Kultūra
10 14. Rusnė. Visada miela sugrįžti
Birutė Liškauskienė
Rusnės salos etnokultūros ir turizmo informacijos centro vadovės Birutės Servienės iniciatyva įvyko šiųmetis penktasis Rusnės pleneras “Tiltai“. Mums, dalyviams, buvo labai įdomus ir turtingas kuriančiomis asmenybėmis ir pažintiniais renginiais. Šio plenero senbuvis, jau penktą kartą atvažiuojantis iš Vokietijos, iš Kylio architektas Kurtas Beutleris vadinamas kraštiečiu. Gimęs Klaipėdoje ir tebekalbantis tuometine lietuvninkų kalba, kurią dabar galima išgirsti tik Krašto muziejaus įrašų eksponatuose, visą laiką piešė portretus, tapė akvarele Rusnės apylinkių vaizdelius ir atviruko formate kūrė žmonių komiško gyvenimo istorijas. Kurtui 82 metai, bet visuomet šmaikštus, linksmas, nuolat dainuojantis.
Šilutiškis architektas Egidijus Vidrinskas specializuojasi kraštovaizdžio architektūroje ir turi pomėgį piešti, fiksuoti, analizuoti gamtos architektūrą, registruodamas, tarsi rašydamas Rusnės apylinkių vaizdų dienoraštį. Peizažuose fiksuoja ne tik namus, tiltus, bet svarbiausia jam yra aplinka, kurioje įkurdinti tie pastatai ir statiniai. Ypač domisi medžiais, nes toje aplinkoje viskas, pasak Egidijaus, labai greitai keičiasi. Jeigu šiame krašte buvo būdinga kelius iš abiejų pusių apsodinti medžiais, tai dabar jau pasenusių medžių vietoje nauji neatsodinami, o prie naujai tiesiamų kelių jie nebesodinami apskritai. „O be reikalo,- apgailestauja kraštovaizdžio architektas Egidijus. – Medžiai, savo šaknimis giliai įsiskverbę į žemę, ją sausina, šaknų „armatūra“ sutvirtina šlaitus geriau už bet kokius dirbtinius įtvirtinimus, kad vanduo kelio nepaplautų. Taip pat šešėliuoja asfaltą per karščius, saugo nuo vėjų ir pūgų. Keliai tiesiog ilgiau tarnauja neremontuojami“. Vokietijoje, kaip patvirtino Kurtas, nauji miestelių keliai ir keleliai visąlaik apsodinami medžiais, taip kaip ir anksčiau buvo daroma pas mus Mažojoje Lietuvoje.
iš kairės: Kurtas Beutleris, Egidijus Vidrinskas, Ina Adomaitienė, Bitė Kuic, Rolandas Karalius, Enrika Striogaitė, Renata Kasiulytė ir Virgis Ruseckas
Tapytojas kaunietis Rolandas Karalius plenere kūrė instaliacijas, filmavo, fotografavo. Savo kūriniais pasireiškė kaip įvairiapusių talentų asmenybė. Rodos, pačiomis paprasčiausiomis minimalistinėmis priemonėmis, bet labai išradingai ir įspūdingai parodė mums savo „Rymantį“, „Sentimentalų“ ir „Jungtį“. Trys giliaprasmės, bet kartu pakankamai šmaikščios instaliacijos, reikalaujančios susikaupimo ir apmąstymų.
Kiti tapytojai kauniečiai Virgis Ruseckas ir Ina Adomaitienė, šiaulietė Bitė Kuic tapė su užsidegimu savo jausmus ir meilę Rusnei. Kaunietė menininkė Renata Kasiulytė pateikė plenero parodai savo fotografijas, bet šiaip ji viską puikiai daro - piešia, fotografuoja, kuria skulptūras ir instaliacijas. Rolandas Karalius parodė mums savo sukurtą filmą apie Renatos kūrybą. Ten matėme nemažo formato piešinius, kuriuose pavaizduoti groteskiški mūsų šalies personažai ir jų gyvenimas. Renata apskritai atsiskleidė kaip labai įdomi, kūrybinga, ekspromtu kurianti fantastiškas, humoristines istorijas, asmenybė. Su ja kartu pleneras vyko nepaprastai linksmai.
Tiesą sakant, kūrėjams ten nebuvo per daug laiko būti prie molbertų, nes Birutės Servienės ir Rusnės seniūnės Dalios Drobnienės rūpesčių dėka buvo organizuota labai turtinga pažintinė su šiuo kraštu programa. Taigi, pleneras visuomet yra idėjų banko kaupimo vieta. Buvo įvairios ekskursijos, klausėmės paskaitų, mokėmės rūkyti žuvį. Birutė Servienė mums aprodė salą, papasakojo apie tenykštį gyvenimą ir apie seniūnės idėjas, kaip reikia tvarkytis, kad būtų ir patiems miela gyventi, ir svečiams patrauklu ir patogu. Vieną iš tų idėjų noriu paminėti. seniūnė Dalia pasiūlė savo bendruomenės nariams (be jokio finansavimo) sukurti suolelius pasivaikščiojimo takuose, padarytuose ant pylimų, kad ir šiek tiek apsemtoje vandeniu teritorijoje galima būtų ne tik vaikštinėti, bet ir susisiekti vieniems su kitais. Taip ir buvo padaryta. Pastatyti vardiniai arba dedikuoti gražūs, iš grynų, dailiai apdorotų medžio rąstelių (ne lentelių) suoleliai poilsiui. Šiuo metų jų yra jau apie penkiasdešimt. Tai pamatę į ekskursiją atvažiavę kauniečiai taip pat įsiamžino suoleliu „Nuo Aleksoto bendruomenės“. Kad Rusnės seniūnė kūrybinga, pati mačiau, kai Gintario Česiūno parodos uždarymo dieną liejo emalinius dažus ant drobės. Todėl nenuostabu, kad Rusnėje gražios gėlynų salelės, klombos, mamų su vaikučiais parkeliai. Nenuostabu, kad ir salos gyventojai stengiasi išsaugoti savo krašto etnografinį, architektūrinį ir kulinarinį paveldą. Štai savo rūkyklėlę turinti Indrė Šatkienė vaišino mus nepaprasto gardumo žuvimi ir parodė, kaip tokį skanumėlį pasidaryti patiems. Atrodė viskas labai paprasta, tik reikia šį tą daugiau žinoti.
