Kultūra
01 03. Poezijos atradimai ir prarastys
Aleksandras Šidlauskas
Kiekvienos tautos poetinė žemė subrandina savą derlių, priklausomą nuo praeities tradicijų, gamtos subtilumo, talentų dydžio, individualios pasiruošos eiti per gyvenimą su poezijos tomeliu rankose lyg garsiaisiais romantizmo metais XIX a. pirmoje pusėje. Poezijos suprasties pradmenys – liaudies dainoje, toje nepakartojamoje tautos šerdyje, kur susijungia gyvensenos būtis ir jausenos iškrovos. Netgi motinos lopšinė gali tapti kūrybinio įkvėpimo salele, galinčia išauginti didžius talentus. Ar ne taip nutiko lietuvių tautai? K.Donelaitis, A.Baranauskas ir Maironis – tai trys viršukalnės, kurios ne kiekvienam ir šiandien įveikiamos... Jau saulelė... Kalnai kelmuoti... Kur bėga Šešupė... tarsi intymios ir amžinos giesmės, susaistytos tautos istorija, gamtos sakralumu, žmogiškųjų jausmų ryškumu. O gamta yra pati didžiausia poetinės sielos savastis, įkvėpimo šaltinis ir pasitenkinimo aura. Tai neginčytina tiesa ir istorinė išmintis. Lyrikas gali glaustis prie sodybos klevo lygu prie artimo žmogaus, lyrikas įprasmina žemės ir pasaulio amžinastį rasa, gėle, debesimi, jūra, giria, vieškeliu, ilgesiu ir liūdesiu. Tai gali būti reta kasdienybėje, bet dažna eilėraštyje. Ir neišbraukti iš lietuvių klasikinės poezijos nė vieno eilėraščio, nes jie buvo pirmapradė kalba, žodžio skaidrumas, metaforos gilmenos. Pridėkime neoromantikų kartą – B.Brazdžionį, S.Nerį, J.Aistį ir A.Miškinį, ir mūsų lyrikoje prasivėrė širdis ir jos skausmas, tėvynės meilė ir būties siausmas, asmeninis skausmas ir pasaulinė gėla tokiame neramiame dvidešimtajame amžiuje. Štai lietuvių poezija ir įgijo meninį pagreitį, o ateinančios kartos jau galėjo tęsti poetinio namo „statybą“ ant labai patvarių pamatų. Jau šiek tiek imama nutolti nuo kaimo, kad rastųsi nauja miesto vaizdinija (K.Binkis, B.Sruoga, V.Sirijos, Gira, H.Radauskas). štai suskamba tylus, bet gerai girdimas simbolistų balsas (Putinas, F.Kirša, M.Vaitkus). jau ima pasigirsti europietiškosios poetinės mintysenos atgarsiai, gausėja vertimų. Jau mokomasi iš Rilkės ir Rembo, iš Milašiaus ir Traklio. Lietuvių poezijos žodis universalėja, plečiasi, surasdamas globalius įvaizdžius, visatos egzistencijos atributus. Nebėra laiko rymoti prie palinkusio berželio, kai pasaulis ima niauktis ir jauktis, nužmogėti ir nutautėti.
