Kultūra
04.29. Margas knygų pasaulis
Aleksandras Šidlauskas
Knygos atsiradimas Europoje išlaisvino žmogaus dvasią, įkvėpė kūrybai ir sudarė realias sąlygas knygai labai plačiai paplisti. Tai buvo humanizmo epochos didžiausia sėkmė. Knyga taip išpopuliarėjo, kad dvarponiai jas pirko, mokėdami didelius pinigus. Pirko ne tiek skaitymui, kiek pasididžiavimui, kiek interjero puošybai. Jeigu neskaitė jie, tai tikėtina, kad perskaitė jų vaikai ar vaikaičiai. XVII-XVIII amžiuose knygos buvo itin puošnios, inkrustuotos brangakmeniais, įvairiašriftės, įvairiaformės. Netgi garsusis flamandų tapytojas P.Rubensas išgraviravo lietuvių poeto, rašiusio lotynų kalba Kazimiero Serbiejaus poezijos rinkinį. Ilgainiui knyga tapo nebe turto ekvivalentu, o žinių pasaulio, saviugdos ir savimokos priemone. Plėtėsi universitetai, steigėsi mokyklos, tam reikėjo daug vadovėlių, pirminių šaltinių. Ir knygų tiražai nebuvo patys mažiausi, jie buvo skaičiuojami tūkstančiais. (Ką ten mums lygintis, kai 300-600 egzempliorių lietuvių poezijos knygos išguli knygynų lentynose po metus ir daugiau). Epochos keitė knygos prasmes ir jos vertę, pradėjo populiarėti knygų serijos, enciklopedijos, žinynai ir žodynai. Apšvieta ėjo ne tiktai į diduomenės dvarus, bet ir į balanos gadynės pirkią ir trobą. Nė viena Europos tauta nepažinojo tokio reiškinio kaip knygnešystė, taip suklestėjusi mūsų krašte XIX amžiaus antroje pusėje. Keturi tūkstančiai represuotų knygnešių liudija, kaip buvo aukotasi, kad ne tiktai maldaknygė taptų parankine daraktorinės mokyklos vaiko knyga, bet ir naujieji elementoriai, L.Ivinskio metskaitliai, M.Valančiaus vaikų knygelės, S.Daukanto populiarios ūkininkystės knygos, A.Baranausko šedevras „Anykščių šilelis“. Carizmo jungo, brutalaus rusifikavimo slėgis nuožmiai naikino lietuviškumą. Dera neužmiršti, kad ir sovietizmas mums paliko tiek dvasinių skriaudų, tautiškumo slopinimo faktų, visuotino cenzūros persekiojimo, kad iki šiolei užsienyje gyvenantys mūsų knygų vertėjai stebisi kokioje idiotiškoje santvarkoje turėjo gyventi visos trys Baltijos valstybės, laimei, išsivadavusios iš tankais ir armijomis atneštos ir brandintos „socialistinės laisvės“.
Laikas nuo laiko vis prisimena mokyklines dienos, beknygės vaikystės metai, kai, vos tik praūžus karui, 1939 metų gimimo vaikai, spietėmės pradinukėse, kurios neturėjo knygų; tebuvo didelė juoda lenta ir balta kreida. Tuos metus vaizdžiai yra aprašę R.Granauskas ir J.Strielkūnas, gimtojo krašto literatūros klasikai. Skaitinėjome laikraščius su dažnais ūsočio ar plikio portretais, kurie kabojo tarsi šventieji kiekvienoje klasėje viršum lentos. Į kaimo parduotuves kartu su žibalu, pipirais, audinio rietinėliais, kirviais atnešdavo ir saujelę knygų. Pardavėjo ar mokytojo paraginta mama nupirko dvi apystores knygas, kurios tapo taryt žinių ir išminties enciklopedijomis. Tai buvo pasakų knyga „Kaip broliukas triušis nugalėjo liūtą“ ir gamtos pažinimo vadovėlis „Kur vėžiai žiemoja“. Po kurio laiko jau skaičiau A. Matučio spalvotą knygelę „Grok, žiogeli“ („Pievos žalios, daug gėlių. Grok, žiogeli, smuikeliu“). O „Gimtojo žodžio“ skaitinių knyga atvėrė