Kultūra
02 18. Brandinta Sieloje ir Širdyje. Apie Anatolijaus Žibaičio knygą „Gardamas istorijos vingiuose“
Liudvikas Stankus
Esu didžiai dėkingas A. Žibaičiui už man dovanotą knyga su autografu, užrašytą gražiais žodžiais. Perskaitęs tai, pasijutau nejaukiai – tiek nenusipelniau. Tariu autoriui nuoširdų ačiū ir už jo knygą man ir ačiū, nepamiršusiam mūsų jaunystės kaimynystės.
Dešimt pastarųjų metų, gal ir daugiau su A. Žibaičiu retkarčiais pasikalbėdavome telefonu. Iniciatorius daugiausia būdavo Jis. Domėdavosi, kaip man sekasi rašyti. Geranoriškai skatino, dalydavomės istorine archyvine informacija. Pasikalbėdavome, kas mus jaudino, kuo domimės. Sodas nebuvo kliudomas, ligos paliekamos ramybėje. Jaučiau, kad pašnekovas labiausiai serga meile tėviškei, Lietuvai, Žmogus jam buvo ir yra aukščiau už bet ką. Jaudino jį ir turbūt toliau tebejaudina istoriniai mūsų praeities tarpsniai. Ilgametis darbas su archyvais, bažnytinėmis knygomis, žmonių praeities prisiminimais, ilgainiui jam brendo, sunkiai brendo šios knygos gimimas. Gal dėlto ji taip tobula.
Aš ne rašytojas ir ne kritikas profesionalas. Tai ir gerai. Neturint šių galių, leidžia man drąsiau reikštis, vertinant autoriaus akivaizdų talentą, jo jautrumą, dvasinį turtingumą, darbštumą. Kiekviena data, šiltai užrašyta, šaknijasi manyje. Kai kurie knygoje pateikti įvykiai rėžia širdį, o kai kurie kelia pasididžiavimą, gėrėjimąsi žmonėmis.
Knygos viršelis
Mano tėvelis, nepagydomai sirgdamas, gulėdamas lovoje, artėjant mirčiai, vis prašydavo iš savo šulinio šalto vandens. Atsigėręs pasidžiaugdavo, kad jis malšina skausmą. Tai atsiminiau, kai perskaičiau autoriaus parašytame epizode apie žilą senelį. Senelis iš savo gimtinės šulinio lėtai geria vandenį. Jis ir mano tėvelis, gerdami savo gimtinės tyrą vandenį, lydėjo savo praeinančio gyvenimo sėkmes ir nesėkmes. Ir vienas, ir kitas iš savo tėviškės norėjo dar pasisemti gyvasties.
Sklandžiai parašytoje knygoje autorius išryškina šimtmetines mūsų tautos gyvenimų sėkmes ir praradimus. Stengtasi realiai parodyti mūsų bočių ir tarpukario valstiečių darbštumą, bendruomeniškumą, dvasinį stiprumą, tikėjimų galią. Faktų gausa, datų mirgėjimas iš pradžių net gąsdino. Gerai kad, pradėjus ją skaityt, mano paties nuostabai, abejingumas dingo. Pajutau, kad ji mane pamažu prisijaukina. Maloniai nuteikė autoriaus nenupasakojamas darbštumas. Ši jo naujai gimusi knyga išryškino jo meilę žmonėms ne tik esantiems, bet išėjusiems bei žuvusiems įvairiose aplinkybėse. Gyvens jie su šiuo kūriniu kartu ir įtakos gyvenančiųjų sąmonę.
Beje, Gardame kelis amžius gyveno evangelikų liuteronų bendruomenė – lietuvininkai ir vokiečiai. Jos istorija pristatoma per Gocentų ir jų palikuonių Žemaitaičių, Juškų šeimas, tarp kurių yra ir Lietuvos kultūrai, kraštotyrai aktyviai pasidarbavusių asmenų. Pasitaikydavo ir mišrių santuokų tarp katalikų ir evangelikų. Nėra faktų, kad miestelyje būta kokių nors religinių nesutarimų dėl tikybos.
Vaclovas Žibaitis, Anatolijaus tėvelis, miręs Vorkutoje, yra laimingas, matydamas šį fenomenalų darbą. Tuo jam sukurtas ir pastatytas paminklas.
Man yra malonus autoriaus požiūris į mokytojus, kurie verti pagarbos. Gi jie maksimaliai prisideda prie mūsų vaikų išugdymo, paruošimo gyvenimui. Žaviuosi Anatolijaus galvos lenkimu prieš juos. Epizodas apie mokytoją Birutę Vičiulytę širdį graudina, spaudžia ašarą. Aš pats, jeigu per savo gyvenimą padariau iškilesnio, tai tik tėvų ir mokyklos dėka. Ačiū jiems.
