagine lygiai, kaip tai yra visuose kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. 1992-2000 m. Visagino valstybinės kalbos centre mokėsi virš 1000 rusakalbių, todėl čia dažnai vykdavo lietuviškos vakaronės, koncertai, susitikimai su įžymiais Lietuvos kultūros veikėjais. Tai būdavo nedideli renginiai, bet jų dėka kitakalbiai visaginiečiai susipažindavo su lietuviškomis tradicijomis, papročiais. Centro vadovė E. Čekienė: „Esu įsitikinusi, kad būtent tie renginiai pradėjo diegti gyventojams supratimą apie sociokultūrą tos šalies, kurioje jie jau tiek metų gyveno, bet apie ją nelabai mąstydavo. O kiek vėliau, išsiplėtus kultūros centrui, lietuviškos tradicijos ir kultūros renginiai tapo tradicija. Miestas neįsivaizduoja mūsų švenčių be kaimo kapelų „Linksmuolė“ ir „Samanyčia“, šokių kolektyvo „Gervė“, tradiciniu tapusiu renginio „Užu vario vartelių“ ir daug kitų renginių.“
Kultūros specialistų, dirbusių ir dirbančių savivaldybėje, savivaldybės kultūros darbuotojų dėka lietuviškas žodis Visagine dabar skamba drąsiai, garsiai visuose oficialiuose savivaldybės renginiuose. Kažkas perskaitęs šiuos žodžius replikuos „ot naujiena, o kokia gi kalba jie turėtų skambėti“ ir minėta vadovė, ėjusi aukščiausias savivaldybėje pareigas, rašo: „čia vėl norėčiau priminti, kad lietuvių pas mus mažuma, tad dar ilgokai ir po Nepriklausomybės paskelbimo ir Valstybinės kalbos įstatymo priėmimo Visagine renginiai daugiausia vykdavo rusų kalba. Miesto papildomo ugdymo įstaigose dar neseniai apie 80 proc. visų užsiėmimų vyko ne valstybine kalba, o atėjusiam lietuviukui, nesuprantančiam rusiškai, būdavo siūloma ateiti išmokus rusų kalbą. Todėl ir džiaugiuosi, kad dabar vieši renginiai vyksta lietuvių kalba, o tai yra didelis pasiekimas ir tolerancijos sklidimas tarp visų visaginiečių.“
Arba štai vyksta savivaldybės Tarybos posėdis, kuriame nedidelis lietuvių skaičius, o meras vis tiek kalba valstybine kalba ir kitus skatina ja kalbėti. Kur jam atrodo būtina, žinoma, jis pats išverčia į rusų kalbą ir daugumas kitataučių tarybos narių kalba valstybine kalba, ir yra tokių, kurie net be akcento kalba lietuviškai. Tačiau yra tokių, kurių, pavyzdžiui, skaitytą tarybos nario priesaiką dauguma nesuprato. Aš pats dalyvavau spontaniškai kilusioje diskusijoje: kokia kalba skaityta priesaika – lietuviškai ne lietuvių ar nelietuviškai lietuvių kalba, nes jeigu lietuviui buvo beveik neįmanoma suprasti, tai kiti juo labiau nesuprato. Svarbu, kad tiems, kam būtina, reikalinga, suprato. Pridursiu, kad nemokantys ar silpnai mokantys žmonės mėgsta kalbėti apie toleranciją ir t. t. Reikalauja pagarbos ir supratimo. Pas mus ne tik su jais pagarbiai, tolerantiškai elgiamasi. Su visais. O jie patys? Tikrai negali nesistebėti, kai žinai, jog jie Lietuvoje gyvena apie 50 metų ir nemoka valstybinės kalbos! Kaip taikliai buvo pastebėjęs Visagino šv. apaštalo Pauliaus parapijos klebonas Vidmantas Rudokas, nežiūrint pasikeitimų miesto kalbinėje aplinkoje, „Tenka apgailestauti, kad kai kurie gyventojų sluoksniai taip ir nesugebėjo suprasti, o kai kurie ir dabar nenori suprasti vykstančių socialinių politinių procesų Lietuvoje, kurie jau nebesustabdomi, jų nebegalima ignoruoti ir reikėtų savo pačių labui suprasti realijas, nes anksčiau ar vėliau pats gyvenimas ir laikas viską sustatys į savo vietas.“
