Kultūra
04. 25. ”Viskas, kas liko”
Birutė Silevičienė
Veronika Darbutienė – buvusi pedagogė, ragavusi tremtinės duonos, labai nuoširdi ir gailestinga moteris. Mes ilgą laiką rašėme viena kitai laiškus, dalinomės gyvenimo įvykiais, džiaugsmais, skausmingomis valandėlėmis viena kitą guodėme, dalinomės savo išleistomis knygoms. Iš jos sulaukdavau gražių rankų darbo atvirukų, kurie yra mano archyve kartu su jos laiškais. Veronika spėjo išleisti dvi knygas. Paskutinę „Viskas, kas liko“, neseniai gavau iš Lietuvos kaimo rašytojo Virginijaus Bielskio. Gaila, kad knygos autorė jau ilsisi Amžinybėje.
Šioje knygoje sudėta autorės rašytos pjesės, apsakymai, eilėraščiai. Ir kaip svarbūs yra Veronikos Darbutienės knygos „Viskas kas liko“ antrojo viršelio užrašyti žodžiai:
„Tarp savęs pinasi mūsų gyvenimai
Į Dangų kyla bendra malda:
Tegu išnyksta širdyse nerimas –
Tegu vieninga būna Tauta.“
Laikraščio „Lietuvos aidas“ skaitytojams siūlau ištrauką iš šios knygos.
Ruoškis, sesute, ruoškis važiuoti
1948-05-21 Vakaras.
Apsitvarkiusi po pamokų, išėjau gėlių. Kieme kareiviai žaidė tinklinį. Kodėl jie čia, nesupratau, nekreipiau dėmesio. Prie Ž.Ū. mokyklos, netoli milicijos, vaikštinėjo „liaudies gynėjai", kai kurie pasipuošę skiepytų alyvų šakelėm.
Grįždama aplankiau kapines. Artimųjų, pažįstamų kapus. Čia palaidotas ir Simonas Jakavonis, Broniaus tėvas.
Vakarėjo. Paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai žaižaravo mokyklų languose, tiesėsi ant bažnyčios bokšto. Abi mokyklos, baltut baltutėlės, vienodai ramios, tylios. Kareivių kieme nebebuvo.
Mokykloje tikras vakaras. Vėsu, beveik tamsu ir, kaip niekad, tylu. Staiga viršutiniu koridorium nubėgo mokytojos vaikas:
- Kaip gerai putoja alus! - sušuko, ir vėl tyla.
Pamažu lipu laiptais aukštyn, kad nesudrumsčiau tos nuostabios vakaro tylos. Ji savotiškai veikia mane.
Kambary šviesiau. Pamerkiau parsineštas gėles į sesers dovanotą vazą. Dar kartą patikrinau bilietus, užduotis ir padėjau juos ant knygų lentynėlės. Rytoj abi penktosios klasės laikys algebros egzaminą. Vakarinės mokyklos mokiniai ruošiasi išleistuvėms. Tai jiems putoja alus.
Atsiguliau ant sofos prie lango, kad rytą būtų greičiau susitvarkyti. (Paprastai miegu lovoje už spintos). Užmigti negalėjau - visokios mintys lindo į galvą. Šilta gegužės naktis. Visur pilna žiedų. Kareiviai. Širdyje - vienas liūdesys. Šventosios pakrantės krūmuose suokė lakštingala. Va, tiltas per upę. Kelias į kalną į Jo tėviškę. Tik Jo ten nėra. Ir niekada iš ten Jis nebeateis. Nebėra žmogaus, tik vien skaudus prisiminimas.
Matyt, užsnūdau. Išgirdau kažką už durų šnabždant, brazdant. Durų užraktas sugedęs - kas eis, įeis. Iš tikrųjų, įėjo.
-Nėra!
-Va! - po trumpos pauzės pasigirdo kaimynės balsas.
O aš „miegu". Tiesiog sukaustė mane baimė, kai pastebėjau kambary žmones. Vienas - kariškis. Jo nepažinau.
-Mokytoja, čia jūsų reikalauja, - pabaksnojęs pirštu, pasakė mokyklos sargas. „Atsibundu", bet vis tiek guliu. Laukiu, kas bus toliau. Pirmoji mintis buvo: atėjo kratos daryti ir - į kalėjimą. Dar truputį pagulėjau.
