Kultūra
11 19. Iš meilės gimtinei gimusi knyga
Arnoldas Piročkinas
Tėviškės vaizdeli,
Kaip tu man brangus!
Zigmas Gėlė
Jau daug metų stebiu mūsų knygų leidybos raidą. Nebūdamas knygotyros specialistas, vis dėlto įžvelgiu joje ryškų pokytį: atkūrimus 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę, smarkiai išaugo per metus išleidžiamų knygų skaičius ir įvairovė, bet gerokai sumažėjo kiekvienos knygos tiražas. Palikę nuošalyje pirmosios Lietuvos Respublikos 1918-1939 m. duomenis, palyginkime 1945-1959 m., kada viešpatavo okupacinis režimas, ir 1990-2010 m. laikotarpių knygų leidybą. Antai “Visuotinė lietuvių enciklopedija“ nurodo (t. XII, p.465), kad iki 1950 m. Lietuvoje kasmet išleista iki 1000 knygų, o po 1990 m. – nuo 2500 iki 2800. “Tarybų Lietuvos enciklopedija” (t. II, 1986, p. 350) sako, kad 1984 m. Lietuvoje buvusios išleistos 2594 knygos (iš jų 1939 – lietuvių kalba).
Atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje per metus leidžiamų knygų skaičius ėmė sparčiai didėti. 2000-2008 m. leidinių skaičius peržengė 4000. Didžiausias skaičius pasiektas 2002 m.: buvo išleistos 4859 knygos. Tačiau nuo 2009 m. metiniai skaičiai kiek sumažėjo: tais metais nukrito iki 3972, o 2010 – iki 3180 (žr. Vilniaus diena, 2011 02 17, Nr. 32 (332), p. 8-9).
Knygos „Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis“ viršelis
Tais metais, kaip nurodo mūsų šaltinis, sparčiai ėmė mažėti ir vidutiniai knygų tiražai: 2000-aisiais buvo 2,6 tūkstančio, o 2010 m. – 1,5 tūkst. Sumažėjimas tęsėsi ir vėlesniais metais. Tokią išvadą darome ir iš savo asmeninės patirties. Pavyzdžiui, 1983 m. okupacinio režimo varžoma “Mokslo” leidykla išleido Jono Bretkūno “ Rinktinius raštus” 6000 egz. tiražu, o jos įpėdinė “Mokslo ir enciklopedijų institutas” 2000-2001 m. , kada buvo užmiršti visokie biurokratiniai suvaržymai, Alekso Girdenio “Kalbotyros darbų” tris tomus – po 500 egz. kiekvieną. Vilniaus universiteto leidykla knygą “Lingvistika – irgi poezija: Alberto Rosino gyvenimas ir darbai” (2013 m.) publikuoti įstengė tik 200 egz. tiražu, o knygai “Ką buvo baltams pažadėjęs: Jono Kabelkos šimtmečiui” (2014 m.) skyrė vos 130 egz. Tokių kontrastingų sugretinimų galima pateikti ne tik iš “neaktualios” lietuvių kalbotyros, bet ir iš kitų mokslo bei gyvenimo sričių.
Kaip vertinti tokį knygų tiražų sumenkėjimą? Net be išsamesnių nagrinėjimų nesuklystume pasakę, kad jį lėmė ne viena priežastis. Gal pradėkime nuo to, kad jis sietinas su bendruoju knygų skaičiaus smarkiu padidėjimu. Juk visuomenė nėra tokia turtinga, kad pajėgtų išpirkti visus leidinius, jeigu jie būtų leidžiami dešimttūkstantiniais tiražais. Leidyklos taip pat didžiai suinteresuotos, kad įdėtos į knygos leidimą lėšos kuo greičiau būtų atgaunamos. Mūsų gyvenimas reikalauja sparčios lėšų apyvartos. Tuo tarpu knygų paklausa darosi vis vangesnė. Anksčiau žmonės griebdavosi knygų laisvalaikiui užimti, dabar jos pakeičiamos kitomis priemonėmis: televizija, kompiuteriais. Visa tai skatina visuomenę leisti kuo daugiau įvairių knygų mažais tiražais. Ir sakyčiau, kad tokia būklė turėtų ne liūdinti, bet netgi džiuginti. Juk taip smarkiai išsiplečia galimybės pasirinkti reikiamą knygą, galimybės daugeliui žmonių įamžinti savo ir kitų žmonių patirtį, išgyvenimus, mintis, net kasdienę buitį. Tuo nesunku įsitikinti, kai susipažįsti su plačiai suvokiama kraštotyros literatūra. Prie jos prijungiu ir paprastų žmonių atsiminimus.