Prieš keletą metų vienas Lietuvos televizijos kanalas organizavo šou „Supermiestas“. Į Visaginą buvo pažvelgta ne kaip į uždarą, svetimą kitakalbių miestą, bet kaip į išsilavinusių ir talentingų žmonių miestą. Manau, kad buvo normaliai pažvelgta. Tuo metu jaunasis Visagino talentas Ilja Aksionovas, turbūt, nemažiau buvo žinomas Lietuvoje negu jau išgarsėję atlikėjai. Prisimenu, Visagino kultūros centro „Banga“ pilnoje salėje, pristatant knygą „Po išskleistais gervės sparnais“, Ignalinos savivaldybės meras Bronis Ropė, nors jau turėjo išvažiuoti į kitą renginį, pasiliko paklausyti koncerto, kad galėtų išgirsti Iljos dainavimą. Ir jei mes didžiuojamės, jog Sabonis reprezentuoja Lietuvą, tai visaginiečiai tuo metu didžiavosi, jog Ilja reprezentuoja Visaginą. Būtent šio šou metu visu grožiu sublizgėjo Vitos Pimpienės, Česlovo Sanausko menų mokyklos muzikos mokytojos mokiniai, Visagino kūrybos namų baleto šokėjos, akrobatai. Būtent ta spalvinė gama, ta įvairovė, kuri vyrauja Visagino kultūroje ir kažkiek skiria mus nuo kitų miestų. Čia rusakalbiai mokiniai atstovaudami menų mokyklą, kūrybos namus dainuoja lietuviškas dainas, šoka lietuvių tautinius šokius, tačiau kitą vakarą mes tuos pačius mokinius drauge su kitais jau galime išvysti dainuojant, šokant rusų, baltarusių, lenkų, ukrainiečių, totorių kolektyvuose. Visos šitos tautinės mažumos Visagino kultūros centre turi savo ansamblius ir daugelio iš jų meninis lygis yra tikrai aukštas. Štai Jelenos ir Iljos Čurakovų vadovaujamas rusų etnografinis kolektyvas į Visaginą iš Vilniaus yra parvežęs „Aukso paukštę“. Visagine nuolat vyksta įvairių tautybių proginiai renginiai, skirti jų istorinės tėvynės švenčių dienoms paminėti. Lietuvoje reziduojančios ambasados dažnai į Visaginą pakviečia savo šalių ansamblius. Jūs manau jau supratote, kad į šiuos koncertus ir kitus susitikimus eina ne tik tos tautybės atstovai. Eina visi visaginiečiai, nes jiems tai įdomu. Ir kaip gali būti kitaip, jei Visagine labai daug mišrių šeimų, jei draugų rate dažnai būna ir lietuvis, ir lenkas, ir lezginas, ir totorius, ir kazachas, ir baltarusis, ir vokietis, ir ukrainietis... Tad draugų, pažįstamų, kaimynų ar kolegų darbe ratas platus, draugiškas ir šventes norisi visiems švęsti kartu.
Sako, kad kuo daugiau įvairių tautų atstovų kraujo susimaišo giminėje, tuo talentingesni vaikai gimsta. Yra tokia nuomonė. Aš tikrai nežinau kokių tautybių pas mus pagarsėjusių žmonių tėvai. Aš tik išreiškiu girdėtą nuomonę apie konglomeratą, mišrūnus ir dar kaip jums patinka, - aš rašau apie kūrybingus, darbščius, įdomius žmones, kuriuos mes visi gerbiame. Jie visi labai įvairūs, kaip, beje, kiekvienas iš mūsų. Gal čia ir glūdi Visagino kultūrinis fenomenas, kad turėdami vos 22 tūkst. gyventojų mes turime olimpinį vicečempioną ir dar tris kitus olimpinių žaidynių dalyvius, pasaulio ir Europos čempionus ir daug įvairių turnyrų nugalėtojų ir prizininkų. Teko skaityti straipsnį, kur Visaginas pavadintas sportininkų miestu. Patvirtinsiu, kad sportas mieste mėgiamas ir yra pasiekiama aukštų rezultatų.
Bet tai ir jaunųjų intelektualų miestas. Paimkime tik prasmingu pavadinimu rusakalbę Visagino „Atgimimo“ gimnaziją (direktorė Vanda Beinorienė) ir valstybine kalba mokomą Visagino „Verdenės“ gimnaziją (direktorė Elvyra Telksnienė). Per paskutinius dešimt metų daugybė gimnazistų tapo įvairių tarptautinių, regioninių, respublikinių ir kt. olimpiadų ir konkursų nugalėtojais ir prizininkais. Diplomai parvežti iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos, Anglijos, Vokietijos, Italijos ir kt. Baigę Lietuvos aukštąsias mokyklas jie dirba ne tik Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, bet ir ES institucijose Briuselyje ir Strasbūre, dirba mūsų šalies ambasadose, įsikūrę daugelyje pasaulio valstybių.