Išskleidusi putnius sparnus, lietuvių poezija tai šokteli į aukštumas, tai nubėga Suvalkų lygumomis (J.Tysliava), po to, vėl ieško naujų žemynų (K.Bradūnas), bet vis nenorima nutolti nuo gimtosios Baltijos krantų (H.Nagys), nepamirštant, kad gimtasis kaimas – pati švenčiausia vieta, nepamirštamas dvasios žemynas (A. Nyka-Niliūnas). Dar turi praeiti daug dešimtmečių, kol eilėraštis išsivaduos iš sovietinės imperijos priespaudos gniaužtų, kol ideologizuotas kalbėjimas ir tarnavimas smurtinei sovietinei imperijai bus pritildytas, ir poetas galės kalbėti laisviau ir intymiau, nusimetęs prievartinio tariamo realizmo apsiaustą. Nutilo tilvyčiai, giros, valsiūnienės ir grybai, nes juos greitai pakeis protinga tautiška galvosena, naujų amžiaus pajautų raiška, nes į poeziją vėl įsiverš gamta, humanizmas, atsinaujins romantinės gaidos, nes po sąstingio kaitros ir po deginančio šalčio pliūptels vėjas ir jūra, saulė ir žemė, beržas ir jaunystė. Ne, dabar jau niekas nebedainuoja apie traktorių ir didelę kolūkinę karvių bandą. Imama rašyti sielai, tai jautriausiai žmogiškosios mintysenos stygai, kuri pradeda skambėti įvairiausiomis tonacijomis ir meniškai įtaigiomis intonacijomis. Į poeziją įsiveržė Eduardas Mieželaitis, kurio poetinis balsas buvo skaudžiai pokaryje nutildytas preikšų, niunkų, guzevičių, gedvilų, antižmogiškomis dogmomis. Suskambo grynoji lyrika tarsi primindama rusų sidabrinio amžiaus (XX a. pradžia) atobalsis. Pasirodė Jurgio Baltrušaičio ir Vytauto Mačernio poezijos rinktinės, atgaivinusios lyrikos lietaus ištroškusią žemę. Ir naujoji lituanistų karta, Universiteto auklėtiniai, išmoko analizuoti eilėraštį, taip, kaip tai padarė garsioji literatūrologė profesorė Vanda Zaborskaitė. E.Mieželaičio žodis taip subrendo, kad jis tapo labiausiai verčiamas ne tiktai sovietijoje, bet ir Europoje. Drąsiai ir pakiliai ėmė kalbėti Vytautas Kubilius, į poeziją pažvelgęs ne pro socrealizmo akinius, bet pro meniškumo ir tautiškumo prizmę. Jis sujudino literatūros tyrėjų luomą, vertė ieškoti ne ideologinių klišių, o žodžio antiloginių prasmių, nevienadieniškų reikšmių, ryžtingai pabandęs įvesti į pasaulinį kontekstą naująją lietuvių literatūrą.
Poezijos įtekmė žmogui negali būti visuotinė ir daugiareikšmė, juolab, kad ne kiekvieno asmens prigimties genuose yra įrašyti universalūs žodžiai - gėris, menas, grožis, tiesa. Antra vertus, meninė saviugda nėra konstitucinis imperatyvas, todėl šiandien pamatyti autobuse skaitantįjį lyrikos tomelį būtų daugiau negu dvasinis stebuklas. Turėtų subėgti visų televizijų operatoriai ir vakaro žiniose pasauliui – urbi et urbi – paskelbti, ecce homo. Suprantama, gerokai ironizuoju, nors, tiesą sakant, tiražas nukritęs iki 500 egzempliorių tėra dvasinė impotencija technokratinės visuomenės ekrane. Bet skaitančiųjų poeziją vis dar yra ir ja besidominčių netrūksta. Vienintelis to reiškinio ekvivalentas – kasmetinis „Poezijos pavasaris“, vis dar Europos poetus stebinantis meno fenomenas.
Negali nestebinti trijų Baltijos valstybėse kuriančių poečių skaičius ir jų kūrybos vis augantis populiarumas. Po J.Vaičiūnaitiės, O.Baliukonytės, A.Puišytės ir N.Miliauskaitės, įvairių konkursų nugalėtojų ir laureačių, tarsi buvo stabtelta, bet vėlei blykstelėjo dailiosios lyties atstovės. Vien D.Čapauskaitės ir I.Butkutės kūrybos originalumas ir poetinio žodžio skvarba liudija, kad klasikinė eilėdara dar yra gyvybinga ir ryškiai pasipriešinanti „moderniajam“ verlibrui, tuščiakalbei pašnekai, nevaržomai nei tradicijų, nei logikos, nei istorinės ir tautinės patirties.