Štai šiuo kartu kyla noro kalbėti apie kraštotyros tematiką gražiai papildančią knygą – Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis. Monografija. – Vilnius, 2015. – 783 p.
Šis solidus veikalas, apimtimi ir turiniu bei informaciniu lygiu prilygstantis leidyklos “Versmė” Lietuvos valsčių monografijoms, atsirado visų pirma jo sudarytojų prof. dr. Giedrės Čepaitienės (ji kartu ir redaktorė) ir inž. Romo Treiderio pastangomis. Tuo darbu jie išreiškė savo prieraišumą gimtajam kraštui, nuo kurio jau senokai yra atitolę. Profesorė gyvena Šiauliuose, o jos partneris – Vilniuje, bet abiem Kudirkos Naumiestis tebėra brangus. Jų pasiryžimas dovanoti jam knygą būtų buvęs neįgyvendintas, jei ne leidinio rėmėjų parama. Lėšų knygai išleisti skyrė Lietuvos kultūros taryba, Šakių rajono savivaldybė kraštiečiai Valdas Bagdanavičius, Vytautas Gapšys, Kęstutis Jakštys, Mindaugas Valaitis ir Jonas Valaitis. Sudarytojams didelę paramą suteikė ir gausybė autorių straipsniais straipsneliais. Štai taip buvo išleistas vertingas kraštotyros leidinys 500 egz. tiražu.
Pristatomoji knyga “Kudirkos Naumiestis” aprėpia miesto ir kurių ne kurių artimųjų vietovių istoriją ar atskirus epizodus nuo seniausiųjų laikų iki 2015 metų. Visa sukaupta medžiaga suskirstyta į skyrius: “Istorijos pradžia”, “Caro gniaužtuose (1795-1918)”, “Nepriklausomybės metai (1918-1940)”, “Vinco Kudirkos atminimas”, “Kaimų istorijos”, “Sovietmetis (1940-1990)”, “Atkurtos nepriklausomybės metai (1990-2015)”, “Kalba”, “Miestą garsinę žmonės” ir “Žymesnieji naumiestiečiai”. Knyga baigiama dviem labai pravarčiomis rodyklėmis – pavardžių ir vietovardžių.
Skyriuose sudėti nevienodo dydžio ir skirtingo pobūdžio straipsniai straipsneliai. Didelė jų dalis rašyti šiam leidiniui, bet nemaža paimta iš ankstesnių publikacijų. Tokiai praktikai galima pritarti. Viena, perspausdinti rašiniai palengvino sudarytojams darbą. O antra, kas bene dar svarbiau, daugelio pakartotų publikacijų autoriai šiuose rašiniuose vaizduoja savo patirtus Kudirkos Naumiestyje išgyvenimus ir atsitikimus. Pavyzdžiui, Jonas Jablonskis “Mažmožyje iš pirmųjų mano mokslo dienų” vaizdžiai parodo, kokioje mokykloje pradėjo savo mokslus. O jo rašinyje “Iš atsiminimų vieno iš daugelio” atskleista Marijampolės gimnazijos ir aplinkos atmosfera, kuri jam ir suolo draugui Vincui Kudirkai, taip pat daugeliui kitų lietuviukų, gniuždė prisirišimą prie gimtosios kalbos ir kartu rengė prielaidas lenkėti ar rusėti.