Gimiau ir augau tik 2,5 km nuo Mažosios Lietuvos. Kaimynai ir tėtis dažnai ten nukeliaudavo. Girdėjau daug pasakojimų apie įkliuvimus ar sėkmes. Deja, lig šiol neturėjau pilno vaizdo, kaip ten viskas vyko. Jis pateikiamas knygoje.
Prūsiški žodžiai, prigiję parubežyje, man žinomi. Jie man malonūs. Gerai, kad ir tai panagrinėta. Nemanau, kad jų įtaka sužalojo Lietuvos ir žemaičių žodyną.
KNYGNEŠIAI! Juos žinome visi. Tačiau knyga parodė, jog neturėjau jokio supratimo apie jų veiklos organizacinę struktūrą. MOTIEJUS VALANČIUS ar pakankamai mūsų politikai yra jį įvertinę.
Buvau kažkur skaitęs ar girdėjęs apie 1831 m sukilimą prie Gardamo. Esu apie tai klausęs ir istorijos mokytojų. Atsakymai jų buvo menki, nedetalūs. Pats neieškojau. Sarmata nežinoti savo gimtos vietovės istorinių lemiamų įvykių.
Partizaninio pasipriešinimo tyrimai mūsuose vyksta lyg ir neblogai. Gaila, kad mūsų didvyrių pasiaukojimą Partizaniniu Karu įvardijo Amerika, bet ne mes. Tai keičia mūsų tėvų kovos statusą.
Autorius šią žūtbūtinę kovą dvikovą išanalizavo visokeriopai su visomis peripetijomis. Bet stribų niekšiškumas, mano galva, patyrinėtas mažokai. Iš savo pusės suprantu, kaip jautrios sielos rašančiam žmogui, prisiliesti prie šlykščios bjaurasties yra koktu.
Mažai mūsuose, arba mažai aiškinama sokolovininkų iškrypėliškumas. Kartas nuo karto jų nusikaltimai peradresuojama partizanams, Deja, atkirtis tam beveik neduodamas. Pati gerbiama spauda tokioms spekuliacijoms lieka kurčia.
Jaunimo, mokinių pasipriešinamas. Prieš rašydamas šią pastraipą, susigundžiau pasišnekėti su buvusiais bendradarbiais, vienu kitu jaunu kaimynu, net su vienu buvusiu žurnalistu. Visi iki vieno apie tai nežinojo. Ar žino šių metų šimtadienininkai – pasirodo net negirdėję. Gaila. Tai patriotiškumo ugdymo spraga.
Autoriaus aprašytas jaunimo pasipriešinimas sovietinei okupacijai neturi analogo. Gal aš nežinau? Tėvų meilė Lietuvai persidavė vaikams.
Knyga vykusiai suskirstyta į skyrius. Tai autoriui leido ryškinamą temą, pavartant, nagrinėti išsamiau. Gražiai sumodeliuoti sakiniai skaitovą šildo, pririša nevarginančiai dėmesį.
Knyga unikali. Nemažas institutas išleisti analogišką knygą, ruoštųsi gal penketą metų. Jų išleista knyga būtų biurokratiškai šalta.
Autorius atliko fantastinį darbą. Tai dovana Lietuvai, o Gardamui tuo labiau. Net Žemaičių Naumiestis negali tuo pasigirti. Daug kas, o ypač inteligentija gavo lyg vadovėlį. Įamžinta daugybė Lietuvai atsidavusių, kritusių už ją. Giminės, artimieji, perskaitę šią dvasingą knygą, bus dvasiškai pakylėti.
Knygos rašyme jaučiasi poetės D. Žibaitienės dvasia. Dalia ir Anatolijus Žibaičiai savo darbą, atiduodami tam daug sveikatos, atliko. Dabar žodis priklauso Gardamo seniūnui. T. Balčyčiui, kunigui A. Gyliui, mokyklos kolektyvui, Šilutės rajono savivaldybei. Manyčiau būtina įamžinti Gardamo pradinės mokyklos vedėjo ir jos statytojo Vaclovo Žibaičio atminimą. Gal dabartinę pagrindinę mokyklą pavadinti jo vardu? Manau, kad tam pas jus arsenalas didelis. Mielieji, raskite būdų ir galimybių atsidėkoti ir Žibaičių šeimai. O gal apie tai jau esate pagalvoję?
Atgal
.jpg)