-Nekuo kvepia, - pusbalsiai sumurmėjau.
Niekas nė vieno žodžio daugiau nesakė. Atsikėliau, apsirengiau. Uždegiau šviesą. Kambary telikę du vyrai. Kariškis, kurį dar „miegodama" pastebėjau, jau buvo išėjęs. Nesupratau, kuris iš esančių prasitarė, kad reikia dėti daiktus. Dedam. Patalynę surišom į ryšulį. Kitiems daiktams sudėti paėmiau kadaise mamos duotą nuo cukraus maišą. (Ant jo Sibire išsiuvinėjau kilimėlį). Išsinešiau aš tą maišą į koridorių ir pradėjau iš visų jėgų daužyti į duris - „dulkinau".
-Ne taip smarkiai, - sudraudė už durų stovėjęs žmogus. Tai jau penktas, atėjęs mane suimti. Manęs, tokios mažos, silpnos, našlės mokytojos.
Dėjo, kišo į maišą, kas jiems po ranka papuolė, o aš rankdarbius, geresnius rūbus mėčiau atgal į spintą. Vis galvojau, kad mane - į kalėjimą, o sudėtus daiktus pasiims „liaudies gynėjai". Deja, jų nebuvo nė vieno. Buvo „garbingesni" vyrai. Būkite ramūs, nė vieno vardo neminėsiu. Teatleidžia jums Dievas.
Sukrovėm, ką krovėm. Tiek ir tetilpo. O, kad nors vienas būtų prakalbėjęs, nors vieną žodelį pasakęs, kam tas viskas reikalinga. Maisto jokio, nė mažiausio trupinėlio neturėjau. Neturėjau ir pinigų nė vienos kapeikėlės - visus buvau atidavus mamai ir sergančiai seseriai.
Vienam „draugui" parodžiau, kur padėjau algebros egzamino bilietus. Ir jo sūnus šiandien laikys egzaminą. Nė dėmesio nekreipė. Tiek to...
-Eime, - pasakė vienas.
-Sudiev, mano mielasis kambarėli. Tau palieku savo ilgesį, skausmą ir ašaras... Savo likimą nešuosi kartu.
Išėjom į kiemą ir pasukom Ž.Ū. mokyklos link. „Į kalėjimą. Kur daugiau" - niekaip kitaip negaliu galvoti. Ir vyrą išsivedė iš mokyklos pamokos metu. Po kratos pasiėmė knygą „Anglija be kaukės".
-Čia išjuokiami mūsų sąjungininkai, - pasakė vienas. O man pasakė:
-Nekaltas bus, tuoj pareis.
Neparėjo. Ir niekados nebepareis. Net negyvo neleido
pasiimti.
Vienas „draugas" nešė maišą kitas - patalynę. O aš - „pati didžiausia nusikaltėlė" - ėjau vidury, ant rankos užsidėjusi lietpaltį. Tylu, tik kaukši mūsų batai į cementinį šaligatvį. O alyvos taip kvepia, taip kvepia. Jos, tik jos, palydi mane į nežinią. Nėra kam daugiau palydėti, pagailėti. Tikriausiai, jų niekados nepamiršiu.
Milicijos būstinė. Jau čia tardys?... Padėjo mano daiktus ant grindų ir liepė laukti. Paliko mane ir pamiršo. Pamiršo kaip kokį kačiuką paliktą už durų, pilną baimės, nežinios. Pasidarė labai liūdna ir baisu. Atsisėdau ant numestų daiktų ir pradėjau verkti. Prie lango sėdėjo kareivis, žiūrėjo į mane ir taip pat verkė. Nežinojau, kas jis, tik tiek žinojau, kad jis ne lietuvis.
Įsidrąsinau ir paprašiau, kad leistų prieiti prie lango. Leido.
-Tik, jei kas eitų, grįžk į savo vietą.
-Supratau. Niekas nėjo. O aš prie lango pamačiau mokytoją, kuris man atnešė portfelį. (Ten buvo įdėta cukraus, popieriaus, vokų ir parkeris).