XIX a. pabaigos betarpiškai patirtą Naumiesčio (tada Vladislavovas) gyvenimą vaizdžiai atskleidžia savo atsiminimuose Kazys Grinius, Petras Leonas, Justinas Staugaitis. Iš jų dvelkia tikri ano meto buities kvapai, matome neišblukintas spalvas. Tą patį tinka sakyti ir apie pakartotus atsiminimus kituose skyriuose. Pagaliau ir tie kitų skyrių rašiniai, kurių autoriai vaizduoja ne betarpiškai išgyventus dalykus, bet girdėtus iš pirmųjų lūpų, taip pat dar rodosi įgiję kažkokią senovės patiną. Mūsų dienų autoriai, vaizduodami prieš šimtą su viršum vykusį gyvenimą, sugeba pateikti statistinių duomenų, iš dokumentų patikslinti datas, bet neįstengia atskleisti jo dvasios. Antra vertus, pakartotinai skelbiami senieji rašiniai – tai tam tikra pagarbos duoklė jų autoriams, jų veiklos įprasminimas. Tad tokių rašinių įdėjimas į šią (taip pat ir kitas) knygą visiškai pateisinamas dalykas.
Didžiąją knygos dalį sudaro leidiniui užsakyti ir parašyti straipsniai. Ir tai visai suprantama: juk veikale dominuoja XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios temos, kurių negalėjo imtis mūsų pirmtakai. Tuos straipsnius rašė daug autorių, ir jų apžvelgti čia neįmanoma. Paminėsime vos kelis, pareikalavusius ypač didelio atsidavimo.
Daugiausia straipsnių yra pateikę patys sudarytojai. Tokia jau teko jiems dalia: neradus tam tikrai temai autoriaus, susidariusią spragą reikia užkišti jiems. Štai Romas Treideris su savo pavarde iš viso knygai yra pateikęs 17 straipsnių. Keli rašiniai gali būti ir be jo parašo. Giedrė Čepaitienė leidinyje yra pasirašiusi šešis straipsnius. Bene jai priklauso ir rodyklės. Iš ne redakcijos narių ar ne penkis straipsnius ir vieną vertimą yra pateikęs Sigitas Plaušinaitis. Po tris straipsnius knygai yra davę keli autoriai.
Jeigu žiūrėtume į straipsnių mokslinį svorį, tai pirmenybę gal derėtų duoti Lietuvos istorijos instituto darbuotojo Vyganto Juodagalvio straipsniui “Kudirkos Naumiestis ir apylinkės nuo seniausių laikų iki XIV amžiaus” (p. 11-56). Iš tikrųjų čia turime ne įprastą populiarių straipsnių apžvalgą, bet labai išsamią Kudirkos Naumiesčio apylinkių archeologijos studiją, parašytą pagal būdingus šios srities moksliniams darbams reikalavimus. Studijai panaudota gausi (55 pozicijos) literatūra, daug iliustracinės medžiagos – nuotraukų, brėžinių ir schemų. Tai labai aukštos kvalifikacijos mokslo darbas.
Prie šios studijos gražiai pritampa trijų autorių – Gražinos Žemaitienės, Petro Žemaičio ir Birutės Salatkienės – taip pat archeologijai skirtas rašinys “Miesto istorija žvelgiant į vienos naumiestiečių sodybos radinius” (p. 63-77). Šis straipsnis pirmiausia įdomus tuo, kad jam medžiagą sukaupė ne profesionalai archeologai, bet iš savo valdomo sklypo jo savininkai Gražina ir Petras Žemaitaičiai. Pastarasis, aptikęs savo valdoje vieną kitą šukę, jos nenumetė kaip kokį nereikšmingą niekutį, bet ėmė visokius radinius rinkti, fiksuodamas jų radimo vietas. Ilgainiui susidarė per 4000 dokumentuotų archeologinių radinių. Galiausiai P. Žemaitaitis ryžosi juos suklasifikuoti, o iš dalies keraminių šukių pabandė suklijuoti kiek puodynių ir koklių. Knygos sudarytoja G. Čepaitienė pakvietė pagalbon Šiaulių universiteto archeologę Birutę Salatkienę. Taip bendromis trijų žmonių pastangomis vienos sodybos archeologiniai radiniai davė pagrindą vertingam knygos rašiniui.
