Kultūra
04. 25. Tautinis kostiumas
Birutė Liškauskienė
Ilona Daujotaitė Janulienė savo kūrybą pašventusi svarbiems mūsų protėvių paliktoms vertybėms iškelti iš muziejinės atminties į šiandienos gyvenimą, parengė parodą Lietuvos Tautinio kostiumo metams. Tai yra tapybos darbų ciklas pavadintas „Tautinis kostiumas“, kuris yra neatsiejamas tęsinys tapybos parodos „Budėjimas“, praėjusiais metais apkeliavusios pusę Lietuvos nuo Šventosios upės Anykščiuose iki Baltijos jūros, Panemuniais šlovindama Lietuvos laisvės dvidešimt penktąsias metines.
Šios parodos “Tautinis kostiumas“ paveiksluose yra labiau išryškinami praeities estetinės vertybės lietuvių istoriniuose tautiniuose kostiumuose, pagal visus penkis etnografinius regionus, baltiškų apdarų, papuošalų bei tautinės aprangos fragmentuose. Paroda atspindi mūsų tau
Tapybos kūriniuose nusakomas nuolatinis gamtos (žmogaus) atgimimas, pasikartojimas.Mūsų protėviai giliai suvokdami ir jausdami ženklų svarbą, sukūrė didžiulį geometrinių raštų, simbolių ir augalinių bei gyvūninių motyvų palikimą. Laikas nepaliaujamai sensta ir miršta, tačiau jis kaip ir pasaulis nuolat vėl atsinaujina ir gyvena, todėl ir atitinkami ženklai sukelia daugiareikšmį magišką poveikį nuo energetinio apsaugojimo iki estetinės harmonijos bei dvasinės būsenos stimuliavimo.
Paveiksluose ‘‘Iš praeities“, ‘‘Baltiškas motyvas“ – užuominos apie senųjų lietuvių nešiotus apdarus,kurių likučių turime dar iš antrojo mūsų eros amžiaus pabaigos, nes yra rasta daug papuošalų - karolių, antkaklių, apyrankių, žiedų, segių bei smeigtukų. Moters drabužis – galvos apdangalas, kepuraitė, gausiai puošta žalvariu, lininė palaidinė, susegta įvairių ornamentų segėmis, kaklas puošiamas įvairiomis antkaklėmis, aptvaros padarytos iš karolių, įvijų, kabučių, vilnonio audinio apsiaustas turtingai puoštas žalvariu, krūtinės srityje susegta masyviomis segėmis arba smeigtais. Ypač buvo mėgstamos smeigtukų poros, sujungtos viena arba keliomis grandinėlėmis. Visi to meto papuošalai buvo gausiai ornamentuojami.
Nacionalinis kostiumas šimtmečiais buvo kuriamas tradicijų pagrindu, savo reikšme prilygsta svarbiausiems tautai simboliams. Iki šių laikų išlikusi ornamentika taikoma audiniuose, juostose, juvelyrikoje, keramikoje. Lietuvių tautinis kostiumas patyrė nemažai pokyčių. Patriotiškai nusiteikusių šviesuolių, archeologijos mokslininkų, etnografų tikslas buvo sutelkti tautą, pabrėžti jos išskirtinumą ir tapatybę. Šiuo metu Lietuvoje yra susiformavę penki etnografiniai regionai , tai Žemaitija, Aukštaitija, Suvalkija, Dzūkija ir Mažoji Lietuva,kurie skiriasi vienas nuo kito ne tik tarmėmis ir kitais aspektais, bet ir tradiciniais drabužiais, kurie šioje Ilonos Janulienės Daujotaitės parodoje pateikiami tapybos meno kūriniais.
Kaip tik toks senosios ir naujesnės kilmės drabužių ir papuošalų derinys suteikia nepakartojamo žavesio ir puošnų, savitą vaizdą. Žinodama atitinkamus simbolius, ornamentikos bei spalvinius derinius autorė nutapė ir sudėjo kūrinių ciklą, kurio tikslas ne perkelti ant drobės rekonstrukciją, o perteikti vidinį, dvasinį mūsų protėvių būvį išreikšdama tai, kad kiekviena karta vis iš naujo atranda seniai žinomus tuose sakraliai reikšminguose ir amžinuose dalykuose, juos interpretuoja, įdėdama savo patirties, sukurdama savo laikotarpio ženklus ir simbolius ir savo kultūros įvaizdį. Autorė savo kūriniuose į paveldą įdėjo šiuolaikinį kontekstą ir užtvirtino jį tapyboje visomis spalvinėmis prasmėmis ne šiaip sau, o pateikdama žinią apie tai, kokius turime lobius iš praeities. Ilonos Daujotaitės Janulienės kūrinių atskiras serijas yra įsigiję Raseinių krašto istorijos muziejus, Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilis, Lietuvos tautodailės fondai, Dailės parodų rūmai (dabar jie vadinasi Šiuolaikinio meno centras), Rusnės etnografijos kultūros ir informacijos centras, Jurbarko Krašto muziejus, privatūs užsienio ir Lietuvos kolekcininkai. „Audiniai, juostos, tautiniai kostiumai, juvelyrika, senovės simboliai - visą tą žinojimą norisi pratęsti ir išreikšti jį ant drobės. Jeigu keliaučiau su paroda per pasaulio šalis - visur, kur tik bebūčiau, pristatyčiau Lietuvą, jos savitumus, pažinimą kitos šalies žmonėms, nes išreiškiu spalvomis dalykus, kurie istoriškai įdomūs, turintys kažką amžino. Tai tokia mano kūrybos meilė ir pagarba šimtmečių kultūrai“- kalba autorė apie savo tapybos parodą.
Atgal
.jpg)
