Kultūra
02 25. Kur Poškonių mokykla spindi
Jonas Laurinavičius
Su Birute Dombraite-Usoniene nesu pažįstamas. Prasilenkė mūsų keliai. Ji Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkėse mokytojavo 1946–1955 metais, o aš tik po ketverių metų tame krašte atsiradau. Tačiau žmonių gyvensena, kultūra, buitis, mokyklų padėtis, tvarka kolūkiuose ne kažin kiek buvo pasikeitusi. Tad su dideliu nekantrumu ėmiau skaityti B. Dombraitės-Usonienės knygą „Dieveniškių krašto mokyklose. Iš mano atsiminimų 1946–1955“. Birutė, kaip ir aš, buvo nevietinė, net iš Žemaitijos (Linkuvos valsčiaus). Bandė stoti į Žemės ūkio akademiją, paskui į Vilniaus universitetą, gerai išlaikė stojamuosius egzaminus, bet studente netapo – tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, buožės (juos 1948-aisiais ištrėmė į Sibirą), todėl jai studijuoti stacionare nebuvo lemta, Birutė pradėjo mokytojauti. Atsidarė visi keliai nepažįstamame Dieveniškių krašte – iš pradžių Skraičionių kaime, vėliau Poškonių septynmetėje mokykloje: 1951–1955 m. buvo šios mokyklos direktorė. Neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.
Šiandien turbūt daugeliui sunkiai įsivaizduojama, ką tais laikais reiškė dirbti kaimo mokytoju, ypač kelių okupacijų (lenkų, rusų, vokiečių) nualintame krašte: štai kaip atrodė, kai jaunutė mokytoja pėstute atėjo į Skraičionių kaimą, kuriame reikėjo atidaryti mokyklą. „Tinkamą patalpą mokyklai suradome greitai. Šalia kelio į Daubutiškes stovėjo nemažas namas, kurio šeimininkai sutiko išnuomoti erdvią seklyčią mokyklai, o patys apsigyveno virtuvėje (...). Didžiausia bėda – nebuvo suolų mokiniams. Įgaliotinis atsivedė savo kaimo stalių, su kuriuo aptarinėjome, kokie turi būti mokykliniai suolai. Sutarėme. Tuos suolus stalius padirbo gana greitai. Veik kasdien padarydavo po suolą. Lentų davė patys gyventojai. Tik nieko neprisimenu apie užmokestį tam staliui, – rašo mokytoja. – Apie švietimo sistemos finansus ir jų panaudojimo tvarką neturėjau jokio supratimo. Niekas man ir nepatarė.“
Žmonės buvo tikri vargo pelės. Dauguma gyveno skurdžiai. Turbūt reta sodyba buvo nepaliesta karo ir pokario negandų: vis kas nors buvo ištremtas, kalėjiman pasodintas arba čia pat sušaudytas. Tačiau jie buvo nuoširdūs. Matyt, tas vargas, klaiki aplinka juos išmokė būti atjaučius, supratingus, – nebuvai tikras, kad rytoj su tavim nepasielgs kaip šiandien su kaimynu. Visų valdžių atstovai čia paliko kruvinus pėdsakus: bolševikai, hitlerininkai, raudonieji partizanai, Armijos krajovos būriai... Beveik kiekvienoje sodyboje buvo ir naminukės... Vyrų kalba pakiliausiai sukosi apie stikliuką.
Poškonių mokyklą regiu tarsi tik ką būčiau joje apsilankęs. Ji buvo jau aštuonmetė. Pro ją dar nekursavo autobusai, tik iki Dieveniškių, o toliau – keli kilometrai pėsčiomis. Mokykloje radau budintį mokytoją Bronių Palėką. Jaukiai atrodė klasės, patalpos paremontuotos, padažytos, paruoštos naujiems mokslo metams. Buvo knygų bibliotekėlė. Aš viską užsirašiau, parengiau straipsnį Šalčininkų rajono laikraščiui. Taip buvo neįprasta, kad su B. Palėka kalbėjomės lietuviškai. Ta viešnagė Poškonyse taip įstrigo, kad kurį laiką, jau gyvendamas Vilniuje, susirašinėdavau su Broniumi, o kai jis, neakivaizdininkas, atvažiuodavo į Vilnių laikyti egzaminų, tai ir susitikdavome universiteto skaitykloje ar kur kitur. Knygoje įdėtose grupinėse mokytojų nuotraukose radau ir B. Palėką.