Kituose knygos skyriuose tokių savitų straipsnių kaip čia aptartasis jau nėra. Daugumas jų – ir ilgesnieji, ir trumpesnieji – taip pat vertingi ir reikalingi kaip vitražą sudarantys ryškesni ar blankesni stiklai ar mozaikinio paveikslo akmenėliai. Iš jų dėl aprėpiančios ilgesnį laikotarpį ir svarbesnį reiškinį vertės norisi pažymėti Romo Treiderio straipsnį “Kudirkos Naumiesčio progimnazija ir vidurinė mokykla stalinizmo metais” (p. 519—547), Marytės Rastupkevičiutės ir Gailutės Meškevičienės “Bibliotekos istorija” (p. 557-565). Įdomus, retai praktikuojamas saviveiklininkų cirko žanras apibūdinamas Alvido Jancevičiaus straipsnyje “Žuvėdros cirko keliai ir klystkeliai” (p. 565-573). Viktoras Lebedžinskas rašinyje “Medicinos pagalba Naumiestyje” (p. 584-592) apžvelgia po 1871 m. Naumiestyje dirbusius gydytojus ir veikusias gydymo įstaigas. Skaitytojo dėmesį patrauks skyriaus “Kalba” straipsniai: G. Čepaitienės “Kudirkos Naumiesčio apylinkių germanizmai” (p. 609-619) ir G. Čepaitienės bei Gražinos Žemaitienės “Kudirkos Naumiesčio gyventojų pavardės” (p. 621-634).
Labai ryškių šiurpių vaizdų prisodrinti rašiniai, patekę į skyriaus “Sovietmetis (1940-1990) padalas “Pirmieji sovietmečio metai. II pasaulinis karas” (p. 447-486) ir “Po II pasaulinio karo” (p. 487-547). Tuose rašinuose (tarp jų daug prisiminimų) apstu pavyzdžių, kad lietuvių žmonės buvo gailestingi kenčiantiems paprastiems belaisviams, hitlerininkų žudomiems žydams. Nemaža dėmesio skiriama rezistencijai Kudirkos Naumiestyje ir apylinkėse.
Galima būtų daug gero pasakyti apie visus skyriuose ryškesnius straipsnius. Tačiau dėl poros rašinių norėtųsi pareikšti ir abejonių, ar apskritai vertėjo juos dėti į šią knygą. Pirmiausia turiu galvoje R. Treiderio rašinį “Širvintos Imanuelio bažnyčios sunaikinimas” (p. 546-551). Šiaip ar taip svarstysime, bet Širvintos (dabar Kaliningrado srities Kutuzovo vietovė) niekada administraciškai nebuvo susijusios su Kudirkos Naumiesčiu. Tad Rusijos Federacija gali apkaltinti naumiestiškius, kad jie pretenduoja į “iskonno russkie zemli”...
Nevertėjo naudotis vokiško leidinio ištraukos, pavadintos “Vokiečių liuteronų bažnytinė parapija Naumiestyje, Šakių raj.” (p. 246-249), vertimu. Toji parapija tikriausiai buvo tautiniu požiūriu mišri. Didžiojoje Lietuvoje vargu ar buvo vienų vokiečių parapijų. Vokiečiams, (deja, ir kuriems ne kuriems lietuviams) evangelikai liuteronai rodėsi esą vokiečiai. Todėl savo knygoje taip nusiteikęs autorius galėjo Kudirkos Naumiesčio evangelikų liuteronų parapiją traktuoti kaip vokišką. Knygos sudarytojai būtų turėję tokiam straipsniui rasti autorių iš Lietuvos evangelikų liuteronų.