Apie tai verčia kalbėti ir tas faktas, kad ir verlibras turi savo simptomines grožio pajautas (K.Platelis, V.Rubavičius), kurios atšviežina lyriką filosofinėmis įžvalgomis, psichologiniu lyrinio veikėjo pažinimu ir gyvąja istorine atmintimi. Tokių sėkmingų bandymų būta H.Čigriejaus ir M.Braziūno, dviejų pasvalėnų, poezijoje, kurioje šalia tradicinio rimavimo suskambs „palaidesnis“ akordas, skausminga aistra kalbantis ir teigiantis absoliučias tiesas ar bandydamas „nepasiduoti“ jaunajai kartai, kuri ne kurdama, o pramogaudama kalba elegiškai, skubriai, nesilaikydama jokių pastovių lyrikos konvencijų, kurias, tiesą tariant, gerokai paniekino prancūzų ir lenkų poezija, kurioje ritmo ar rimo tenka metų metais ieškoti. Kodėl taip nutinka? Kodėl tęsiasi garbinga rusų poezijos tradicija („Literaturnaja gazieta“ duomenys)? Kodėl vienas talentingiausių dabarties lietuvių poetų Antanas A.Jonynas, nesimaivo lyg R.Daugirdas ir G.Bleizgys, o rašo giliamintiškus ir įvairiaformius eilėraščius, nebodamas, kad gali netikėtai suskambėti neoromantikų plejados žodis, marcinkevičiška ar gediška nuotaika bei raiška. Jis tiesiog geba sujungti ne tik epochas, bet mąstymo lygį, kalba labai profesionaliai ir įtaigiai, neklampodamas po žodžių ir frazių bruzgynus, vislab apgindamas poezijos esmę ir savaimiai palaistydamas dar gyvybingą gimtosios poezijos medį. Tarsi jo pėdsekiais pavadinčiau D.Kajoką ir K.Navaką, kauniškių duetą, savo gausiais poetiniais rinkiniais vis atsinaujinančius, vis išlaikančius aukštai pakeltą jonyniško žodžio kertelę.
Būtina stabtelti ties Just. Marcinkevičiaus ir S.Gedos kūrybiniu palikimu. Pirmasis nelyginant lietuviškumo sąžinė, o antrasis universumo garbintojas. Abu talentingi kaip niekas kitas ir jų laikais, ir šiandien. Tai dvidešimtojo amžiaus laisvėjančios epochos žmonės – suvalkietis ir dzūkas, poezijos eilutėje ir posme įkūniję (itin meniškai ir pagaviai) gimtosios žemės spalvas, kaimietiškosios jausenos nuotaikas, kone „didvyriškai“ skverbėsi pro diletantiškos ar grafomaniškos lyrikos laukus (J.Jakštas, J.Mačiukevičius). Justinas M. ir Sigitas G. tarytum lietuviškosios mintysenos ir kalbėsenos kodai, abu labai skirtingi, bet saviti, gebėję sujungti baltrušaitišką simbolizmą su gaiviuoju realizmu, mėgę romantines spalvas, ne saldžiabalsį giedojimą, o atviro nervo sukeltą žodį. Abu skirtingais lygmenimis versti į daugelį kalbų. Kai kam gali nepatikti vieno ar kito poeto forma, eilėdaros būdai, bet ar gali rastis toks skaitytojas, kuris abejingai praeitų pro didžiausių Lietuvos poetų (XX amžiaus antroje pusėje) aistringą poeziją, verčiančią mąstyti, savyje susivokti ir katarsį patirti.
Būtų nedovanotina praeiti pro kai kuriuos mūsų poezijos talentus, įasmeninančius būtį ir buitį, kalbančius metaforomis ir simboliais, įžvelgiančius poezijoje pasaulio ir žmogaus, gimtosios žemės ir jos gyventojų skaudžius likimus, kurie yra universalūs ir kitų kūrybą įtakojantys. Tai Jonas Juškaitis, Tomas Venclova ir Aidas Marčėnas. J.Juškaitis – panemunės aukštaitis, prabilo meditaciškai ir iškalbingai. Tai gyvenimo studijuotojas ir žmogaus būties aiškintojas, ženkliai atnaujinęs eilėdarą, jo meninius vaizdas estetizuotas, tarsi užkoduotas, kūrybos paslapčių ieškotojas. Tai talentingas vertėjas kaip ir smetoninių metų gimimo Tomas Venclova, bene labiausiai užsieniuose, ypač lenkuose ir skandinavuose, išgarsėjęs ir išpopuliarėjęs lietuvių poetas. Dramatiško likimo literatas nerado gimtajame krašte tokios terpės, kurioje jo talentas galėjo būti atskleistas. Keliautojas, publicistas, istorikas, gausių prisiminimų autorius poezijoje išryškėjo žodžio semantiniais ryšiais, metafizikos adoracija. Būdamas atviras visam pasauliui jis negalėjo ir negali užsisklęsti savoje „parapijoje“ (V.Bložė), o skverbiasi į istorijos gelmių esmę, į žmogaus pasąmoninius ryšius. Su A.Marčėnu, atnaujinusio lyrikos grožį, į poeziją įsiveržia muzikalumas ir nekasdieniški vaizdiniai, jausmingas žvilgsnis į tikrovę, ironiškas savęs vertinimas.