Mokytoja (direktorė) B. Dombraitė-Usonienė ištekėjo už kauniečio ir persikėlė pas jį gyventi. Net 34-erius metus ji mokytojavo Kauno mokyklose. Savo knygą ji baigia žodžiais: „Stiprius ir gražius, nuoširdžius ir gero linkinčius žmones, prasmingus jų papročius užaugino tie smėlėti Dieveniškių krašto laukai, miškai, giraitės. Atgimusios Lietuvos pareiga nepalikti šio krašto vienišo, išlaikyti buvusias lietuviškas mokyklas.“ Kad ir trumpai tepabuvęs Šalčininkų rajono gyventoju, negaliu nepritarti B. Dombraitės-Usonienės žodžiams: tas kraštas mūsų, ir visomis išgalėmis turime juo rūpintis.
Didžiai nudžiugino mane ir kita knyga – Alfonso Kairio „Saulė visiems viena“. Ji jau buvo pristatyta „Lietuvos aide“, tad, nekartodamas teiginių, kokia ji svarbi Rytų Lietuvos gyventojams, su kokia pagarba joje rašoma apie tautines mažumas, jų kultūrinę veiklą, džiaugsmus ir rūpesčius, taip pat apie užsienio lietuvių draugijas, noriu išskirti tik tuos puslapius, kuriuose tarsi pratęsiama tai, apie ką skaitėme B. Dombraitės-Usonienės knygoje. Štai A. Kairio rašinys „90 metų – tik darbų tąsa“, kuris irgi buvo publikuotas „Lietuvos aide“ (2014 03 22, Nr. 64–66). Tai apie tą pačią buvusią Poškonių septynmetę, aštuonmetę, o dabar pagrindinę mokyklą, apie jubiliejines – 90 metų – iškilmes joje (mokykla buvo įkurta 1923 m.). Kiek į šventę buvo atvykę garbių svečių – iš Švietimo ir mokslo ministerijos, Šalčininkų rajono, „Vilnijos“ draugijos, kiek buvusių mokyklos direktorių ir mokytojų! Tarp jų paminėta ir B. Dombraitė-Usonienė. Kaip jubiliejinėse iškilmėse teigė ilgametė mokyklos direktorė Birutė Žybortienė: „Kas tie 90 metų: ar tai atliktų darbų pabaiga, o gal tai naujų darbų pradžia? (...) Pagrindinės mokyklos mokytojai ir toliau kantriai, išmaniai mokys vaikus skiemenuoti, skaityti ir tarti mums visiems tokį brangų bei svarbų žodį LIE-TU-VA. Mokys mylėti Lietuvą.“
Beje, beveik visi straipsniai, interviu, kuriuos A. Kairys sudėjo į savo knygą, buvo publikuoti laikraščiuose „Voruta“, „Švenčionių kraštas“, žurnaluose „Švietimo naujienos“, „Pasaulio lietuvis“, internetinėje svetainėje lzs (Lietuvos žurnalistų sąjunga), nemažai ir „Lietuvos aide“. Tad prie šio mokymo mylėti Lietuvą ženkliai prisideda ir minėtoji periodinė spauda.
A. Kairys yra aktyvus LŽS ir Vilniaus žurnalistų senjorų klubo narys. „Saulė visiems viena“ – trečioji jo knyga. Dviejų anksčiau išėjusių – „Laiko išsklaidyti“ ir „Penkeri metai su Rytų Lietuva“ – tematika irgi panaši.
Atgal
.jpg)