Būtų galima daug rašyti dėl šiame vertime vartojamo žodžio “pastorius”. Jis kai kieno primetamas evengelikams liuteronams, kurie savo raštuose nuo pat Martyno Mažvydo Katekizmo vartoja tik žodį “kunigas”. Nesileisiu į išsamų aiškinimą, kodėl toks “pastoriaus” primetimas evengelikams liuteronams ir evengelikams reformatams visiškai nepagrįstas: apie tai jau nemaža rašyta. Tik nurodysiu, jog naumiestiškis Jonas Jablonskis, pajutęs, kad žodžio “pastorius” brukimas yra susijęs su tam tikru paniekinimu, 1912 m. laikraštyje “Viltis” pasipiktinęs rašė: “Nieku gyvu negaliu suprasti, kodėl Lietuvos liuterių ir kalvinų kunigus ima dabar vieni-kiti mūsų laikraščiai –“pastoriais” vadinti” (Jablonskio Raštai. T. IV. – Kaunas, 1935. – P. 102). Tą patį, kiek išplėtęs aiškinimą, jis, bendrinės kalbos tėvas, pakartojo “Viltyje” ir 1914 m. (žr. ten pat, p. 161). Bendrinei kalbai “pastorius” yra barbarizmas, gautas iš lenkų ar rusų kalbų.
Kuo didesnės apimties veikalas, tuo labiau didėja galimybė rastis visokiems netikslumams, susidaryti šiokioms ar tokioms spragoms. Gal ar apie vieną kitą šios knygos spragelę vertėtų pakalbėti? Tarp daugelio minimų knygoje naumiestiškių pasigedau Antano Sniečkaus, jo šeimos ar bent jo brolio Zigmo, kuris buvo pirmasis po 1918 m. milicininkas (policininko pavadinimas atsirado vėliau) ir valsčiaus viršaitis, sudaręs valsčiaus tarybą. A. Sniečkus Lietuvos istorijoje neišvengiama ir neapeinama asmenybė: galima ar net verta pasmerkimo, bet nenutylima. Knygos sudarytojai, matyt, nedrįso jo paliesti.
Kuriems ne kuriems autoriams būtų vertėję nurodyti papildomos literatūros, kuri būtų praturtinusi jų straipsnius, ypač tuos, kuriuose rašoma apie caro Rusijos laikus. Pavyzdžiui, nepastebėjau, kad kas būtų pasinaudojęs tęstiniu leidiniu “Pamiatnaja knižka Suvalkskoi guberniji” (1872-1913), akad. Vytauto Merkio darbais apie knygnešius. Kai kurios smulkmenos sukelia šypsnį. Antai skyriaus antraštė “Caro gniaužtuose (1795-1918)”. Kaip galėjo Lietuva (tuo labiau Kudirkos Naumiestis) iki 1918 m. būti caro gniaužtuose, jei 1915 m. pabaigoje vokiečiai okupavo visą Lietuvą. Į Kudirkos Naumiestį (tada dar Vladislavovas) jie įžengė kažkurią tų metų kovo ar balandžio dieną.
Na, ką padarysi: klysti žmoniška, iš klaidų mokomės! Nurodytosios klaidos ar neapdairios vietos nepaneigia išvados, kad knyga “Kudirkos Naumiestis: praeitis ir dabartis” – vertingas leidinys, kuriam sudarytojai ir autoriai paaukojo daug brangaus laiko ir jėgų. Ši monografija, reikia pripažinti, yra gimusi iš jos kūrėjų meilės savo gimtajam kampeliui.
Atgal
.jpg)