-Ačiū jums. Ačiū ir tau, gerasis kary - visiems papasakosiu apie tavo gerumą.
Švito. Išaušus atėjo mano „palydovai", vėl paėmė mano maišą ir ryšulį, išėjom pro vartus į gatvę. Prie mūro sienos stovėjo mokytojai. Taip graudu, taip liūdna ir be galo gera. Palydite, išleidžiate... Ačiū jums. Progimnazijos direktorius Juozas Gaulė priėjo, padavė ranką:
-Nenusiminkit, ponia, bus viskas gerai.
-Bus, - pagalvojau, bet nepasakiau.
Koks tai drebulys ėmė krėsti, nors laikiausi, vaidinau ramią. Pasišnekėjom apie „nieką", nes čia pat stovėjo „draugai". Pasakiau direktoriui, kur padėjau egzamino bilietus, o jis tik pasakė ramiu balsu:
-Nesirūpink, visi išlaikys egzaminą.
Priartėjo vežimai. Pirmame - mano anyta - mama -Teklė Jakavonienė. Kartu trys vaikai Aldutė, Marytė ir Rimas. Toliau mokytojos Elžbietos Liepienės didelė šeimyna: vyras, dvi seserys ir septyni vaikai. Trečiame vežime sėdėjo našlė Veronika Straižienė su dukra Vale. Mano daiktus užmetė ant Jakavonienės vežimo, lyg sakydami:
-Pasiimk marčią.
Nors sūnaus jau beveik trys metai, kaip nebėra.
Direktorius Juozas Gaulė padavė ranką, palinkėjo laimės, drąsos.
-Ačiū jam, ačiū visiems mokytojams, atėjusiems manęs išleisti. Likit laimingi. Kad nė vienam iš jų netektų tokia dalia.
Pajudėjo vežimai.
-Sudiev, mielieji draugai mokytojai. Sudiev, mokykla, sudiev mano pirmoji ir paskutinioji darbo vieta.
Ėjome iš paskos, lydimi ginkluotų vyrų kaip avinai, varomi į turgų.
Mokytojai sugrįžo į mokyklą. Jiems - pamokos, egzaminai. Vakare - išleistuvės.
-Likit laimingi, visi mokytojai ir mokiniai.
Mūsų daiktus nuvežė ir iškrovė ant Purvynės kalno, netoli Antalieptės miestelio. Čia mes išbuvom visą dieną. Pažįstamos moterys mamai suieškojo duonos, nes iš namų stribai neleido pasiimti. Ir man viena mažutė mergaitė atnešė duonos ir dešros. - Mokytojai.
-Ačiū Tau, didvyre, ačiū tavo gerajai mamytei.
Buvo be galo liūdna. Ne vienas mokytojas aplankė per dieną mane. Pakalbėjo, tai nuotrauką tai padrąsinantį laiškelį atnešė. Vyrai daugiau su dviračiu atvažiuodavo.
Atvežė didelius batus (branavykus). Su jais, kol neturėjau veltinių, vaikščiojau į darbą. Dar davė didelį storą treningą. Atėjo mokytoja Bertašiūtė. Ji atnešė nuo direktoriaus rankinį laikrodį ir savo sermėgėlę:
-Gal pravers? - pasakė.
Tie daiktai, daikteliai, nuotraukos, ir raminantys laiškai, pagaliau, ir patys apsilankymai - kiek širdies ir kiek ašarų! Visa tai miela ir taip graudu. Už ką taip mane nuskriaudė ir už ką taip manęs gailisi, myli?
Vita, apkabinusi mane, verkė, o aš ją raminau. Nutrauktas siūlas, atriekta duonos riekelė, išmestas paukštelis iš lizdo - ką bepadės? Niekur nepritapti nei prie savų, nei svetimų. Visam gyvenimui kirmino pagraužtas augalėlis.
Pavakary atvežė keturių asmenų Paliūnų šeimą. Vaikai - Danutė ir Rimas - Antalieptės progimnazijos mokiniai. Juos mokiau matematikos. Beveik tuo pačiu metu atvežė didelę Zaveckų šeimą.