gimtosios literatūros grožį. Rašytojų portretai puošė vieną kitą puslapį, o dažnas vadovėlio eilėraštis ir dabar išsprūsta iš atminties: „Senelės pasaka“, „Mano gimtinė“, „Našlaitėlė“. Vidurinėje mokykloje knygos horizontai plėtėsi, kūrinio supratimas gilėjo, grožio pajauta brendo. Ir kaip nepaminėti grinkiškiečių lituanistų Elenos Markevičiūtės, Jono Linkevičiaus ir Jono Ančerio, kurie į rankas tarsi įteikė „kelialapį“ į didįjį būsimą knygos pasaulį. Po kiek laiko tieji patarimukai, kaimo žemdirbių ir amatininkų vaikai, subėgome į Universiteto 7-ąją ir 34-ąją auditorijas, kuriose literatūros išmintį visokeriopai skleidė M.Lukšienė, V.Zaborskaitė, J.Lebedys, J.Kostkevičiūtė ir D. Sauka. Artėjome prie knygų, kurios magnetu traukė ir viliojo lyg artimiausi bičiuliai, dvasios augintiniai. O studijų metais (1956–1961) išsiplėtė leidybinė veikla, užmarštin nuėjo usnynės ir kalvio Ignoto teisybės. Knygynuose pasirodė Maironis, B.Sruoga, Lazdynų Pelėda, M.K.Čiurlionis. Ugdėmės, kad netrukus galėtume ugdyti kitus – mokyklose, redakcijose, leidyklose. Ir augo gabioji humanitarų karta – Vladas Šimkus, Gražina Mareckaitė, Ema Mikulėnaitė, Krescencijus Stoškus, Jurgis Buitkus, Milda Telksnytė, Vytautas Rakauskas, Donata Linčiuvienė, Nijolė Kvaraciejūtė, Edvardas Vaitkus, Antanas Jakulis, Simas Karaliūnas, bendraamžiai ir bendrakursiai. Nors specialusis Universiteto knygų fondas buvo įslaptintas, bet šiaip taip, prisidengus kursinių darbų reikalavimais, prasiskverbdavome tam, kad B.Brazdžionis, J.Aistis ir R.Bradūnas taptų savastimi. Juk tai buvo taip pat poezijos klasika, apie kurią vienu kitu žodžiu pusgarsiu prasitardavo minėtieji dėstytojai.
Įvairūs knygos likimai, dar įvairesnės lituanistų lemtys. Susižavėjome R.Rolano „Žanu Kristofu“, jaunuolio brandos išpažintimi, lenkiškai skaitėme Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį ir Liudviką Sirokomlę. Lietuvių klasika tapo stalo knygomis. Pirmą kartą išgirdome Hemingvėjaus, Folknerio, Belio, Moravijos, Kafkos, Prusto, Strinbergo, Rilkės vardus (suprantama, skaitėme jų knygas). Bendrakursiai pabirome po Lietuvą` lyg bitės į nektaringus žiedus, kūrėme savo gyvenimus, auginome vaikus. Ir skaitėme, ir skaitėme, ir laiškus vieni kitiems rašėme. Ir pirkome, ir pirkome naujas knygas. Ilgas sąrašas nusitiestų, kad būtų išvardinta tai, kas vos tilpo į nedidelių butų knygų spintas ar dirbtines lentynas. Atsigavo ir tarsi iš namo rusių prisikėlė lietuvių literatūra. J.Grušas, I.Simonaitytė ir Putinas tarsi perdavė kūrybines estafetės lazdelę. K.Sajai, M.Sluckiui, J.Mikelinskui, I.Avyžiui, J.Apučiui, R.Šaveliui, o apie poeziją jau kalbėta ne vieną sykį, tad paminėtini tik Just. Marcinkevičius ir S.Geda, kurie tapo tarsi tomis lyrikos aukštumomis, nuo kurių vėrėsi plati Europos žemė, kurie praskaidrino ir atnaujino eilėdarą, metaforizuodami ir susimbolindami žodį, eilutę, posmą. Švente tapo „Poezijos pavasario“ renginiai, pagarsėjo vertimų iš lietuvių kalbos į kitas kalbas, tuo pačiu ir iš lenkų, anglų, estų, vokiečių, italų kalbų į lietuvių kalbą. Turtėjome ne tiktai kiekybiškai bet ir kokybiškai, vis stiprėjo tautos dvasia.