Operos ir baleto teatre visaginiečiai nenustemba, kai operos arijas dainuoja mūsų kraštiečiais... Sutikite, vis dėlto neįprasta, kai operoje dainuoja visaginietis, kuriam vos aštuoneri! Beveik kiekviename baleto spektaklyje matome šokančias Visagino šokėjas. Kasmet į Teatro ir muzikos akademiją stoja ir įstoja visaginiečiai. Kad retas respublikinio masto koncertas apseina be visaginiečių atlikėjų, o įvairių televizijų talentų paieškose vėlgi galima rasti mūsų miesto atstovą. Manau, galima pasamprotauti ir dėl kitos galimos priežasties: kažkada, daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, į mūsų kraštą statyti atominio energetinio komplekso suvažiavo daug išsilavinusių ir gabių žmonių iš įvairiausių tiek Lietuvos, tiek kitų respublikų kampelių (žinau ir kitą nuomonę apie atvažiavusius, bet drįstu teigti, jie buvo mažuma). Nepaneigčiau, kad tiek atvykę iš toli, tiek iš arti norėjo parodyti vieni kitiems iš geriausios pusės: ką sugeba, ką moka, ką gali. Jie stengėsi ir dirbdami, ir bendraudami vieni su kitais, dainuodami ir šokdami norėjo pasijusti geriau, prisiminti namus... gal todėl Visagine taip suklestėjo etnografinė kultūra ir iš tų pastangų atsirado gabių vadovų, kurie per daugelį metų vieniems išugdė talentą, kitus išmokė suprasti ir vertinti kultūrą: ir savo kultūrą, ir savo draugų kultūrą.
Visagine visada laukiami svečiai, laukiami žodžio, judesio meistrai, įvairių žanrų atlikėjai, meninės raiškos specialistai, nešantys savo pasaulio suvokimą, aukšto meninio lygio kultūrinę programą. Mūsų salės visada perpildytos, kai atvyksta tokie savo srities meistrai kaip V. Noreika, P. Geniušas, V. Leitaitė, ansamblis „Lietuva“, Evelina Sašenko, rusų dramos teatras, svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos, Tatarstano ir kt.
Tai, kad visaginiečiai imlūs kultūriniams renginiams rodo ir festivalių gausa, kuriais mes didžiuojamės. Turbūt, vizitine Visagino kortele galima vadinti tarptautinį muzikos festivalį „Visagino country“, jau surengtą per dvidešimt kartų. Šiemet dešimtą kartą žiūrovus pakvietė tarptautinis mono spektaklių festivalis „Atspindys“, prieš porą metų pirmą kartą vyko ir savo pasirodymus tęsia visiems labai patikęs gatvės teatro festivalis „Mozaika“ ir kt.
Gražių žodžių nusipelno Dalios Savickaitės ir Astos Sieliūnienės sumanytas ir kas antri metai vykstantis įvairių tautų festivalis „Rudeninės“. Šį tarptautinį tautinių kultūrų festivalį „Rudeninės“ organizuoja Visagino savivaldybė ir Visagino kultūros centras. Jame atsiskleidžia įvairių tautybių atstovų neeiliniai sugebėjimai tiek meninei saviraiškai, reprezentuojant savo kraštą, tiek kultūriniam dialogui – gilinti vieni kitų supratimą, palaikyti tarpkultūrinį bendradarbiavimą ir mainus. Pati festivalio idėja aktuali ir reikšminga – stiprinti ir plėsti tarptautinius kultūrinius ryšius, populiarinti visuomenėje įvairių tautų kultūrą. Pabrėžčiau festivalio svarbų akcentą: tolerancijos ugdymas, tautinių pasiekimų skatinimas ir jų tolesnis vystymas. Straipsnio pradžioje pabrėžiau, kad supratimas priklauso nuo žinių, o toleranciją reikia ugdyti, sakyčiau, prie jos pratintis reikia.
Kaip žinome, dažnoje medaus statinėje, kaip nenorėtum, o ima ir atsiranda šaukštas deguto. Daugiataučio miesto bendruomenė ne išimtis. Multikultūrinė įvairi etninė diaspora reikalauja iš savivaldybės tarybos, miesto vadovų, kultūros darbuotojų didelio atidumo ir supratimo. Stengiamės, kad nacionalinė kultūra, jos renginiai ne atstumtų, o į savo ratą įkomponuotų visą mieste esančią tautinę, kultūrinę įvairovę. Mes esame dėkingi vieni kitiems. Tik, žinoma, atsidėkojame ne vokeliais ar pan. Nuoširdus žodis ar rankos paspaudimas draugų yra teisingai suprantamas. Spaudoje buvo įvardyta, kad Visaginas, tai socialinė politinė laboratorija. Gal būt. Mes stengiamės ir mums sekasi bendrauti, jeigu jums geriau patinka, mokame sugyventi. Tai, visų pirma, gyventojų supratimo dalykas. Pagarbos vienas kitam raiška. Ir noras suprasti kitus ir būti suprastam. Vadovų, vietos politikų, žmonių noras būti tolerantiškais. Kai žmonės geranoriški, todėl ir puikiai sekasi.
Atgal
.jpg)