Temstant atvažiavo sunkvežimis. Susikrovėm daiktus ir patys sulipom į mašiną. Zaveckams atvežė arkliais kelis maišus valcuotų miltų. Sargybiniai neleido pasiimti:
-Patys važiuokit, o miltus vėliau atvešime, - pasakė. Neatvežė. Aštuonių žmonių šeima (šeši mažamečiai vaikai) ir be miltų išvažiavo. Išvažiavo Sibiran...
-Važiavom naktį. Nežinojom, kur veš, kur nuveš. Gal į mišką sušaudyt?... Visaip spėliojom. Verkėm. Meldėmės. Atvežė į Dūkšto geležinkelio stotį, tiesiog prie traukinio durų. Kraustėmės į vagoną pagal sąrašą. Nešėmės, kas kiek turėjom, kam ko ir kiek leido pasiimti. Svarbiausia, kad greičiau išmesti iš gimtųjų namų... Greičiau į gyvulinį vagoną.
-Naktį į mūsų vagoną atvežė našlę Kondratavičienę su dviem dukrom: Elena ir Ona. Onutė dar jauna, garbanotais, smilkiniuos žilstančiais, plaukais. Tai nuo pergyvenimo dėl brolių. Verkė ir pasakojo. Joms pasakė, kad veš kitur gyventi. O man nepasakė nė vieno žodelio, kodėl mane paėmė, kur dės. Nenorėjo nė mažiausio tiesos trupinėlio pasakyti. O gal ir gerai. Dabar, aišku, vis tiek. Visai, visai vis tiek.
-Dar parvežė Petraškų ir Nastajų šeimas. Nastajai tarp savęs kalbėjosi lenkiškai. Vyresnioji duktė Stefa visą laiką verkė. Sakė, kad jos sužadėtinis pasiliko namuose. Kas šeima - tai vargelis, kas žmogus - tai širdelė.
-Sekmadienį prie traukinio prisirinko daug žmonių. Vieni norėjo pasikalbėti, atsisveikinti, kiti atnešė maisto, šiltesnių drapanų, treti šiaip sau, dėl smalsumo. Aš su Maryte ėjau vandens parnešti. Tarp žmonių mačiau mokytoją Stefą Macijauskaitę. Ji taip pat mane pastebėjo. Pasisveikinom iš toli. Daugiau nieko pažįstamo nemačiau. Grįžom į vagoną.
-Pirmadienį, gegužės 24 dieną, užkalė langus, uždarė duris. Sušvilpė garvežys. Pasistumdė, sutarškėjo vagonai, išsitempė visu ilgiu traukinys ir pamažu pradėjo judėt, barškėt. Važiuojam!
- Sudiev, Lietuva, sudiev mylimoji, brangioji mūsų Tėvyne! Išvažiuojam, o ar bepamatysim dar Tave? Kas žino, kas pasakys?...
-Vis smarkiau pradėjo dundėt, vis greičiau pupsėt įpykęs traukinys. Žmonės verkė, meldėsi. Pilni baimės, nežinios. Kiekvienas su sava kančia.
Po kiek laiko sustojo traukinys. Latvija. Daugpilis. Petraška daužė duris, šaukdamas:
-Atidarykit langą! Tvanku!
Atidarė. Prie traukinio prisirinko daug žmonių. Padaviau seseriai adresuotą laišką netoli stovėjusiam latviui. Gavo namiškiai tą laišką.
-Ačiū tau, gerasis latvi.
Pailsėjom - ir vėl į kelionę. Dabar jau nebeuždengė langų, ir netoli esantys „keleiviai" galėjo stebėti kelią pravažiuojamas vietas. Daugiausia prie lango buvo vaikai. Jie kikeno, užsirašinėjo stotis. Vyresnieji erzino juos:
-Kad nepaklystumėt, atgal rastumėt kelią!...
Vieni sakė, kad netoli nuveš ir sušaudys. Kiti spėliojo, kad pavėžės ir paleis. Visokių nuomonių, bent plepėt iš to neramumo.
Aš įsitaisiau žemai. Prie durų ne taip tvanku, geriau pamįslyt, lengviau išsiverkt. Stebėjau kitus, klausiausi jų dejonių. Labai gailėjau verkiančių. Kaip jiems padėt?
Atgal
.jpg)