Knyga pas žmogų patenka įvairiais keliais. Visų pirma nulemia gimtoji tėvų aplinka, mokyklos lituanistai ir studijų metų profesūra, kurios žodis visuomet buvo ir pats įtaigiausias. Nors sovietmetis nelepino grožinės literatūros gausa, bet mąslesnis skaitytojas domėjosi žurnalu „Inostranaja literatura“, lenkų knygynuose pasirodančia lektūra. Griežtieji cenzoriai ne vieną dešimtmetį slopino Romualdo Lankausko, Jono Mikelinsko žodį, Vytauto Bložės ir Jono Juškaičio lyriką. Netgi dailininkas Vincas Kisarauskas buvo tarsi rentgenu peršviečiamas prieš patenkant jo drobėms į parodas. O talentingas kompozitorius Antanas Rekašius buvo laikomas nesuvokiamu „modernistu“ (tarsi muzikai reikėtų kažkokių įgimtų specifinių jos suvokties savybių). Kai kurie lietuvių cenzoriai buvo stropesni blusinėdami savus menininkus, negu kai kurie maskvėnų prižiūrnos. Buvo ne vienas atvejis, kai gimtajame krašte uždraustas kūrinys, rusų kalba išspausdintas, buvo pripažįstamas kaip šedevras. Laimei, mokyklų lietuvių literatūros programose padvelkė nauji vėjai; abiturientai laisvai galėjo skaityti S.Gedą, Dž. Džoisą, K.Sają, A.Strindbergą, M.Martinaitį, R.Rilkę, T.Venclovą, A.Škėmą. Šių kūrėjų knygos buvo grobstyte grobstomos studentų ir gydytojų, miškininkų ir inžinierių. Nelengva šiandien susiorientuoti grožinės literatūros knygų pasaulyje. Tiesa, knygų skaitomumas itin sumažėjo, o knygų tiražai susitraukė iki balzakiškos šagresnės odos dydžio. Tuo apkaltinti internetą būtų rizikinga. Nežinau, ar yra duomenys, kiek skaitytojų bet kokio turinio knygas skaito kompiuterio ekrane. Bibliotekininkai nuogąstauja, kad sumažėjo dėmesys klasikinei literatūrai, o nepaprastai ieškoma ir pageidaujama detektyvų, trilerių, strociškos ar tapiniškos rašliavos. Lygiai taip pat kaip nemaža dalis televizijos ekrano gerbėjų (hominidų, anot filosofo A.Šliogerio) neatitraukia akių nuo stulbinamai gausėjančių serialų, kuriuose gyvenimas parodomas paviršutiniškas; tuščiadvasis tokios „kūrinijų“ veikėjas yra anemiškas buities gyventojas, daikto vartotojas, pinigo vergas, iškreiptų tarpusavio santykių „herojus“.
Norisi paklausti „Vagos“ leidyklos, kodėl nebeleidžia PLB serijos planuotų knygų, kodėl „Mintis“ nebaigia S.Zola romanų ciklo „Rugonai Makarai“ (trūksta bene penkių tomų), kodėl tiktai Rašytojų sąjungos leidykla, nesivaikydama pelno, pastoviai leidžia poezijos knygas. Ir dar vienas fenomenų. Tai R.Karbauskio mecenuojamas šios leidyklos tęstinis leidinys „Dvidešimtojo amžiaus lobynas“. Daugiau panašių meno globėjų nesiranda. Greičiau tieji negerbėjai išsipirks glancinių žurnalų puslapį, kuriame didžiuosis savimi, negu nusipirks K.Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“, kuriuo jau susidomėjo kelios užsienio leidyklos. Tokių knygos nepagarbos ženklų perdėm gausu. „Alma litera“ kalnais bando užversti knygynus „bestseleriais“, pigia užsienietiška produkcija, kuri reklamos dėka šaukia ir klykia, koks „šedevras“ išleistas. Netgi Nobelio premijos laureatų knygos retą lietuvių leidyklą tesudomina. Vaikantis tiktai pelno, bukinamas skaitytojo skonis. Vien „maitinantis“ Coeljo, Murakami ar Ziuskindu, neišugdysi nei estetinės meno suvokties, nei stilistinės nuovokos, nei filosofinės išminties ir psichologinio žmogaus pažinimo. Kaip ten leidyklos užkulisiuose bebūtų, smalsių knygos skaitytojų vis dar yra; jie moka atsirinkti vertingą knygą ir sudominti šeimos narį ar kaimyną Hese, Nabokovu, Šalamovu, Prustu, Ivaškevičiumi, Krosu, Popieviu, Milošu, Aleksiejevič, Pamuku. Nebūtina knygą laikyti vien tiktai preke, turinčia savo kainą, kuri, deja, neparodo tos knygos išliekamosios meninės vertės. Ir leidyklos, ne tiktai bibliotekos kasdien turėtų domėtis skaitytojo pirkėjo prusa, jo estetinio skonio ugdymu ir orientavimusi lietuvių ir pasaulio literatūros arimuose. Sužinoti meninės knygos vertę yra dešimtys būdų, tad pokalbį apie tai galėsime pratęsti žymiai vėliau, jeigu į šiuos „Lietuvos aido“ puslapius atsilieps skaitytojas ir pareikš savo nuomonę. Leidykloms ilgai tylėti taip pat nėra jokios prasmės, jeigu nori galvoti apie tiesą, gėrį ir grožį, ne vien tiktai apie pinigus.
Atgal
.jpg)