Nemuno deltos regioninio parko darbuotojas Alvydas Žvinglevičius su visomis vaizdinėmis priemonėmis, maketais, žemėlapiais ir brėžiniais parodė ir išaiškino, kaip formavosi Rusnės sala iš Nemuno smilčių ir sąnašų, kas vyksta dabar ir kaip bus toliau. Išaiškino polderių sistemas, atliekančios žemės sausinimo funkciją, kad nebūtų ji po vandeniu pasibaigus potvyniui. Sistemos esmė ta, kad žemės lopinėlis apjuosiamas pylimu. Pastatomas siurblys, kuris nutraukia vandenį į kanalą arba upę. Anksčiau, kai dar nebuvo elektros, siurbliai naudojo garo katilų energiją, dabar jie įkurdinti Polderių muziejuje.
Rolando Karaliaus instaliacijos
Lankydamiesi Šilutės Krašto muziejuje, radome labai daug išsaugotų tikrų, istorinių autentiškų to krašto kasdienės buities, švenčių ir sakralinių daiktų. Išsaugota ir atrestauruota tuometinė sienų tapyba. Ekskursijos po muziejų vadovė Roza Šikšnienė labai koncentruotai, lakoniškai, bet pabrėždama ypatingai svarbius dalykus, pasakojo mums apie to krašto lietuvninkų kultūrą, buitį, apeigas ir kitus jų gyvenimo papročius. Muziejus įkurtas buvusiame vokiečių mokslininko Hugo Šojaus dvare, nes pats Šojus ir buvo surinkęs bei aprašęs tas krašto papročius atspindinčias įvairių eksponatų kolekcijas. Ten yra kalvystės, medžio, tekstilės rankdarbių, taip pat vabzdžių ir augalų, kitų dalykų, kas buvo būdinga tik šiam kraštui, kolekcijas. Jis sukaupė didžiulę lituanistikos kolekciją, tai yra, kas buvo rašoma pasaulyje apie Lietuvą, ir viskas, kas buvo rašoma Lietuvoje. Ypač daug buvo surinkęs moterų rankų darbo tekstilės dirbinių, bet užėmę dvarą rusų kariai juos panaudojo sau autams, tad išliko tik apeiginės austos juostos, siuvinėtos rankinės ir kepuraitės, kita smulki aprėdo atributika. Dabar ten stovi bronzinė Hugo Šojui atminti skulptūra (autorius šiaulietis Erikas Daugulis).
Aukštumalos pelkėje negalėjome atsistebėti įvairove spalvų, kurių tikrovėje net įsivaizduoti sunku. Tas dominuojantis mistinis raudonumas pelkės platybėje su daugybe (suskaičiuota 380 ežerėlių) spindinčiais vandens dubenėliais tiesiog užburia. Kad visa tai galėtume matyti, pelkėje yra nutiestas dviejų kilometrų takelis ir pastatyti apžvalgos bokšteliai. Vaizdai įspūdingai pritrenkiantys. Tačiau vis dėlto ilgiau pabuvus pelkėje, darosi nejauku. Mes išlepinti gyvenimo geresnėse sąlygose, ko gero neišdrįstume nuvažiuoti tada, kada ten potvynis. Ten, kur žemės lopinėlis, tarsi inkaras laikosi įsitvėręs vandens stichijos apsuptyje. Mums net kraupu klausytis tų pasakojimų, kaip žmonės laukia, ruošiasi, kad nenuneštų jų namų, gyvūnų ar kito turto. Toks pleneras labai praturtina menininkus ne tik neregėtais vaizdiniais, bet ir įdomiomis, reikšmingomis žiniomis.
Poetė Enrika Striogaitė, manau, prisikaupė medžiagos ne vienam straipsniui, gal ir posmui apie šio ypatingo krašto žmonių gyvenimą virpulingame džiaugsme ir nerime.
Štai taip, nors norėjau trumpai pasidalinti savo ir kitų plenero dalyvių įspūdžiais, patirtais Rusnėje, tokioje nepanašioje į kitus Lietuvos kampelius, vietovėje. Gyvenome savaitę už Pakalnės kaimo prie pat Kuršių marių name, kur pro langus galėjome matyti besiganančius laukinius danielius, vaišintis bebriena. Kad patektume namo, reikėjo pervažiuoti kažin kiek tiltų tiltelių, pro polderių sistemas, saugančias sodybas ir dirbamus laukus nuo nuolatinio apsėmimo vandeniu. Kažkaip viskas atrodė labai egzotiška, nors gyvenome toje pačioje Lietuvoje.
Į Rusnę visada norisi sugrįžti, pereiti tuos tiltus, skanauti žuvį, pasidžiaugti ten gyvenančiais žmonėmis, kuriems meilė, sutarimas ir šiluma yra svarbiausios vertybės.
Nuotraukų autorė Birutė Servienė
Atgal
.jpg)