Daugelis čia paminėtų poetų yra produktyvūs pasaulio poezijos vertėjai. jų dėka turime progos gerai susipažinti su Bodleru ir Rembo, Milošu ir Šimborska, Brodskiu ir Cvetajeva. Pasternaku ir Kavafiu. Vertimų srityje, regis, iki šiol paliko nepralenktas Sigitas Geda. Jo dėka skaitome armėnų, prancūzų, lenkų, italų, rusų klasikinę poeziją. Vadinasi, Lietuvos poezija išsikariavo savo vietą Europos poezijos žvaigždyne, kaip ryški planeta. Gaila, kad vertėjų iš lietuvių kalbos vis negausėja, o mąžta. Nemažai žymių gimtosios poezijos atjaunintojų, neseniai išėjo į amžinybę (M.Martinaitis ir J. Strelkūnas), kurių balsas garsiai iki šiolei skamba literatūros vakaruose, festivaliuose, jubiliejuose, o kokios yra jaunosios (naujosios) poezijos kartos užmačios? Kiekviena karta, gimusi vėliau už ankstesniąsias kartas, atsineša savo gyvensenos įvaizdžius ir jausenos provaizdžius, kurie veža pastovūs, o pastoviai kintantys. Jau gerokai senstelėjo G.Patacko ir A.Grybausko karta, jau suaugusiojo „statusą“ įgijo A.Ališauskas, o štai V.Bakas, ukmergiškis, yra talentingiausias tarp tų, kuriems šiandien 25 ar 30 metų. Šviesių, poetinių prošvaisčių, kaip anksčiau minėta, yra nemažai, bet dera keliais brėžiais pasakyti, kad jaunoji poezija (drįstu tokį terminą sukurpti) yra technizuotos, kompiuterizuotos civilizacijos produktas. Rašoma daug, bet, regis, rašoma tiktai sau, nes „modernioji“ lyrika tapo toli nuo savo skaitytojo įmantrumu, dirbtinumu, paviršutiniškumu. Daug pavardžių galima būtų paminėti iš 2016 m. „Poezijos pavasario“ almanacho, kuris lyginant su ankstesniaisiais yra pats skurdžiausias, bedvasis, neįtaigus, dirbtinis ir daugiašnekis. Prieš gerą dešimtmetį metų „Nemunas“ vaizdžiai pasakė: poezija be poezijos. Galima rašyti nūdieniškai ir nemoderniai, bet nedera prasilenkti su logika, su istorine tiesa, su objektyvumo kriterijais mene apskritai. Toje poezijoje („modernioje“) ieškoti žodžio prasmių, individualaus grožio premisų, logiško sakinio konstrukto neverta. Ji tiek suabstraktėjo (tai ne yda), bet ji prarado savo istorinę raišką. Poezija, pavirtusi proziniu vapėjimu, žodžių, o ne minčių pergausa, nelaikytina lyrikos kūriniu. Galbūt tai laiko šaukesys, naujo žanro gimimas (?!) naujosios kartos mąstymo raiška, to pasakyti nesiryžtu. Be vienos kitos išimties „Šiaurės Atėnų“ ir „Literatūros ir meno“ savaitraščiuose spausdinami „eilėraščiai“ tėra dvasios anemija, minties surogatas, šnekėjimo perviršis, dirbtinės sakinių konstrukcijos. Kiek čia daug tariamo „filosofavimo“, arogancijos ir savisklaidos bei noro pasakyti: aš čia esu). Alogiškumas lenda iš kiekvienos eilutės, tai ne pati didžiausia blogybė, bet bemintiškumas, bejausmiškumas, beliteratūriškumas, kalbos surogatizmas liudija per ankstyvą jauno žmogaus dvasinį išsekimą. Jokio katarsio! Manau, kad retas šitoks eiliakalys žino, ką šis žodis reiškia. Pagaliau, galbūt, šitas tuščiakalbiškumas, tariamas „iškalbumas“ sakyte sako, kad ant šių bevaisių pamatų stiepiasi žalias žolynėlis. Tuo labai norėčiau patikėti.
Atgal
.jpg)
